2015-11-17 Nr. AB-22113-3-61-3-01152-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1602-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01152-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. M. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 22, 31–32, 44–45, 51), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. PE SP2-290 „Dėl atsisakymo skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją A. M.“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1226 „Dėl teisės gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją ir valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dydžio“; 3) įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjai nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją.

Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktinis A. M., miręs (duomenys neskelbtini), yra pripažintas neteisėtai kalintu nuo 1945 m. vasario 14 d. iki 1946 m. rugpjūčio 21 d. Rusijos Federacijoje, Komi Respublikoje, Vorkutlage. Pagal Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnį, jis pripažintas nekaltu ir jam buvo atkurtos visos jo pilietinės teisės. Pareiškėjos teigimu, sutuoktiniui grįžus iš įkalinimo, ji visą laiką rūpinosi juo ir jų neįgalia dukra. Šiuo metu jai paskirta tik 70 Lt pensija, kurios neužtenka net vaistams nusipirkti, pragyventi, todėl, pareiškėjos nuomone, nepagrįstai atsisakyta skirti jai nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 53–54) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, pagal Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją turi našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių arba buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais per 5 metus po sutuoktinio mirties. Be to, pagal paminėto straipsnio nuostatas, teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją turi našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių arba buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais tuo metu, kai augino mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų (nustatyta tvarka įregistruotų bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų dieninių skyrių moksleivius – iki šių mokyklų baigimo, bet ne ilgiau, negu kol jiems sukaks 19 metų), taip pat slaugė namuose mirusiojo vaikus (įvaikius), kuriems nustatyta 75–100 procentų netekto darbingumo, jeigu šie vaikai (įvaikiai) buvo pripažinti neįgaliaisiais iki jiems sukankant 18 metų. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja senatvės pensijos amžių sukako 1992 m. spalio 10 d., t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams po sutuoktinio mirties, o pareiškėjos dukrai tuo metu buvo 21 metai. Kreipimosi metu pareiškėja nepateikė dokumentų apie neįgalios dukros slaugymą. Be to, per 5 metus po sutuoktinio mirties pareiškėja nebuvo pripažinta nedarbinga ar iš dalies darbinga. Taigi pareiškėja neatitiko nė vienos iš Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatytų sąlygų, todėl prašoma pensija jai ir nebuvo paskirta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 65–66) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų nukentėjusiųjų asmenų valstybinei našlių pensijai skirti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 119–122) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos skyrimo pareiškėjai.

Teismas vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punktu. Nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis patenka į Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą asmenų grupę, t. y. A. M. buvo politinis kalinys, kurio visos pilietinės teisės buvo atkurtos. Kadangi pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalį šio straipsnio penktojoje dalyje nurodytų asmenų sutuoktiniams nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija mokama tokiomis pačiomis sąlygomis ir gavėjui priklausiusios nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalimis, teismas sprendė, ar pareiškėja atitinka Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio sąlygas.

Teismas taip pat vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini), o pareiškėja senatvės pensijos amžiaus sulaukė 1992 m. spalio 10 d., todėl padarė išvadą, kad šiuo aspektu pareiškėja neatitinka Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto, dėl to nagrinėjamu atveju sprendė, ar pareiškėja nebuvo pripažinta nedarbinga ar iš dalies darbinga (invalide) iki sutuoktinio mirties ar per 5 metus po sutuoktinio mirties.

Teismas, remdamasis į bylą pateiktais invalidumo pažymėjimais Nr. 222213, Nr. 269118 ir Nr. 006457, nustatė, kad pareiškėja 1969–1971 m., t. y. dar iki santuokos su A. M., buvo pripažinta invalide. Tačiau 1971 m. kovo 11 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjai invalidumo požymių nebenustatyta, todėl invalidumo grupė nepriklauso. Jokių kitų duomenų, jog pareiškėja būtų buvusi pripažinta nedarbinga (invalide) iki jos sutuoktinio A. M. mirties, nėra. Teismo vertinimu, Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga dėl našlio ar našlės pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki sutuoktinio mirties neapima trumpalaikio invalidumo, kuris nesitęsė sutuoktinio mirties dieną, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ši sąlyga taip pat nebuvo patenkinta. Nors teismo posėdžio metu pareiškėja pateikė neįgaliojo pažymėjimą, tačiau, remdamasis pastarojo išdavimo data (2012 m. birželio 15 d.), teismas pažymėjo, jog pareiškėja pripažinta iš dalies darbinga praėjus daugiau nei 5 metams po jos sutuoktinio mirties.

Teismas vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktais. Nustatė, kad pareiškėjos dukra yra gimusi (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių duomenų, kad ji buvo pripažinta neįgalia. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja neatitinka ir Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 bei 3 punktų.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. PE SP2-290 ir VSDFV 2014 m. vasario 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1226, kuriais atsisakyta pareiškėjai mokėti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją, laikytini teisėtais ir pagrįstais, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 129) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu.

Pareiškėja iš esmės nurodo, kad ji atitinka nustatytas sąlygas nukentėjusiųjų asmenų valstybinei našlių pensijai skirti.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 146–147) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad 2013 m. lapkričio 14 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Trakų skyrių dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos skyrimo už (duomenys neskelbtini) mirusį jos sutuoktinį A. M., kuris pripažintas nuo okupacijų nukentėjusiu asmeniu. Pareiškėja senatvės pensijos amžių sukako 1992 m. spalio 10 d., t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams po sutuoktinio mirties, o pareiškėjos dukrai tuo metu buvo 21 metai. Kreipimosi metu pareiškėja nepateikė dokumentų apie neįgalios dukros slaugymą. Be to, per 5 metus po sutuoktinio mirties pareiškėja nebuvo pripažinta nedarbinga ar iš dalies darbinga. Taigi ji neatitiko nė vienos iš Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nustatytų sąlygų. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 148–149) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja neatitinka nė vienos Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų nukentėjusiųjų asmenų valstybinei našlių pensijai skirti – nei iki sutuoktinio mirties, nei per 5 metus po jo mirties (sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini)) ji nesukako senatvės pensijos amžiaus (senatvės pensijos amžius sukako 1992 m. spalio 10 d.), per 5 metus po sutuoktinio mirties nebuvo pripažinta invalide, ji nebuvo pripažinta invalide ir nesukako senatvės pensijos amžiaus augindama mirusiojo vaikus iki 19 metų (dukra, gimusi (duomenys neskelbtini), 19 metų amžių sukako (duomenys neskelbtini)). Dokumentų, patvirtinančių, kad jos dukra iki jai sukankant 18 metų nustatyta tvarka buvo pripažinta neįgalia, o po 18 metų sukakties – I grupės invalide, pareiškėja nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus apie jos 1969–1971 m. turėtą invalidumą, teisingai konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga dėl našlio ar našlės pripažinimo nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki sutuoktinio mirties neapima trumpalaikio invalidumo, kuris nesitęsė sutuoktinio mirties dieną, o ta aplinkybė, jog 2012 m. pareiškėja buvo pripažinta neįgaliąja, irgi nesuteikia pareiškėjai teisės į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją, nes neįgaliąja ji buvo pripažinta praėjus daugiau nei 5 metams po sutuoktinio mirties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos už (duomenys neskelbtini) mirusį savo sutuoktinį A. M., kuris Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo požiūriu priklauso asmenų, turinčių teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją kategorijai, paskyrimo. Pastaroji faktinė aplinkybė nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama. Šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pačios pareiškėjos teisės gauti už savo sutuoktinį paminėtą nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją.

Pasisakydama dėl tokios pareiškėjos teisės, kolegija pirmiausia pažymi, kad pačios pareiškėjos teisė gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją nėra nustatyta, nes Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio taikymo prasme ji nėra tokios pensijos gavimo subjektas. Pareiškėja galėtų pretenduoti į valstybinės našlių pensijos gavimą, tačiau tik tuo atveju, kai tokios teisės nustatymą reglamentuojančios specialiosios teisės normos (Valstybinių pensijų įstatymo 9 str.) taikymo požiūriu ji atitiktų nors vieną iš šioje teisės normoje nurodytų sąlygų gauti valstybinę našlių pensiją. Pagal byloje nustatytas pareiškėjos socialinę padėtį apibūdinančias faktines aplinkybes, kurios yra aptartos pirmosios instancijos teismo ir šioje administracinėje byloje nekvestionuojamos, pareiškėja neatitinka nei vienos iš Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų gauti valstybinę našlių pensiją. (Pastebėtina, kad Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatos nagrinėjamai bylai nėra aktualios). Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais (jų nekartodama), pritaria teismo padarytai išvadai dėl pareiškėjos skundžiamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė jokių kitų (pirmosios instancijos teismo neaptartų) argumentų, kuriais ji grindžia savo poziciją šioje administracinėje byloje, todėl kolegija plačiau nepasisako dėl šių argumentų pagrįstumo.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė