2016-11-02 Nr. AB-20978-3-61-3-01167-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1623-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01167-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (įstaiga likviduojama) dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. 2013 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame teismo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 1D-3482(11) (toliau – ir 2013 m. balandžio 3 d. sprendimas); 2) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 1 straipsnio nuostatos tiek, kiek jose Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012–2013 metams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. gauna sumažintą valstybinę pensiją. VRM atsisako grąžinti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, motyvuodama tuo, kad pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurias Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino atitinkančiomis Konstituciją, o kadangi pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., pareiškėjo valstybinė pensija ir toliau perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas mano, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis jam turi būti grąžinta kaip neteisėtai nusavinta nuosavybė, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje nustatyti pensijų perskaičiavimo pratęsimai neturi objektyvaus poreikio, būtinybės ir teisėto pagrindo, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo pratęsimas prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas VRM atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, todėl šios nuostatos taikymas yra teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo teismas atmetė, nes Konstituciniame Teisme jau buvo sprendžiamas minėtas klausimas, todėl 2014 m. birželio 10 d. teismo nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta, kol įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 16/2013. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas) išsprendė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo klausimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta (nuo 1 602,66 Lt iki 1 297,99 Lt) 304,67 Lt pensija per mėnesį. Dėl susidariusios už minėtą laikotarpį pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas 2013 m. kovo 18 d. su prašymu kreipėsi į VRM, kuri pareiškėjui atsakė nagrinėjamoje byloje ginčijamu 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Pensijų perskaičiavimas pagal minėtą straipsnį yra pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. VRM sprendimu buvo konstatuota, kad išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad, siekiant įvertinti skundžiamo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d.

įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą ir padarė išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjui priteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtino tai, kad pareiškėjui iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos pensijos dydis (1 602,66 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d., kaip minėta, sumažėjo iki 1 297,99 Lt per mėnesį, t. y. 304,67 Lt/mėn., arba 19,01 procentų, t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Todėl teismas pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti visą neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai, ginčijamą 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą teismas pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio nuostatomis irteismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo konstatuoti VRM neteisėti veiksmai (ar neveikimas), teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindinės viešosios atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo skunde išdėstytų reikalavimų netenkino.

Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas netenkino ir jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėjas remiasi skunde nurodytais argumentais ir papildomai nurodo:

1. Nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjui buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta pensija. Pareiškėjas remiasi Laikinojo įstatymo 4 ir 5, 15 straipsnio, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi nuostatomis. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos yra Konstitucinio teismo įvardintos kaip antikonstitucinės. Lietuvos Respublikos Seimas netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus ir taip pažeidė pareiškėjo turtinius interesus. Atsakovas Sprendimu, kuris yra priimtas remiantis teisės aktais, pripažintais antikonstituciniais, pareiškėjui neteisėtai sumažino pensiją. Pareiškėjas mano, kad neišmokėta pensijos dalis yra priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

2. Pirmosios instancijos teismo Sprendimas yra neteisėtas, nes jis priimtas netinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, kuriomis teismas vadovavosi išspręsdamas administracinę bylą. Teismas nevertino skunde išdėstytų reikalavimų ir rašytinių įrodymų ir tokiu būdu šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises ir interesus. Kiekviename teismo sprendime turi būti nurodytos materialinės ir procesinės teisės normos, kuriomis teismas vadovavosi išspręsdamas bylą. Teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, nenustatė faktinių bylos, nebuvo nurodomi teisiniai sprendimo pagrindai, klaidingai taikyta įstatymo analogija. Apie teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismas nurodė klaidingus argumentus, padarytos nemotyvuotos išvados dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatų taikymo (ABTĮ 87 str. 4 d.). Byloje liko neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, kas yra naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu.

2. Teismas netenkino skunde nurodytų reikalavimų, nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos.

3. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. neteisėtai nemokama dalis valstybinės pensijos. Pareiškėjo teisė gauti paskirtą pensiją buvo pažeista, tokiais veiksmais padarant jam neturtinę žalą. Neturtinės žalos dydis – 1 000 Lt (290 Eur) – pagrįstai nustatytas remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio ir Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalies neteisėtas taikymas pareiškėjui sukėlė esminius nepatogumus ir dvasines kančias.

4. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl nusavintos pensijos grąžinimo Konstitucinio teismo nutarime nustatyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prieštaravimai yra netaikytini pareiškėjui. Pareiškėjas teigia, kad administracinę bylą nutraukti teismas neturėjo teisės, nes sumažinta pensija ir toliau bus mokama, o negrąžinama dalis – nusavinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsniais ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Iš VRM priimto 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui yra sukuriamos ir keičiamos teisės bei pareigos. Atsakovo sprendimu nustatoma sumažintos pensijos mokėjimo tvarka, o ne pateikiamas informacinio pobūdžio atsakymas.

5. Pareiškėjas prašo vadovautis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Lisabonos sutartimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijomis, Europos socialine chartija, Konstitucija, Valstybinių pensijų įstatymu, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, ABTĮ 4, 5, 6, 18, 19, 22, 23, 24, 40, 43, 44, 45 ,48 ,51,57, 71, 140 straipsniais.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas teigia, kad ginčo santykiui negali būti tiesiogiai taikomos Konstitucija, tarptautinės sutartys (kaip to reikalauja pareiškėjas), ignoruojant kitus specialius įstatymus. 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas. Juo įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios sumažintos dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo (1 str. 1 d., 4 str.). Pareiškėjas reikalauja kompensuoti pensijos sumažinimą pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsakė teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstituciją, Europos Žmogaus teisių teismo praktiką bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, tuo pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Be to, pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, netinkamai pritaikytos materialinės ir procesinės teisės normos, nevertinti įrodymai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė ir papildomą reikalavimo pagrindą – mano, kad teismas turėjo remtis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, kuris reguliuoja valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų mokėjimas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų. Šiuo straipsniu pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas nesirėmė ir jo taikymo klausimas nebuvo keliamas. Pagal į bylą pateiktus duomenis, pareiškėjo pensija buvo mažinama tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Toks reikalavimas apeliacine tvarka nenagrinėtinas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, kuriuo, be kita ko, yra nustatyta ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo mokėtos sumažintos valstybinės pensijos kompensavimo tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, pagal kurį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl iš naujo jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikė visų minėtų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, nustačiusį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymą iki paskutinio nustatyto termino – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog šiuo atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės ir yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį , o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, netinkamai įvertinti įrodymai ir neatsakyta į skundo argumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti atliko tinkamai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus apie valstybinės pensijos mažinimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio pagrindu teisėtumą, duomenys apie apelianto finansinę padėtį ir sveikatos būklę nėra reikšmingi sprendžiant jo sumažintos valstybinės pensijos kompensavimo klausimą.

Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Nepatenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė