2017-03-31 Nr. AB-7400-3-61-3-03330-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3045-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03330-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 1P-65 „Dėl (duomenys neskelbtini) V. A. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija), priėmęs Įsakymą, netinkamai įgyvendino jam suteiktą diskrecijos teisę ir nesilaikė imperatyvių Įsakymo turiniui keliamų reikalavimų. Įsakyme yra nurodytas tik nušalinimo nuo pareigų laikotarpis ir nušalinimo teisinis pagrindas, tačiau nėra įvardytos nušalinimo priežastys, nors pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį tai turėjo būti padaryta. Pareiškėjo teigimu, siekiant išimtinai formaliai atitikti keliamą reikalavimą dėl nušalinimo priežasčių nurodymo, Įsakyme yra apsirojama nuoroda į pareiškėjui nežinomo turinio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, Departamentas) 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. (1.39)7R-5261 „Dėl informacijos pateikimo“. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovas, gavęs Departamento pateiktus dokumentus, turėjo nustatyti, ar reikia taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o nustatęs, jog toks taikymas reikalingas, šį savo sprendimą motyvuotai pagrįsti. Vien tik nuoroda į ribotam subjektų ratui žinomą dokumentą – Departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. (1.39)7R-5261 „Dėl informacijos pateikimo“ – neturėtų būti laikoma pakankamu ir tinkamu diskrecijos teisės įgyvendinimo pagrindimu, motyvavimu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Įsakyme taip pat nėra nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, nors to imperatyviai reikalauja Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalis.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad jis, atlikdamas tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo, 2016 m. liepos 5 d. raštu Nr. (1.39.)7R-5261 kreipėsi į Departamentą, prašydamas pateikti papildomus dokumentus, kuriais grindžiamas tarnybinio nusižengimo faktas. Departamentas, atsakydamas į šį prašymą, 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu pateikė kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolus bei kitą medžiagą, leidžiančią pagrįstai manyti, kad pareiškėjas galbūt padarė ir kitus tarnybinius nusižengimus. Atsižvelgęs į tai, teisingumo ministras 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1P-64 sudarė komisiją tarnybiniam patikrinimui atlikti ir Įsakymu nušalino pareiškėją nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui.

Atsakovas nurodė, kad dokumentas, kuriame išsamiai išdėstytos visos su galbūt padarytu tarnybiniu nusižengimu susijusios faktinės aplinkybės, nagrinėjamu atveju yra ne Įsakymas, o tarnybinio patikrinimo komisijos surašytas 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. (1.39.)7R-6417, kurio preambulėje nurodyta, jog įtarimai apie galbūt padarytas neteisėtas veikas grindžiami tuo pačiu Departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu, kuris nurodytas ir Įsakymo preambulėje. Pranešimu Nr. (1.39.)7R-6417 pareiškėjas buvo informuotas teisės aktų nustatytu terminu ir suteikta visa reikiama informacija.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Departamento Imuniteto skyriaus Ministerijai pateikti duomenys (2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. LV-2919, telefono ryšio paslaugų teikimo sutartys, mokėjimų suvestinės, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai ir kt.) preliminariai patvirtina, jog pareiškėjas įstaigos turtą ir lėšas naudojo ne nurodytiems uždaviniams pasiekti, o asmeniniams ir savo artimų giminaičių poreikiams patenkinti. Atsakovo teigimu, bet kuriam objektyviam stebėtojui turėtų būti akivaizdu, kad pareiškėjo veiksmai šiurkščiai pažeidžia valstybės tarnybos ir viešųjų bei privačių interesų derinimo principus, todėl už šiuos pažeidimus jam gali būti taikoma ir pati sunkiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, t. y. egzistavo Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas nušalinti pareiškėją.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas 2016 m. rugpjūčio 16 d., o pranešimas apie tarnybinį nusižengimą priimtas 2016 m. rugpjūčio 19 d., tačiau nepažeidus jam priimti nustatytų terminų. Pareiškėjas, atsižvelgęs į šiame pranešime nurodytą informaciją, turėjo teisę tikslinti savo skundą teismui, ginčydamas konkrečius nušalinimo motyvus. Šiuo metu pateiktas skundas susideda tik iš tariamų formalių pažeidimų, kurie negali būti pakankamas pagrindas panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Įsakymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Departamentas 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 1S-2992 „Dėl informacijos pateikimo“ atsakovui pateikė Departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymą Nr. LV-2919 ir medžiagą dėl pareiškėjo galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1P-64 sudarė komisiją tarnybiniam patikrinimui atlikti ir tą pačią dieną Įsakymu nušalino pareiškėją nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikotarpiui. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. (1.39.)7R-6417 pareiškėjas buvo informuotas, jog jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ir detaliai apibūdinti tarnybiniai pažeidimai, t. y. kad pareiškėjas įtariamas: 1) neužtikrinęs, kad (duomenys neskelbtini) būtų sukurta veiksminga vidaus kontrolės sistema, kuri leistų nustatyti, kurie darbuotojai viršija nustatytą apmokamos judriojo telefoninio ryšio paslaugos limitą; 2) sudaręs sutartį su uždarąja akcine bendrove „Tele2“ dėl judriojo ryšio telefono paslaugų teikimo, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. be būtinosios viešojo pirkimo procedūros, be to, šia sutartimi įgytus 4 judriojo ryšio abonentinius numerius perdavęs naudotis ne (duomenys neskelbtini) darbuotojams, o privatiems asmenims – artimiems giminaičiams, taip pat įsipareigojęs vykdyti prievoles už juos įstaigos lėšomis; 3) davęs nurodymus jam pavaldiems asmenims neteikti Departamentui informacijos, susijusios su teisės pažeidimų prevencija (duomenys neskelbtini); 4) neteisėtai naudojęs tarnybinį transportą, taip pat davęs pavaldiems darbuotojams su tuo susijusius neteisėtus nurodymus.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, vadovavosi Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 32 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir šio straipsnio 4 dalimi. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad Įsakymas dėl nušalinimo yra nemotyvuotas, nurodydamas, jog pareiškėjui visi pagrindai, dėl kurių pradėtas tarnybinis patikrinimas, buvo nurodyti 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. (1.39.)7R-6417, kuris laikytinas sudėtine Įsakymo dėl nušalinimo dalimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-553-756/2016). Teismas nurodė, kad šis pranešimas buvo priimtas per 5 darbo dienas nuo tarnybinio patikrinimo pradžios, t. y. nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1R-59 patvirtintose Pataisos pareigūnų tarnybos organizavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytų terminų. Teismo vertinimu, šiame pranešime išsamiai išdėstyti visi tarnybiniai pažeidimai, kurių padarymu įtariamas pareiškėjas, todėl jis, susipažinęs su pranešimu, turėjo teisę tikslinti savo skundą teismui, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Teismas pažymėjo, kad nors Įsakyme nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, kaip to reikalauja Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalis, tačiau ši neatitiktis teisės aktų reikalavimams nelaikytina esmine, dėl kurios Įsakymas turėtų būti panaikinamas, o yra susijusi su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu. Šiuo atveju apskundimo tvarkos nenurodymas Įsakyme pareiškėjui nesukliudė kreiptis į teismą.

Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo teismas konstatavo, kad turi būti įvertinta, ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Šiuo atveju atsakovas pagrįstai nurodė, kad dėl pareiškėjo tarnybinių nusižengimų, kuriais jis buvo įtariamas, gali būti taikoma ir pati sunkiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Teismo vertinimu, tai, kad buvo pagrindas taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą, patvirtina ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 1P-88 atleisti pareiškėją iš tarnybos.

Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Įsakymo neatitikimas Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nustatytiems reikalavimams dėl prievolės nurodyti laikotarpį, kuriuo valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastis, teisinį pagrindą, sprendimo apskundimo tvarką ir terminus nelaikytinas pagrindu pripažinti Įsakymą nepagrįstu ir neteisėtu. Nors įstatymų leidėjas nustatytais atvejais dėl tam tikrų klausimų sprendimo viešojo administravimo subjektams suteikia tam tikrą veiklos laisvę (diskreciją), tačiau tokiais atvejais viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas tam tikrą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas ir turi motyvuoti priimamą sprendimą. Apsiribojimas blanketinio pobūdžio nuoroda į ribotam subjektų ratui žinomą dokumentą – Departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. (1.39)7R-5261 „Dėl informacijos pateikimo“ – neturėtų būti laikoma pakankamu ir tinkamu diskrecijos teisės įgyvendinimo pagrindimu, motyvavimu. Priešingu atveju būtų sukurtos prielaidos neribotai įgyvendinti diskrecijos teisę, visiškai neatsižvelgiant į įstatymu įtvirtintas taisykles ir procedūras.

2. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata nėra imperatyvi, o tik suteikianti diskrecijos teisę priimti sprendimą dėl nušalinimo, nes vartojamas terminas „gali būti nušalintas“.

3. Apribojus pareiškėjui pateikiamą informaciją, susijusią su nušalinimo priežastimis, buvo apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Įsakymo pagrįstumą ir teisėtumą grindė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 1P-88 atleisti pareiškėją iš tarnybos, nes vėliau priimtas įsakymas atleisti pareiškėją pats savaime nepatvirtina Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo.

5. Kadangi Įsakyme nėra nurodyti nušalinimo motyvai ir (ar) konkrečios priežastys, nepateikta informacija apie apskundimo tvarką ir teminus, Įsakymas neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl turėtų būti panaikintas.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dokumentus, pareiškėjui įteiktus jau po Įsakymo priėmimo ir įvykdymo dienos, laikė pakankamais įrodymais dėl nušalinimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą tebuvo perrašyti Imuniteto skyriaus vyriausiojo specialisto surašytos pažymos motyvai. Ministerija nepateikė duomenų, kurie pagrįstų, kad egzistavo realus pagrindas taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Atsakovas neįrodė, kad tinkamai įgyvendino jam suteiktą diskrecijos teisę dėl nušalinimo.

7. Ministerija, priimdama Įsakymą, turėjo vadovautis gero viešojo administravimo, teisingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitais bendraisiais principais, laikytis įstatymų, pagrindinių procedūrų ir taisyklių, tačiau tai nebuvo padaryta.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, pagrindinis pareiškėjo apeliacinio skundo motyvas yra toks pat kaip ir skundo, t. y. kad teisingumo ministras, priimdamas Įsakymą, netinkamai įgyvendino teisės aktais jam suteiktą diskrecijos teisę taikyti nušalinimą nuo pareigų, tačiau pats pareiškėjas pripažįsta, jog teisingumo ministras, įvertinęs gautą medžiagą, turėjo teisę savo nuožiūra spręsti dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų, todėl ši aplinkybė nebeįrodinėtina. Atsakovas nurodo, kad diskrecijos teisės esmė yra veiklos laisvė, todėl šioje byloje nagrinėtina, ar egzistavo teisės normoje nustatytas pagrindas taikyti nušalinimą, t. y., ar tarnybinis patikrinimas buvo atliekamas dėl veikos, už kurią galima atleisti iš pareigų.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad Departamento Imuniteto skyriaus Ministerijai pateikti duomenys (2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. LV-2919, telefono ryšio paslaugų teikimo sutartys, mokėjimų suvestinės, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai ir kt.) leido pagrįstai manyti, jog pareiškėjas šios įstaigos turtą ir lėšas naudojo ne nurodytiems uždaviniams pasiekti, o asmeniniams ir savo artimų giminaičių poreikiams tenkinti. Atsakovas vadovaujasi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 13 dalimi, 29 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 6 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsniu, (duomenys neskelbtini) nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1R-283, 7 punktu ir teigia, kad tokie pareiškėjo veiksmai šiurkščiai pažeidžia valstybės tarnybos ir viešųjų bei privačių interesų derinimo principus, todėl už šiuos pažeidimus pareiškėjui galėjo būti taikoma ir buvo pritaikyta pati sunkiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė analogišką išvadą, kurios pagrįstumo pareiškėjas nenuginčijo. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra grindžiamas tik deklaratyviais ir subjektyviais teiginiais apie tariamus pažeidimus, nors iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl šiurkščių tarnybinių nusižengimų, todėl teisingumo ministras turėjo įstatymo suteiktą teisę pareiškėją nušalinti nuo pareigų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad asmens nušalinimo nuo pareigų pagrindas yra tik pagrįstas įtarimas, pagrįstas paaiškėjusiais faktais ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog įtariamasis gali būti padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Todėl pirmosios instancijos teismo teiginys apie teisingumo ministro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 1P-88 pareiškėjui taikytą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – yra tik papildomas, bet ne esminis argumentas, pagrindžiantis taikyto nušalinimo nuo pareigų teisėtumą. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl Įsakymo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo keliamiems reikalavimams, atsakovas akcentuoja, kad šiuo atveju taikytinos ne bendrosios Viešojo administravimo įstatymo, o specialiosios teisės normos, susijusios su valstybės tarnautojų ir pareigūnų atsakomybės institutu. Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalies reikalavimų laikymosi atsakovas paaiškina, kad Įsakyme yra aiškiai nurodyta, jog pareiškėjas nušalinamas nuo pareigų dėl tarnybinio patikrinimo, kuris buvo pradėtas pagal Departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštą, nurodytas nušalinimo terminas (visas tarnybinio patikrinimo laikas), taip pat nurodytas konkretus teisinis Įsakymo pagrindas.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo pozicija, kad nuoroda į Departamento raštą nėra laikytina išsamiu motyvu, atkreipia dėmesį, jog teisės aktų nuostatos bei teisinės technikos reikalavimai nereikalauja visos gautos informacijos, dėl kurios buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, perkelti (pažodžiui perrašyti) į sprendimą dėl nušalinimo taikymo, nes individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo aišku, kad nušalinimas jam taikomas dėl pradėto tarnybinio patikrinimo, o išsamios aplinkybės, dėl kurių buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, buvo nurodytos 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą, kartu su kuriuo buvo pateikta Departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. LV-2919, t. y. teisės aktų nustatytais terminas ir tvarka pareiškėjas buvo informuotas apie tarnybinio nusižengimo aplinkybes, todėl pareiškėjo teiginiai apie teisės pasinaudoti teismine gynyba suvaržymą yra tik bandymas išvengti tarnybinės atsakomybės.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių dokumentų ar paaiškinimų, kurių jis negalėjo pateikti dėl nušalinimo nuo pareigų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, susipažinęs su visa medžiaga, turėjo teisę tikslinti savo skundą, tačiau to neatliko, todėl jo teiginiai yra akivaizdžiai deklaratyvūs. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai atmetė skundą, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog Įsakymas buvo priimtas esant tiek teisiniam, tiek faktiniam pagrindui. Net jeigu teismas nustatytų, jog Įsakymas iš dalies neatitiko formos reikalavimų, bendrieji teisės principai nustato turinio prioritetą prieš formą, todėl panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą vien formaliais pagrindais nėra galima.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymo Nr. 1P-65 „Dėl (duomenys neskelbtini) V. A. nušalinimo nuo pareigų“, kuriuo pareiškėjas V. A. (tuo metu ėjęs (duomenys neskelbtini) pareigas) buvo nušalintas nuo šių pareigų tarnybinio patikrinimo laikui, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad Kalėjimų departamentas 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 1S-2992 „Dėl informacijos pateikimo“ atsakovui pateikė Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažymą Nr. LV-2919 ir medžiagą dėl pareiškėjo galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1P-64 sudarė komisiją tarnybiniam patikrinimui atlikti, o 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1P-65 nušalino pareiškėją nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui. 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymas Nr. 1P-65 grindžiamas Statuto 32 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 341 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 1P-64, kuriuo pradėtas tarnybinis patikrinimas, ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 1S-2992 „Dėl informacijos pateikimo“.

Statuto 32 straipsnyje nustatyta, kad pataisos pareigūnai nuo pareigų nušalinami Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka, o Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, jog valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu tarnybinio nusižengimo tyrimas ar tarnybinis patikrinimas atliekamas dėl veikos, už kurią valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas tarnybinio nusižengimo tyrimo ar tarnybinio patikrinimo laikui. Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Sprendimą nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų priėmusio subjekto reikalavimu nušalintas valstybės tarnautojas grąžina valstybės tarnautojo pažymėjimą, visas jam patikėtas su jo pareigų vykdymu susijusias priemones ir jo žinioje esančius dokumentus. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog sprendime nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų turi būti nurodytas laikotarpis, kuriuo valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastys, teisinis pagrindas, sprendimo apskundimo tvarka ir terminai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statutą bei Valstybės tarnybos įstatymą įgyvendinantieji teisės aktai nereglamentuoja konkrečių tikrinamo Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje dirbančio pataisos pareigūno nušalinimo nuo pareigų procedūros.

Pareiškėjas šioje byloje ginčija atsakovo 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 1P-65 tuo pagrindu, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, nesilaikė imperatyvių Įsakymo turiniui keliamų reikalavimų (nėra įvardytos nušalinimo priežastys), o tik formaliai yra apsiribota nuoroda į pareiškėjui nežinomo turinio Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštą Nr. (1.39)7R-5261 „Dėl informacijos pateikimo“. Be to, Įsakyme nėra nurodyta apskundimo tvarka ir terminai, nors to imperatyviai reikalauja Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalis.

Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo supažindintas su Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (1.39)7R-5261 „Dėl informacijos pateikimo“ ar buvo informuotas apie jo padarytos veikos, už kurią jis gali būti atleistas iš pareigų, aplinkybes. Pareiškėjas apie įtariamą tarnybinį nusižengimą buvo informuotas 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešimu apie tarnybinį nusižengimą Nr. (139)7R-b417. Šiame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas yra įtariamas tuo, jog neužtikrino, kad (duomenys neskelbtini) būtų sukurta veiksminga vidaus kontrolės sistema, kuri leistų nustatyti, kurie darbuotojai viršija nustatytą apmokamos judriojo telefoninio ryšio paslaugos limitą; sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove „Tele2“ dėl judriojo ryšio telefono paslaugų teikimo, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. be būtinosios viešojo pirkimo procedūros, be to, šia sutartimi įgytus 4 judriojo ryšio abonentinius numerius perdavė naudotis ne (duomenys neskelbtini) darbuotojams, o privatiems asmenims – artimiems giminaičiams, taip pat įsipareigojo vykdyti prievoles už juos įstaigos lėšomis; davė nurodymus jam pavaldiems asmenims neteikti Kalėjimų departamentui informacijos, susijusios su teisės pažeidimų prevencija (duomenys neskelbtini); neteisėtai naudojo tarnybinį transportą, taip pat davė pavaldiems darbuotojams su tuo susijusius neteisėtus nurodymus.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-553-756/2016 pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad minėtas 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą yra sudėtinė Įsakymo dalis, nes šiame pranešime pareiškėjui nurodyti visi pagrindai, dėl kurių pradėtas tarnybinis patikrinimas, bei pranešimas buvo priimtas per 5 darbo dienas nuo tarnybinio patikrinimo pradžios, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytų terminų. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiktina, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartis yra priimta administracinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl policijos pareigūno nušalinimo nuo pareigų teisėtumo ir pagrįstumo, o policijos pareigūno nušalinimo procedūra yra reglamentuota Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (minėtam ginčui išspręsti buvo taikoma vidaus reikalų ministro 2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija), nuostatose. Šio aprašo 15 punkte nurodyta, kad draudžiama tikrinamą pareigūną nušalinti nuo pareigų neinformavus jo apie pradėtą tarnybinį patikrinimą. Įsakymas dėl policijos pareigūno nušalinimo (priimtas 2014 m. gruodžio 30 d.) būtent ir buvo grindžiamas 2014 m. gruodžio 30 d. pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame išsamiai buvo išdėstytos faktinės pažeidimų, kurių padarymu kaltinamas pareiškėjas, aplinkybės, teisės aktų normos bei kuris pareiškėjui buvo pateiktas susipažinti tą pačią dieną, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir konstatavo, kad pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo laikytinas įsakymo dėl policijos pareigūno nušalinimo sudėtine dalimi.

Nagrinėjamu atveju 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą negali būti laikomas 2016 m. rugpjūčio 12 d. priimto įsakymo Nr. 1P-65 sudėtine dalimi. Be to, kaip jau minėta, atsakovas pradėjo tarnybinį patikrinimą ir nusprendė dėl šio tarnybinio patikrinimo nušalinti pareiškėją nuo pareigų, remdamasis Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (1.39)7R-5261 „Dėl informacijos pateikimo“ ir pateikta medžiaga, kuria remiantis buvo surašytas 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą.

Vertinant Įsakymo pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuotina, kad Įsakyme nėra detaliai atskleistos nušalinimo priežastys, t. y. nėra nurodyta konkrečių duomenų apie veiką, už kurią pareiškėjas (valstybės tarnautojas) gali būti atleistas iš pareigų, nors būtent tokia sąlyga yra įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Įsakyme kaip nušalinimo priežastis įvardijama tik tai, kad yra pradėtas tarnybinis patikrinimas. Šiuo atveju veikos, už kurią pareiškėjas gali būti atleistas iš pareigų, neįvardijimas laikytinas individualaus administracinio akto trūkumu. Atsižvelgiant į pareiškėjo šioje byloje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurios sudaro skundo bei apeliacinio skundo pagrindą, darytina išvada, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog dėl minėto trūkumo Įsakymas turėtų būti panaikintas, t. y. pripažinta, kad pareiškėjas nepagrįstai ir neteisėtai buvo nušalintas nuo pareigų tarnybinio patikrinimo laikui.

Įsakyme nėra nurodyta apskundimo tvarka (Valstybės tarnybos įstatymo 34 str. 4 d.), tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad dėl šio trūkumo Įsakymas negali būti panaikintas, nes tai nėra administracinio akto esminis trūkumas.

Bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl akto, kuriuo valstybės tarnautojas nušalintas nuo pareigų, pagrįstumo ir teisėtumo tuo aspektu, kad aktas yra nepakankamai motyvuotas, vadovaujamasi ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuria siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Akcentuotina, kad taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį vadovaujamasi nuostata, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2347/2014; kt.).

Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo žinoma, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas ir kad tai yra susiję su jo tarnybine veikla, Įsakyme aiškiai nurodytas esminis faktinis pagrindas – pradėtas tarnybinis patikrinimas, nušalinimo teisinis pagrindas – Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punktas, pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginčyti Įsakymą, nors detalių apie jo padarytą veiką, kurią atsakovas vertino kaip veiką, už kurią pareiškėjas gali būti atleistas iš valstybės tarnybos, Įsakyme ir nebuvo nurodyta. Pareiškėjui buvo žinomos ir suprantamos Įsakymo pasekmės, t. y. kad jis yra nušalintas nuo tarnybos tarnybinio patikrinimo laikui ir jam nebus mokamas atlyginimas atliekamo patikrinimo metu, todėl nagrinėjamu atveju vertinti, kad šioje byloje Įsakymas turi būti panaikintas vien dėl nepakankamo motyvavimo, nėra pagrindo.

Šioje byloje teisiškai svarbiausia aplinkybė ginčui išspręsti yra ta, ar atsakovas įrodė, jog priimant Įsakymą buvo Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos, kurioms esant atsakovas turėjo teisę nušalinti valstybės tarnautoją, ir ar pagrįstai ir teisėtai nušalino pareiškėją nuo tarnybos tarnybinio patikrinimo laikui.

Atsakovas šioje byloje pateikė įrodymus, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl veikų, už kurias valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos (Kalėjimų departamento Imuniteto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 10 d. pažyma Nr. LV-2919 apie kriminalinės žvalgybos tyrimo Nr. KŽTB-002-1-2015 metu gautą informaciją; 2016 m. rugpjūčio 19 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuriuose nurodytos pareiškėjo veikos, dėl kurių jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą). Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teikti atsikirtimus į atsakovo pateiktus įrodymus, ginčyti atsakovo poziciją dėl veikų vertinimo Įsakymo priėmimo metu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo tarnybinių nusižengimų, kuriais jis buvo įtariamas, teisinius pagrindus, nustatė, kad už tas veikas pareiškėjui galėjo būti taikoma ir pati sunkiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių ši pirmosios instancijos teismo išvada turėtų būti pripažinta neteisinga.

Kadangi šioje byloje nustatyta, kad atsakovas neabejotinai turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą nušalinti pareiškėją nuo tarnybos tarnybinio patikrinimo laikui, todėl nepakankamas Įsakymo motyvavimas nėra pagrindas panaikinti Įsakymą ir konstatuoti, kad pareiškėjas negalėjo būti nušalintas nuo pareigų.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir išsprendė bylos šalių ginčą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pagrįsto ir teisėto pareiškėjo nušalinimo nuo tarnybos tarnybinio patikrinimo laikui, sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė