2017-01-10 Nr. AB-667-3-61-3-01821-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-408-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01821-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–2) ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 24 d. taikytas netinkamas režimas, nes pareiškėjas turėjo būti laikomas rakinamoje kameroje, o ne nuolatos užrakintas. Pareiškėjui taikomas užimtumas neatitiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nes pagal Konvenciją asmuo negalėjo būti laikomas nuolat užrakintas. Pareiškėjui turėjo būti taikomas 8 valandų per parą užimtumas, tuo tarpu pareiškėjui taikytas toks užimtumas: 1 kartą per savaitę jis buvo vedamas į sporto salę, 1 kartą per savaitę mokslo metais jam buvo suteikta galimybė lankyti kompiuterinio raštingumo programą, 1 kartą per savaitę buvo vedamas į ŽIV / AIDS programą (nuo 2014 metų gruodžio mėnesio iki 2015 metų kovo mėnesio programa nevyko) ir kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti 1 valandą 30 minučių, o likusį laiką pareiškėjas buvo laikomas užrakintas.

Pareiškėjas teigė, kad jo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas nurodė, jog jam taikytas laisvės atėmimo sąlygas buvo galima prilyginti kankinimui. Kameros plotas apie 7 kv. m, kurioje įrengtos dvi dviejų aukštų lovos, taip pat įrengtas praustuvas, tualetas. Kameroje negalėdavo laisvai judėti, nes ji buvo skirta 4 asmenims, laisvo ploto likdavo vos 1,2 kv. m. Dėl nurodyto ir negalėjimo normaliai judėti, taip pat dėl kitų žmogaus orumą žeminančių sąlygų pareiškėjas nuolat jautė psichologinį spaudimą ir fizinį diskomfortą.

Pareiškėjas teigė, kad oro temperatūra vasarą ir žiemą kamerose neatitiko minimalių higienos normų: žiemą buvo šalta, o vasarą – labai karšta, apie tai Lukiškių TI-K administracija buvo informuota ne kartą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė ir sąlygų negerino. Kamerose Nr. 80, Nr. 88A, Nr. 91, Nr. 97 ir Nr. 99 nebuvo įrengto stalo, vietoje jo buvo 1 kėdė, todėl valgyti reikėjo paeiliui, tarp kalinamųjų tvyrojo didžiulė įtampa. Lovų matmenys neatitiko nustatytų reikalavimų, lovos buvo kreivos, dėl to pareiškėjas turėjo nešioti stuburo įtvarą.

Kameroje Nr. 241, kuri yra Lukiškių TI-K rūsyje, nebuvo lango stiklų, radiatoriaus, nebuvo įrengta ventiliacija, nebuvo spintelės. Visose kamerose (išskyrus 12 postą) ant langų buvo uždėti smulkūs tinkleliai, nors kitose Lietuvos laisvės atėmimo įstaigose (Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Kauno tardymo izoliatoriuje) to nėra, kadangi teisės aktai nereikalauja įrengti minėto tinklelio. Pareiškėjas nurodė, kad buvo priverstas rūbus skalbti ir džiovinti kameroje, todėl patalpoje buvo drėgna, šlapia. Lukiškių TI-K rūbus galėdavo skalbti tik susimokėjus už šią paslaugą, o darbo, už kurį būtų galimybė gauti pajamas, Lukiškių TI-K nebuvo.

Pareiškėjas akcentavo, jog dėl laikymo rūsyje (kameroje Nr. 241) pareiškėjui už ausų atsirasdavo ateromos. Medikai rekomendavo vengti vėsių, drėgnų vietų bei skersvėjų, bet Lukiškių TI-K administracija į tai nekreipė dėmesio. Nebuvo sudarytos sąlygos kas 3 mėnesius pasikeisti rūbus, laikomus Lukiškių TI-K sandėlyje, dėl to pareiškėjas žiemą turėjo būti su vasariniais rūbais, būtent kameroje Nr. 241, kurioje nebuvo lango stiklų. Nors pareiškėjas nėra recidyvistas, tačiau 2 metus kameroje buvo laikomas su pavojingu recidyvistu, o atsakovas nereagavo į prašymus perkelti pareiškėją į kitą kamerą.

Pareiškėjui tyčia nebuvo sudarytos galimybės naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas per parą. Pareiškėjas neturėjo galimybės gauti psichologinę pagalbą laiku ir jos prireikus, nes Lukiškių TI-K psichologas aptarnauja 500 asmenų, todėl eilėje tekdavo laukti pusę metų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 24–29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas jau kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) su tais pačiais reikalavimais, t. y. dėl neužtikrinto pakankamo ploto ir kitų pažeidimų laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. liepos 1 d. (administracinė byla Nr. I-5129-561/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-08028-2013-7). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendime pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagristą);

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-2140/2014 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Atsižvelgiant į tai, kad paminėta byla buvo dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. liepos 1 d., Lukiškių TI-K prašė laikotarpio nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. liepos 1 d. šioje administracinėje byloje nevertinti. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir teismų praktika (LVAT administracinės bylos Nr. A261-1027/2011, Nr. A-1295-575/2015) ir prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsakovas akcentavo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. 124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Lukiškių TI-K administracija stengėsi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius buvo 954, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti daugiau kaip 1 000. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių ir sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Lukiškių TI-K administracija negali turėjo įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturėjo teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir SVĮ 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei buvo perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmonėmis, kurios vykdydavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas būdavo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl reikėdavo daryti pakartotiną remontą. Atsakovas nurodė, kad Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir TI taisyklės), pagal kurių 14.6 punktą kameroje prie grindų turi būti pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės. Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti.

Vadovaujantis TI taisyklių 14.1 punktu, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadindavo metalinį tinklą, padarydavo jame skylių, tokiu būdu bandydami permesti daiktus, raštelius iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos, kurios apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštaravo galiojantiems teisės aktams bei nepažeidė kamerose laikomų asmenų teisių.

Atsakovas pažymėjo, jog pagal HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitiko higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui skundžiamu buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytus reikalavimus tik vieną dieną.

Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, kuriuose nebuvo konkretumo. Pareiškėjas turėjo įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 47–49) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys tokiame pat paskirtame režime, todėl jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas įstaigoje, negalėjo būti. Kalėjimo režimas yra griežtesnis negu pataisos namų, nes tai yra specifinis bausmės atlikimas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas skunde nurodė tik abstrakčius teiginius ir bendro pobūdžio pareiškimus dėl nežmoniškų ir žiaurių sąlygų, pareiškėją netinkamai laikant Lukiškių TI-K. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala. Skunde pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai žala pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra susijusi su konkretaus asmens fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, sveikatos būkle ir kt. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą lemti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepatyrė skunde nurodytų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų bei gyvenimo kokybės pablogėjimo, o į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentavo, kad, remiantis teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos instituto taikymo aspektais, tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina atsižvelgti į konkrečias kalinimo vietos sąlygas, tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 68–81) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 750 Eur neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2015 m. kovo 25 d. (iš viso už 101 netinkamo laikymo parą). Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjo teigimu, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu, CK 6.250 straipsniu ir rėmėsi teismų praktika (LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010; 2011 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011, 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/08; 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-940/2010).

Teismas akcentavo, jog, atsakovo teigimu, pareiškėjas jau kartą kreipėsi į teismą su tais pačiais reikalavimais, t. y. dėl neužtikrinto pakankamo ploto, kt. laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagristą), o LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2140/2014 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, todėl Lukiškių TI-K prašė laikotarpio nuo 2011 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. liepos 1 d. šioje administracinėje byloje nevertinti. Teismas įvertino VAAT 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5129-561/2014 ir LVAT 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį ir sprendė, jog minėtuose procesiniuose sprendimuose buvo išspręstas klausimas tik dėl pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2011 m. gegužės 16 d., t. y. visai kito laikotarpio, nei šioje administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas ginčijo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 24 d., todėl teismas konstatavo, kad paminėti procesiniai teismų sprendimai neturėjo šiai administracinei bylai teisinės reikšmės.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. sausio 13 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2015 m. kovo 23 d. Atsakovas prašė taikyti senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2012 m. kovo 22 d. (iš viso 4 netinkamo laikymo Lukiškių TI-K paros), todėl gynė savo teises labai neapdairiai. Nurodė, kad pareiškėjo skundo šia apimtimi tenkinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, kad nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2015 m. kovo 25 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K. Teismas sprendė, jog apibendrinus kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, teismas padarė išvadą, jog tuo laikotarpiu kamerose trūko ploto laikomiems asmenims (iš viso 101 parą). Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas buvo įrodytas, o atsakovo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negalėjo būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu pabrėžė, kad Lukiškių TI-K siekė užtikrinti laikomiems asmenims tvarką ir kaip įmanoma geresnes sąlygas. Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (nuo 2012 m. gegužės 18 d. – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) 2012 m. sausio 3 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, kuria įsipareigojo siekti išaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir juos naikinti savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nustatytų užsakovo patalpų priežiūrą. Nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2014 m. sausio 3 d. Lukiškių TI-K šias funkcijas atliko UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. sausio 2 d. UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ savo paslaugas atnaujino.

Teismas akcentavo, jog VAAT 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimus dėl jo laikymo netinkamu režimu, todėl šiuo aspektu nebuvo pagrindo jo nagrinėti. Teismas sprendė, kad pripažinus, jog pareiškėjui teko nepakankamas kameros plotas, kiti pareiškėjo nusiskundimai buvo vertinami kaip mažareikšmiai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negalėjo būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgė į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, kad pareiškėjui reali žala sveikatai nepadaryta. Atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Teismas nurodė, jog didesnės negu 750 Eur neturtinės žalos priteisimas būtų vertinamas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 87–88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir išnagrinėti bylą iš naujo, nes teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų.

Pareiškėjas pakartojo skundo argumentus ir papildomai nurodė:

1. Kamerose Nr. 97, 91, 80, 99, 88A nebuvo stalo, o vietoje jo buvo naudojama kėdė. Dėl baldų trūkumo kameroje kildavo įtampa. Teismas yra išaiškinęs, kad daiktai turi būti naudojami pagal savo paskirtį.

2. Pareiškėjo lovos išmatavimai buvo 55 cm pločio ir 175 cm ilgio, tačiau pažymoje, kurią pateikė Lukiškių TI-K, yra teigiama, kad lovos matmenys atitiko standartus ir yra nurodomi išmatavimai, su kuriais pareiškėjas nesutinka.

3. Atsakovas nesureagavo į gydytojų rekomendacijas, kad pareiškėjui būtina vengti drėgnų, vėsių vietų, skersvėjo dėl susidarančių ateromų ir pareiškėjo neperkėlė į kitą kamerą iš kameros Nr. 241.

4. Pareiškėjas žiemos metu buvo priverstas gyventi dėvint vasarinius rūbus kameroje Nr. 241, kurioje nebuvo langų, nes atsakovas nesudarė sąlygų keisti rūbus, kurie saugomi Lukiškių TI-K sandėlyje, vieną kartą per tris mėnesius.

5. Pareiškėjas nuolatos prašė atsakovo, kad šis jam suteiktų teisę ilgiau kaip 3 valandas naudotis asmeniniu kompiuteriu, tačiau pareiškėjui ši teisė buvo suteikta, nepasikeitus teisiniam reglamentavimui, tik po 10 mėnesių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Tikrinamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 23 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 23 d.).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 23 d. iki 2015 m. kovo 25 d., kuriam netaikyta ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo pareikšti, buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas, t. y. neužtikrinta teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teismui pripažinus, jog pareiškėjui teko nepakankamas kameros plotas, kiti pareiškėjo nusiskundimai buvo vertinami kaip mažareikšmiai. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę (101 para), priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 750 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų ir neteisingai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukia arba skundą palieka nenagrinėtą, jeigu nustatomos ABTĮ 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo). Jeigu skundas jau yra priimtas ir byla nagrinėjama teisme, teismas, nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo), bylą nutraukia (ABTĮ 101 str. 2 p.). Šios ABTĮ normos įtvirtina res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principo taikymą administraciniame procese.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. LVAT, aiškindamas draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu (kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nustačius šias aplinkybes, kai skundas jau yra priimtas nagrinėti, byla turi būti nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą.

Pagal LVAT praktiką teismas, spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-278-575/2016).

Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepimu į skundą nurodė, kad pareiškėjas jau kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su tais pačiais reikalavimais, t. y. dėl neužtikrinto pakankamo ploto ir kitų pažeidimų, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. liepos 1 d.

Teisėjų kolegija, patikrinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatė, kad atsakovo nurodyta aplinkybė dėl pareiškėjo skundo tapatumo skundui kitoje administracinėje byloje yra teisinga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo, kurį išnagrinėjus buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A575-1232/2014 turinį, iš dalies sutinka su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo skundas yra tapatus LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1232/2014 jau išnagrinėtam jo skundui, t. y. skundai yra iš dalies tapatūs.

Šiuo atveju pareiškėjo skunde, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino, yra nurodytos tos pačios ginčo šalys (pareiškėjas ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K) kaip ir LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A575-1232/2014. Akcentuotina, kad skundo dalykas (pareiškėjo reikalavimas) taip pat yra tapatus, t. y. priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Vertinant skundų pagrindų tapatumą pažymėtina, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A575-1232/2014 nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, taip pat pareiškėjas buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Byloje konstatuota, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 13 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 533 dienas, iš kurių 99,5 dienos jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Teismas pažymėjo, kad, nors šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, jog buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1232/2014, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 3 700 Lt (1 071,59 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Šioje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus kameros ploto neužtikrinimu, taip pat su higienos normų reikalavimų ir kitais pažeidimais Lukiškių TI-K nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2015 m. kovo 23 d.

Atsižvelgusi į tai, kad bylose nurodyti tie patys atsakovo neteisėti veiksmai (kameros ploto normos, turinčios tekti vienam asmeniui, neužtikrinimas, higienos normų reikalavimų pažeidimas), o ginčijamas laikotarpis iš dalies sutampa, teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje pareiškėjo reiškiamas reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2013 m. liepos 1 d. dėl laikymo Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis atsiradusią neturtinę žalą jau yra išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. A575-1232/2014, kurioje priimta LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis yra įsiteisėjusi. Todėl yra pagrindas šią bylos dalį nutraukti (ABTĮ 101 str. 2 p.). Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka LVAT praktiką (žr., pvz., 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-520/2016).

Kadangi administracinėje byloje Nr. A575-1232/2014 nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl neturtinės žalos, padarytos atsakovo galbūt neteisėtais veiksmais nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2015 m. kovo 23 d., pareiškėjui atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nagrinėjo ginčą dėl šio laikotarpio.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktą pareiškėjo skundą, jame nurodytą dalyką ir pagrindą, pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su jam neužtikrintu teisės aktuose numatytu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu gyvenamuoju plotu, taip pat su higienos normų reikalavimų ir kitais pažeidimais. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų jis patyrė neturtinę žalą. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas iš esmės įvertino ir pasisakė dėl atsakovo veiksmų, kiek tai susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu. Tačiau kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su higienos normų reikalavimų užtikrinimu ir kt., pirmosios instancijos teismas išsamiai nevertino ir dėl jų detaliai nepasisakė. Atsižvelgus į tai, kad žala yra kildinama iš keleto neteisėtų veiksmų buvimo, turi būti įvertinama, ar tokie atskiri neteisėti veiksmai buvo atlikti, kaip jie kumuliatyviai veikė pareiškėją ir tokio vertinimo kontekste turi būti sprendžiama dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.

Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir, ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas. Šiuo atveju teismas pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl atsakovo galbūt neteisėtų veiksmų ar neveikimo neįvertino ir dėl jų nepasisakė, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą šią administracinės bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip galima suprasti iš pareiškėjo skundo turinio, neturtinę žalą jis sieja ir su pažeistomis higienos normomis bei kitais jo teisių pažeidimais, todėl šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo apibrėžtą laikotarpį (nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2015 m. kovo 23 d.), turėtų papildomai aiškintis ir priimant sprendimą atitinkamai dėl to pasisakyti.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2013 m. liepos 1 d. patirtą neturtinę žalą panaikinama, nurodant, kad ši bylos dalis nutraukiama (ABTĮ 101 str. 2 p.). Kita skundžiamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinė žala už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2015 m. kovo 25 d., panaikinti ir bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2015 m. kovo 23 d. (pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 23 d.) patirtą neturtinę žalą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 101 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti nuo 2012 m. sausio 14 d. iki 2013 m. liepos 1 d. patirtą neturtinę žalą panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinė žala už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2015 m. kovo 25 d., panaikinti ir bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2015 m. kovo 23 d. patirtą neturtinę žalą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius