2018-04-25 Nr. AB-8284-3-61-3-04251-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-951-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04251-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 19.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus arkivyskupijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus arkivyskupijos skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui ir valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybė) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus arkivyskupija (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. cspr1-225 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus arkivyskupijai nuosavybės teise priklauso 11508/21812 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), dalis, reikalinga pagal paskirtį naudotis žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiais ir jam nuosavybės teise priklausančiais saugomais Misionierių bažnyčios ir vienuolyno pastatais (toliau – ir Saugomas statinių ansamblis).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialui (toliau – ir atsakovas) 2016 m. liepos 13 d. pateikė laisvos formos prašymą įrašyti nekilnojamųjų daiktų – kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šaligatvių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo statiniai), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, remiantis uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Inreal GEO“ parengta nekilnojamojo daikto – ginčo statinių – kadastro duomenų byla (toliau – ir ginčo statinių kadastro duomenų byla) bei 2016 m. liepos 13 d. deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. BN (toliau – ir Deklaracija). VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2016 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą Nr. VILKS-2489 (toliau – ir Sprendimas) netenkinti minėto pareiškėjo prašymo ir atsisakė įrašyti ginčo statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, motyvuodamas tuo, kad pateikta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) reikalavimų, t. y. tarpusavio ryšio neturintys statiniai (šaligatviai) formuojami kaip vienas nekilnojamasis daiktas, o pateikta Deklaracija nepatvirtina nuosavybės teisės atsiradimo į minėtus nekilnojamuosius daiktus. Pareiškėjas Sprendimą 2016 m. rugpjūčio 18 d. apskundė Komisijai, kuri Sprendimu paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad prašomi įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą nekilnojamieji daiktai (kiemo aikštelė) jau yra suformuoti ir įregistruoti kadastre kaip „Kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai“ ir turi savo unikalų numerį. Inventorinės bylos išrašas patvirtina, kad kiemo aikštelė yra padengta visų tipų danga – asfaltu ir betono plytelėmis (šaligatviai). Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad daiktai jau yra suformuoti registre, jų išskyrimas į atskirus vienetus negali neatitikti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimų, nes nei šis įstatymas nei Sprendime nurodyti teisės aktai to daryti nedraudžia.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 49SK-1814-(14.49.109.), vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 30-126 patvirtintu Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektu, Žemės sklypas buvo padalytas į du žemės sklypus, kurių viename yra šie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statiniai: pastatai – bažnyčia (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ligoninė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vaistinė, laboratorija (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), administracinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ligoninė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Kitame atidalytame sklype kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra, kas, pareiškėjo teigimu, tik patvirtina, kad visos suinteresuotos institucijos pripažįsta, jog minėti kiemo statiniai yra tarpusavyje susiję, skirti naudoti Saugomų statinių ansamblį. Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes, pareiškėjas manė, kad atsakovo išvada, jog pateikta ginčo statinių kadastro duomenų byla neatitinka Kadastro įstatymo reikalavimų, yra nepagrįsta, nes tarpusavio ryšio neturintys statiniai (šaligatviai) formuojami kaip vienas nekilnojamasis daiktas.

6. Pareiškėjo vertinimu, Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui pateikta Deklaracija patvirtina Vilniaus arkivyskupijos nuosavybės teisės atsiradimą į minėtus nekilnojamuosius daiktus, kaip to reikalauja Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir Registro įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 6.9 punkto nuostatos.

7. Pareiškėjas pabrėžė, kad Vilniaus arkivyskupija yra Žemės sklypo dalies ir jame esančių Saugomų statinių ansamblio savininkė, kuri yra suinteresuota šių daiktų ir jiems skirtų eksploatuoti kiemo statinių tinkamu, teisėtu ir pagrįstu naudojimu, valdymu ir disponavimu, tačiau Komisijos sprendimas sudaro nepagrįstas kliūtis jai visiškai realizuoti nuosavybės teises.

8. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog ginčo statiniai jau yra įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre, nes Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 44/2089370 2.8 punkte aiškiai nurodyta, jog kiemo statiniai – tvora ir aikštelė, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra neįregistruoti, o apie šaligatvius iš viso jokių duomenų nėra. Atsakovas teigė, kad vien unikalaus numerio suteikimas nereiškia, jog nekilnojamasis daiktas yra teisės aktų nustatyta tvarka suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta faktinė aplinkybė, jog ginčo statiniai yra viename žemės sklype, kartu su kitais statiniais – bažnyčia, ligonine, vaistine, laboratorija, administraciniu pastatu, ligonine, garažu, nesudaro nei faktinio nei teisinio pagrindo teigti, jog trijuose tarpusavyje nesusijungiančiuose žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) plotuose užfiksuoti šaligatviai, statinių išdėstymo plane pažymėti a4, yra vienas nekilnojamasis daiktas ir tokiu būdu parengta šių statinių kadastrinių matavimų byla atitinka įstatymo reikalavimus. Atsakovas paaiškino, kad pagal Kadastro įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 8 punktą, tik teisingai nustačius nekilnojamojo daikto ribas gali būti teisingai užfiksuoti ir kiti to nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – plotas, vertė ir kita. Atsakovo teigimu, ginčo statinių kadastro duomenų byloje šaligatviai, statinių išdėstymo plane pažymėti (duomenys neskelbtini), yra užfiksuoti trijuose tarpusavyje nesusijungiančiuose plotuose, neturinčiuose bendros ribos, todėl jie negali būti laikomi vienu ir tuo pačiu nekilnojamuoju daiktu. Dėl šios priežasties ginčo statinių kadastro duomenų byla neatitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimų.

11. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nesutiko, jog Deklaracija yra pareiškėjo nuosavybės teisės į ginčo statinius atsiradimą patvirtinantis dokumentas, nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalimi, statyba užbaigiama būtent statytojui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Iš ginčo statinių kadastro duomenų bylos matyti, kad ginčo statiniai buvo pastatyti 1976 metais, tačiau pareiškėjas nuosavybės teisę į po šiais statiniais esančio žemės sklypo dalį įgijo tik 2013 metais, o nuosavybės teisę į kitus ant šio žemės sklypo esančius statinius įgijo 1992–2015 metais. Todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjas negalėjo būti ginčo statinių statytojas 1976 metais.

12. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. VĮ Registrų centras nurodė, kad jis šioje byloje atsakovu įtrauktas be teisinio pagrindo.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) atsiliepime į skundą prašė sprendimą šioje administracinėje byloje priimti vadovaujantis nagrinėjamai situacijai aktualiomis teisės aktų nuostatomis bei įvertinant atsiliepime papildomai nurodytas aplinkybes.

15. Savivaldybė paaiškino, kad Vilniaus miesto tarybos 1992 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 83 „Dėl Vilniaus miesto valdybos balanse esančių bažnyčių ir joms priklausančių pastatų grąžinimo Vilniaus arkivyskupijos kurijai“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 83) 1 punktu Vilniaus arkivyskupijos kurijai buvo nuspręsta grąžinti Vilniaus miesto valdybos balanse esančias bažnyčias ir joms priklausančius pastatus pagal priedėlį. Vienas iš Sprendimo Nr. 83 priedėlyje nurodomų pastatų, grąžintų Vilniaus arkivyskupijos kurijai, yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje esanti Misionierių bažnyčia. Savivaldybė akcentavo, kad Misionierių bažnyčia yra vienintelis šiuo adresu ((duomenys neskelbtini)) Vilniaus kurijai Sprendimu Nr. 83 perduotas statinys, jokie šiuo adresu esantys ir Vilniaus arkivyskupijai perduotini kiemo statiniai Sprendime Nr. 83 nėra minimi. Kitų duomenų apie tai, kad pareiškėjo skunde minimi (duomenys neskelbtini) esantys kiemo statiniai – aikštelė ir šaligatviai – Vilniaus arkivyskupijai vis dėlto buvo perduoti, Savivaldybės administracija neturi. Tokių duomenų byloje nėra pateikusi ir pati Vilniaus arkivyskupija.

16. Savivaldybė pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą „Dėl arkivyskupijos nuosavybės teisių į pastatus (duomenys neskelbtini), atkūrimo“, kuriame buvo išsamiai pasisakyta dėl Vilniaus arkivyskupijos nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo 1 punkte yra išvardyti (duomenys neskelbtini), Vilniuje esantys statiniai, į kuriuos Vilniaus arkivyskupijai nuosavybės teisės šiuo sprendimu buvo atkurtos, o šio sprendimo 4 punkte išvardyti statiniai, į kuriuos Vilniaus arkivyskupijos nuosavybės teises atkurti buvo atsisakyta. Tarp jų yra nurodyti ir „kiti kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini)“. Duomenų, patvirtinančių faktą apie arkivyskupijai perduotus kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ar į šiuos statinius atkurtas nuosavybės teises, byloje nėra pateikusi ir pati Vilniaus arkivyskupija.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime dėl skundo pagrįstumo prašė spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes.

18. NŽT nurodė, kad Vilniaus miesto valdybos 1999 m. spalio 21 d. sprendimu „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų bei ploto dydžio nustatymo“ Nr. 1800 V buvo nustatytas ligoninės statinių komplekso (duomenys neskelbtini) ir Misionierių bažnyčios bei transformatorinės pastotės statinių (duomenys neskelbtini) bendrasis 21 812 kv. m ploto sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2009 m. spalio 6 d. įsakymu „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies perdavimo neatlygintinai naudotis Vilniaus arkivyskupijai“ Nr. 2.3-15883-901 Vilniaus arkivyskupijai buvo perduota 31 metams neatlygintinai naudotis 11 508 valstybinės žemės sklypo dalis, esanti 21 812 kv. m ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

Minėto įsakymo pagrindu su Vilniaus arkivyskupija 2009 m. lapkričio 9 d. sudaryta valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. K01-2009-81. Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-138 „Dėl valstybinės žemės panaudos 2009 m. lapkričio 9 d. sutarties Nr. KO 1-2009-81 nutraukimo ir valstybinės žemės sklypo dalies (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), suteikimo nuosavybėn neatlygintinai Vilniaus arkivyskupijai“ nuspręsta nutraukti valstybinės žemės panaudos sutartį ir suteikti neatlygintinai Vilniaus arkivyskupijai 11 508 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 21 812 kv. m ploto žemės sklype po nuosavybės teise valdomais statiniais.

Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu „Dėl žemės sklypų: kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) pertvarkymo atidalijimo būdu, nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo bei servituto nustatymo“ Nr. 49SK-1814-(14.49.109) buvo pertvarkytas 21 812 kv. m ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), atidalijimo būdu į du žemės sklypus ir patvirtinti šių žemės sklypų, projektiniai numeriai Nr. 1 (1 0281 kv.

m) ir Nr. 2 (1 1521 kv. m), nustatyti kadastro duomenys ir žemės sklypui projektinis Nr. 1 nustatytas servitutas. 2015 m. spalio 25 d. buvo sudaryta žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) padalijimo sutartis. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis, 11 521 kv. m ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso: 239/11521 – Lietuvos Respublikai (patikėjimo teise valdo NŽT); 11282/11521 – Vilniaus arkivyskupijai; 10 281 kv. m ploto žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso: 10060/10281 – Lietuvos Respublikai (patikėjimo teise valdo NŽT); 221/10281 nuosavybės teise priklauso Vilniaus arkivyskupijai.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus arkivyskupijos skundą atmetė.

20. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes sukelia atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Sprendimas, dėl kurio pareiškėjas teismui jokio reikalavimo nesuformulavo. Atsižvelgęs į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 2 dalį teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės, įvertinęs ginčo pobūdį ir pareiškėjo kreipimosi į teismą tikslus, teismas šioje byloje vertino ne tik ginčijamo Komisijos sprendimo, bet ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

21. Teismas, atsižvelgęs į ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reglamentavimą, įvertinęs VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendime nurodytas atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą įrašyti ginčo statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti nuosavybės teises į juos, motyvus, pažymėjo, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu yra išmatuojamos statinių ribos, nustatoma statinių pagrindinių konstrukcijų statybinė medžiaga, pastato vidaus įrangos charakteristikos ir kiti techniniai duomenys, kurių reikia nekilnojamojo daikto duomenims įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą, parengiama nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 str. 3 d. 8 ir 15 p.).

22. Teismas nustatė, kad pareiškėjo kadastro tvarkytojui pateiktoje parengtoje ginčo statinių kadastro duomenų byloje šaligatviai, statinių išdėstymo plane pažymėti (duomenys neskelbtini), užfiksuoti trijuose tarpusavyje nesusijungiančiuose plotuose – neturinčiuose bendros ribos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas padarė pagrįstą išvadą, jog šaligatviai negali būti laikomi vienu ir tuo pačiu nekilnojamuoju daiktu. Teismas, sutikdamas su šia išvada, pažymėjo, kad registruojant šaligatvius kaip vieną nekilnojamąjį daiktą, kaip to pageidauja pareiškėjas, iš esmės būtų formuojamas naujas nekilnojamasis daiktas, dėl kurio keistųsi kiti šių nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenys – pažymėjimo plane vieta, plotas, vertė, išmatavimai ir kiti techniniai duomenys, kurių reikia statinio duomenims įrašyti į kadastrą. Todėl teismas sutiko ir su VĮ Registrų centro Vilniaus filialo padaryta išvada, kad pateikta ginčo statinių kadastro duomenų byla neatitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimų, nes joje užfiksuoti duomenys neleidžia atlikti pareiškėjo prašomo veiksmo, įrašyti šaligatvių, kaip vieno nekilnojamojo daikto, kadastrinių duomenų į registrą.

23. Teismas, įvertinęs dokumentus, kurių pagrindu įregistruotos Vilniaus arkivyskupijos nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), nustatė, kad Vilniaus miesto tarybos 1992 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 83 „Dėl Vilniaus miesto valdybos balanse esančių bažnyčių ir joms priklausančių pastatų grąžinimo Vilniaus arkivyskupijos kurijai“ Vilniaus arkivyskupijos kurijai buvo nuspręsta grąžinti Vilniaus miesto valdybos balanse esančias bažnyčias ir joms priklausančius pastatus pagal priedėlį. Šio sprendimo priedėlyje kaip vienas iš grąžintinų Vilniaus arkivyskupijos kurijai pastatų nurodyta Misionierių bažnyčia, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Jokių duomenų, kad kartu su minimu pastatu buvo perduoti ir kiti šiam pastatui priklausantys statiniai (kiemo aikštelė, šaligatviai), nėra. Šią aplinkybę atsiliepime į skundą patvirtino ir Savivaldybė, nurodžiusi, kad nėra perdavusi kiemo aikštelės ir šaligatvių, esančių (duomenys neskelbtini), pareiškėjo nuosavybėn.

24. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. spalio 12 d. sprendimo „Dėl arkivyskupijos nuosavybės teisių į pastatus (duomenys neskelbtini), atkūrimo“ 1 punkte yra išvardyti (duomenys neskelbtini), esantys statiniai, į kuriuos Vilniaus arkivyskupijai nuosavybės teisės šiuo sprendimu buvo atkurtos, o šio sprendimo 4 punkte nurodyta, į kuriuos statinius Vilniaus arkivyskupijai nuosavybės teisės nebus atkurtos, t. y. į pastatus, plane pažymėtus indeksais (duomenys neskelbtini); į kitus kiemo statinius (duomenys neskelbtini); į pastatą (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, šio sprendimo projekto aiškinamasis raštas patvirtina, kad į nurodytus statinius Vilniaus arkivyskupijai atkurti nuosavybės teises atsisakyta tuo pagrindu, jog šie statiniai pastatyti 1960 metais, t. y. po nacionalizacijos. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 44/2089370 2.8 punkte pateikti duomenys patvirtina, jog kiemo statiniai – tvora ir aikštelė, esantys (duomenys neskelbtini), kurie įvardyti kaip „Kiti inžineriniai statiniai – Kiemo statiniai“ yra neįregistruoti. Duomenų apie šaligatvius, kaip atskirus inžinerinius statinius, apskritai nėra.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Deklaracijos, kaip tinkamo dokumento, įrodančio nuosavybės teisių į ginčo statinius, atsiradimą, atsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodyto Sąrašo 6.9 punkto nuostatas, ir pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalį, deklaraciją apie statybos užbaigimą surašo statytojas ar jo teises ir pareigas perėmęs asmuo. Iš UAB „Inreal GEO“ parengtos ginčo statinių kadastro duomenų bylos teismas nustatė, kad tvora, kiemo aikštelė ((duomenys neskelbtini)), šaligatviai ((duomenys neskelbtini)) yra pastatyti 1976 metais, o pareiškėjas nuosavybės teisę į po šiais statiniais esančio žemės sklypo dalį įgijo 2013 metais. Be to, tarp statinių, kurie yra šiame žemės sklype ir į kuriuos pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę 1992–2015 metais, taip pat nėra minimi nei kiemo aikštelė, nei tvora, nei šaligatviai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas negali būti laikomas statytoju, o jo pateikta Deklaracija nepatvirtina pareiškėjo nuosavybės teisių atsiradimo į ginčo statinius.

26. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įstatyme nustatytų dokumentų, kurių pagrindu atsakovas turėjo atlikti pareiškėjo prašyme nurodytus veiksmus, todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 14 straipsnio 1 ir 4 punktais pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimas atitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytus tokio sprendimo turiniui keliamus reikalavimas, jo panaikinti nėra teisinio pagrindo.

III. 27. Pareiškėjas Vilniaus arkivyskupija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Sprendimą bei VĮ Registrų centro sprendimą.

28. Pareiškėjas nesutinka su atsakovų išvada, kuriai pritarė ir teismas, dėl Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punkto taikymo, konstatuojant, kad ginčo statinių kadastro duomenų byla neatitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimų. Pareiškėjo manymu, tokia išvada yra neteisėta ir nepagrįsta, nes:

28.1. Nekilnojamo turto registro įrašo Nr. 44/2089370 2.8 punkto duomenys patvirtina, jog Nekilnojamojo turto kadastre kaip „Kiti inžineriniai statiniai – Kiemo statiniai“ vienu unikaliu Nr.(duomenys neskelbtini) jau yra užregistruoti tarpusavyje ryšio neturintys daiktai – tvora ir aikštelė. Todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsisakymas įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą šaligatvį, pareiškėjo vertinimu, yra nepagrįstas, o pareiškėjo nurodyti duomenys dėl tvoros ir aikštelės įregistravimo sudaro pagrindą teigti, kad atsakovams toks tarpusavyje ryšio neturinčių daiktų įregistravimas yra įprastas, todėl ir nagrinėjamu atveju turi būti galimas.

28.2. Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. 44/2089370 atsakovų atlikti nauji įrašai (2.9 p. ir 2.10 p.) patvirtina, kad pagal atsakovams pateiktą ginčo statinių kadastro duomenų bylą gali būti suformuotas daiktas. Pasak pareiškėjo, Nekilnojamojo turto kadastre yra nurodyti „Kiti inžineriniai statiniai“ su tais pačiais unikaliais numeriais, kurie yra nurodyti UAB „Inreal GEO“ parengtoje ginčo statinių kadastro duomenų byloje (2.9 p. – kiemo aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2.10 p. – kiemo aikštelė (šaligatviai) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))).

28.3. Atsakovų priimti sprendimai dėl Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punkto taikymo neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pasak pareiškėjo, atsakovų sprendimai aiškiai nemotyvuoti, juose pareiškėjui nebuvo paaiškinta, ką reikia patikslinti ar pataisyti ginčo statinių kadastro duomenų byloje, kad ši tiktų administracinei procedūrai atlikti. Tai buvo padaryta tik bylos nagrinėjimo teisme metu.

29. Pareiškėjas nurodo, kad priimdami ginčijamus sprendimus atsakovai nepagrįstai taikė Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punktą, ir nesutinka su atsakovų pozicija dėl pareiškėjo kartu su prašymu įregistruoti ginčo statinius pateiktos Deklaracijos vertinimo, kuriai pritarė ir teismas. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai palaikė atsakovų argumentus šiuo aspektu, nes:

29.1. Teismas galbūt suklydo, remdamasis Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalimi, kadangi ši norma nenumato taisyklės apie statybos užbaigimą surašantį asmenį.

29.2. Pareiškėjui buvo nurodyta pateikti statybos užbaigimą patvirtinančią deklaraciją pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalį. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad Deklaracijoje nurodyti kiemo aikštelė ((duomenys neskelbtini)) ir šaligatviai ((duomenys neskelbtini)) yra nesudėtingi statiniai, todėl jų remonto darbai galėjo būti užbaigiami minėta deklaracija. Pareiškėjas nurodo, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas sprendime patvirtino, jog nuosavybės klausimo jis negalėjo nagrinėti, nes pagal Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas to net nepradėjo nagrinėti ir nenagrinėjo. Todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo argumentas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas, yra susijęs su procedūra, kurios pats atsakovas dar nevykdė. Pareiškėjo manymu, susidarė situacija, kad VĮ Registrų cento Vilniaus filialas turėjo išankstinę nuomonę dėl pareiškėjo prašymo, kurią palaikė ir VĮ Registrų centras, o teismas, neišklausęs pareiškėjo, taip pat iš esmės nepasisakė, pritardamas atsakovų argumentams. Tokiu būdu teismas, pareiškėjo teigimu, įteisino iš esmės neteisėtą administracinę procedūrą, kuria buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

29.3. Deklaracija patvirtina nuosavybės teisės atsiradimą į ginčo statinius (Kadastro įstatymo 12 str. 1 d. 5 p., Registro įstatymas, Sąrašo 2.3 ir 6.9 p.), o VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, vertindamas Deklaracijos turinį, nukrypo nuo įstatymuose nustatyto reglamentavimo ir teismų praktikos, peržengdamas kompetencijos ribas.

29.4. Buvo pažeistas gero administravimo principas, nes VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, net nepaklausęs pareiškėjo, nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neturi daiktinių teisių į Deklaracijoje nurodytus statinius. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 3 punktą, kuriame numatyta Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo teisė sprendimo priėmimą atidėti, nustatant terminą aplinkybėms, trukdančioms įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, pašalinti ir pažymi, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta. Pareiškėjas teigia, kad prašomais įregistruoti ginčo statiniais jis naudojasi kaip savininkas, o kitų duomenų apie jų savininkus nėra.

30. Pasak pareiškėjo, teismas nepagrįstai pasisakė ne tik dėl ginčo statinių, bet ir dėl tvoros, dėl kurios tarp šalių nebuvo jokio ginčo.

31. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, išsamiai išnagrinėjęs ir įsigilinęs į visas ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas.

32. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo padaryta išvada, jog ginčo statinių kadastro duomenų byla neatitinka Kadastro įstatymo reikalavimų, yra neteisėta ir nepagrįsta. Atsakovo teigimu, pareiškėjas be pagrindo bando taikyti analogiją ir klaidingai aiškina Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 44/2089370 2.8 punkte įrašytų kitų kiemo statinių – tvoros ir aikštelės – duomenis, kurie Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, bei nepagrįstai teigia, kad ginčo statinius Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turėjo įregistruoti tokiu būdu, kaip jo nurodomus neįregistruotus statinius. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 44/2089370 2.8 punkte nurodytų neįregistruotų statinių kadastro duomenys buvo surinkti 1998 m. rugsėjo 21 d. ir Nekilnojamojo turto registre įrašyti pagal tuo metu galiojusias kadastrinių matavimų surinkimo taisykles, metodiką ir teisės normas, todėl ši tvarka negali būti taikoma ginčo statiniams, kurių kadastriniai matavimai atlikti 2016 m. kovo 23 d.

34. Atsakovo teigimu, pareiškėjas klaidingai aiškina ir kitus Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 44/2089370 2.9, 2.10 punktų įrašus, kaip patvirtinančius kitų UAB „Inreal GEO“ kadastro duomenų byloje užfiksuotų statinių – kiemo aikštelių (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) suformavimą, nes šių statinių statusas yra formuojamas, kas reiškia, jog šie nekilnojamieji daiktai nėra įstatymų nustatyta tvarka suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atsakovo manymu, pareiškėjas klaidingai vertindamas statinių, kurie nėra šio ginčo objektas, įrašus Nekilnojamojo turto registre, pats nukrypsta nuo ginčo nagrinėjimo ribų.

35. Apeliacinio skundo argumentas, jog skundžiami Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimai nebuvo aiškiai ir suprantamai motyvuoti, pasak atsakovo, yra visiškai nepagrįstas, nes visi esminiai motyvai skundžiamuose sprendimuose yra nurodyti, o detalesnis jų išaiškinimas procesiniuose dokumentuose, atsikertant į konkrečius pareiškėjo skundo argumentus ir motyvus, yra visiškai logiškai pateisinamas.

36. Atsakovo teigimu, Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) priešingai nei teigia pareiškėjas, aiškiai nurodyta, jog deklaraciją apie statybos užbaigimą surašo statytojas ar jo teises ir pareigas priėmęs asmuo.

37. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog VĮ Registrų centro Vilniaus filialas turėjo išankstinę nuomonę jo prašymo atžvilgiu, nes statytojo teikiama deklaracija, pirmą kartą registruojant pastatytą statinį, yra tiek nekilnojamojo daikto suformavimą, tiek daiktinių teisių į jį atsiradimą patvirtinantis dokumentas, todėl priimant Sprendimą atsisakyti įregistruoti ginčo statinius, pagrįstai buvo nurodytos aplinkybės pagrindžiančios aplinkybę, jog pareiškėjas nėra ginčo statinių statytojas.

38. Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nepagrįstai nepriėmė sprendimo atidėti jo prašymo tenkinimo ginčo atveju, atsakovo vertinimu, yra nepagrįsti, nes tokių argumentų jis nereiškė nei Komisijai, nei teismui, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog skundžiamuose sprendimuose nurodytus trūkumus yra pašalinęs per vieno mėnesio terminą, kuriam Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi teisę atidėti sprendimo priėmimą.

39. Atsakovo manymu, pareiškėjo argumentai, jog teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, yra nereikšmingi.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog palaiko savo atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją, bei prašo priimti sprendimą, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nagrinėjamai situacijai aktualias teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. VILKS-2489, kuriuo atsisakyta įrašyti nekilnojamųjų daiktų – kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šaligatvių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti pareiškėjui Vilniaus arkivyskupijai nuosavybės teises į juos, teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde prašo panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. cspr1-225 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“, kuris buvo priimtas privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, tačiau nustatyta, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. VILKS-2489.

42. Pagal bylos duomenis atsakovas Sprendimą priėmė, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. liepos 13 d. prašymą įrašyti nekilnojamųjų daiktų (kiemo aikštelės, šaligatvių) kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti nuosavybės teises į juos, pateiktus dokumentus: UAB „Inreal GEO“ parengtą nekilnojamojo daikto – šaligatvių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastro duomenų bylą; 2016 m. liepos 13 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. BN.

43. Atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 14 straipsnio 1 ir 4 punktais, nurodydamas, kad UAB „Inreal GEO“ parengta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka Kadastro įstatymo reikalavimų – tarpusavio ryšio neturintys statiniai (šaligatviai) formuojami kaip vienas nekilnojamasis daiktas; Deklaracija nepatvirtina nuosavybės teisės atsiradimo į šiuos nekilnojamuosius daiktus, nes statiniai pastatyti 1976 metais, t. y. pagal pareiškėjo nuosavybės teisių į pastatus ir Žemės sklypo įsigijimo dokumentus pareiškėjas negalėjo būti inžinerinių statinių statytoju, o duomenų apie tai, kad pareiškėjas kartu su pastatais įsigijo kiemo aukštelę ir šaligatvius, nėra. Sprendimas taip pat grindžiamas Registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatančia, jog Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

44. Pareiškėjas, tiek ginčydamas Sprendimą, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo Sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, teigia, kad jo atsakovui pateiktas prašymas turėjo būti tenkinamas, nes UAB „Inreal GEO“ parengta nekilnojamojo daikto kadastro byla atitinka Kadastro įstatymo reikalavimus, o išvada, jog nekilnojamojo daikto – šaligatvių – kadastro duomenų byla neatitinka reikalavimų, nepagrįsta; pareiškėjo pateikta Deklaracija patvirtina nuosavybės teisės atsiradimą į nekilnojamuosius daiktus (Kadastro įstatymo 12 str. 1 d. 5 p., Registro įstatymas, Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Sąrašo 2.3, 6.9 p.), nėra ginčo dėl pareiškėjo daiktinių teisių į Žemės sklypą ir statinius. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl tvoros, dėl kurios nebuvo ginčo, peržengė skundo reikalavimo ribas.

45. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog registruotini daiktai yra nekilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ar perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Prašymai įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti pateikiami ir nagrinėjami Kadastro nuostatų nustatyta tvarka (Kadastro įstatymo 13 str. 3 d.). Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prašymas atmetamas, kai prašymų įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti nagrinėjimo metu nustatomos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 14 straipsnyje. Pagal Kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 punktą kadastro tvarkytojas atmeta prašymą, kai prašymo įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti nagrinėjimo metu nustatoma, jog asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti, o pagal šio straipsnio 4 punktą netenkinamas prašymas, kai nustatoma, jog nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Kaip jau buvo minėta, atsakovas Sprendimą priėmė, nustatęs būtent šias aplinkybes.

46. Kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo teisinius pagrindus. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui pateikiamų dokumentų sąrašą, kai yra prašoma įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą duomenis apie statinius, kurie buvo įgyti ar pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., nustato Vyriausybė. Pažymėtina, kad šiame straipsnyje nurodoma apie atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą.

47. Kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto kadastro objektai: 1) žemės sklypas; 2) statinys (taip pat nebaigtas statyti), kurio statybai ar rekonstravimui reikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį; 3) patalpa, šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti: 1) patalpos (bendrojo naudojimo patalpos, kambariai butuose ir pan.), kurių negalima suformuoti kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus; 2) statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, kuriais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, pagal savo savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu; 3) žemės dangos, sankasos, iškasos, pylimai, geležinkelio pabėgiai ir bėgiai, riboženkliai, melioracijos ir kiti įrenginiai, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su žemės sklypu ar statiniu, kaip atskiru nekilnojamuoju daiktu; 4) statinys, kurio statybai ar rekonstravimui nereikalingas leidimas statyti naują statinį ar leidimas rekonstruoti statinį.

48. Pažymėtina, kad pagal Registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Nekilnojamojo turto registre gali būti registruojami nekilnojamieji daiktai kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Pagal bylos duomenis pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl kiemo statinių (inžinerinių statinių) įregistravimo kaip pagrindinio daikto priklausinių.

49. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą duomenys apie inžinerinius statinius, kurie pastatyti iki 1991 m. liepos 25 d., ir šie inžineriniai statiniai būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip pareiškėjo nuosavybė. Akcentuotina, kad pareiškėjas nei atsakovui ir Komisijai, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad įsigydamas nuosavybės teisę į pastatus, Žemės sklypą, įgijo nuosavybėn ir minėtus inžinerinius statinius, statytus 1976 metais. Priešingai, trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybė byloje teikė įrodymus, kad pareiškėjas neįgijo nuosavybėn šių inžinerinių statinių kiemo (aikštelės ir šaligatvių, esančių (duomenys neskelbtini)). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs dokumentus, kurių pagrindu įregistruotos Vilniaus arkivyskupijos nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), nustatė, kad Vilniaus miesto tarybos 1992 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 83 „Dėl Vilniaus miesto valdybos balanse esančių bažnyčių ir joms priklausančių pastatų grąžinimo Vilniaus arkivyskupijos kurijai“ Vilniaus arkivyskupijos kurijai buvo nuspręsta grąžinti Vilniaus miesto valdybos balanse esančias bažnyčias ir joms priklausančius pastatus pagal priedėlį. Šio sprendimo priedėlyje vienas iš grąžintinų Vilniaus arkivyskupijos kurijai pastatų nurodyta Misionierių bažnyčia, esanti (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. spalio 12 d. sprendimo „Dėl arkivyskupijos nuosavybės teisių į pastatus (duomenys neskelbtini), atkūrimo” 1 punkte yra išvardinti (duomenys neskelbtini) esantys statiniai, į kuriuos Vilniaus arkivyskupijai nuosavybės teisės šiuo sprendimu buvo atkurtos, o šio sprendimo 4 punkte nurodyta, į kuriuos statinius Vilniaus arkivyskupijai nuosavybės teisės nebus atkurtos, t. y. į pastatus, plane pažymėtus indeksais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir į kitus kiemo statinius (duomenys neskelbtini), į pastatą (duomenys neskelbtini).

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad prašomais įregistruoti daiktais naudojasi kaip savininkas, kitų duomenų apie savininkus nėra, tačiau nenurodo jokių dokumentų, kuriais remiantis tiek atsakovas ir Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad pareiškėjas yra šių nekilnojamųjų daiktų savininkas ir turi teisę teikti prašymą dėl šių nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą, o Nekilnojamojo turto registre turėjo būti įregistruota pareiškėjui nuosavybės teisė į šiuos daiktus.

51. Pareiškėjas, įrodinėdamas nuosavybės teisę į minėtus nekilnojamuosius daiktus, teikė Deklaraciją apie statybos užbaigimą, nurodytą Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Sąrašo (Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1263 redakcija) 6.9 punkte. Pažymėtina, kad Sąrašo 2.3 punktas nustato, jog miesto gyvenamojoje vietovėje iki 1991 m. liepos 25 d. pastatyti seni statiniai Nekilnojamojo turto registre registruojami šio registro tvarkytojui pateikus inter alia (be kita ko) statybos teisėtumą patvirtinančius dokumentus. Sąrašo 6 punkte nurodyti dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumą.

52. Deklaracijoje nurodyta, kad pastatyti inžineriniai II grupės nesudėtingi statiniai, statytojas – Vilniaus arkivyskupija. Taigi pačioje Deklaracijoje akivaizdžiai yra nurodyti neteisingi duomenys, t. y. kad pareiškėjas yra statytojas, kai pagal atsakovo turimus Nekilnojamojo turto registro duomenis ir šioje byloje proceso šalių pateiktus įrodymus pareiškėjas nėra minėtų inžinerinių statinių statytojas ir net negalėjo būti statytoju ir perimti statytojo teisių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo apie statinių remontą ir tai, kad remonto darbai galėjo būti užbaigti Deklaracija, tačiau Deklaracijoje apie jokius baigtus remonto darbus nėra nurodoma, o pareiškėjas, teikdamas Deklaraciją, būtent siekė įregistruoti nuosavybės teisę į inžinerinius statinius, statytus 1976 metais. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas nurodo, jog Deklaraciją teikė, vadovaudamasis Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtinto Sąrašo nuostatomis, nustatančiomis senų statinių registravimą Nekilnojamojo turto registre.

53. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Deklaracijoje nėra jokių duomenų, pagal kuriuos paskelbta, jog pagal statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus užbaigta statinio (-ių) statyba / pakeista statinio (-ių) paskirtis. Iš pareiškėjo byloje nurodomų argumentų galima daryti išvadą, kad tokia aplinkybė buvo nustatyta pagal Deklaracijos užpildymo dieną galiojusius teisės aktus, tačiau klausimas dėl statinio statybos (rekonstrukcijos) teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-492/2015).

54. Vertinant pareiškėjo pateiktą Deklaraciją, būtina pažymėti, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Pagal Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, t. y. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr. 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011 ir kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012; kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad registro tvarkytojui Kadastro įstatymas ir Registro įstatymas nustato reikalavimus įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-623-143/2015).

56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmus, yra nurodęs, kad ši viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Atliekant nuosavybės teisių registraciją, negali būti paneigta nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į šį daiktą įregistravimo paskirtis – išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus, siekiant išviešinimo būdu užtikrinti šių teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus bei jų suvaržymus – ir nepagrįstai suteikta nuosavybės teisių apsauga asmeniui, kuris neturėjo teisės šios daiktinės teisės įgyti (žr. 2015 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-361-492/2015).

57. Aptartos įstatymų nuostatos bei teismų praktika suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises, ir įrašyti tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą.

58. Šioje byloje įvertinus surinktus įrodymus, konstatuotina, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl nekilnojamų daiktų registravimo pagal pareiškėjo prašymą, užtikrino išviešinamų duomenų patikimumą, pagrįstai pareiškėjo pateiktus duomenis sutikrino su kitais registro duomenimis ir nustatęs neatitikimus, atsisakė atlikti registraciją.

59. Nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre yra laikomas Kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą. Registruojant nekilnojamąjį daiktą į nekilnojamojo turto registrą, padaromas nekilnojamojo daikto registro įrašas (Registro įstatymo 9 str. 1 ir 2 d.). Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas turi patikrinti, ar nėra (tokio veiksmo atlikimo metu nebuvo) Kadastro įstatymo 14 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurioms (nors vienai iš jų) esant statinio kadastrinių duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą nėra leidžiamas.

60. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo pateikta kadastro duomenų byla neatitinka Kadastro įstatymo reikalavimų, nes joje užfiksuoti duomenis neleidžia atlikti pareiškėjo prašomo veiksmo, įrašyti šaligatvių, kaip vieno nekilnojamojo daikto, kadastrinių duomenų į registrą.

61. Nustatyta, kad pareiškėjo kadastro tvarkytojui pateiktoje parengtoje ginčo statinių kadastro duomenų byloje šaligatviai, statinių išdėstymo plane pažymėti a4, užfiksuoti trijuose tarpusavyje nesusijungiančiuose plotuose – neturinčiuose bendros ribos. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra nurodyta teisinių argumentų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad registruojant šaligatvius kaip vieną nekilnojamąjį daiktą pagal pareiškėjo pageidavimą, nebūtų formuojamas naujas nekilnojamasis daiktas, dėl kurio keistųsi kiti šių nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenys – pažymėjimo plane vieta, plotas, vertė, išmatavimai ir kiti techniniai duomenys, kurių reikia statinio duomenims įrašyti į kadastrą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 44/2089370 2.8 punkte nurodyta, kad kiemo statiniai – tvora ir aikštelė, kurie įvardyti kaip „Kiti inžineriniai statiniai-Kiemo statiniai“ (kadastro duomenys fiksuoti 1998 m. rugsėjo 21 d.), yra neįregistruoti. Pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų apie šių inžinerinių statinių registraciją. Pažymėtina, kad pareiškėjas siekė, jog būtų įregistruoti kadastriniai matavimai, atlikti 2016 m. kovo 23 d. Taip pat byloje nėra pateikti įrodymai, kad Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 44/2089370 2.9, 2.10 punktuose nurodyti duomenys yra įregistruoti. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad statinių statusas yra formuojamas, statiniai nėra įregistruoti.

62. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomi duomenys apie tvorą, analizuojant situaciją dėl kiemo statinių perdavimo pareiškėjo nuosavybėn ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo peržengtos pareiškėjo skundo ribos, nes byloje išspręstas klausimas tik dėl atsakovo Sprendimo ir Komisijos priimto sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

63. Įvertinus šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas pareiškėjui turėjo sudaryti galimybę pateikti papildomus duomenis. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, turėjo galimybę teikti papildomus duomenis, tačiau nepateikė tokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo prašymas turėjo būti tenkintas.

64. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

65. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovo Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus arkivyskupijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė