2013-05-08 Nr. AB-1612-3-61-3-00115-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-961/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00115-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Turboservisas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Turboservisas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Turboservisas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Turboservisas“) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1-7), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. S-279 (7-241/2011), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2011 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 69-235, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-133.

Pareiškėjas nurodė, kad jei pastabos dėl netinkamai įformintų įrodymų būtų buvę pareikštos mokestinio tyrimo metu 2009 metais, būtų buvę nesunku formalias klaidas ištaisyti, nes nuo prekių išvežimo nebuvo praėję daug laiko. Pareiškėjo nuomone, yra pakankamai įrodymų, kad prekės, dėl kurių vyksta mokestinis ginčas, buvo išvežtos iš Lietuvos. Papildomus įrodymus apie Latvijos įmonių vadovus, kurie tvirtino, kad apmokėtos prekės tikrai išvežtos į Latviją, teko rinkti jau po to, kai paaiškėjo, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai nepakanka įrodymų. Dėl įrodymų, patvirtinančių prekių išvežimą bendrovei SIA „Divi Laši“, paaiškino, kad SIA „Divi Laši“ pateikė patvirtinimą, jog prekes gavo, taip pat tai patvirtino vairuotojas savo paaiškinime. Dėl įrodymų, patvirtinančių prekių išvežimą bendrovei SIA „Amtech“, paaiškino, kad yra SIA „Amtech“ pranešimai, kad prekės gautos, tokie patvirtinimai turi būti pripažįstami įrodymais. Dėl įrodymų, patvirtinančių prekių išvežimą bendrovei SIA „Lainex“, paaiškino, kad buvo pateiktas SIA „Lainex“ raštas, patvirtinantis, jog jie prekes gavo, papildomai pateikta pretenzija bei papildomas patvirtinimas (susirašinėjimo keliu). Pareiškėjo teigimu, PVM sąskaitos-faktūros, pirkėjų patvirtinimai apie prekių gavimą, vidinė korespondencija dėl skolų likučių suderinimo ir pirkėjo pretenzijos dėl prekių kokybės atitinka įstatymo reikalavimus įrodymams, kad prekės tikrai buvo išvežtos į Latvijos Respubliką. Pareiškėjas pridūrė, kad jis pardavė plataus vartojimo nelicencijuojamas prekes ir nekontroliuoja, ir negali tikrinti pirkėjų veiklos, nei reikalauti iš pirkėjo paaiškinimų, kokiu tikslu pirkėjas perka pageidaujamą prekę, ar žinoti jų veiklos perspektyvinius planus. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad 2007-2008 metais su visomis įmonėmis sudaryti sandoriai buvo atliekami taip kaip ir su šiomis trejomis Latvijos įmonėmis. Jam mokesčių inspekcijos atstovų buvo aiškinama, kad svarbiausia nustatyti sandoryje dalyvavusius asmenis, ką patvirtina banko pavedimai. Mokesčių inspekcija atsisakė apklausti sandoriuose dalyvavusių įmonių atstovus. Visą medžiagą apie sandorius mokesčių inspekcijai pateikė laiku, pateikė teisingą informaciją, todėl nesutinka su skirta bauda.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 141-143) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog rėmėsi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir nurodė, kad mokesčių mokėtojas privalo turėti įrodymus, patvirtinančius, jog prekės išgabentos iš šalies teritorijos kitoje valstybėje narėje įregistruotam pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojui. Dėl tiekimų SIA „Divi Laši“ nurodė, kad nėra oficialių duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo išrašytoje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytu adresu SIA „Divi Laši“ vykdė ekonominę veiklą, sutartis su pirkėju nebuvo sudaryta, krovinių gabenimo važtaraščių nėra, įmonės atstovų tapatybe bei įgaliojimais atstovauti nesidomėta, vairuotojo paaiškinimas nelaikytinas išvežimą patvirtinančiu dokumentu, kadangi nėra jokių oficialių įrodymų, patvirtinančių asmens paaiškinime pateiktas aplinkybes, nes teisės aktų nustatytos tvarkos prekių pervežimams nebuvo laikytasi, PVM sąskaitoje-faktūroje parašas nepanašus į vairuotojo, pateikusio paaiškinimą, parašą, nėra SIA „Divi Laši“ antspaudo, nėra pasirašiusiojo vardo, pavardės, todėl visa tai negali būti laikoma įrodymais, patvirtinančiais prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos. 2007 m. gruodžio 28 d.

SIA „Divi Laši“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro dėl neteisingos informacijos PVM deklaracijose teikimo. SIA „Divi Laši“ vadovaujantys asmenys nesutampa su pareiškėjo pateiktame rašte pasirašiusio asmens duomenimis, be to, SIA „Divi Laši“ vykdoma veikla – pastatų statyba, tai yra įmonės veikla visiškai nesusijusi su automobiliais ir jų detalėmis. Dėl tiekimų SIA „Lainex“ nurodė, kad sutartis su pirkėju nebuvo sudaryta, krovinių gabenimo važtaraščių nėra, įmonės atstovų tapatybe bei įgaliojimais atstovauti nesidomėta, ant PVM sąskaitos-faktūros SIA „Lainex“ atstovo parašo nėra, ant rašto, patvirtinančio prekių gavimą, yra tik antspaudas, parašo nėra, toks raštas, taip pat pateikta pretenzija, negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos.

Pagal PVM sąskaitą-faktūrą apmokėjo ne SIA „Lainex“, o SIA „Ariane“, kuri netrukus po sandorio (2009 m. vasario 10 d.) buvo išregistruota iš Latvijos PVM mokėtojų registro, 2008 m. gruodžio 12 d. SIA „Lainex“ išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Pinigų pervedimo faktas nėra įrodymas, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. SIA „Lainex“ vykdoma veikla (kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla) visiškai nesusijusi su automobiliais ir jų detalėmis. Dėl tiekimų SIA „Amtech“ nurodė, kad sutartis su pirkėju nebuvo sudaryta, krovinių gabenimo važtaraščių nėra, SIA „Amtech“ atstovai ant pareiškėjo išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų nepasirašė.

SIA „Amtech“ raštas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos. SIA „Amtech“ vykdoma veikla (duomenų bazių ir internetinių puslapių priežiūra, kompiuterinis programavimas) visiškai nesusijusi su automobiliais ir jų detalėmis. 2008 m. balandžio 8 d. SIA „Amtech“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto, pareiškėjas nesiėmė visų protingų veiksmų siekdamas įsitikinti, kad prekės bus išgabentos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 121-122) prašė jį atmesti, nurodydamas, kad palaiko VMI prie FM atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu (2 t., b. l. 10-13) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas sumažino paskirtą 24 455 Lt PVM baudą iki 8 152 Lt. Kitoje dalyje pareiškėjo UAB „Turboservisas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos, mokesčių administratorių skundžiamų sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuotas 81 516 Lt PVM, 37 208,80 Lt PVM delspinigiai ir skirta 24 455 Lt PVM bauda, nes konstatuota, jog pareiškėjas neįrodė prekių (turbokompresorių) išgabenimo iš Lietuvos Respublikos fakto, todėl negalėjo pasinaudoti PVMĮ 49 straipsnyje nurodyta tvarka dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi PVMĮ 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, 123 straipsnio 2 dalimi.

Teismas dėl Latvijos Respublikos įmonėms SIA „Divi Laši“, SIA „Amtech“, SIA „Lainex“ pareiškėjo išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų pabrėžė, kad PVM sąskaitos-faktūros yra neišsamios, užpildytos nepakankamai rūpestingai – dauguma jų pasirašytos tik pareiškėjo atstovo, tik viena, priešingai, pasirašyta tik Latvijos įmonės atstovo, juose nėra duomenų, patvirtinančių, jog prekės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos, jos tik patvirtina sutartinius santykius. Dėl apmokėjimo už prekes dokumentų – išrašų iš banko sąskaitų teismas nurodė, kad tokie išrašai nepatvirtina prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos.

Dėl Latvijos įmonių vardu surašytų raštų apie prekių gavimą teismas nurodė, kad sandorių sudarymo metu, pareiškėjui iš karto nepaprašius Latvijos įmonių patvirtinimų apie prekių gavimus, pripažintinas pareiškėjo nerūpestingumas, nors pareiškėjui žinoma, jog pareiga įrodyti, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka būtent jam, ir tik mokestinio patikrinimo metu pateikti aukščiau minėti Latvijos įmonių raštai, taip pat vairuotojo paaiškinimas, pretenzija pripažintini tik kaip pareiškėjo siekis išvengti atsakomybės. Teismas pareiškėjo argumentą, kad jei pastabos dėl netinkamai įformintų įrodymų būtų buvę pareikštos mokestinio tyrimo metu 2009 metais, būtų buvę nesunku formalias klaidas ištaisyti, nes nuo prekių išvežimo nebuvo praėję daug laiko, atmetė, kadangi pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tenka pareiškėjui, todėl jis, taikydamas 0 procentų PVM tarifą, turi elgtis ypatingai rūpestingai.

Pareiškėjo nerūpestingumą įrodo ir tai, kad jis nesidomėjo Latvijos įmonių veiklos vykdymo realumu ir asmenų, atstovavusių šioms įmonėms, teisėtumu, kadangi savo paaiškinime pareiškėjo direktorius aiškiai nurodė, jog jis tikrindavo tik, ar Latvijos įmonė registruota PVM mokėtoju ir siekdavo, kad įmonė atsisakytų už prekes iš anksto, įmonių atstovų tapatybės nesiaiškindavo. Teismas konstatavo, kad visi pareiškėjo pateikti prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos įrodinėjantys dokumentai, kurie buvo aptarti aukščiau, tai yra PVM sąskaitos-faktūros, apmokėjimo už prekes dokumentai, Latvijos įmonių vardu surašyti raštai apie prekių gavimą, vairuotojo paaiškinimas, pretenzija, neįrodo, jog prekės (turbokompresoriai) buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos ir patiektos Latvijos Respublikoje.

PVM sąskaitos-faktūros, išrašai iš banko sąskaitų patvirtina tik prekių pardavimo faktą bei tai, kad pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo, tačiau vien tik šie dokumentai ir kiti aptarti dokumentai nepatvirtina fakto, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, tik pardavęs prekes, būtų reikalavęs iš Latvijos įmonių SIA „Divi Laši“, SIA „Amtech“ , SIA „Lainex“ patvirtinimų, jog prekės kirto sieną ir buvo pristatytos Latvijos įmonėms, nėra prekių gabenimo dokumentų, Latvijos įmonių atstovų įgaliojimų ar kitų sandorių vykdymo aplinkybes patvirtinančių dokumentų, tai yra pareiškėjas tinkamai neįvykdė pareigos įrodyti, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Teismas nustatė, kad Latvijos įmonės SIA „Divi Laši“, SIA „Amtech“, SIA „Lainex“, išregistruotos iš PVM mokėtojų registro, yra nerandamos, įmonių atstovai kviečiami neatvyksta į mokesčių administraciją, SIA „Divi Laši“, SIA „Lainex“ PVM deklaracijose nedeklaravo įsigijimų iš pareiškėjo, o SIA „Amtech“ deklaravo mažesnius prekių įsigijimus nei buhalterinėje apskaitoje apskaitė ir deklaravo pareiškėjas, be to, Latvijos įmonių vykdomos veiklos (SIA „Divi Laši“ – pastatų statyba, SIA „Amtech“ – duomenų bazių ir internetinių puslapių priežiūra, kompiuterinis programavimas, SIA „Lainex“ – kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla) visiškai nesusijusios su pareiškėjo parduodamais turbokompresoriais, skirtais automobiliams.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos ir jų patiekimo Latvijos Respublikos PVM mokėtojui faktą, o jos pateiktus įrodymus šiuo klausimu paneigė Mokestinių ginčų komisijos byloje esantys duomenys apie Latvijos įmones. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad neįrodyta, jog 2007 m. kovo 1 d. – 2008 m. spalio 31 d. laikotarpiu Latvijos įmonėms SIA „Divi Laši“, SIA „Amtech“, SIA „Lainex“ pareiškėjo tiekti turbokompresoriai buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos ir jog šias prekes minėtos Latvijos įmonės gavo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui teisėtai apskaičiuoti 81 516 Lt PVM, 37 208,80 Lt PVM delspinigiai. Tokia teismo išvada pagrįsta LVAT formuojama praktika (administracinės bylos Nr. A442-1272/2009, Nr. A438-867/2009, Nr. A438-716/2010). Dėl skirtos 24 455 Lt PVM baudos teismas pažymėjo, kad PVMĮ 123 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog baudos dydis skiriamas nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos.

Pareiškėjui, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, kuris buvo laikytas sunkinančia aplinkybe, ir nustačius lengvinančias aplinkybes (geranoriškai teikė reikalingus patikrinimui paaiškinimus, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi) buvo skirta 30 procentų dydžio bauda, tačiau teismas konstatavo, kad pažeidimo pobūdis nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas sunkinančia aplinkybe ir esant svarioms lengvinančioms aplinkybėms pareiškėjui PVM bauda mažinama nuo 30 iki 10 procentų nuo 81 516 Lt apskaičiuotos PVM sumos, tai yra 24 455 Lt PVM bauda mažinama iki 8 152 Lt.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 17-20) prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - iš dalies panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. S-279(7-241/2011), VMI prie FM 2011 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 69-235, Inspekcijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-133.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pagal Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) suformuotą praktiką siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą turi būti įvertinamos trys sąlygos:

1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas;

2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo bei 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos (ETT 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 42 punktas). Ginčo sandoriams su Latvijos įmonėmis patvirtinti pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, minėtus Latvijos įmonių vardu surašytus raštus apie prekių gavimą bei apmokėjimo už prekes dokumentus. Pareiškėjo nuomone, teismas vienodai kritiškai įvertindamas (t. y. atmesdamas) pagal kiekvieną įmonę atskirai pateiktus įrodymus vertino ir nustatinėjo tik vieną iš aukščiau trijų nurodytų sąlygų, t. y. ar prekės fiziškai buvo išgabentos iš šalies, todėl laikytina, kad teismas pripažino, jog prekės aukščiau paminėtais atvejais buvo tiekiamos PVM mokėtojo kitam PVM mokėtojui, ir pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis, kaip savo, nes tai įrodo išrašytos ir apmokėtos PVM sąskaitos faktūros.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju, kai prekes išvežant nebuvo išrašyti krovinių gabenimų važtaraščiai, turėtų būti vertinami Latvijos įmonių vadovų pateikti patvirtinimai, kad jie sąskaitose nurodytas prekes gavo. Pareiškėjas nesutinka su teismo skundžiamame sprendime nurodytu faktu, kad minėti Latvijos įmonių raštai buvo pristatyti Valstybinei mokesčių inspekcijai tik mokestinio tyrimo metu. Pareiškėjo nuomone, iš visų užsienio įmonių, kurioms buvo tiekiamos prekės į užsienį (virš penkiasdešimt), mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriui buvo pateikti patvirtinimai apie prekių gavimą kitose ES valstybėse.

Inspekcija patį mokestinį patikrinimą pareiškėjo įmonėje pradėjo 2011 m. vasario 28 d., baigė 2011 m. balandžio 28 d., aktas įteiktas 2011 m. gegužės 23 d. Taigi mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius minimus dokumentus jau turėjo. Prie pareiškėjo pastabų mokesčių administratoriui papildomai buvo teikiami vairuotojo paaiškinimai bei gauta sąskaita (egz. Nr.

l) su pretenzija susirašinėjant su Latvijos įmone SIA „Lainex“. Po teismo pastabų ir posėdžio, kritiškai vertindami pateiktus ginčijamų įmonių raštus, gautos informacijos apie Latvijos įmones kontekste sutinka su atsakovo nuomone, kad kai kurie raštai neatitinka oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų. SIA „Divi Laši“ pranešimas apie prekių gavimą pasirašytas neįskaitomai ir neįmanoma identifikuoti asmens, kuris jį pasirašė. Todėl šioje dalyje pripažįsta, kad tinkamai neįrodė fizinio prekių išvežimo fakto į Latvijos Respubliką įmonei SIA „Divi Laši“ pagal PVM sąskaitą faktūrą ir todėl turėtų sumokėti valstybei 18 645 Lt PVM mokestį. Tačiau dėl kitų pateiktų pranešimų, kaip įrodymų vertinimo, pareiškėjas nesutinka, pareiškėjo nuomone, teismas neištyrė detaliai įrodymų ir juos vertino bendrame kontekste. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo komentare kaip vienas iš įrodymų pripažįstamas pirkėjo patvirtinimas apie prekių gavimą.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (2 t., b. l. 32-35) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 30) prašo apeliacinį skundą atmesti, palaikydama atsakovo VMI prie FM atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjui (apeliantui) apskaičiuotas 81 516 Lt PVM, 37 208,80 Lt PVM delspinigiai ir skirta 24 455 Lt PVM bauda (kuri teismo buvo sumažinta), nes konstatuota, jog pareiškėjas neįrodė prekių (turbokompresorių) išgabenimo iš Lietuvos Respublikos fakto, o tai reiškia negalėjo pasinaudoti ir PVMĮ 49 straipsnyje nurodyta tvarka dėl 0 procentų PVM tarifo taikymo. Mokesčių mokėtojas nesutinka su tokia išvada ir tvirtina pripažįstąs neįrodęs tik prekių išvežimo SIA „Divi Laši“, todėl turėtų mokėti valstybei 18 645 Lt PVM mokestį.

Byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustatanti, kad, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

Siekiant realizuoti teisę į prekių apmokestinimą 0 procentų PVM tarifu būtina konstatuoti dvi sąlygas: pirma, prekės turi būti tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir antra, išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę. Įrodyti šias aplinkybes įstatymu pavesta pridėtinės vertės mokesčio mokėtojui, tiekusiam prekes į kitą valstybę narę.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas išgabenant prekes į kitą Europos Sąjungos valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę faktą.

Pažymėtina ir tai, jog pagal Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi būti įvertinamos trys sąlygos: 1) ar prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir ar jas tiekė PVM mokėtojas; 2) ar pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo bei 3) ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo šalies teritorijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 245/2011).

Tikrinamoje administracinėje byloje iš principo ginčo dėl taikytino teisinio reguliavimo nėra. Kyla klausimas tik dėl to, ar iš tikro surinka pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių tvirtinti apie prekių fizinį išgabenimą iš šalies teritorijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokestinius ginčus, įrodymų instituto aspektu yra pasisakęs, kad „Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Šiuo klausimu taip pat yra pasisakiusi Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. kovo 18 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A1-203-2005; Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. v. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kat. 25)”.

Taigi, mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus. O kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Mokesčių mokėtojui neįvykdžius šios pareigos ir patvirtinus, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį bei su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai įrodymų apie prekių neišgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teismas atliko išsamią bylos aplinkybių analizę, akcentavo konkrečius faktinius duomenis, paneigiančius mokesčių mokėtojo paaiškinimus apie prekių neva išgabenimo faktą iš Lietuvos Respublikos, atkreipė dėmesį į tai, jog visos įmonės, neva gavusios prekes, pagal savo veikos pobūdį visiškai nebuvo susijusios su neva išvežtomis prekėmis. Todėl nebeatkartojant įrodymų, kuriais grįsti mokesčio bei su juo susijusių sumų apskaičiavimai, išvada dėl paneigimo 0 procentų PVM tarifo taikymo pripažintina visiškai pagrįsta surinkta ir byloje esančių faktinių duomenų visuma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Kita vertus, pareiškėjas atitinkama apimtimi ir pats pripažįsta neįrodęs fizinio prekių išvežimo fakto į Latvijos Respubliką.

Pareiškėjo (apelianto) teikiami paaiškinimai, kiti duomenys, toje dalyje kur nėra pripažįstamas prekių neišvežimo iš Lietuvos Respublikos faktas, yra iš esmės nepakankami bei nesuteikia galimybės paneigti mokesčių administratoriaus užimtos pozicijos. Iš mokesčių mokėtojo pusės nėra pateikta tokių įrodymų, kurie net leistų suabejoti mokesčių administratoriaus sprendimu (bendrine prasme). Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių mokėtojas turi turėti tokius faktinius duomenis apie prekių išvežimą iš šalies teritorijos, kurie nekeltų jokių dviprasmybių. Tai jo pareiga, nes siekiant pasinaudoti atitinkama mokestine teise turi būti įvykdyta ir pareiga. Nagrinėjamu atveju siekiant pasinaudoti teise į 0 procentų PVM tarifą mokesčių mokėtojas turėjo pateikti mokesčių administratoriui (ginčui persikėlus į teismą – teismui) įtikinančius faktinius duomenis apie ginčo prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Visuomeniniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė. Teisė negali egzistuoti be tam tikros pareigos. Pavyzdžiui, neatlikus pareigos pateikti duomenis apie prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos negali atsirasti ir teisė pasinaudoti 0 procentų PVM tarifu.

Dėl išdėstytų priežasčių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą bei priėmė teisėtą bei pagrįstą, o kartu ir teisingą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Turboservisas“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius