2016-05-17 Nr. AB-10837-3-61-3-02384-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-747-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02384-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3349; 2) panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545; 3) įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių per teismo nustatytą terminą išmokėti J. J. nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės išmokos sumas, nurodytas Valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. 6-24-20749. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 6-24-20749 jai buvo paskirta 10 658,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa iki 2010 m. birželio 5 d. ir 9 059,68 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 5 dienos. Šio sprendimo pagrindu pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį gauti jame nurodyto dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos socialinio išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) buvo sumažinti paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų dydžiai. Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir sudarė 8457,68 Lt. Pašalpa per mėnesį sumažėjo 15 Lt. Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota dar kartą, ją sumažinant nuo 7 209,65 Lt iki 5 583,30 Lt. Pašalpa sumažėjo iki 1 626,35 Lt per mėnesį. Bendra sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos suma sudaro 18 248,40 Lt.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad J. J. 2009 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo. Valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 6-24-20749 pareiškėjai nuo 2008 m. rugpjūčio 28 d. paskirta 10 658,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks vieneri metai ir 9 059,68 Lt iki sukaks dveji metai. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad J. J. teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2009 m. rugpjūčio 28 d., todėl vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal pajamas, turėtas nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d., yra 252,57 Lt.

Vadovaujantis 2009 m. rugpjūčio mėnesį galiojusiomis 1 488 Lt einamųjų metų draudžiamosiomis pajamomis, maksimalus 2009 m. rugpjūčio mėnesio vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 352,61 Lt, todėl motinystės (tėvystės) pašalpa skaičiuota pagal pareiškėjos 252,57 Lt kompensuojamojo uždarbio dydį. Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą perskaičiavo pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintą 1 170 Lt draudžiamųjų pajamų dydį.

Pagal 1 170 Lt draudžiamąsias pajamas J. J. perskaičiuotas maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis 252,57 Lt buvo mažesnis už maksimalų 277,25 Lt kompensuojamojo uždarbio dydį, todėl motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nepasikeitė. Pareiškėjos nurodoma 15 Lt suma motinystės (tėvystės) pašalpa sumažėjo ne dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies taikymo, o dėl pasikeitusios išskaitomos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos. Atsakovas nurodė, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų pakeitimai, numatantys, kad asmenims, gaunantiems Įstatyme nurodytas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų mokamas pašalpas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, privalomojo sveikatos draudimo įmokas išskaito Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Tuo remiantis įmokos nuo motinystės (tėvystės) pašalpų skaičiuojamos netaikant neapmokestinamojo pajamų dydžio, t. y. taip pat, kaip ir valstybinio socialinio draudimo įmokos. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsniu iki 2010 m. birželio 30 d. J. J. motinystės (tėvystės) pašalpa antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais sudarė 9 059,68 Lt, skaičiuojant sutinkamai su Vyriausybės nutarimu patvirtintu vidutiniu 2009 m. mėnesio darbo dienų skaičiumi. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis nuo 2010 m. liepos 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negalėjo viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos, paskirtos pagal iki 2010 m. birželio 30 d. galiojusias įstatymo nuostatas ir viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojamos ir mokamos 10 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, t. y. vaiko priežiūros laikotarpiu nuo 1 iki 2 metų – 75 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio. Tuo atveju, jei apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa viršija 75 proc. Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa.

Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo J. J. motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 1 iki 2 metų taikydamas 75 proc. kompensuojamojo uždarbio dydį. Kadangi motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikams sukaks 2 metai paskaičiuota 7 020 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 neskundė.

Atsakovas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, pažymėjo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies taikymo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa nesumažėjo, be to, ši nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Taip pat nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostata. Atsakovas vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi ir darė išvadą, kad pareiškėja praleido Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 apskundimo terminą, todėl toks sprendimas laikytinas visiškai įvykdytu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. sausio 14 d. prašymu paprašė Valdybos Utenos skyrių pateikti duomenis kiek jai buvo sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa bei paaiškinti, kada bus padengtas įsiskolinimas. Pareiškėjos prašymas persiųstas Valdybos Vilniaus skyriui, kuris 2014 m. sausio 28 d. raštu Nr. (9.2)3-11545 nurodė, kad dėl motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 pareiškėja nesiskundė, todėl sprendimas sutinkamai su Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi laikytinas visiškai įvykdytu dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Teismas pažymėjo, kad motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas nuo 85 proc. iki 75 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjos atžvilgiu teisės normos, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu nebuvo taikytos.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. kovo 17 d. padavė skundą Valdybai, kuriuo prašė panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 bei Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545 bei įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių per nustatytą terminą J. J. išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės išmokos sumas, nurodytas Valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. 6-24-20749. Valdyba 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. (9.2)3-11545 pareiškėjos skundą atmetė Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 28 d. rašte Nr. (9.2)3-11545 pateiktais motyvais. Teismas nurodė, kad Valdybos sprendimų teisinis vertinimas nustatomas remiantis šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartimi, kurioje pripažinta, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. ir 2010 m. liepos 29 d. priimti sprendimai nebuvo skųsti išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka. Teismas darė išvadą, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. raštas Nr. (9.2)3-1154 laikytinas sprendimu, kuriuo atsisakoma tenkinti pareiškėjos prašymą dėl įsiskolinimo apmokėjimo, o Valdybos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. (9.2)3-11545 Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. rašto Nr. (9.2)3-1154 nagrinėjimo išankstinio nagrinėjimo ne teisme procedūros metu priimtu sprendimu. Teismas pažymėjo, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. raštas Nr. (9.2)3-1154 yra teisiškai ir faktiškai argumentuotas, jame konkrečiai nurodyta institucijos nuomonė dėl pareiškėjos prašymo bei apskundimo tvarka. Tokio pobūdžio dokumentas atitinka administracinio sprendimo reikalavimus, todėl teismas Valdybos Vilniaus skyriaus prašymą šioje dalyje bylą nutraukti pripažino nepagrįstu.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, 9 straipsnio 1 dalimi, kurioje buvo nurodyta, kad šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis nuo 2010 m. liepos 1 d. motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Teismas pažymėjo, kad ši nuostata netaikoma motinystės socialinio draudimo pašalpoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį asmenims, įgijusiems teisę gauti šią pašalpą iki 2010 m. birželio 30 d. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalimis ir darė išvadą, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2009 m. rugsėjo 22 d., todėl jai einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos ribojimas neturėjo būti taikomas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai ir toliau nuo 2010 m. sausio 1 d. priskaičiuota 10 658,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa, kokia buvo mokama ir pagal Valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 6-24-20749, tačiau padidėjo iš pašalpos išskaičiuojama privalomojo sveikatos draudimo įmoka, vietoje 624,51 Lt pirmaisiais vaiko gyvenimo metais iki 639,51 Lt ir vietoje 528,58 Lt antraisiais vaiko gyvenimo metais iki 543,58 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje pakeista nuostata, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokas ne tik administruoja, bet ir išskaito valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Dėl pasikeitusio mokestinio reguliavimo sumažėjo pareiškėjai išmokama motinystės (tėvystės) pašalpa. Teismas darė išvadą, kad sveikatos draudimo įmokų išskaitymas iš motinystės (tėvystės) pašalpos numatytas teisės aktuose ir yra teisėtas, o pareiškėjos skundas šioje dalyje nepagrįstas.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad pareiškėjos kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai skirti sudarė 252,57 Lt. Šio dydžio skaičiavimas viso motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpiu nesikeitė. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtino einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1 170 Lt. Nustačius, kad pareiškėjai paskaičiuota pašalpos suma didesnė nei 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių, pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį buvo perskaičiuota. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu buvo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai pašalpa paskirta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, darė išvadą, kad motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimas taikant einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos ribojimą prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui ir negalėjo būti taikomas. Motinystės (tėvystės) pašalpos procentinio dydžio sumažinimas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl šios teisės normos taikymas visą pašalpos mokėjimo laiką buvo pagrįstas ir teisėtas.

Kadangi Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 nėra nuginčyti ir jų taikymo eigoje sukeltos pasekmės nėra pripažintos neteisėtomis, teismas darė išvadą, kad atsakovas neturi teisinės pareigos pareiškėjai mokėti susidariusį pašalpų skirtumą. Teismas pažymėjo, kad prašymas išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos dalies praradimą nenuginčijus sprendimų, kuriais ši pašalpa buvo sumažinta, reikštų pakartotinį teritorinių skyrių sprendimų peržiūrėjimą, neatsižvelgiant į šių sprendimų apskundimui nustatytas taisykles, apimančias apskundimo terminus bei procedūras.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėja jai nepalankių Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų išankstine neteismine tvarka neskundė, apskundimo terminas praleistas, todėl šie sprendimai pripažintini įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti kaip praleistą dėl svarbios priežasties. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė dėl kokių sprendimų apskundimo laiko, jog yra praleidusi terminą. Valdybos sprendimas, nuo kurio gavimo skaičiuojamas terminas kreiptis į teismą, priimtas 2014 m. balandžio 9 d., o pareiškėja skundą padavė 2014 m. balandžio 24 d., todėl ji apskundimo termino nepraleido. Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 priėmimo metu galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numatė, kad skundai Valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Tačiau pareiškėja, kaip pripažinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartimi, šių sprendimų išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka neskundė, todėl teismas neturėjo kompetencijos spręsti klausimo, kuris būtų sprendžiamas Valdybos, jei pareiškėja būtų pateikusi skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai nenuginčytais sprendimais sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpos dalis. Valdybos 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. (11.1)I-3349 ir Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545 teismas laikė teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjos reikalavimą išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas teismas atmetė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.)

Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjos skundas netenkinamas, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja J. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja remiasi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsniu ir daro išvadą, kad šiame įstatyme nėra įtvirtinta konkreti kreipimosi į teismą tvarka, bet nukreipiama į kitus įstatymus. Pareiškėja nurodo, kad, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į Valdybą su skundu, prašydama panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721. Jos skundas buvo išnagrinėtas ir priimtas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. (11.1)I-3349, kuriame nėra pasisakyta dėl prašomų panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų, tačiau tai, pareiškėjos teigimu, nereiškia, kad toks reikalavimas nebuvo suformuotas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nors 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. (11.1)I-3349 rezoliucinėje dalyje pasisakyta tik dėl 2014 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (9.2)3-11545, tačiau iš jo turinio galima spręsti, kad buvo pasisakyta ir dėl 2010 m. sausio 27 d. bei 2010 m. liepos 29 d. administracinių aktų. Pareiškėja pažymi, kad teismas nepagrįstai nesvarstė jos prašymo išreikalauti jos 2014 m. vasario 12 d. skundą, todėl byloje liko nenustatyta, kokia apimtimi buvo kreiptasi į ikiteisminio ginčo nagrinėjimo instituciją, taip pat nebuvo išsiaiškinta Valdybos pozicija dėl 2014 m. vasario 12 d. skundo apimties. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje Nr. AS-10-520/2015 pasisakyta, jog nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pasinaudojusi išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau nekonstatuota, kad pareiškėja ja nepasinaudojo. Pareiškėja paaiškina, kad pati negali pateikti 2015 m. vasario 12 d. skundo, nes į jos 2015 m. balandžio 1 d. prašymą dar nėra atsakyta. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad neprašė teismo atnaujinti praleisto termino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Valdyba remiasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 taip pat perskaičiavo ir mokėjo pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikams sukako 2 metai. Valdyba pažymi, kad dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėja nesikreipė nei į Valdybos Vilniaus skyrių, nei į Valdybą. Valdyba atkreipia dėmesį, kad Valdybos sprendimą pareiškėja būtų galėjusi skųsti teismui ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau pareiškėja per įstatymo nustatytą terminą šia teise nepasinaudojo. Valdyba nurodo, kad pareiškėjos 2014 m. vasario 12 d. skundo Valdybai kopija buvo pateikta Vilniaus apygardos administraciniam teismui kaip priedas prie Valdybos 2015 m. vasario 11 d. atsiliepimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Valdyba pažymi, kad pareiškėja 2014 m. vasario 12 d. skundu skundė ne Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimus, kuriais jai buvo sumažinta motinystės pašalpa, bet Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545, priimtą atsakant į pareiškėjos 2014 m. sausio 14 d. prašymą kompensuoti jai dėl sumažinimo negautą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį. Valdyba nurodo, kad jos pozicija pareiškėjos 2014 m. vasario 12 d. skunde išdėstytais klausimais buvo pateikta Valdybos 2014 m. balandžio 9 d. sprendime Nr. (11.1)I-3349, nurodžius, kad ginčijami Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimai yra priimti remiantis jų priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, laikomi teisėtais ir Valdyba neturi teisinio pagrindo jų panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėtas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, nesutikdama su Valdybos ir Valdybos Vilniaus skyriaus pozicija dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo 2010-2011 metų laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, pripažinęs skundžiamą Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimą teisėtu ir pagrįstu, nes sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo sumažinta mokama motinystės ( tėvystės) pašalpa, buvo įvykdyti iki Konstitucinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo paskelbimo, o pareiškėja šių sprendimų nustatyta ikiteisminio ginčo sprendimo tvarka neapskundė.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai Valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 6-24-20749 nuo 2009 m. rugpjūčio 28 d. paskirta 10 658,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks vieneri metai ir 9 059,68 Lt dydžio pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai. Po to Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą perskaičiavo pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintą 1 170 Lt draudžiamųjų pajamų dydį ir atsižvelgdamas į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalių pakeitimus, dėl ko motinystės (tėvystės) pašalpa sumažėjo 15 litų. Vėliau Valdybos Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. vėl perskaičiavo J. J. motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 1 iki 2 metų, atsižvelgdamas į Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, taikydamas 75 proc. kompensuojamojo uždarbio dydį, bet neviršydamas 75 proc. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Dėl to paskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai dar sumažėjo iki 7 020 Lt. Tokio dydžio pašalpa pareiškėjai buvo mokama iki 2011 m. birželio 5 d. Pareiškėja Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 tuo metu nustatyta tvarka ir terminais neskundė.

2014 m. sausio 14 d. pareiškėja kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių, prašydama pranešti, kokiu pagrindu jai buvo sumažinta motinystės (tėvystės)pašalpa ir kada bus padengtas įsiskolinimas. Valdybos Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (9.2)3-11545 pareiškėjai atsakė, nurodydamas jai aktualius 2010 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 bei atsisakydamas išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Po to pareiškėja, naudodamasi privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, 2014 m. vasario 12 d. apskundė Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. ir liepos 29 d. sprendimus bei 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Valdybai. Pastaroji 2014 m. balandžio 09 d. sprendimu pareiškėjos skundo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimus dėl 2010 m. sausio 27 d. ir liepos 29 d. Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų panaikinimo, konstatavęs, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma ikiteismine šių sprendimų apskundimo tvarka. Šios teismo išvados teisingumą patvirtino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2015 m. sausio 16 d. nutartimi, nurodžiusi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų apskundusi 2010 metų Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus Taigi bylos nagrinėjimo dalykas buvo apibrėžtas pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartimi : Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. (9.2)3-11545 , Valdybos 2014 m. balandžio 09 d. sprendimo Nr. (11.1)I-3349 teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas bei įpareigojimas Valdybos Vilniaus skyriui atlikti veiksmus. Po šios nutarties priėmimo pareiškėja teismui papildomai pateikė savo 2014 m. vasario 12 d. skundo Valdybai nuorašą, tačiau nepildė, nekeitė ir netikslino savo skundo reikalavimų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vykdė ir jam Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo galima daryti išvadą, jog pareiškėjai teismo posėdžio metu buvo pasiūlyta papildyti skundo reikalavimus arba juos patikslinti, tačiau to pareiškėja nepadarė, todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje administracinėje byloje jos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos teisingai.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje liko nenustatyta, kokia apimtimi pareiškėja kreipėsi į ikiteisminio ginčo nagrinėjimo instituciją, nebuvo išreikalautas jos 2014 m. vasario 12 d. skundas Valdybai, tačiau byloje esantys dokumentai šių teiginių nepatvirtina. Byloje (b.l.55-59) yra pareiškėjos 2014 m. vasario 12 d. skundo Valdybai nuorašas, kuris patvirtina, kad pareiškėja valdybai buvo apskundusi tiek 2014, tiek 2010 metų Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimus. Be to, byloje esantis pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ( b.l. 99-100) paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėja to neprašė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirtingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, išsamiai išnagrinėjo byloje iškilusius klausimus, visapusiškai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei taikytinus teisės aktus. Teismas įvertino ne tik skundžiamą Valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (9.2)3-11545, bet ir įvertino Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. ir liepos 29 d. sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą Konstitucinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo požiūriu, konstatavo, jog pareiškėjai mokamos motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimui Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis neturėjo būti taikoma. Pirmosios instancijos teismas pripažino skundžiamus atsakovo veiksmus teisėtais tik dėl tos priežasties, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. ir liepos 29 d. sprendimai nėra nuginčyti, yra įvykdyti Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme iki Konstitucinio teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo įsigaliojimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiomis teismo išvadomis sutinka.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Dainius Raižys Arūnas Sutkevičius