2016-09-05 Nr. AB-16866-3-61-3-04622-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2408-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04622-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų H. K. ir F. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. K. ir F. K. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai H. K. ir F. K. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, prašydami pratęsti atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovė, Inspekcija) 2014 m. gegužės 29 d. priimtų privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140529-00094 ir Nr. PRN-00-140529-00095 įvykdymo terminą, padarinių šalinimo terminą 9 mėn. skaičiuojant nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjai paaiškino, kad atsakovė 2014 m. gegužės 29 d. jiems surašė privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius. Šių nurodymų terminą atsakovė 2014 m. gruodžio 15 d. pratęsė iki 2015 m. kovo 2 d. Pareiškėjai teigė, kad jie, gavę nurodymą, nedelsdami pradėjo vykdyti būtinas procedūras, sumokėjo įmoką už savavališkų statybų įteisinimą ir administracinę baudą. Ginčo statinys buvo pastatytas ant dviejų pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių nesujungtų žemės sklypų. Šalinant savavališkos statybos padarinius, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą šiuos sklypus sujungti, naujas sklypas įregistruotas 2015 m. sausio 30 d.

Šio sprendimo priėmimo trukmė nepriklausė nuo pareiškėjų valios, o, nesujungus žemės sklypų, jie negalėjo imtis tolimesnių statybą įteisinančių veiksmų. Atsakovės darbuotojas buvo žodžiu nurodęs, kad ginčo terminas gali būti pratęstas tik vieną kartą. Pareiškėjai, nežinodami, kad šis terminas gali būti dar kartą pratęstas teismo, atliko tolimesnes procedūras. Pareiškėjai nurodė 2015 m. kovo 18 d. pateikę statybos projektą, siekdami gauti ginčo statiniui statybos leidimą. Vilniaus rajono savivaldybės administracija atmetė pateiktą projektą.

Atsižvelgiant į nepritarimo motyvus, minėtas projektas buvo pakoreguotas ir 2015 m. birželio 4 d. pakartotinai pateiktas, tačiau jam taip pat buvo nepritarta remiantis naujomis pastabomis – Vilniaus rajono savivaldybė įpareigojo pareiškėjus prijungtai žemės sklypo daliai paruošti ir suderinti kaimo plėtros projektą. Pareiškėjai manė, kad, jei šios pastabos būtų nurodytos pirmosiose pastabose, statybos projektas būtų pakoreguotas anksčiau, todėl šis delsimas įvyko dėl nuo pareiškėjų nepriklausančių priežasčių.

Pareiškėjai kaimo plėtros projektą pateikė 2015 m. liepos 20 d., Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyrius 2015 m. rugpjūčio 3 d. projektui pritarė, o Statybų skyrius – ne. Pareiškėjai teigė šiuo metu vykdantys aktyvius veiksmus įteisinant savavališką statybą ir manantys, kad artimu metu tai bus užbaigta. Pareiškėjai prašė atsižvelgti į tai, kad jie veikė siekdami pašalinti savavališkos statybos padarinius, buvo pensinio amžiaus, neturėjo teisinio išsilavinimo. Pareiškėjų teigimu, apie galimybę dar kartą pratęsti terminą jie sužinojo tik susitikę su teisininkais po to, kai gavo Vilniaus rajono apylinkės teismo pranešimą dėl atsiliepimo į atsakovės ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-3729-341/2015.

Pareiškėjai paaiškino, kad, pratęsus nurodymų įvykdymo terminą, šioje civilinėje byloje jie ketino pateikti prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą.

Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašė skundą atmesti.

Atsakovė nurodė, jog savavališkos statybos padarinių šalinimo terminas buvo nustatytas iki 2014 m. gruodžio 15 d. Vėliau, pareiškėjos H. K. prašymu, šis terminas pratęstas iki 2015 m. kovo 2 d. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad šis terminas galėjo būti pratęsiamas tik jei pateikus prašymą teismui jis dar nebuvo suėjęs. Pareiškėjai į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 22 d., todėl, atsakovės nuomone, nebuvo galimybės tenkinti jų prašymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjų H. K. ir F. K. prašymą atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad atsakovė 2014 m. gegužės 28 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-140528-00092, kuriuo nustatė, kad (duomenys neskelbtini) esantis kaimo turizmo pastatas pastatytas savavališkai, nesant statybą leidžiančio dokumento. Atsakovė 2014 m. gegužės 29 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140529-00094 F. K. ir privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140529-00095 H. K. nustatė terminą iki 2014 m. lapkričio 28 d. pašalinti nustatytus savavališkos statybos padarinius. 2014 m. lapkričio 25 d. atsakovė gavo H. K. prašymą pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PRN-00-140529-00095 įvykdymo terminą. Išnagrinėjusi šį prašymą, atsakovė 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (23.51) RE-372 savavališkos statybos padarinių šalinimo terminą pratęsė iki 2015 m. kovo 2 d. 2015 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjų prašymas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo termino pratęsimo.

Teismas nurodė, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas gali būti pratęsiamas asmenims pateikus tokį prašymą, kol šis terminas nėra suėjęs. Kai prašymas pratęsti terminą pateikiamas jau suėjus minėtam terminui, teismas neturi pagrindo jo pratęsti. Teismas pastebėjo, kad prašomo pratęsti nurodymo įvykdymo terminas suėjo 2015 m. kovo 2 d., taigi pareiškėjai dėl reikalavimo įvykdymo termino pratęsimo į teismą kreipėsi jau po to, kai buvo pasibaigęs reikalavimo įvykdymo terminas. Taip pat pažymėtina, kad atsakovės 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (23.51) RE-372 buvo išnagrinėtas pareiškėjos prašymas tik dėl 2014 m. gegužės 29 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140529-00095 H. K. termino pratęsimo ir byloje nebuvo duomenų, kad F. K. būtų kreipęsis į atsakovę dėl 2014 m. gegužės 29 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140529-00094 termino pratęsimo. Teismo manymu, tai, kad pareiškėjai veikė siekdami įteisinti savavališkos statybos padarinius, nebuvo pagrindas nukrypti nuo susiformavusios praktikos, kadangi analogiškose situacijose taip pat vadovautasi nuostata, kad terminas negali būti pratęstas, jeigu prašymas teismui buvo paduotas šiam terminui suėjus ir įstatymas nenumatė galimybės šio termino atnaujinti.

III. Pareiškėjai H. K. ir F. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir patenkinti jų prašymą.

Pareiškėjai mano, kad teismo sprendimas prieštarauja Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikai analogiško pobūdžio bylose, pavyzdžiui, 2012 m. gegužės 14 d. administracinėje byloje Nr. I-2119-562-2012 Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo prašymas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo buvo patenkintas, nors jis ir buvo paduotas praėjus reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminui. Pareiškėjai teigia, kad, analogiškomis aplinkybėmis skirtingai aiškinant ir taikant tas pačias statybos teisę reglamentuojančias teisės normas, buvo pažeisti konstituciniai teisės kreiptis į teismą, asmenų lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Pareiškėjų nuomone, jų nurodytos aplinkybės yra pakankamai svarbios, kad minėtas terminas būtų pratęstas.

Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovė nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsakovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktuali teismų praktika buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, t. y. vėliau nei pareiškėjų nurodytas sprendimas. Minėta nutartis paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje, todėl ja privaloma vadovautis nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas (ABTĮ 13 str. 2 d.). Taigi, atsakovės nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai H. K. ir F. K. prašė privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą pratęsti 9 mėn. skaičiuojant nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nepatenkino pareiškėjų prašymo nustatęs, kad jie praleido terminą šiam prašymui paduoti, o teisės aktai nenumato galimybės šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjai nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir mano, kad jis neatitinka administracinių teismų formuojamos praktikos.

Byloje nėra ginčo dėl ginčijamų privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo ar pagrįstumo.

Pasisakydama dėl pareiškėjų prašymo pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminą teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad galimybė pratęsti šį terminą yra susieta su pareiga šia galimybe pasinaudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarka yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-459 redakcija) (toliau – ir TPSVPĮ) 14 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėn. arba, išimtiniais atvejais, per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėn. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Šios nuostatos nuo 2014 m. sausio 1 d. iš esmės buvo perkeltos iš Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies (28 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-330-556/2016). Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje „nurodytiems reikalavimams įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, reikalavime nurodant, kad šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais asmuo turi teisę kreiptis į šio Įstatymo 23 straipsnyje nurodytus statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl reikalavimo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą“. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamai bylai yra aktuali teismų praktika dėl Statybų įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismu grindė tuo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. Ik-2119-562/2012 patenkino kito asmens prašymą pratęsti privalomojo nurodymo vykdymo terminą, nors šis, kaip ir pareiškėjų atveju, jau buvo pasibaigęs. Teisėjų kolegija paaiškina, kad nagrinėjamoje byloje taikytina vėlesnė administracinių teismų praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012 aiškindamas Statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) 28 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, jog „Remiantis lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos bei Reglamento (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“) 37 punkto tikslą, pažymėtina, jog minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Todėl darytina išvada, jog šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta“.

Taigi, buvo konstatuota, kad, reikalavimo (privalomojo nurodymo) įvykdymo terminui pasibaigus, nebėra galimybės jo pratęsti, kas patvirtinta ir kitose išnagrinėtose tapataus pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje A-1134-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-678/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl šioje byloje bus vadovaujamasi būtent šiuo TPSVPĮ 14 straipsnio 3 dalies, iš esmės tapačios Statybų įstatymo 28 straipsnio 3 daliai, išaiškinimu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjai kreipėsi tik dėl H. K. pateikto privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tačiau pareiškėjai nesikreipė dėl F. K. pateikto privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, todėl šis nurodymas turėjo būti įvykdytas per šiame privalomajame nurodyme nurodytą terminą. Taigi, 2014 gegužės 29 d. priimtas Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-140529-00094, skirtas F. K. (b. l. 49-50), turėjo būti įvykdytas iki 2014 m. lapkričio 28 d., o nurodymas Nr. PRN-00-140529-00095, skirtas H. K. (b. l. 51-52), – iki 2015 m. kovo 2 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminą pateikė 2015 m. rugsėjo 22 d., todėl laikytina, kad jie prašymą pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminą pateikė šiam terminui jau pasibaigus. Vadovaujantis anksčiau pateiktu išaiškinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis terminas pareiškėjų atžvilgiu negali būti pratęstas. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad teisės aktai nenumato galimybės privalomojo nurodymo įvykdymo terminą atnaujinti

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad abiejuose ginčijamuose 2014 m. gegužės 29 d. priimtuose privalomuosiuose nurodymuose yra išaiškinta teisė kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, įskaitant teisę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam nei 3 mėn. terminui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai negalėjo nesusipažinti su šių aktų turiniu (H. K. pasirašė privalomojo nurodymo puslapyje, kuriame pateikta ši informacija), pareiškėjų teiginys, jog jie apie galimybę kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo sužinojo tik 2015 m. rugsėjį kreipęsi į teisininkus (2015 m. rugsėjo 22 d. sutartis, b. l. 26), laikytinas nepagrįstu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų H. K. ir F. K. apeliacinį skundą atmesti,

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė