ec634d5d-c92d-4ce6-b91b-36bc7ec32d2f · Kauno apygardos teismas

Nagrinėjant VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimÄ atsakovės AB Ūkio banko bankroto byloje kilo ginčas dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo jo pagrįstumo (dydžio) bei tenkinimo eilės aspektuCivilinė byla Nr. B2-2738-254/2013,Proceso Nr. 2-56-3-00310-2013-6,Procesinio sprendimo kategorija: 126.5; 118.3(S) KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2013 m. lapkričio 28 d.Kaunas Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė, sekretoriaujant Simonai NeniÅ¡kytei, dalyvaujant kreditorės atstovei Neringai Janilionei, atsakovės atstovams advokatams Daivai UÅ¡inskaitei-Filonovienei ir Ignui Dargužui, trečiųjų asmenų, nepareiÅ¡kiančių savarankiÅ¡kų reikalavimų, atstovams advokatams Viačeslav Pavlov ir Andriui Mamontovui, teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo atsakovui akcinei bendrovei Ūkio bankui tvirtinimo klausimÄ , tretieji asmenys, nepareiÅ¡kiantys savarankiÅ¡kų reikalavimų (kreditoriai), Adreta Limited, Andrey Novikov, Araminta Trading Corp., Avalon Overseas Serivce Corp., Castellum LTD, Dalston IÅ¡vest, Evanshire LTD, Goldmax projects LLP, Innovate industrines, Largomark Enterprises Corp., Outsource management Corp., Profitrade PLC, UniCredit S.p.A, ir n u s t a t ė :

Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“) 2013-08-28 pareiÅ¡kė atsakovo AB Ūkio banko administratorei 801 185 651,05 Lt finansinį reikalavimÄ , kurį praÅ¡o teismo patvirtinti. Atstovė paaiÅ¡kino, kad dalyvavo AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo AB Å iaulių bankui finansavime pagal 2013-02-23 sudarytÄ triÅ¡alę sutartį tarp VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB Ūkio banko ir AB Å iaulių banko. 2013-03-01 VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė triÅ¡alę sutartį su AB Å iaulių banku ir LR Finansų ministerija „Dėl reikalavimų įskaitymo“, kuria pasibaigė prievolė AB Å iaulių bankui pervesti 799 156 072,64 Lt įskaitymu, kas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau IÄ®IDÄ®) 12 1 straipsnio prasme prilyginama draudimo iÅ¡mokų iÅ¡mokėjimui.

Be to, IÄ®IDÄ® 6 straipsnio pagrindu, atsakovė nėra sumokėjusi draudimo įmonei už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-01-31 1 302 517,62 Lt draudimo įmokų ir už laikotarpį nuo 2013-02-01 iki 2013-02-18 727 060,79 Lt draudimo įmokų arba iÅ¡ viso 2 029 578,41 Lt draudimo įmokų, todėl bendra finansinio reikalavimo suma yra 801 185 651,05 Lt.Atsakovo AB Ūkio banko atstovai paaiÅ¡kino, kad administratorė neginčija VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo, bei prašė 799 156 072,64 Lt patvirtinti antrÄ ja ir 2 029 578,41 Lt ketvirtÄ ja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.

Atstovai taip pat nurodė, kad kreditorė pateikė visus duomenis, kurie buvo pagrindas administratorei spręsti dėl jo pagrįstumo, todėl jis buvo teikiamas tvirtinti raÅ¡ytinio proceso tvarka. Draudimo įmonė dalyvavo BÄ® 761 straipsnyje numatytame 2013-02-23 sandoryje dėl AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo AB Å iaulių bankui, todėl prievolės iÅ¡mokėti draudimo įmokas atskiriems asmenims neturėjo ir negalėjo. Jos 799 156 072,64 Lt prievolės pagal pastarÄ jį sandorį įvykdymo pabaiga sietina su IÄ®IDÄ® 12 1 straipsnio 4 dalies nuostatomis, o prievolės įvykdymÄ patvirtina 2013-03-01 sudaryta triÅ¡alė sutartis (įsigaliojo 2013-03-04) su AB Å iaulių banku ir LR Finansų ministerija „Dėl reikalavimų įskaitymo“. 2 029 578,41 Lt finansinis reikalavimas yra pagrįstas atsakovės prievolės draudimo įmonei dėl indėlių draudimo neįvykdymu, kurį pagrindžia atsakovo kreditorei pateikti duomenys.

Atsakovo atstovai paaiÅ¡kino, kad trečiųjų asmenų atstovų argumentai dėl BÄ® 87 straipsnio prieÅ¡taravimo Indėlių direktyvos 11 straipsnio nuostatoms ir Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio 2 daliai, todėl bÅ«tina kreiptis į ETT, yra nepagrįsti. Tapatus praÅ¡ymas buvo iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėtas ir atmestas Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-09 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2287/2013. LR Konstitucinis teismas 2013-07-05 nutarime konstatavo, kad Indėlių direktyvos 11 straipsnis numato tik tikslÄ , kurį valstybės narės turi pasiekti, – suteikti garantijų sistemai teisę perimti indėlininkų reikalavimus, o tolesnis Å¡ios nuostatos įgyvendinimas yra nacionalinės teisės klausimas.

Be to, atstovai pažymėjo, kad teismas, nebūdamas paskutinės instancijos teismas, neturi pareigos kreiptis į ESTT su prašymu dėl preliminaraus nutarimo priėmimo .Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, atstovai prašė netvirtinti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo, kadangi jis nepagrįstas. Atstovai nurodė, kad 801 185 651,05 Lt finansinis reikalavimas, kuris yra beveik 56 % nuo bendros teismo patvirtintų reikalavimų sumos dydžio, buvo patvirtintas teismui nepateikus įrodymų jo pagrįstumui įvertinti.

Teismas turėjo įvertinti, ar kreditorius realiai įvykdė 2013-02-23 triÅ¡alę sutartį, t. y. ar iÅ¡mokėjo draudiminę iÅ¡mokÄ asmenims, kurių vietoje įstoja į bankroto procesÄ . Teismas, patvirtinęs kreditoriaus finansinį reikalavimÄ ne ginčo tvarka, pažeidė ES teisę, nepagrįstai nevertino Banko įstatymo (toliau BÄ®) 87 straipsnio atitikties jai ir tokiu bÅ«du neužtikrino jos virÅ¡enybės. BÄ® inter alia įgyvendina 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvÄ Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvÄ Nr. 2009/14/EB iÅ¡ dalies keičiančiÄ DirektyvÄ 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir iÅ¡mokėjimo termino (toliau Direktyva) ir 2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvÄ Nr. 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo. Kreditorių atstovai paaiÅ¡kino, kad nėra aiÅ¡kios Direktyvos nuostatos, kadangi skirtingose kalbinėse versijose yra naudojama skirtinga terminologija. LietuviÅ¡koje Direktyvos versijoje sÄ voka „teisė perimti“ kai kuriose kalbinėse versijose naudojama „subrogacija“.

Atstovų manymu, kreditorės VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas kilęs bÅ«tent iÅ¡ subrogacijos, o tai pagal ESTT praktikÄ (2007-04-19 ESTT sprendimo, priimto byloje Nr. C-63/06, 13 punktas) reiÅ¡kia, kad indėlių draudikai, iÅ¡mokėję indėlininkams draudimo iÅ¡mokas, likvidavimo procese pakeičia buvusius kreditorius, įgydami tokias pačias teises, kurias turėjo kreditoriai, kurių reikalavimai buvo kompensuoti draudimo lėšomis, t. y. subrogacija suprantama kaip reikalavimÄ Ä¯gyjančiam asmeniui papildomų teisių trečiųjų asmenų atžvilgiu nesuteikiantis institutas, todėl kreditorės reikalavimas negali bÅ«ti priskirtas antrajai eilei.

Dėl tokių iÅ¡vadų kilo klausimas dėl BÄ® 87 straipsnio 2 dalies atitikties Direktyvos 11 straipsniui ir proporcingumo turiniui bei dėl BÄ® 87 straipsnio 2 ir 4 dalių prieÅ¡taravimo Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms ir nediskriminavimo principui. Tik prejudicinio sprendimo gavimo procedÅ«ros pagalba galima bÅ«tų įvertinti BÄ® 87 straipsnio 2 ir 4 dalių ir ES teisės atitikimÄ . Kreditorės finansinis reikalavimas tvirtinamas. Kauno apygardos teismas 2013-05-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1786-254/2013 atsakovui AB Ūkio bankui iÅ¡kėlė bankroto bylÄ (nutartis įsiteisėjo 2013-06-07).

Kauno apygardos teismo 2013-10-17 nutartimi, be nagrinėjimo iÅ¡ esmės teisme, raÅ¡ytinio proceso tvarka, buvo patvirtintas atsakovo administratorės neginčijamas kreditorės VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt finansinis reikalavimas, tenkinamas antrÄ ja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile. Gavęs trečiųjų asmenų, nepareiÅ¡kiančių savarankiÅ¡kų reikalavimų (kreditorių), kurių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti paminėta nutartimi, atskirÄ jį skundÄ ir su juo sutikęs, teismas 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi panaikino 2013 m. spalio 17 d. nutarties dalį dėl VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo antrÄ ja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile ir jo tvirtinimo klausimÄ nagrinėja Å¡ioje byloje.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013-08-28 pareiÅ¡kė atsakovo AB Ūkio bankas administratorei 801 185 651,05 Lt finansinį reikalavimÄ .

Nurodė, kad jis grindžiamas 2013-02-23 triÅ¡ale sutartimi ir susideda iÅ¡ 799 156 072,64 Lt sumos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau IÄ®IDÄ®) 12 1 straipsnio nuostatas ir 2 029 578,41 Lt sumos pagal Å¡io įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Teismo posėdžio metu kreditorės ir atsakovo atstovai paaiÅ¡kino, kad VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt finansinis reikalavimas tenkintinas antrÄ ja, o 2 029 578,41 Lt – ketvirtÄ ja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.

Dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo Draudimo iÅ¡mokos dydį, draudimo iÅ¡mokos mokėjimo tvarkÄ ir draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo pasekmes reglamentuoja IÄ®IDÄ® 9-11 straipsniai. Å io įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja, kad kai draudimo įmonė iÅ¡moka draudimo iÅ¡mokas draudėjo indėlininkams ar investuotojams, draudėjas draudimo įmonės nurodymu privalo sumažinti įsipareigojimus indėlininkams ar investuotojams draudimo įmonės nurodytomis sumomis ir atitinkamai padidinti įsipareigojimus draudimo įmonei (11 straipsnio 1 dalis).

Indėlininkas ar investuotojas nuo tos dienos, kuriÄ jam buvo iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka, netenka teisių reikalauti iÅ¡ banko, kredito unijos ar įmonės draudimo iÅ¡mokos dydžio pinigų sumos (11 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju draudžiamasis įvykis ir draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo tvarka yra sÄ lygota Lietuvos banko, kaip priežiÅ«ros institucijos, veiksmų AB Ūkio banko atžvilgiu. Visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 p.), kad 2013-02-12 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ iki 2013-04-30 buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, o 2013-02-18 nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas buvo pripažintas nemokiu ir visam laikui atÅ¡aukta licencija (įvyko draudžiamasis įvykis).

Pagal Bankų įstatymo 76 1 straipsnio 1 dalį, Banko, kuriam pagal šio Įstatymo 76 straipsnį paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius (toliau šiame straipsnyje – administruojamas bankas), turtas, teisės, sandoriai ir įsipareigojimai gali būti perduodami kitam bankui, kaip ir įvyko atsakovo AB Ūkio banko bankroto atveju. Trečiųjų asmenų atstovai pripažįsta, kad jiems žinoma, jog 2013 m. vasario 23 d. AB Ūkio bankas, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė trišalę sutartį dėl bankrutuojančio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui – AB Šiaulių bankui.

Å iuo aspektu pažymėtina, kad pagal BÄ® 76 1 straipsnio 5 dalies 1 punktÄ , administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo metu gali bÅ«ti perduodamas visas arba dalis administruojamo banko turto, teisių (turtinių ir neturtinių) ir sandorių bei visi arba dalis administruojamo banko įsipareigojimų, tačiau:

1) visais atvejais turi bÅ«ti perduodami administruojamo banko įsipareigojimai Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nurodytiems indėlininkams ir investuotojams, kuriems, esant draudžiamajam įvykiui, bÅ«tų mokamos draudimo iÅ¡mokos, nevirÅ¡ijančios sumos, kuriÄ jiems privalėtų iÅ¡mokėti valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui teismui nėra pagrindo spręsti, kad sudarant paminėtÄ triÅ¡alę sutartį Å¡ios nuostatos nebuvo laikomasi, juolab kad suinteresuoti asmenys neginčijo tos nutarties dalies, kuria buvo patvirtinti jų finansiniai reikalavimai.

Taigi, AB Å iaulių bankui buvo perduoti draudėjo (AB Ūkio banko) įsipareigojimai indėlininkams ir investuotojams tokios apimties, kuriÄ jiems privalėtų iÅ¡mokėti VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, draudimo iÅ¡mokÄ apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas.

Tokius duomenis bankrutuojantis AB Ūkio bankas turėjo perduoti jo įsipareigojimus perėmusiam AB Šiaulių bankui, o pastarasis – draudimo įmonei (10 straipsnio 6 dalis). Todėl nagrinėjamu atveju VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvauja banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime, pervesdama lėšas AB Šiaulių bankui, kuris perėmė atsakovo AB Ūkio banko įsipareigojimus (IĮIDĮ 12 1 str. 2 d. 2 p.) tam, kad būtų padengta perduodamų įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumo suma.

Pastarosios normos 4 dalis reglamentuoja, kad draudimo įmonės dalyvavimas banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu būdu prilyginamas draudimo išmokos banko indėlininkams ir investuotojams išmokėjimui, ir bankas, kurio turtas, teisės ir įsipareigojimai perduodami, panaudota finansavimui suma privalo padidinti įsipareigojimus draudimo įmonei. Todėl IĮIDĮ 12 1 straipsnio 4 dalis yra specialioji norma šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančioms draudimo išmokos išmokėjimo pasekmes, atžvilgiu, kuri taikytina nagrinėjamu atveju, kuomet jos atsirado įgyvendinant Bankų įstatymo 76 1 straipsnio nuostatas.

Taigi, prievolę pervesti lėšas turi draudimo įmonė, o jas iÅ¡mokėti – bankrutuojančio banko įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams perėmęs bankas (CK 6.2 str.). Atsakovas pateikė teismui VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013-03-01 sudarytÄ triÅ¡alę sutartį „Dėl reikalavimų įskaitymo“, kuriÄ kreditorė sudarė su atsakovo AB Ūkio banko įsipareigojimų indėlininkams ir investuotojams perėmusiu AB Å iaulių banku ir LR Finansų ministerija.

Å ios sutarties 1.3 punkte konstatuota, kad pagal 2013 m. vasario 23 d. AB Ūkio banko, AB Å iaulių banko ir VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarytÄ triÅ¡alę sutartį, pastaroji turi prievolę AB Å iaulių bankui pervesti 799 156 072,64 Lt, skirtus padengti Å¡iam bankui perduodamų AB Ūkio banko įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumÄ , kaip tai numatyta IÄ®IDÄ® 12 1 straipsnyje. Sutartyje nurodyta, kad AB Å iaulių bankas turi prievolę sumokėti Finansų ministerijai 799 155 000 Lt, todėl sutarties Å¡alys susitarė įskaityti prieÅ¡prieÅ¡inius vienarÅ«Å¡ius įsipareigojimus, ir sutarties 1.5.3 punkte buvo konstatuota, kad VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ tinkamai, laiku ir visiÅ¡kai atliko kompensacijos mokėjimÄ AB Å iaulių bankui, sumokėjus likusiÄ dalį 1 072,64 Lt sutartyje nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus.

Pastaroji įmoka buvo sumokėta 2013-03-05, ir tai patvirtina į bylÄ pateiktas mokėjimo pavedimas Nr. 117. 2013-03-01 sudaryta triÅ¡alė sutartis „Dėl reikalavimų įskaitymo“ ne tik dėl jos sutartinių nuostatų (1.5.3 punktas), tačiau ir galiojančios teisės prasme reiÅ¡kia prievolės pabaigÄ Ä¯skaitymu (CK 6.130 str.). Teismas nenustatė aplinkybių, nurodytų CK 6.134 straipsnyje, kurios leistų ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo Å¡alies reikalavimo, pastarÄ jį sandorį laikyti niekiniu, todėl sprendžia, kad VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ tinkamai pagrindė savo 799 156 072,64 Lt finansinį reikalavimÄ , kuris pagal tolesnius teismo argumentus tvirtinamas antrÄ ja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile (CPK 178 str., Ä®BÄ® 26 str., BÄ® 87 str. 2 d.).

VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2 029 578,41 Lt finansinis reikalavimas kilęs iÅ¡ atsakovės neįvykdytos prievolės pagal IÄ®IDÄ® 6 straipsnio nuostatas. Jo dydis grindžiamas atsakovo kreditorei pateiktais duomenimis, kad jis neįvykdė prievolės sumokėti draudimo įmonei už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-01-31 – 1 302 517,62 Lt draudimo įmokų ir už laikotarpį nuo 2013-02-01 iki 2013-02-18 -727 060,79 Lt draudimo įmokų arba iÅ¡ viso 2 029 578,41 Lt. Å io dydžio finansinis reikalavimas kilęs iÅ¡ prievolinių teisinių santykių, todėl tvirtinamas ketvirtÄ ja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile (BÄ® 87 str. 4 d.).

Dėl 799 156 072,64 Lt finansinio reikalavimo tenkinimo eilės ir bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 9 punkto pagrindu Pagal CPK 163 straipsnio 9 punktÄ , civilinė byla sustabdoma, kai teismas kreipiasi į kompetentingÄ Europos SÄ jungos teisminę institucijÄ Å¡io Kodekso 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Pagal CPK 3 straipsnio 5 punktÄ , teismas, kuriam taikant Europos SÄ jungos teisės normas iÅ¡kilo Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo klausimas, kurį iÅ¡nagrinėti bÅ«tina, kad sprendimas byloje bÅ«tų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimÄ ir kreiptis į kompetentingÄ Europos SÄ jungos teisminę institucijÄ su praÅ¡ymu pateikti dėl to preliminarų nutarimÄ .

Trečiųjų asmenų atstovai mano, kad BÄ® 87 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, pagal kurį banko bankroto atveju antrÄ ja eile tenkinami VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl iÅ¡laidų, susijusių su draudimo iÅ¡mokų banko indėlininkams ar investuotojams, prieÅ¡tarauja Direktyvos 11 straipsnio ir Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl teismas turėtų civilinę bylÄ sustabdyti ir kreiptis į ESTT su praÅ¡ymu pagreitintos procedÅ«ros tvarka priimti prejudicinį sprendimÄ trečiųjų asmenų atskirajame skunde nurodytais klausimais (b. l. 10–11).

Europos SÄ jungos teisės normos yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos SÄ jungoje“ 2 d.). Europos SÄ jungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formÄ ir bÅ«dus (Sutarties dėl Europos SÄ jungos veikimo 288 str. 3 d.). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad valstybėms narėms yra numatyta pareiga imtis visų bÅ«tinų atitinkamos direktyvos veiksmingumÄ užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamÄ tikslÄ (žr. pavyzdžiui, 1984 m. balandžio 10 d. sprendimÄ byloje S. von C. ir E. K. prieÅ¡ Land Nordrhein-Westfalen, 2008 m. balandžio 15 d. sprendimÄ byloje Impact prieÅ¡ Minister for Agriculture and Food).

Todėl kiekviename Direktyvos straipsnio nuostatose vartojamų sÄ vokų aiÅ¡kinimas turi atitikti Å¡iuo straipsniu įtvirtintos tvarkos siekiamus tikslus. PareiÅ¡kėjų praÅ¡ymas Å¡iais Europos SÄ jungos teisės normų aiÅ¡kinimo principais neparemtas. Atskirų sÄ vokų „teisė perimti“ ar „subrogacija“ analizė, ypač pastarosios, nebuvo siejama su bankroto procedÅ«ras reglamentuojančiomis teisės normomis, o subrogacijos sÄ vokos aiÅ¡kinimas kitų įstatymų (CK) reguliuojamų teisinių santykių aspektais ir teismine praktika neleidžia daryti iÅ¡vados, kad pačios Direktyvos nuostatos yra neaiÅ¡kios ir bÅ«tina kreiptis dėl preliminaraus nutarimo.

Trečiųjų asmenų nurodomos 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2009/14/EB iÅ¡ dalies keičiančios DirektyvÄ 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir iÅ¡mokėjimo termino 11 straipsnis reglamentuoja, kad nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms numatytų kitų teisių, sistemos, pagal garantijas iÅ¡mokančios kompensacijas, vykdant kredito įstaigos likvidavimo procedÅ«rÄ turi teisę perimti indėlininkų teises į sumÄ , kuri lygi jiems iÅ¡mokėtinai sumai.

Taigi, pirmiausia Direktyvos 11 straipsnyje nėra nuostatų, kokia eile turi bÅ«ti tenkinami kompensacijas iÅ¡mokėjusios institucijos reikalavimai. O kitų nuostatų tikslas siejamas su tuo, kad nacionalinėje teisėje bÅ«tų įtvirtinta teisė garantijos sistemoms perimti indėlininkų teises į sumÄ , kuri lygi jiems iÅ¡mokėtinai sumai, nepažeidžiant joms nacionalinėje teisėje numatytų teisių. Dėl teisės perimti indėlininkų teises įtvirtinimo nacionalinėje teisėje jau pasisakyta nutartyje, o kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliÅ¡kumas yra pavestas nustatyti nacionalinei teisei ir įgyvendintas BÄ® 87 straipsnio nuostatose, todėl priimant sprendimÄ Å¡ioje byloje nekilo klausimas dėl Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies neatitikimo ES teisės normoms ar jų turinio aiÅ¡kinimo.

Kita ES teisės norma, kurios aiÅ¡kinimo klausimÄ kelia tretieji asmenys, yra Kredito įstaigų likvidavimo direktyvos 16 straipsnio, reglamentuojančio teisę pateikti reikalavimus, 2 dalis, kad visiems kreditoriams, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra kitose valstybėse narėse, o ne buveinės valstybėje narėje, taikomos vienodos sÄ lygos ir tokia pat jų reikalavimų eiliÅ¡kumo tvarka, kaip lygiaverčiams kreditorių, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra buveinės valstybėje narėje, reikalavimams.

Å ios normos tikslas akivaizdus – draudimas diskriminuoti lygiaverčius kreditorius, priklausomai nuo jų įprastinės gyvenamosios (buveinės) vietos, ir Å¡ios normos nuostatos yra aiÅ¡kios ir suprantamos. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo iÅ¡imčių nustatymas gali bÅ«ti konstituciÅ¡kai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciÅ¡kai pagrįstÄ visuotinai reikÅ¡mingÄ interesÄ , ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos iÅ¡imtys turi bÅ«ti proporcingos siekiamam konstituciÅ¡kai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei bÅ«tina užtikrinant konstituciÅ¡kai pagrįstÄ visuotinai reikÅ¡mingÄ interesÄ (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad diferencijuotas atskirų Å«kio subjektų teisinės padėties nustatymas (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbÄ ir pobÅ«dį) sietinas su Å«kio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti Å¡alies Å«kį (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2013-07-05 nutarime buvo konstatuota, kad Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtinant tokį reguliavimÄ , pagal kurį VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl iÅ¡laidų, susijusių su draudimo iÅ¡mokų banko indėlininkams ar investuotojams iÅ¡mokėjimu, tenkinami antrÄ ja eile, siekiama inter alia užtikrinti asmenų pasitikėjimÄ finansų institucijomis, inter alia bankais, ir taip garantuoti ne tik kreditorių interesų apsaugÄ , bet ir visos visuomenės interesus turėti stabiliÄ ir patikimÄ finansų sistemÄ .

Taigi, VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra specifinis kreditorius, jo finansinių reikalavimų tenkinimo eilės prioritetas nacionalinėje teisėje yra pateisinamas jo vieÅ¡Ä ja funkcija. Trečiųjų asmenų keliamas Å¡ios Direktyvos aiÅ¡kinimo klausimas nėra grindžiamas jos teksto nuostatų analize, o bendrÄ ja prasme nurodoma dėl kreditorių lygiateisiÅ¡kumo, kas neduoda pagrindo jų praÅ¡ymÄ laikyti pakankamai motyvuotu.Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad byloje iÅ¡kilo Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo klausimas, kurį iÅ¡nagrinėti bÅ«tina, kad sprendimas byloje bÅ«tų priimtas.

Å iuo aspektu pažymėtina ir tai, kad naudojantis duomenimis iÅ¡ teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, jog tretieji asmenys Å¡ioje byloje pareiÅ¡kė visiÅ¡kai analogiÅ¡kÄ praÅ¡ymÄ dėl Direktyvų turinio taikymo ir aiÅ¡kinimo, kuris buvo pareikÅ¡tas ir iÅ¡nagrinėtas Vilniaus apygardos teismo AB banko SNORAS bankroto byloje Nr. B2-2267-611/2013 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-09 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2287/2013. Å iose nutartyse taip pat buvo konstatuota, kad Direktyvų nuostatos yra aiÅ¡kios ir nereikalaujančios iÅ¡aiÅ¡kinimo dėl jų ir Bankų įstatymo 87 straipsnio 2 dalies atitikimo.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama, ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nagrinėjamu atveju trečiųjų asmenų atstovų argumentai nesudarė pagrindo priimti kitokį sprendimÄ , todėl jų praÅ¡ymas dėl civilinės bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 9 punkto pagrindu netenkinamas.Apibendrinant pirmiau nurodytus duomenis konstatuotina, kad kreditorės VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt finansinis reikalavimas yra pagrįstas ir jo 799 156 072,64 Lt dalis tvirtinama antrÄ ja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, o 2 029 578,41 Lt dalis – ketvirtÄ ja eile (CPK 178 str., BÄ® 83 str., Ä®BÄ® 26 str., BÄ® 87 str. 2 ir 4 d.).Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais, teismas n u t a r i a :

Patvirtinti kreditorės VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt finansinį reikalavimÄ atsakovui akcinei bendrovei Ūkio bankui, iÅ¡ kurio 799 156 072,64 Lt dalį patvirtinti antrÄ ja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, o 2 029 578,41 Lt dalį – ketvirtÄ ja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.Nutartis per 7 dienas gali bÅ«ti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismÄ . Teisėja                                                                                     Dalė Burdulienė