2013-07-26 Nr. ATPB-100-4-45-3-00544-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-76/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00544-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui D. K.,

pareiškėjo atstovei advokatei Laurai Gumuliauskienei,

vertėjui Topuria Mikheil,

vertėjai Dinai Leonovai,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Natalijai Ivanovskai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo D. K. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2013 m. birželio 11 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio D. K. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-2). Pareiškėjas prašė panaikinti 2013 m. balandžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą (b. l. 3-4), kuriuo jis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – Užsieniečių registracijos centras) iki jis bus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2013 m. liepos 29 d.

Prašyme užsienietis nurodė, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu buvo atsisakyta suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tačiau šis sprendimas yra neįsigaliojęs, nes pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punktą, apskundus Migracijos departamento sprendimą teismui, jo vykdymas yra sustabdomas, todėl nei Migracijos departamentas, nei Užsieniečių registracijos centras visą bylos nagrinėjimo administraciniame teisme laikotarpį, galintį trukti iki kelių mėnesių, neatliks jokių veiksmų.

Darė išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime nurodytiems užsieniečio sulaikymo pagrindams (Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 7 punktas) išnykus, tolimesnis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas yra negalimas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies išaiškinimą ir pažymėjo, kad Įstatymo 113 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos plečiamai. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje, todėl jam netaikytinas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas.

Teigė, jog vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies ir 2013 m. vasario 18 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 343/2003 2 straipsnio d punkto nuostatomis, užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento ir netenka, kai yra priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį. Rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 79 punkto nuostata, kad skundo dėl Migracijos departamento sprendimo nesuteikti prieglobsčio nagrinėjimo teisme metu, prieglobsčio prašytojas naudojasi laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje ir teigė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra įteisintas.

Nurodė, kad pareiškėjo atveju nėra nei vienos iš Įstatymo 112 straipsnyje nurodytų aplinkybių, reikalingų užsieniečio sulaikymui. Pareiškėjo teigimu, kiekvienas užsieniečio prašymas pakartotinai svarstyti dėl jo sulaikymo, turi būti nagrinėjamas individualiai, nesiremiant vien tik bendra informacija. Atkreipė dėmesį, jog pateikdamas prieglobsčio prašymą, pareiškėjas nurodė, kad jo išvykimą iš kilmės šalies lėmė jo atžvilgiu vykdoma diskriminacija, jis iš kilmės šalies išvyko ne dėl ekonominių priežasčių, Lietuvos Respublika yra pirmoji valstybė, kurioje pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nesant Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 7 punkte numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendimu (b. l. 11-12) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies: 2013 m. balandžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl sulaikymo pagrindų pakeitė ir nustatė, kad išnyko Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, kitos pareiškėjo prašymo dalies netenkino. Teismas nustatė, kad 2013 m. balandžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu pareiškėjas buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre dėl to, kad neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai. Nurodė, kad nors 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Migracijos departamentas nesuteikė užsieniečiui laikino teritorinio prieglobsčio, pareiškėjui šį Migracijos departamentą apskundus, o Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. birželio 10 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmus, galutinis sprendimas dėl užsieniečio prieglobsčio prašymo nėra priimtas, jis yra prieglobsčio prašytojas, todėl Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas yra išnykęs, užsieniečio teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje yra nustatyta. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodyta, kad yra išnykęs kitas 2013 m. balandžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime nurodytas užsieniečio sulaikymo pagrindas, numatytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Nurodė, kad minėtas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas įpareigoja valstybę rūpintis jos piliečiais, todėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas nagrinėjamu atveju yra negalimas, nes ją pritaikius, galėtų būti pažeistas minėtas prioritetinis valstybės interesas – jos piliečių gerovė.

Apeliaciniu skundu (b. l. 23-25) pareiškėjas prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą. Remiasi Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostata bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar byloje pateikti duomenys apie tai, kad asmens buvimas šalyje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai.

Teigia, kad minėtas aplinkybes turi įrodyti užsieniečio sulaikymą inicijuojanti institucija, tuo tarpu nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme tokie duomenys teismui pateikti nebuvo, taigi darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas šiuo atveju nepagrįstai pritaikė Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta užsieniečio sulaikymo pagrindą. Pažymi, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas skundžiamame sprendime tik konstatavo, jog nebuvo įrodyta, kad išnyko minėtas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas sulaikymo pagrindas, tačiau pats iš esmes netyrė ir nevertino tokių aplinkybių egzistavimo.

Nurodo, kad pasisakydamas dėl negalimumo taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, nes pareiškėjas yra sulaikytas tuo pagrindu, jog jis kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai, Švenčionių rajono apylinkės teismas taip pat konkrečiai nenurodė, kokiais pareiškėjo veiksmais ar neveikimu būtų pažeisti Lietuvos Respublikos piliečių prioritetiniai interesai, susiję su valstybės saugumu, viešąja tvarka ir (ar) žmonių sveikata, todėl ši Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimo dalis laikytina nemotyvuota, nepagrįsta ir todėl naikintina.

Pažymi, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas yra prieglobsčio prašytojas ir todėl jo sulaikymo pagrindas, numatytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra išnykęs. Daro išvadą, kad tolimesnis pareiškėjo sulaikymas, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nesant ne tik aplinkybių, įrodančių, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai, bet ir kitų Įstatymo numatytų užsieniečio sulaikymo pagrindų, yra nepagrįstas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą, Užsieniečių registracijos centras prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą. Nurodo, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise apskųsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo dėl jo sulaikymo, todėl manytina, kad su minėtu sprendimu pareiškėjas sutiko. Pažymi, kad 2013 m. liepos 22 d. sprendimu Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad administraciniame procese teismas yra aktyvus, todėl turi būti tikrinamas visų Įstatymo numatytų sulaikymo pagrindų buvimas arba nebuvimas konkrečiu atveju, Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 2 dalies pagrindu pratęsė užsieniečio sulaikymą Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. spalio 29 d., taigi šiuo metu pareiškėjo sulaikymas yra pratęstas kitais pagrindais ir motyvais. Nurodo, kad Migracijos departamentas pareiškėjo prašymą pripažino akivaizdžiai nepagrįstu, nesuteikė jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje bei nusprendė išsiųsti jį į kilmės šalį. Nors pareiškėjas minėtą Migracijos departamentą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, šiuo metu pareiškėjo skundas dar nėra priimtas. Pažymi, kad vien Migracijos departamento apskundimas dar nereiškia, kad išsiuntimo procedūra bus galutinai nutraukiama, nes ji gali būti tęsiama tuo atveju, jei teisminio proceso metu bus paliktas galioti Migracijos departamento sprendimas. Pabrėžia, kad užsieniečio sulaikymas atitinka 2013 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 8 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu, buvo pagrįstas.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Atsižvelgdama į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiga įrodyti sulaikymo taikymo reikalingumą, atsižvelgiant į itin suvaržantį šio asmens laisvės ribojimo pobūdį, tenka sulaikymo siekiančiam subjektui.

Susipažinus su bylos medžiaga ir aplinkybėmis, nustatyta, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai. Pirmosios instancijos teismas savo išvados apie pareiškėjo keliamą grėsmę nepagrindė, o Užsieniečių registracijos centro atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog minėtos grėsmės buvimą patvirtinančių argumentų taip pat neturi. Atsižvelgiant į tai, vertindama skundžiamo Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo sulaikymas, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu, yra negalimas.

Pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismui priimant 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą, egzistavo abu jame nurodyti užsieniečio sulaikymo pagrindai – pareiškėjas buvo neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką ir dar nepateikęs prieglobsčio prašymo, tuo metu vyko ikiteisminis tyrimas dėl galimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, todėl šis teismo sprendimas laikytinas pagrįstu.

2013 m. liepos 22 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimu (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 34-35) buvo pratęstas užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminas. Minėtas teismo sprendimas šiuo metu yra įsiteisėjęs, tačiau jis dar gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo minėto Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo priėmimo, pareiškėjas Užsieniečių registracijos centre yra sulaikytas šiame sprendime nurodytais pagrindais.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir faktines jos aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą 2013 m. birželio 21 d. sprendimą, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą pakeisti ir nustatyti, kad išnyko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas.

Kitą Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo iš sulaikymo nepaleisti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas