2016-03-29 Nr. AB-6821-3-61-3-01366-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-230-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01366-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros, trečiųjų suinteresuotų asmenų V. S. ir G. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant V. S. ir G. Š., dėl sprendimų ir išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu, prašydama (I t., b. l. 1–5):

1) panaikinti Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 43777-45-4673 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. S.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini);

2) panaikinti Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 43777-45-4674 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. Š.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini);

3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 86-5667 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. Š.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 7,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini);

4) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog V. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 16,23 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo atliktas patikrinimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, atkuriant V. S. ir G. Š. nuosavybės teises į J. L. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Patikrinimo metu nustatyta, kad:

1) Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 43777-45-4673 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ piliečiui V. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į jam tenkantį buvusio savininko J. L. 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini);

2) Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 43778-45-4674 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ pilietei G. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į jai tenkantį buvusio savininko J. L. 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini);

3) Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. lapkričio 12 d. parengė išvadą Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodė, jog V. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. 32,45 ha miško dalį – 16,23 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini). Išvada buvo persiųsta į Švenčionių rajoną, tačiau dar nerealizuota;

4) Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriuje 2001 m. lapkričio 28 d. buvo parengta pažyma Nr. 526 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, jog G. Š. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. 32,45 ha žemės dalį – 8,62 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Šios pažymos pagrindu 2001 m. gruodžio 4 d. Vilniaus m. 14-me notarų biure G. Š. sutartimis perleido teisę atstatyti nuosavybės teises į 7,63 ha ir 99 arus žemės, o atitinkamai P. P. ir A. L. perleidžiamą teisę priėmė;

5) Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 86-5667 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. Š.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamą turtą – žemę, grąžinant natūra jai tenkantį 7,60 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini);

6) Nekilnojamojo turto registre 1999 m. gruodžio 7 d. Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimų Nr. 43777-45-4673 ir Nr. 43778-45-4674 pagrindu buvo įregistruota V. S. ir G. Š. nuosavybės teisė į 45,30 ha ploto žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

7) 2002 m. sausio 17 d. Nekilnojamojo turto registre Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 86-5667 pagrindu buvo įregistruota G. Š. nuosavybės teisė į 7,60 ha ploto miškų ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Paaiškino, kad tiek pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), tiek pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatas nuosavybės teisės į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį turtą visų pirma atkuriamos turto savininkui. Kitų asmenų, nurodytų minėtame straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teises yra išvestinė iš savininko teisės. Visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog V. S. 1992 m. gegužės 28 d. Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. L. iki nacionalizacijos turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini). Pretendentais į šią žemę nurodė buvusio savininko vaikaičius – V. S. ir G. Š., kuri 1999 m. balandžio 29 d. taip pat pateikė prašymą suteikti 36,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kartu buvo pateikti ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai. Šių dokumentų duomenimis V. S. yra J. L. dukros B. L. (S.), mirusios 1992 m. vasario 25 d. (mirties liudijimas AD Nr. 004683), sūnus, o G. Š. – J. L. dukros S. L. (Š.), okupacijos metais išvykusios į Baltarusijos Respubliką, dukra.

Pažymėjo, kad ginčijamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės, o Išvada buvo suteikta teisė atkurti nuosavybės teises į J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymose: 2001 m. gegužės 7 d. „Dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai“, 2001 m. rugsėjo 3 d. „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 2226 bei Utenos apskrities administracijos Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. gegužės 6 d. pažymose „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 342, Nr. 341 buvo nurodyta, kad J. L. nuosavybės teises patvirtina 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo suskirstymo į vienkiemius vardinis sąrašas. Tačiau, atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad žemės savininkas J. L. 1938 m. balandžio 2 d. mirė, t. y. J. L. nebuvo žemės (duomenys neskelbtini) kaime savininku jos nacionalizavimo 1940 m. liepos 22 d. metu ir jo, kaip turto savininko, interesų nacionalizacijos procesas nepalietė. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. sausio 31 d. pažymos Nr. (P1-397) P2-610 duomenimis po J. L., M., mirties 1938 m. balandžio 2 d., liko žmona A., vaikai – J., S. ir B. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonde esančių civilinės bylos dokumentų matyti, jog J. L. (J. L.), gyvenęs (duomenys neskelbtini), paliko testamentą, kuriuo visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat ir 70 ha 7 548 kv. m. žemės, paliko vaikams – sūnui J. pusę turto, dukroms S. ir B. antrą pusę turto. Vilniaus apygardos teismas 1938 m. rugsėjo 1 d. patvirtino šį testamentą vykdymui. Taigi, minėtos pažymos patvirtina, kad J. L. žemę po jo mirties paveldėjo visi vaikai. Duomenų apie tai, kad sūnus J. L. paveldėto turto nepriėmė ar jo atsisakė seserų naudai nėra. Be to, 1942 m. gegužės 27 d. visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo Švenčionių apylinkės butų-ūkių sąraše nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) vienkiemyje gyveno J. L. ir A. L. šeimos (2014 m. sausio 29 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštas Nr. R4-121). Ši aplinkybė leidžia padaryti išvadą, kad J. L. po tėvo J. L. mirties priėmė palikimą, jį turėjo ir naudojo savo asmens pelnui (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1255, 1261 straipsniai).

Pareiškėjas padarė išvadą, kad nuosavybės teisės V. S. ir G. Š. atkurtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, t. y. atkurtos į asmens, kuris nacionalizacijos metu nebuvo žemės savininkas, žemę ir į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui – V. S. motinai – B. S. ir G. Š. motinai – S. Š.

Nurodė, kad remiasi Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006 nuostatomis ir teigia, kad panaikinus ginčijamus administracinius aktus, V. S. ir G. Š. negalėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į tą patį žemės sklypą ir į tas pačias dalis, todėl nebus pažeista pusiausvyra tarp viešojo intereso apsaugos bei pretendentų teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą (I t., b. l. 81–92) su juo sutiko.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 dalinio pakeitimo“ buvo patvirtinta prašymo atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą forma, pagal kurių nuostatas kiekvienas pilietis privalėjo pateikti atskirą prašymą. Nuostata, leidžianti pateikti bendrą prašymą, atsirado 1991 m. lapkričio 15 d., Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“. V. S. 1992 m. gegužės 28 d. prašymas neatitiko teisės aktuose nustatytos formos bei nevisiškai atitiko įstatymo ir nutarimų reikalavimus, t. y. prašyme nurodytas pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, prašymo pateikimo data, išreikšta valia (susigrąžinti žemę natūra), taip pat nurodyta, kas buvo iki 1940 m. žemės nacionalizacijos savininku žemės sklypo, į kurį pageidaujama atkurti nuosavybės teises, bei asmuo, turintis teisę į šio turto sugrąžinimą (G. Š.), tačiau prašymas nėra G. Š. pasirašytas. Be šio prašymo, V. S. ir G. Š. nuosavybės teisės atkūrimo bylose yra ir kiti prašymai: 1999 m. birželio 16 d. V. S. ir G. Š. pasirašytas bendras prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką, vandens telkinį, tačiau jame nenurodytas iki 1940 m. žemės nacionalizacijos buvęs žemės savininkas; 1999 m. balandžio 29 d. G. Š. prašymas suteikti 36,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime; 2001 m. birželio 1 d. G. Š. Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui pateiktas prašymas „atmatuoti natūra 7,60 ha žemės“ bei išduoti pažymą notarui dėl 8,62 žemės ploto; 1999 m. balandžio 29 d. V. S. prašymas suteikti 36,5 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Visi paminėti prašymai pateikti nepraleidus teisės aktuose nustatyto termino prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti bei teismų formuojamą praktiką, todėl V. S. ir G. Š. yra tinkamai išreiškę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Dėl nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybė teises, savininko pažymėjo, kad V. S. Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992 m. gegužės 28 d. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises buvusiu žemės savininku nurodytas J. L.. 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo suskirstymo į viensėdžius vardinis sąrašas patvirtina, kad žemės savininkas J. L. turėjo žemės, tačiau iš turimų dokumentų nustatyta, jog J. L. (dokumentuose J. L.) mirė 1938 m. balandžio 2 d. (mirties liudijimas Nr. 233637), todėl žemės nacionalizacijos metu jis negalėjo būti (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių bei Ignalinos rajonuose turėtos žemės savininku. Tačiau dokumentų, patvirtinančių, kas tapo įpėdiniais (žemės paveldėtojais) po J. L. mirties, kiek buvo įpėdinių ir kokiomis dalimis jie paveldėjo turtą, nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančioms valstybės institucijoms nebuvo pateikta. V. S. ir G. Š. nuosavybės teisės atkūrimo bylose nėra dokumentų, patvirtinančių J. L. turėtos žemės paveldėjimą, palikimo priėmimą ar susitarimą tarp įpėdinių dėl palikimo pasidalinimo. Taigi, valstybės institucijų, įgaliotų vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, darbuotojai, neįvertinę nurodytų aplinkybių, netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo nuostatas ir parengė pažymas Nr. 341, Nr. 342, Nr. 2226 ir Nr. 526, 2001 m. gegužės 7 d. pažymą bei išvadą Nr. 1422, kuriose buvusiu žemės savininku klaidingai nurodytas J. L.. Vilniaus ir Utenos apskričių viršininkų administracijos, turėdamos duomenis, kad asmuo, į kurio nuosavybės teise valdytą žemę atkūrė nuosavybės teises, mirė 1938 m., nereikalavusios iš pretendentų duomenų ir nenustačiusios, kas po J. L. mirties paveldėjo žemę ir ją valdė iki žemės nacionalizacijos, taip pat nesant šiuo klausimu nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto dėl žemės valdymo nuosavybės teise, pažeidė imperatyvias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės aktų normas. Konstatavus, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į buvusio savininko žemę, buvo pažeistos esminės atkūrimo įstatymo nuostatos ir tai galėtų būti pagrindu pripažinti administracinius aktus, kuriais atkurta nuosavybės teisė į J. L. žemę, negaliojančiais.

Nagrinėjamu atveju nustatė, kad V. S. yra J. L. dukters B. L., gimusios 1920 m. lapkričio 20 d., sūnus. Jis, nepraleidęs Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su J. L. patvirtinančius dokumentus, todėl, jeigu būtų nustatyta, jog J. L. žemę paveldėjo jo žmona ir jo duktė B. (B.) S. kartu su kitais vaikais, jis galėtų pretenduoti atkurti nuosavybės teises į žemę (dalį tos žemės), kurią iki 1938 m. balandžio 2 d. nuosavybės teise valdė jo senelis J. L.. Tačiau tai patvirtinančių dokumentų nėra pateikta, o šių dokumentų papildomai nepateikus, tokį juridinę reikšmę turintį faktą galėtų nustatyti tik teismas, bet ne nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančios institucijos. Tik nustačius J. L. turto paveldėtojus, būtų galima nustatyti, į kokį žemės plotą turi teisę atkurti nuosavybės teises V. S..

Atkreipia dėmesį, kad iš G. Š. nuosavybės teisės atkūrimo bylose esančių giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nustatyta, kad G. Š. yra J. L. duktės S. L., gimusios 1919 m. rugsėjo 22 d., duktė. 1942 m. sausio 31 d. S. L. susituokė su Š. A., įregistravus santuoką S. L. suteikta pavardė Š. Santuokos registracijos vieta – (duomenys neskelbtini). G. Š. gimimo liudijimo kopijoje nurodyta, jog Š. G. A. gimė 1951 m. sausio 9 d. (duomenys neskelbtini). G. Š. nuosavybės teisių atkūrimo byloje pridėta 2001 m. balandžio 10 d. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijos pažyma, kurioje nurodyta, kad Š. S. J., gimusi 1919 m., gyvena Baltarusijos Respublikoje ir yra Baltarusijos Respublikos pilietė. Taip pat yra pateiktas G. Š. motinos Š. S. J. pareiškimas (patvirtintas Baltarusijos Respublikos valstybės institucijos), kuriuo ji atsisako savo teisių į jos tėvui priklaususios žemės dalį savo dukters G. Š. naudai. G. Š. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad G. Š. yra Lietuvos Respublikos pilietė. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, S. Š., nebūdama Lietuvos Respublikos piliete, negalėjo būti pretendentu atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą, t. y. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, o neturėdama tokios teisės, negalėjo jos perleisti savo dukrai G. Š. ar atsisakyti tokios teisės dukters naudai. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A146-87/2010) ir teigė, kad jeigu būtų nustatyta, jog J. L. žemę paveldėjo jo žmona ir jo duktė S. Š. kartu su kitais vaikais, G. Š. galėtų pretenduoti atkurti nuosavybės teises į dalį tos žemės, kurią po J. L. mirties būtų paveldėjusi jos motina S. Š., tačiau neturėtų teisės atkurti nuosavybės teises į tą dalį, kurią būtų paveldėjusi jos motinos S. Š. motina A. L. (buvusi žemės savininko J. L. sutuoktinė).

Akcentavo, kad Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus pavedimais Nacionalinės žemės tarnybos Švenčionių bei Ignalinos ir Visagino skyriams buvo pavesta pasiūlyti G. Š. ir V. S. pateikti trūkstamus nuosavybės teisėms atkurti dokumentus, o juos pateikus – administracine tvarka patikslinti administracinius aktus, o G. Š. ar V. S. nepateikus prašomų dokumentų arba nesutikus patikslinti administracinius aktus, inicijuoti šių administracinių aktų panaikinimą teismine tvarka. Atsižvelgiant į tai, Švenčionių skyrius 2013 m. birželio 10 d. raštais Nr. 45SD-(14.45.104.)-959, Nr. 45SD-(14.45.104.)-958 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ ir Ignalinos ir Visagino skyrius 2013 m. birželio 10 d. raštais Nr. 39SD-(14.39.104.)-1226, Nr. 39SD-(14.39.104.)-1227 „Dėl pavedimo vykdymo“ V. S. ir G. Š. informavo, kad administraciniai aktai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, jiems į buvusio savininko J. L. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), priimti pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo nuostatas, ir paaiškinta, kad šie pažeidimai galėtų būti pašalinti, jei būtų pateikti papildomi nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai arba teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas atitinkamas juridinę reikšmę turintis faktas dėl žemės valdymo nuosavybės teise po J. L. mirties. Tačiau nei V. S., nei G. Š. nepateikė Švenčionių skyriui papildomų dokumentų apie žemės valdymą (duomenys neskelbtini) kaime po buvusio savininko J. L. mirties, papildomų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, taip pat nėra duomenų, kad per nustatytą terminą buvo kreiptasi į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. gruodžio 27 d. parengė išvadą Nr. 367 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad P. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 7,63 ha žemės, kurią iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė J. L.. Dėl informacijos, ar P. P. pagal 2001 m. gruodžio 27 d. išvadą Nr. 367 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ atkurtos nuosavybės teisės, kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinius skyrius. Prokurorė, ginanti viešąjį interesą, turėtų patikslinti prašymą ir be nurodytų reikalavimų papildomai nurodyti reikalavimus – panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 2.9-86-12320 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. L.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės neatlygintinai į jam tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,99 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją ir priteisti iš G. Š. A. L. ir P. P. gautą pinigų sumą, kurią G. Š. gavo 2001 m. gruodžio 4 d. notariškai patvirtintų sutarčių (notarinio registro Nr. 14-10034, Nr. 14-10035) pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepime į pareiškėjo prašymą (I t., b. l. 79) su juo nesutiko ir manė, kad pareiškėjas praleido terminą prašymui paduoti, kad prašymo padavimo terminas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartyje (I t., b. l. 74) atnaujintas nepagrįstai.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje tretieji suinteresuoti asmenys V. S. ir G. Š. su pareiškėjo prašymu nesutiko. Be to, pateikė rašytinius įrodymus-paaiškinimus (II t., b. l. 22-23), kuriuose paaiškino, jog bylos pagrindinis dokumentas yra Ignalinos rajono komisijos 1999 m. sausio 19 d. pasiūlymas (I t., b. l. 147), kuriame ši komisija konstatavo, jog buvęs savininkas J. L. valdė 77,75 ha turėtos žemės plotą, paaiškino, kad iki okupacijos turtas priklausė senelio J. L., mirusio 1938 m., dukroms (jo žmonai A. L.) bei sūnui J. L.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu (II t., b. l. 36-46) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Panaikino Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 43777-45-4673 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. S.“ ta apimtimi, kuria V. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę dalį negu jo motinos B. S. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytas nekilnojamasis turtas – 19,4375 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Panaikino Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 43777-45-4674 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. Š.“ ta apimtimi, kuria G. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę dalį negu jos motinos S. Š. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytas nekilnojamasis turtas – 19, 4375 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 86-5667 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. Š.“, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 7,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, jog V. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 16,23 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini). Likusią prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra prašo teismą atnaujinti prašymo teismui padavimo terminą (I t., b. l. 39-42) dėl skundžiamų administracinių aktų, t. y. Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 43777-45-4673 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. S.“ (I t., b. l. 6), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 43777-45-4674 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. Š.“ (I t., b. l. 7), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 86-5667 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. Š.“ (I t., b. l. 9), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 7,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. lapkričio 12 d. išvados Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (I t., b. l. 8), kurioje nurodyta, jog V. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 16,23 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartyje (I t., b. l. 74) minėtas terminas buvo atnaujintas, tačiau teismas neišaiškino pareiškėjui teisės ją skųsti. Todėl šiuo sprendimu teismas papildė argumentus, kodėl buvo atnaujintas terminas, taip pat paaiškino pareiškėjui, jog, jei jis su tais motyvais nesutinka, tai gali skųsti apeliaciniame skunde pateikdamas argumentus.

Skundžiamuose sprendimuose ir Išvadoje iš esmės nėra jokios informacijos, išskyrus buvusio savininko vardą, pavardę (J. L.) ir atkuriamos žemės plotus. Todėl tam, kad būtų pagrįstai paruoštas prašymas teismui, prokuroras privalėjo surinkti visą medžiagą apie J. L. turtą, jo nuosavybės teisių perleidimą, giminystės ryšius su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis V. S. ir G. Š.. Ypač akcentuotina, kad iš trečiųjų suinteresuotų asmenų rašytinių įrodymų-paaiškinimų (II t., b. l. 22-23), jo 4 punkto, matyti, jog net tretieji suinteresuoti asmenys iki šiol painioja savo senelį J. L., mirusį 1938 m., su savo dėde J. L., gim. 1902 m., išvežtu į tremtį, į Kazachijos SSR (II t., b. l. 24, 25), nes 1938 m. miręs senelis J. L., 1948 m. jau nebegalėjo būti tremiamas. Pabrėžta, kad patikima, patvirtinta informacija buvo gauta tik tada, kai prokurorė gavo dokumentus ir jų vertimus, susijusius su J. L. testamentu bei jo patvirtinimu tuometiniame Lenkijos Respublikos Vilniaus apygardos teisme (I t., b. l. 28, 29-30, 31-32, 33-36), t. y. tie vertimai buvo gauti 2014 m. kovo 5 d. (I t., b. l. 73). Jau 2014 m. kovo 7 d. prokurorė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (I t., b. l. 1-5). Iki tol kilusios prokurorų abejonės nebuvo pagrįstos tinkamais dokumentais, todėl iki pat vertimų gavimo nebuvo teisinio pagrindo kreiptis į teismą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų V. S. ir G. Š. senelis J. L. mirė 1938 m. balandžio 2 d., būdamas 70 metų amžiaus (2014 m. sausio 28 d. archyvo pažyma Nr. (P1-397)P2-610 (I t., b. l. 18), taip pat I t., b. l. 31), kad senelis J. L. testamentu nuosavybę, t. y. 77,75 ha žemės (I t., b. l. 33), paliko savo trims vaikams J., B. ir S. (I t., b. l. 18, 31), t. y. pusę turto sūnui, o kitą pusę dukterims abiem kartu nepadalytą (I t., b. l. 33-35), kad jo žmona A., mirusi 1951 m. kovo 13 d. (I t., b. l. 161), nuosavybės po vyro J. L. mirties negavo, bet turėjo teisę naudotis ir valdyti dukroms užrašytu turtu (I t., b. l. 33-35). Šioje administracinėje byloje taip pat nustatyta ir ginčo nėra, kad V. S. mama B. S. turėjo nuosavybę po tėvo mirties iki pat nacionalizacijos ir mirė 1992 m. vasario 25 d. (I t., b. l. 162), o G. Š. mama S., gimusi 1919 m. rugsėjo 22 d., kuri taip pat buvo savininke, yra tapusi Baltarusijos piliete.

Teismas tik iš dalies sutiko su prokurorės vertinimu, kad skundžiami sprendimai ir Išvada yra neteisėti, nes senelis J. L. mirė iki 1940 m. vykdytos turto nacionalizacijos, todėl, esą, V. S. ir G. Š. negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė į senelio turėtą žemę, dėl kurios vietos ir ploto (77,75 ha) ginčo byloje nėra. Esant aplinkybei, jog žemės savininkais nacionalizacijos metu buvo senelio J. L. sūnus J. L. (1/2 turto) ir dukros B. bei S. (kartu 1/2 turto) (I t., b. l. 28, 29-30, 31-32, 33-36) bei nesant žinių apie trečiųjų suinteresuotų asmenų dėdės J. L. mirtį, jo įpėdinius (žr. trečiųjų suinteresuotų asmenų rašytinius įrodymus-paaiškinimų 4 punktą, II t., b. l. 22-23), padaryta išvada, kad tretiesiems asmenims negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė į visą 77,75 ha plotą, tačiau galėjo būti atkurta į pusę šio ploto, t. y. 38,875 ha (ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas į dėdės turtą sūnėnai ir dukterėčios savaime negali pretenduoti). Vien ta aplinkybė, kad skundžiamuose sprendimuose nurodytas buvęs savininkas J. L., o ne B. S. ir S. Š., neleidžia panaikinti skundžiamų sprendimų, nes būtų paneigta V. S. ir G. Š. teisė atkurti nuosavybę pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) į jų motinoms iki nacionalizacijos priklausiusį turtą. Pabrėžtina, kad tokią teisę V. S. įgijo po motinos, kaip turto savininkės Lietuvos Respublikos pilietės, mirties, o G. Š. – po jos motinos, kaip gyvos buvusios savininkės, nebegalinčios pačiai atkurti nuosavybės teisių, išvykimo į Baltarusiją ir netekimo Lietuvos Respublikos pilietybės.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad V. S. Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992 m. gegužės 28 d. pateikdamas prašymą (I t., b. l. 163) atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), bei pretendentais į šią žemę prašyme nurodydamas buvusio savininko vaikaičius, t. y. save V. S. ir G. Š., nieko klaidingo nenurodė, kaip kad įrodinėja atsakovas, nes šiame prašyme buvo nurodyta senelio J. L. mirties data, o Nacionalinės žemės tarnybos pareigūnai nepareikalavo papildomų dokumentų iki skundžiamų sprendimų priėmimo. Dar daugiau, Ignalinos rajono komisijos 1999 m. sausio 19 d. pasiūlyme (I t., b. l. 147) konstatuota, jog buvęs savininkas J. L. valdė 77,75 ha turėtos žemės plotą, o V. S. ir G. Š. pasiūlyta parengti pažymą.

Taigi, Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 43777-45-4673 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. S.“ (I t., b. l. 6), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), bei Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 43777-45-4674 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. Š.“ (I t., b. l. 7), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti ir neteisėti ta apimtimi, kuria tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kaip bendrasavininkams, yra atkurta nuosavybė į per daug žemės (22, 65 + 22, 65 = 45,3 ha) (I t., b. l. 10-11), nors kaip minėta, jie galėjo pretenduoti į ne daugiau kaip 38,875 ha (po 19,4375 ha), kurie priklausė jų motinoms. Todėl Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 43777-45-4673 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. S.“ (I t., b. l. 6), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), bei Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 43777-45-4674 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. Š.“ (I t., b. l. 7), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 22,65 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), ta apimtimi, kuria atitinkamai V. S. ir G. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę dalį negu jų motinų nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytas nekilnojamasis turtas – 19, 4375 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), yra naikintini.

Atitinkamai yra naikintini tiek Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 86-5667 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. Š.“ (I t., b. l. 9), kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 7,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), tiek Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. lapkričio 12 d. išvada Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (t. 1, b. l. 8), kurioje nurodyta, jog V. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 16,23 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), nes, V. S. ir G. Š. atkūrus nuosavybės teises minėtais Utenos apskrities viršininko sprendimais po 19,4375 ha žemės, nėra teisinio pagrindo šių administracinių aktų nenaikinti.

III. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 49-52), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo dalį: panaikinti Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 43778-45-4674 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei G. Š.“ ta apimtimi, kuria G. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnę nei jai tenkančią jos motinos S. Š. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto dalį – 10,8175 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų V. S. ir G. Š. senelis J. L. (J. L.), kuris mirė 1938 m. balandžio 2 d., testamentu, kurį 1938 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino vykdymui, visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat ir 77 ha 7548 kv. m žemės, paliko vaikams – sūnui J. pusę turto, dukroms S. ir B. antrą pusę turto. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, V. S. po motinos B. S. mirties ir G. Š., jos motinai S. Š. išvykus į Baltarusiją ir netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, galėjo būti atkurta nuosavybės teisė ne į visą J.

L. turėtą 77,75 ha žemę, o į pusę šio ploto – 38,875 ha, kurį paveldėjo pretendentų motinos, t. y. kiekvienam į 19,4375 ha. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad G. Š. 2001 m. gruodžio 4 d. Vilniaus m. 14-me notarų biure P. P. ir A. L. sutartimis jau buvo perleidusi teisę atstatyti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. žemės dalį – 8,62 ha, atitinkamai į 7,63 ha ir 99 arus žemės. O Vilniaus apskrities viršininko sprendimais nuosavybės teisės atkurtos: 2007 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 2.5-41-25126 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui P. P.“ – į jam tenkantį buvusio savininko J.

L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 7,63 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 4,81 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2010 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 2.9-86-12320 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. L.“ – į jam tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,99 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 1,00 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Taigi, G. Š., pasinaudojusi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta teise ir notariškai patvirtintomis sutartimis perleidusi teisę atkurti nuosavybės teises į dalį (8,62 ha) jos motinai S. Š. nuosavybės teise priklausiusios žemės, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises tik į likusią žemės dalį, t. y į 10,8175 ha (19,4375 – 8,62 = 10,8175) žemės. Tokiu būdu, teismas, nors ir pagrįstai pripažino, jog ginčijamas administracinis aktas yra nepagrįstas ir neteisėtas ta apimtimi, kuria G. Š. yra atkurta nuosavybė į per daug žemės, tačiau neįvertino minėtos aplinkybės ir neteisingai nustatė pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas G.

Š. tenkančią žemės dalį.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. S. ir G. Š. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 65-66; 71-72), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą, o Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą atmesti. Pritaria Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės teiginiui, kad G. Š. atkurtas žemės sklypas 19,4375 ha – per didelis, turi būti – 10,8175 ha, tačiau prašo pripažinti, kad susidarius force majeure situacijai (negalima sugrįžti į 1999 m. buvusią faktinę situaciją atkuriant nuosavybės teises) nuosavybės teisės jiems atkurtos vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 str.) pagrįstai ir teisingai. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pritaria Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės teiginiui, kad G. Š. atkurtas žemės sklypas 19,4375 ha – per didelis, jai turėjo būti iš viso atkurta 19,4375 – 8,62 = 10,8175 ha. Tačiau Ignalinos rajono komisijos 1999 m. sausio 19 d. pasiūlyme yra konstatuojama, kad senelis valdė 77, 75 ha žemės, todėl V. S. ir G. Š., kaip jo vaikaičiams, šis žemės sklypas padalintas pusiau, t. y. po 38, 875 ha. Toks Ignalinos rajono komisijos 1999 m. sausio 19 d pasiūlymas yra absoliučiai teisingas ir nepaneigtinas. Komisiją sudarė 5 nariai, dalyvavo pati savininkė S. L. (G.

Š. motina) ir kaimo bendruomenės atstovai, kuriems faktinė situacija buvo žinoma, kad B. ir S. L. brolis J. L. už Lietuvos partizanų globą buvo ištremtas į Kazachijos miestą Kokčetavą ir iš ten atgal gyventi į Lietuvą negrįžo. Po senelio mirties 1938 m. iki 1940 m. įvykusios nacionalizacijos šių žemės sklypų savininkai nepasikeitė. Konkrečiai tremtinys J. L. savo paveldėtos žemės dalį 38, 875 ha niekam nepardavė ir nedovanojo. Tai reiškia, kad po nacionalizacijos šis žemės sklypas liko kaip giminės turtas. Atkūrus valstybės nepriklausomybę, tremtinio žmona buvo atvykusi į Lietuvą ir su giminėmis buvo susitarta taip: atvykusioji pasiima kompensaciją už ūkinius pastatus, namą, o čia likusioms seserims palieka jų brolio 38,875 ha, nes jie, tremtiniai, į tą žemę nepretenduoja, o seserys gali pasidalinti po lygiai, t. y. po 19,4375 ha.

Taigi, komisija, žinodama realią padėtį, pasielgė absoliučiai teisingai. J. L. žemę po lygiai padalino seserims. Teismas, remdamasis 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo suskirstymo į viensėdžius vardiniu sąrašu, patvirtino tą faktą, kad J. L. (g. 1902 m.) turėjo 77,75 ha žemės. Būtent tuo faktu ir rėmėsi 1999 m. Ignalinos komisija, formuodama pasiūlymą. Taigi, savaime suprantama, kad 1999 m. Ignalinos komisija, formuodama pasiūlymą, vadovavosi ir žodiniais paaiškinimais. Dar daugiau neatsirado žmonių, kurie būtų pareiškę pretenzijas dėl tokio žemės tarp paveldėtojų padalinimo.

Tol kol nebus apklausti visi 1999 m. komisijos dalyviai, to kaimo gyventojai, J. L. sūnus J., J. L., jo dukra S. L. ir iš naujo neapsvarsčius su tais pačiais dalyviais Ignalinos komisijos pasiūlymą, jį paneigti neįmanomą. Taigi, jei prokurorės skundas būtų atmestas, trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas būtų patenkintas, t. y. 1999 m. Ignalinos Komisijos sprendimas, pateiktas pasiūlyme skirti G. Š. ir V. S. po 38,875 ha, būtų nepakeistas ir pripažintas teisėtu, tai tuomet įvertinus tą faktą, kad G. Š. 2001 m. gruodžio 4 d.

Vilniaus m. 14 notariate P. P. ir A. L. sutartimis jau buvo perleidusi teisę atstatyti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. valdytos žemės dalį – 8,62 ha, atitinkamai į 7,63 ha ir 0,99 ha. žemės, tai tuomet pastarajai galėtų būti skirtas 38,875 – 8,62 = 30,255 ha žemės sklypas.

2. Tiek V. S., tiek G. Š. nuosavybės teisės atkurtos daugiau kaip prieš 10 metų. Atkurta nuosavybe jie naudojasi atvirai, nepertraukiamai, taigi, sprendžiant susidariusią situaciją, gali į tremtinio J. L. žemės dalį 38,875 ha pretenduoti vadovaudamiesi įgyjamąja senatimi (CK 4.69 str.).

3. Šiuo atveju situacija yra force majeure (okupacija, nacionalizacija, neišlikę dokumentai, mirtis ir kt.). Todėl, esant force mojeure situacijai yra privalu taikyti vienintelį CK, reikalaujantį vykdyti veikti pagal teisingumo, protingumo, ir sąžiningumo reikalavimus (1.5 str.). Tuo labiau, kad paveldėtojai V. S. ir G. Š. elgėsi sąžiningai – byloje nėra nei vieno dokumento, kurio tikrumu galima būtų abejoti. G. Š. ir V. S. pareiškimus pateikė laiku. Trūkstamus dokumentus nepateikė ne dėl savo kaltės.

4. Pagal teismų praktiką, jeigu nuosavybės teisės atkurtos pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką, tačiau yra aišku, kad tas pats pretendentas turi teisę į tą pačią žemę bei panaikinus administracinius aktus ir pakartojus nuosavybės teisių atkūrimo procesą iš naujo rezultatas liktų tas pats, tokiu atveju nėra tikslinga pripažinti administracinius aktus negaliojančiais. Teismai pažymi, kad, jeigu pretendentai yra tinkamai išreiškę savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jie neturi patirti neadekvačių neigiamų padarinių dėl valstybės institucijos, įgaliotos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, darbuotojų padarytų pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009).

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriai atsiliepime į pareiškėjo prašymą patvirtino, jog G. Š. ir V. S. prašymus pateikė laiku. Tačiau jiems žemėtvarkos skyriai nepateikė aprašo, ką turi atlikti, kokią informaciją privalo pateikti (žinias apie tėvus, gimines). Ignalinos ir Visagino žemėtvarkos skyriai teismui nepateikė rašytinių įrodymų, jog G. Š. ir V. S. būtų neįvykdę kokių nors jų įpareigojimų, susietų su nuosavybės teisių atkūrimu. Ignalinos skyriaus komisija (1999 m. pasiūlymas) nusprendusi, jog pakanka lenkų 1935 m. (duomenys neskelbtini) aprašo, kad būtų atkurtos G.

Š. ir V. S. nuosavybės teisės į žemę, pažeidė teisės aktuose nustatytą nuosavybės teisių atkūrimo tvarką. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos į tą pačią žemę (duomenys neskelbtini) kaime, kurią valdė jų senelis J. L., o vėliau jo sūnus – jų dėdė. Atkurta, tokiu pat kiekiu – 77,75 ha. Taigi, nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į svetimą, ar valstybinę, bet į savo giminės žemę. Todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) Ignalinos rajono komisijos sprendimas, 1999 m. pasiūlymas, atkurti G.

Š. ir V. S. nuosavybės teises į žemę, nors neatitinka specifinio įstatymo, bet yra absoliučiai teisingas (nėra nukentėjusiųjų). Naikinti sprendimų, kuriais jiems atkurtos nuosavybės teisės į žemę, dėl to, kad suklydo Ignalinos, Visagino ir Švenčionių rajonų žemėtvarkos skyriai, t. y. valstybės institucijos, įgaliotos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, neteisėta. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutarties reikalavimą, t. y. jeigu būtų sudarytos sąlygos sugrįžti į praeitį, į 1999 m. situaciją, tai G.

Š. ir V. S. būtų atlikę jiems žemėtvarkos skyrių nurodytus veiksmus, t. y. pateikę ištremtojo į Kazachijos SSR partizanų globėjo ir nesugrįžusio į Lietuvą dėdės J. L. žemės atsisakymo jų naudai, notaro patvirtintą raštą. Jeigu būtų sudarytos sąlygos pakartoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą iš naujo, tai rezultatas liktų tas pats, t. y. G. Š. ir V. S. nuosavybės teisės būtų atkurtos į tą pačią žemę, ten pat, (duomenys neskelbtini) kaime ir tokiu pačiu kiekiu – 77,75 ha. Taigi pritrūko tik vieno dokumento.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 76-78) prašo jį tenkinti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pritaria pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams ir pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl Utenos apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 43778-45-4674, kuriuo G. Š. atkurtos nuosavybės teisės, panaikinimo apimties. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad G. Š. 2001 m. gruodžio 4 d. Vilniaus m. 14-ame notarų biure P. P. ir A. L. sutartimis jau buvo perleidusi teisę atstatyti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. žemės dalį – 8,62 ha, atitinkamai į 7,63 ha ir 99 arus žemės, o Vilniaus apskrities viršininko sprendimais nuosavybės teisės atkurtos: 2007 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 2.5-41-25126 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui P. P.“ – į jam tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 7,63 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 4,81 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 2010 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 2.9-86-12320 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. L.“ – į jam tenkantį buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,99 ha miško, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 1,00 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teisingai pažymėjo, kad G. Š., pasinaudojusi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta teise ir notariškai patvirtintomis sutartimis perleidusi teisę atkurti nuosavybės teises į dalį (8,62 ha) jos motinai S. Š. nuosavybės teise priklausiusios žemės, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises tik į likusią žemės dalį, t. y. į 10,8175 ha (19,4375 – 8,62 = 10,8175) žemės. Taigi, nors teismas ir pagrįstai pripažino, jog ginčijamas administracinis aktas yra nepagrįstas ir neteisėtas ta apimtimi, kuria G. Š. yra atkurta nuosavybė į per didelį žemės plotą, tačiau neįvertino minėtos aplinkybės ir neteisingai nustatė pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas G. Š. tenkančią žemės dalį.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. S. ir G. Š. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 81-83) prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso ginimo skyriaus prokurorė kreipėsi į teismą, prašydama naikinti G. Š. ir V. S. atkurtas nuosavybės teises į senelio nuosavybės teise valdytą žemę, t. y. jos teigimu, G. Š. ir V. S. yra per daug skirta žemės, nes, jos teigimu, jiems priskirta žemė, kurią iki nacionalizacijos valdė nuosavybės teise senelio sūnus (jiems dėdė) J. L., neteisėtai. Taigi, jos teigimu, G. Š. ir V. S. neturi teisės paveldėti savo dėdės žemę, t. y. 38,875 ha. Tačiau toks pastarosios prašymas yra nepagrįstas, nes neįvertinta esminė aplinkybė. Taigi, pastaroji prašo ištaisyti klaidą, kurią padarė Ignalinos žemėtvarka (1999 m. pasiūlymas), priskirdama G. Š. ir V. S. dėdės žemę. Toks prašymas – ištaisyti klaidą, kuri buvo padaryta 1999 m., yra tolygus prašymui sugrįžti į praeitį, t. y. 1999 m. situaciją – svarstant nacionalizuotos žemės sugrąžinimo klausimą. Toks prašymas, nagrinėjant jį teisinės logikos prasme, yra nerealizuotinas – absoliučiai nelogiškas. Be to, sugrįžtant į 1999 m. situaciją būtina užtikrinti visų šalių lygią padėtį. Kita vertus, sugrįžti į 1999 m. situaciją, kaip to reikalauja CK 1.138 straipsnis, neįmanoma, nes: a) mirė 1902 m. gimęs J. L. (dėdė); b) mirė S. L. (Š.) J. L. duktė; c) mirė kai kurie 1999 m. sudarytos komisijos nariai, pateikę pasiūlymą; d) mirė ir kaimo gyventojai, pateikę liudijimus 1999 m. komisijai. Todėl, susidarius force majeure situacijai – aplinkybėms, klausimą būtina spręsti, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Tai patvirtina ir aplinkybės, kad J. L., kuris už partizanų rėmimą buvo ištremtas į Kazachijos SSR, prieš žemės nacionalizavimą buvo jos savininkas, t. y. jos tretiesiems asmenims neperleido – žemė liko L. giminės nuosavybe. Taigi, G. Š. ir V. S. nepretenduoja į svetimo asmens ar valstybinę žemę. Kokių nors kitų pretendentų į šią žemę neatsirado ir negalėjo atsirasti. Taigi. G. Š. ir V. S., remdamiesi protingumo ir sąžiningumo principais, turi teisę paveldėti giminės žemę. Tuo labiau, jog išvados realizuotos. Už Nr. 1422 išvadą suprojektuotas Lazdinių kaime Nr. 295 sklypas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (II t., b. l. 86-88) prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tiek pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio nuostatas nuosavybės teisės į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį turtą, visų pirma, atkuriamos turto savininkui. Kitų asmenų, nurodytų minėtame straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teises yra išvestinė iš savininko teisės. Visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų senelis J. L. 1938 m. balandžio 2 d. mirė, t. y. jis nebuvo žemės (duomenys neskelbtini) kaime savininku jos nacionalizavimo metu. Testamentu J. L. 77,75 ha žemės paliko trims savo vaikams: pusę turto sūnui J., o kitą pusę dukterims B. ir S. abiem kartu nepadalytą. Taigi, V. S. po motinos B. S. mirties ir G. Š., jos motinai S. Š. išvykus į Baltarusiją ir netekus Lietuvos Respublikos pilietybės, galėjo būti atkurta nuosavybės teisė tik į jų motinoms nuosavybės teise priklausiusią žemės dalį, t. y. kiekvienam į 19,4375 ha. Be to, teismas pastebėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas į dėdės turtą sūnėnai ir dukterėčios savaime negali pretenduoti. Todėl tretiesiems suinteresuotiems asmenims negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į tą žemės dalį, kuri pagal testamentą nuosavybės teise priklausė jų dėdei J. L. Taigi, teismas pagrįstai nustatė, kad nuosavybės teisės V. S. ir G. Š. atkurtos pažeidžiant aukščiau minėto įstatymo nuostatas. T. y. atkurtos į asmens, kuris nacionalizacijos metu nebuvo žemės savininkas, žemę ir į didesnę žemės dalį nei iki nacionalizacijos priklausė buvusiam žemės savininkui – V. S. motinai – B. S., ir G. Š. motinai – S. Š..

2. Priešingai, nei nurodo tretieji suinteresuoti asmenys, 1999 m. Pasiūlymas yra tik vienas iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros elementų, kuris pats savaime nesukuria asmenims nuosavybės teisės į konkretų turtą. Pasiūlymas suteikia teisę tik parengti pažymą piliečiui apie buvusio savininko turėtos žemės plotą. Todėl aplinkybė, jog sprendžiant sprendimo atkurti nuosavybės teises teisėtumo klausimą, Pasiūlymas nėra ginčijamas, nėra reikšminga, nes nustatytas skundžiamo administracinio akto – sprendimo atkurti nuosavybės teises, prieštaravimas įstatymams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-19/2010).

3. Vertinant trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.69 straipsnio nuostatas įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus, o antra, šios aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

4. Apeliaciniame skunde taip pat rašoma, kad viešasis interesas pradėtas ginti praėjus beveik 15 metų. Tačiau pastebėtina, jog nepaisant praėjusio laikotarpio nuo ginčijamų aktų priėmimo, ginama vertybė įgalina teikti prioritetą ne civilinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui, o pažeistų valstybės interesų gynimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Todėl konstatavus akivaizdų nuosavybės atkūrimo proceso ir jo metu priimtų administracinių aktų prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus. Priešingu atveju imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų tolesnis galiojimas keltų abejonių viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai pabaigti šį svarbų socialinį procesą ir kiek įmanoma, atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumus bei siekius, teisingiau atkurti buvusių savininkų nuosavybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1361/2014).

5. Tretieji suinteresuoti asmenys nepagrįstai prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis numato, kad toks prašymas turi būti motyvuotas. Tačiau apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių, V. S. ir G. Š. nuomone, byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys V. S. ir G. Š. apeliaciniame skunde reikšdami prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinius skundus išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų V. S. ir G. Š. apeliaciniai skundai nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S. ir G. Š. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į senelio J. L. (J. L.), kuris mirė 1938 m. balandžio 2 d., iki nacionalizacijos valdytą žemę. Ši išvada grindžiama tuo, kad J. L. (J. L.) testamentu, kurį 1938 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino vykdymui, visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, taip pat ir 77 ha 7 548 kv. m žemės, paliko vaikams – sūnui J. pusę turto, dukroms S. ir B. kitą pusę turto. Todėl pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą turėjo teisę prašyti ir jiems galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į jų motinoms S. ir B. pagal minėtą testamentą tenkančią žemės dalį. Ginčijamais šioje byloje administraciniais aktais nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į to asmens, kuris iki nacionalizacijos valdė žemę, bei į didesnį plotą nei buvę savininkai valdė ir tai yra esminiai administracinių aktų priėmimo pažeidimai, dėl kurių aktai yra neteisėti ir todėl pagrįstai panaikinti.

Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros sąlygoja tai, kad neteisėti administraciniai aktai dėl minėtų pažeidimų turi būti naikinami visa apimtimi, o ne pagal tenkančią žemės dalį, nurodytą testamente, ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti atlikta iš naujo. Tokia išvada grindžiama ABTĮ 92 straipsniu, kuriuo nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamus aktus visa apimtimi ir dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu bei ginčo santykių kvalifikavimu pareiškėjo prašymo patenkinimo apimtyje, todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl termino prašymui pateikti pažymėtina, kad pareiškėjas, pateikdamas 2014 m. kovo 7 d. prašymą teismui, vieno mėnesio termino, numatyto ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje, nepraleido ir jo atnaujinti nereikėjo. Pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą nurodė, kad pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą buvo nustatyta 2014 m. kovo 5 d., kada buvo išverstas į lietuvių kalbą 1938 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl J. L. (J. L.) testamento patvirtinimo. Teismas sutinka, kad minėto testamento duomenys buvo reikšmingi, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, todėl pagrįstai pareiškėjas tik surinkęs pakankamai duomenų kreipėsi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo. Prašymas pateiktas nepraleidus vieno mėnesio termino, skaičiuojat terminą nuo sužinojimo apie padarytą pažeidimą, ir pagrįstai priimtas nagrinėti teisme.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl pateiktų reikalavimų panaikinti administracinius aktus senaties pažymėtina, kad viešasis interesas – valstybės pripažintas ir teisės ginamas visuomeninis interesas, jo įgyvendinimas yra vienas iš svarbiausių visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, viešasis interesas turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o įstatyme numatytų subjektų teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip teisė nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A13-1725/2005).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys; teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010, 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

Nors įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar konkrečiu atveju egzistuoja viešasis interesas, dėl kurio gynimo būtina inicijuoti administracinę bylą, ar ne, galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis konkrečią administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą. Tai jis atlieka atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-65/2009).

Tinkamas teisės normų laikymasis, priimtų administracinių aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažinti gintinais viešojo intereso objektais.

Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas konkrečias bylos aplinkybes, nustatė, jog ne bet kuris teisės normų pažeidimas savaime lemia viešojo intereso pažeidimą. Administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad skundas dėl viešojo intereso gynimo tenkintinas tais atvejais, kai nustatoma, kad konstatuotieji materialinės ar proceso teisės normų pažeidimai yra tokio pobūdžio, jog tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą. Todėl kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), 184-229 p.).

Šio ginčo atveju tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kuri nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo valstybės nuosavybė ir negalėjo būti perduota tretiesiems asmenims. Ginčo žemės plotas yra 77,75 ha, o tretiesiems suinteresuotiems asmenims galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į pusę šio ploto – 38,875 ha, kurį paveldėjo pretendentų motinos, o kita pusė žemės turėjo likti valstybei. Tačiau pažeidžiant imperatyvias teisės normas, nustatančias nuosavybės teisių atkūrimą, tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo grąžintas visas žemės plotas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neteisėtai perduoto žemės sklypo plotą, kad jis yra pakankamai didelis, daro išvadą, jog šio ginčo atveju buvo pažeistas viešasis interesas, kadangi buvo padaryta reikšminga žala valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams atkurti nuosavybės teises kitiems asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, kai valstybei nepakanka laisvos valstybinės žemės šiam poreikiui patenkinti. Ši aplinkybė pateisina viešojo intereso pranašumą prieš trečiųjų suinteresuotų asmenų privatų interesą, todėl jis turi būti ginamas nepriklausomai, kad praėjęs ilgas laiko tarpas po nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems asmenims.

Pažymėtina ir tai, kad panaikinus klaidingai perduotas teises į nuosavybę, gero administravimo principas reikalauja ne tik veikti greitai, kad būtų ištaisytos valstybės institucijų klaidos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 10373/05, 69 paragrafas), bet ir tam tikrais atvejais sumokėti adekvačią kompensaciją arba kitos formos tinkamą reparaciją bona fide nuosavybės savininkui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Pincová ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo nr. 36548/97, 53 paragrafas ir 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimas byloje Toşcuţă prieš Rumuniją, pareiškimo nr. 36900/03, 38 paragrafas).

Apeliacinės instancijos teismas neprijungia prie bylos pareiškėjo pateiktų dokumentų su apeliaciniu skundu, t. y. 1938 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo dėl J. L. (J. L.) testamento patvirtinimo, kadangi šie dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir buvo ištirti.

Trečiojo suinteresuoto asmens V. S. 2016 m. kovo 8 d. gauti atsiliepimo į skundą papildymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytų išvadų, kurias apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstomis.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros ir trečiųjų suinteresuotų asmenų V. S. ir G. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė