2013-04-25 Nr. AB-1323-3-62-3-00771-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-601/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00771-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

vertėjaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant A. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4-8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas teigė, kad nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2012 m. liepos 30 d. jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrintos teisės aktų numatytos bausmės atlikimo sąlygos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neturi viršyti 1320 nuteistųjų, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., o kamerų tipo patalpose – negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas teigė, kad nuteistųjų skaičius žymiai viršijo nustatytą leidžiamą laikyti nuteistųjų skaičių. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ nustato, kad: turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.); laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka (17 p.); maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų būriuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema (17 p.); privaloma turėti higienos pasą (46 p.); neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.).

Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių duomenų apie jam tekusį gyvenamąjį plotą, teigdamas, kad jis tokių duomenų neturi ir prašydamas teismo juos išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK. Šiuos duomenis pareiškėjas patikslino 2012 m. rugsėjo 12 d. raštu (b. l. 93-97) teismui pareikšdamas, kad nesutinka su atsakovo atsiliepimo į skundą argumentais, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą turi būti įskaičiuotos ir bendrojo naudojimo patalpos. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jam kartu su kitais nuteistaisiais teko naudotis 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas (apie 10 kv. m.) yra nepakankamas patenkinti didelio nuteistųjų skaičiaus poreikius išsiskalbti ir išsidžiovinti rūbus. Maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose neįrengtas šiltas vanduo. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitiko gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų. Į šias kameras yra teikiamas maistas, tačiau joje neįrengtas šiltas vanduo. Baudos izoliatoriuje nesuteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos. Pataisos namai neturi higienos paso, statinio techninio ir techninio energetinio paso, pastatai nepritaikyti didelio žmonių skaičiaus laikymui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, nėra evakuacinio išėjimo, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir tarakonams.

Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra pasisakęs, kad ypač mažas gyvenamasis plotas yra labai svarbus aspektas vertinant, ar ginčijamos laikymo sąlygos prilygo „žeminančiam orumą“ elgesiui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis skelbia, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdant bausmę nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su jo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktuose nurodyta, kad šalies įstatymuose turėtų būti nustatytos minimalios laikymo sąlygų normos bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, žalojančiomis jo sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant orumą, dėl ko patyrė didelę neturtinę žalą, t.y. didelį psichologinį sukrėtimą, garbės ir orumo žeminimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pablogėjo sveikata, pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia baimę.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 13-20) paaiškino, kad pareiškėjo skundo argumentai apie bausmės atlikimo sąlygas neatitinka tikrovės. Įstaigos teritorija suskirstyta į 5 izoliuotus lokalinius sektorius, kuriuose įrengti bendrabučių tipo gyvenamieji pastatai, skirti apgyvendinti nuteistiesiems, kurie lokaliniuose sektoriuose suskirstomi į brigadas, o brigadose į būrius. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būriui skirtos patalpos jungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui skirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos. Įstaigos direktoriaus įsakymu kiekvienam nuteistajam yra skiriama miegamoji vieta atitinkamo būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Pagal pataisos įstaigoje nustatytą bausmės atlikimo režimą dienotvarkės numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.

Pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laiką gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo patalpų ploto dydį turi būti apskaičiuotas jam priskirtos brigados gyvenamosios sekcijos ir bendrojo naudojimo patalpų, kuriose nuteistasis gali laisvai judėti dienotvarkės nustatytu laiku, plotas, t.y. gyvenamasis plotas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintame organizaciniame tvarkomajame statybos techniniame reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.14.01:1999) pateiktus apibrėžimus „gyvenamosios patalpos“, „bendrojo naudojimo patalpos“. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik jo vieta miegamajame kambaryje, nes Reglamente STR 1.14.01:1999 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pravieniškių PN-AK nėra izoliatorius-kalėjimas, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki miegui skirto laiko. Įstaigos teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji neribojant laiko. Nuteistieji pagal įstaigos direktoriaus nustatytą dienotvarkę (BVK 117 str.) gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštėse ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, bendruose renginiuose ir t. t. Patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu. Tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir prausykloms. Patalpų ventiliavimas savaiminis (per orlaides). Be to, ne visada miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.

Dėl higienos normų bei sanitarinių sąlygų paaiškino, kad Pravieniškių PN-AK direktorius kiekvienais metais pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuria remiantis visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal administracijos patvirtintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką jie turi tvarkyti savo gyvenamąsias patalpas (BVK 110 str. 3 d.). Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną, juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Pravieniškių PN-AK laikomi asmenys yra aprūpinami švariais lovos užklotais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Skalbykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius rūbus. Nuteistiesiems yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Ne rečiau kaip kartą į mėnesį Socialinės reabilitacijos ir priežiūros skyriaus pareigūnai atlieka būrių nuteistųjų išorės, gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų bei kiemo teritorijos apžiūras ir, esant poreikiui, imasi veiksmų trūkumams pašalinti. Pravieniškių PN-AK prausyklų ir tualetų patalpos yra naujai įrengtos, patalpose vykdomi remonto darbai. Todėl pareiškėjo teiginys, esą jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231 patvirtintas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos nuostatų 8 punktas numato kokia statistinė ir kita informacija kaupiama įgyvendinant įstaigos tikslus. Įstaiga nekaupia ir nesaugo informacijos kiek nuteistųjų kiekvieną dieną buvo apgyvendinta atitinkamoje gyvenamojoje sekcijoje. Tokia informacija yra tvarkoma tik laisvų vietų išdėstymo ir nuteistųjų prievolės miegoti direktoriaus įsakymais jiems paskirtose miegamosiose vietose reguliavimui. Atsižvelgiant į nustatytus duomenų saugojimo terminus nėra galimybės pateikti detalių duomenų dėl pareiškėjo nurodyto laikotarpio kiek konkrečiai kvadratinių metrų gyvenamojo ploto jam teko. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės jo padėtį bloginančios gyvenimo sąlygas pataisos namuose. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo atžvilgiu minimali vienam asmeniui tenkančio bendrabučio tipo patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,1 kv. m.) nebuvo pažeista. Pravieniškių PN-AK 2012 m. rugpjūčio 21 d. pažymoje Nr. 77-877 nurodyta, kad visų penkių 2-osios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5831,49 kv. m., o nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo nuo 1350 iki 1536 asmenų, todėl gyvenamojo ploto vienam nuteistajam minimalus rodiklis buvo 3,79 kv. m., t. y. atitiko nustatytą minimalią normą. EŽTT ne kartą pabrėžė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, taip pat kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikė teisės aktų reikalavimų, taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jo sveikatos būklė pablogėjo dėl laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 111-115) pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos, kilusios iš institucijos neteisėtų veiksmų atlyginimo, pareiškėjas sieja su tuo, jog laisvės atėmimo bausmę atliko netinkamomis, pažeidžiančiomis teisės aktus (Konstituciją, Konvenciją, Lietuvos higienos normą HN 76:2010 ir kt.) sąlygomis, t.y. buvo laikomas perpildytose patalpose, nebuvo užtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi pagal kurią reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jis buvo laikomas perpildytose patalpose, teismas ištyręs įrodymus nustatė, jog pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į šiuos būrius ir brigadas: 2010 m. gruodžio 9 d. – į 1 būrio 1 brigadą; 2010 m. kovo 10 d. – 4 būrio 2 brigadą, 2012 m. gegužės 24 d. – 5 būrio 2 brigadą (b. l. 21). Pravieniškių PN-AK 2012 m. rugpjūčio 21 d. pažymoje Nr. 77-877 (b. l. 22-23) nurodyta, kad penkių 2-osios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas – 5831,49 kv. m., nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo nuo 1350 iki 1536 asmenų, taigi pagal šiuos duomenis vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto minimaliai dalis buvo 3,79 kv. m. (skaičiuojant 1536 nuteistuosius).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“ 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pareiškėjas ir atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, kiek nuteistųjų buvo gyvenamosiose (miegamosiose) vietose ginčui aktualiu laikotarpiu, nes atsakovas tokių duomenų nekaupia. Fakto, jog gyvenamosiose (miegamosiose) patalpose vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas mažesnis nė 3,1 kv. m., atsakovas nepaneigė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kuri yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga. Todėl teismas konstatavo, kad buvo pažeista A. L. subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų, esą skalbyklos ir džiovyklos patalpos nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, nepakankamai įrengta sanitarinių mazgų, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatytas vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos ir džiovyklos patalpų minimalus plotas, sanitarinių mazgų minimalus kiekis taip pat nereglamentuotas. Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Kauno visuomenės sveikatos centras 2011 m. vasario 14 d. išdavė leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13). Gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką (b. l. 70-73). Iš Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenų teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK įvairios patalpos dezinfekuojamos reguliariai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus, esą Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, teismas vertino kaip pareiškėjo subjektyvią nuomonę, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, t. y. konstatavo, jog šiais klausimais valdžios institucijos neteisėti veiksmai nenustatyti, taip pat nėra ir kitų civilinės atsakomybė sąlygų.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, kuri apibrėžia neturtinę žalą. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 dėl įrodinėjimo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių PN-AK (ši įstaiga nėra izoliatorius – kalėjimas), kuriuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t.y. į tai, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki miegui skirto laiko (bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti patalpose ir lauke; gyvena nerakintuose miegamuosiuose; pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir patalpose; gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, užsiimti kita leistina veikla), teismas nusprendė, kad santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių PN-AK nebuvo pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo jo atžvilgiu, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu būdu. CK 1.138 straipsnyje 8 punkte nurodyta, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remdamasis EŽTT praktika, taip pat nacionalinių teismų praktika pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Be to, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnį, 57 straipsnio 1 dalį, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik pareiškėjo skundu, tačiau neištyrė visų pareiškėjo pateiktų įrodymų, taip pat atsiliepime į atsakovo atsiliepimą išdėstytų argumentų. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjui padaryto sveikatos sutrikdymo – kairės pusės paralyžiaus, kurio iki atvykstant į Lietuvą nebuvo. Sprendžiant, ar užtikrinama vienam asmeniui numatyta ploto norma (ne mažiau kaip 3,1 kv. m.), turėtų būti skaičiuojamas tik nuteistųjų miegamosios patalpos plotas. Apelianto skaičiavimu, Pravieniškių PN-AK 1 būrio 1 brigadai suteiktoje patalpoje (52,60 kv. m. gyvenamojoje patalpa su 18 lovų) vienam asmeniui teko po 2,92 kv. m., 4 būrio 2 brigadai suteiktoje patalpoje (66,52 kv. m. gyvenamoji patalpa su 24 lovomis) – 2,77 kv. m., 5 būrio 2 brigadai sutektoje patalpoje (66,49 kv. m. gyvenamoji patalpa su 28 lovomis) – 2,37 kv. m. Apelianto nuomone, gyvenimo sąlygos Pravieniškių PN-AK pripažintinos netinkamomis vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis materialinio aprūpinimo normomis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 30 straipsniais, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Higienos normos HN 76:2010 6, 27, 38.3, 60 punktais, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, pateikė apeliacinį skundą ir atsiliepimą, kuriais prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007) reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Todėl vien tik pareiškėjo teiginys, esą mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, antisanitarines sąlygas, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Atsakovo nuomone, gyvenamasis plotas turėtų būti skaičiuojamas atsižvelgiant ne tik į miegamojo plotą, bet ir į bendro naudojimo patalpas. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui iš esmės užtikrino gyvenamąjį plotą, kuris nepažeidžia teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės numato užtikrinti nuteistiesiems ne mažesnį kaip 3,1 kv. m. gyvenamąjį (o ne miegamąjį) plotą, todėl pareiškėjo skundo argumentai, esą skaičiuojant gyvenamąjį plotą vienam asmeniui turėtų būti skaičiuojamas tik miegamosios patalpos plotas, yra nepagrįsti ir prieštarauja Reglamente STR 1.14.01:1999 numatytai pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkai.

Higienos normų HN 76:1999, HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat minimalus bendro šių patalpų ploto. Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. išdavė Pravieniškių PN-AK higienos pasą Nr. 9-0128(13). Gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką.

Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, kad įstaigos patalpose reguliariai atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai. Įstaigos direktoriaus įsakymais sudarytos komisijos sistemingai tikrina patalpų būklę, dezinfekcijos atlikimą ir kt. Įstaiga yra pasirašiusi sutartį su specializuota įmone UAB „Dezimfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, taip pat su UAB „Koslita“ dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis.

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie suteiktų pagrindą išvadai, kad minėtos sutartys nebuvo vykdomos. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis bei Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tarp jų ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl jie negali būti pagrindas tenkinti skundą. Pareiškėjas atlieka bausmę pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku turi galimybes laisvai vaikščioti ir užsiimti įvairia leistina veikla.

Pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių PN-AK nebuvo pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, todėl atsakovui kyla abejonė, ar pareiškėjas realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą. Aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.), byloje nenustatyta. Pravieniškių PN-AK neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmestini.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia netinkamomis bausmės atlikimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2012 m. liepos 30 d. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma bei tinkamos sanitarinės ir higienos sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu tik vieną pareiškėjo nusiskundimą, t.y. dėl gyvenamojo ploto minimalios normos (ne mažiau kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui) neužtikrinimo, kuris sukėlė pareiškėjui teisės aktų numatytos gyvenimo kokybės pablogėjimą, neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus. Įvertinęs pažeidimo pobūdį, bausmės atlikimo sąlygų visumą, teismas nusprendė, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už patirtą žalą. Pareiškėjas nesutinka ir prašo priteisti žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą turėjo atmesti visiškai.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymėtina ir tai, kad neturtine žala (CK 6.250 str.) gali būti pripažįstamas ne bet koks valdžios institucijos aktais asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, realiai patyrė atitinkamus CK 6.250 straipsnyje nurodytus neigiamus padarinius, kurie priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų aktais, kokia buvo jų trukmė, intensyvumas ir pan.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 81 str., 57 str. 1 d. ). Atsakovas savo apeliacinį skundą iš esmės argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus. Taigi tiek pareiškėjas, tiek atsakovas savo apeliaciniuose skunduose iškėlė klausimą dėl procesinės teisės normų galimo pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo. ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kurių nustatymas apeliacinės instancijos teismui yra absoliutus pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjas ir atsakovo atstovas savo apeliaciniuose skunduose ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktų nuostatomis nesiremia. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) aplinkybių, suteikiančių pagrindą taikyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies nuostatas, nenustatė.

Bendroji įstatymu nustatyta taisyklė yra ta, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.

EŽTT praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo reikalavimą, savo išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis. Bylos proceso šalių pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma.

Kaip jau minėta, teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto kartu su skundu medicininio pažymėjimo, taip pat dėl rašytinio atsiliepimo į atsakovo atsiliepimą, nėra pagrindas taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies nuostatas ir konstatuoti procesinės teisės normų pažeidimo jų netinkamo taikymo atvejį dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Be to, pareiškėjo argumentų šiais klausimais, išdėstytų apoeliaciniame skunde, pagrįstumą teisėjų kolegija patikrino nagrinėdama bylą apeliacine tvarka.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 8 d. iki 2012 m. liepos 30 d. teisinis reguliavimas dėl gyvenamųjų patalpų pataisos namuose minimalaus ploto vienam asmeniui nesikeitė. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas nepagrįstai remiasi Reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ pateiktu gyvenamosios patalpos apibrėžimu. Šio Reglamento prasme gyvenamosios patalpos – butai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose; vieno buto namai; atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pataisos namai yra specifinės paskirties įstaigos, kuriose nuteisti asmenys atlieka laisvės atėmimo bausmę. Gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos specifikos kontekste turi būti vartojama taip, kaip apibrėžia pataisos įstaigų veiklą reglamentuojantys specialieji teisės aktai. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 4 punkte detalizuojant pataisos namų patalpas apibrėžta, kad nuteistųjų gyvenamieji kambariai – pataisos namuose ir atvirosiose kolonijose specialiai įrengtos patalpos, skirtos nuteistiesiems gyventi. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytas gyvenamųjų patalpų ploto vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus plotas (ne mažiau kaip 3,1 kv. m.) įtvirtina minimalaus ploto reikalavimą būtent nuteistųjų gyvenamosios patalpos (nagrinėjamo ginčo atveju – bendrabučio gyvenamojo kambario) atžvilgiu, o ne gyvenamojo kambario ir bendrojo naudojimo patalpų atžvilgiu, ką nepagrįstai teigia atsakovas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (Reglamentą STR 1.14.01:1999). Todėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginiai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko 3,79 kv. m. gyvenamojo ploto (t.y. gyvenamosios patalpos ir bendrojo naudojimo patalpų ploto), kurie pagrįsti 2012 m. rugpjūčio 21 d. pažymos apie Pravieniškių PN-AK bendrabučių plotus duomenimis, gali būti vertinami tik kaip informacija apie bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Pareiškėjo (apelianto) skaičiavimais, atliktais remiantis gyvenamųjų patalpų, kurios jam buvo skirtos gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, plotais, atsižvelgiant į kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičių), jis gyveno patalpose, kuriose vienam asmeniui teko 2,92 kv. m. (nuo 2010 m. gruodžio 9 d. iki 2011 m. kovo 10 d. 1 būrio 1 brigadoje), 2,77 kv. m. (nuo 2011 m. kovo 10 d. iki gegužės 24 d. 4 būrio 2 brigadoje) ir 2,37 kv. m. (nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. liepos 30 d. 5 būrio 2 brigadoje). Pareiškėjo nurodyti gyvenamųjų patalpų plotai atitinka atsakovo atstovo 2012 m. rugpjūčio 21 d. pažymoje nurodytus atitinkamų bendrabučio kambarių plotus. Atsakovas šių pareiškėjo skaičiavimų, išdėstytų atsiliepime į atsakovo atstovo atsiliepimą, įrodymais nepaneigė. Byloje yra duomenys apie tai, kad pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo skaičiavimus atsakovui išsiuntė 2012 m. rugsėjo 17 d. (b. l. 99). Nors pirmosios instancijos teismas atskirai neaptarė pareiškėjo skaičiavimų, tačiau sprendime iš esmės pagrįstai ir teisingai nurodė, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog jam Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto minimali norma vienam asmeniui (ne mažiau kaip 3,1 kv. m.), o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti vieną iš civilinės atsakomybės pagal šį straipsnį sąlygų - institucijos veiksmų neteisėtumą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija įpareigoja valstybę garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nenurodė nė vieno Pravieniškių PN-AK administracijos elgesio fakto, kuriuo administracija jį būtų kaip nors išskyrusi iš kitų nuteistųjų ir, siekdama pažeminti ar kitu kokiu nors kitu tikslu siekusi jam sudaryti tokias laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, kurios sukeltų didesnius ir intensyvesnius išgyvenimus už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui atliekant laisvės atėmimo bausmę. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, kad pareiškėjo nusiskundimų dėl sanitarinių ir higienos sąlygų nėra pagrindo pripažinti pagrįstais, todėl šio klausimo plačiau neaptaria. Teigdamas, kad būtina vadovautis materialinio aprūpinimo normomis, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktų, kad jis negavo kokių nors priemonių, skirtų asmens higienai, nors pagal teisės aktus turėjo gauti, ar jas gavo netinkamas. Argumentai, kurie nesiejami su konkrečiais atitinkamų teisių pažeidimo faktais, negali būti pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir nacionalinių teismų praktikoje. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kokiu būdu turi būti kompensuojama pareiškėjui už gyvenamojo ploto minimalios normos vienam asmeniui neužtikrinimą, pagrįstai vertino bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas, o ypač tai, kad Pravieniškių PN-AK atliekantys bausmę nuteistieji turi režimo bei dienotvarkės reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti įvairia leistina veikla. Pravieniškių PN-AN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš nerakinamų miegamųjų, skirtų atitinkamam nuteistųjų skaičiui, ir nuo jų atskirtų bendro naudojimo patalpų.

Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje ir būriui skirtose patalpose, gali sportuoti lauke ir patalpose, lankyti įvairius renginius, dirbti, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad pataisos namų administracija nevaržė jo galimybių laikantis dienotvarkės laisvai judėti atitinkamoje įstaigos teritorijos dalyje, t.y. gryname ore, bei patalpose ir užsiimti minėta leistina veikla.

Byloje yra duomenys apie tai, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vedinimas savaiminis (per orlaidės), o tualetai ir prasimosi patalpos yra atskirtos nuo gyvenamųjų kambarių. Šios aplinkybės yra reikšmingos įvertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas didelės (atitinkamai nuo 52,60 kv. m. iki 66,66 kv. m.), vėdinamos natūraliai, o tai iš dalies kompensuoja miegui skirtu metu tenkančią mažesnę ploto normą vienam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad buvo nukrypimų nuo gyvenamojo ploto minimalios normos ir tai sukėlė pareiškėjui papildomus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, diskomfortą. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad nukrypimai nuo gyvenamųjų patalpų minimalaus ploto vienam asmeniui buvo ženklūs. Paties pareiškėjo atlikti skaičiavimai rodo, kad nukrypimai nuo gyvenamojo ploto vienam asmeniui minimalios normos laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gegužės 24 d. buvo labai nežymūs (atitinkamai 0,20 ir 0,40 kv. m.).

Kiek didesnis nukrypimas pagal pareiškėjo skaičiavimus buvo nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2012 m. liepos 30 d. (0,64 kv. m.), tačiau šis laikotarpis yra trumpas. Be to, byloje nėra duomenų, kad ir šie nukrypimas buvo nuolat, t.y. kad nuolat buvo užimtos visos įrengtos miegamosios vietos. Minėta, kad nukrypimus nuo gyvenamojo ploto normos, pareiškėjui kompensavo dienotvarkės reglamentuota judėjimo gryname ore teritorijos ribose ir patalpose laisvė, taip pat palyginti didelis gyvenamųjų natūraliai vėdinamų patalpų plotas.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo kartu su skundu pateikto 2012 m. liepos 3 d. medicininio pažymėjimo, pažymėtina tai, kad pareiškėjas savo skunde nurodė tik abstraktų teiginį apie sveikatos pablogėjimą. Medicininiame pažymėjime nurodyta, kad 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 20 d. pareiškėjas gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl veido nervo uždegimo. Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Žalos faktą ir konkrečius neteisėtų veiksmų padarinius (CK 6.250 str.) turi įrodyti pareiškėjas. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad tarp šio susirgimo ir bausmės atlikimo sąlygų Pravieniškių PN-AK yra realus priežastinis ryšys. Pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikta laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizė Nr.143-34 (b. l. 128) yra dėl to paties gydymosi laikotarpio (nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 20 d.), kuris buvo nurodytas pirmosios instancijos teismui pateiktame medicininiame pažymėjime.

Dėl pareiškėjo pateiktų apeliacinės instancijos teismui epikrizių Nr. 1556-573 ir Nr. 2644 (b. l. 129-130) pažymėtina, kad į jas įrašyti duomenys, jog pareiškėjas pagal Lukiškų tardymo izoliatoriaus–kalėjimo medicinos skyriaus siuntimus nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2010 m. liepos 1 d. ir nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (neuritas, būklė po neurito). Šios epikrizės patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai buvo diagnozuoti iki nagrinėjamam ginčui aktualaus laikotarpio (2010 m. gruodžio 8 d.), t.y. iki pareiškėjo atvykimo atlikti bausmę į Pravieniškių PN-AK.

Taigi šie pareiškėjo gydymosi laikotarpiai neturi jokio ryšio su bausmės atlikimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjo gydymasis nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 20 d., kaip matyti iš įrašų 2012 m. liepos 3 d. medicininiame pažymėjime, yra dėl susirgimo, kuris buvo diagnozuotas iki pareiškėjo perkėlimo atlikti bausmę į Pravieniškių PN-AK, liekamųjų reiškinių. Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, jog pareiškėjo sveikata nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 20 d. buvo sutrikusi būtent dėl nukrypimo nuo gyvenamojo ploto minimalios normos vienam asmeniui, t. y., kad tarp pareiškėjo sveikatos sutrikimo ir nukrypimo nuo gyvenamojo ploto minimalios normos vienam asmeniui, yra priežastinis ryšys.

Nors pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nuspręsta pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, tačiau iš sprendimo motyvuojamosios dalies argumentų matyti, kad teismas pažeidimą pripažino tik vienu aspektu – pareiškėjui nebuvo užtikrintas gyvenamosios patalpos vienam asmeniui minimalus plotas. Ši aplinkybė nėra pagrindas keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pažeidimo pripažinimo apimtis yra visiškai aiški iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.

Remdamasis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinius skundus ir pakeisti arba panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 sprendimą, remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. ir atsakovo atstovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas Stasys Gagys