2021-10-13 Nr. AB-20928-3-62-3-01030-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2244-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01030-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.3; 15.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DDH Forest Lithuania“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DDH Forest Lithuania“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „DDH Forest Lithuania“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kėdainių skyriaus 2020 m. kovo 16 d. raštą Nr. 9SD-1154-(14.9.137E.) (toliau – ir Raštas, skundžiamas raštas) ir įpareigoti NŽT Kėdainių skyrių pareiškėjo pateiktą 2020 m. vasario 27 d. prašymą išduoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė teismo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1–4 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis 2020 m. vasario 27 d. kreipėsi į NŽT Kėdainių skyrių, prašydamas duoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės, tačiau skundžiamu raštu buvo atsisakyta išduoti sutikimą. NŽT atsisakymas išduoti pareiškėjui sutikimą įsigyti 11,2000 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), tuo pagrindu, jog bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršija Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.2. Atsisakyti išduoti pareiškėjui sutikimą NŽT galėjo tik nustačiusi, kad viršijami Miškų įstatyme nustatyti didžiausi įsigyjamo miško žemės ploto dydžiai. Didžiausi įsigyjamo miško žemės ploto dydžiai Miškų įstatyme apskritai nėra nustatyti. Miško žemės apibrėžimas yra pateiktas Miškų įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, o miškų ūkio paskirties žemė reglamentuojama Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 26 straipsnyje. Miškų ūkio paskirties žemės sąvoka nėra tapati miško žemei.

2.3. Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) yra nustatyta, jog asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1 500 ha. Minėtas įstatymas, kuriuo Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintas ginčui reikšmingas teisinis reguliavimas, įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Įstatymų galiojimas yra nukreiptas į ateitį (lex retro non agit), todėl, kiek miškų ūkio paskirties žemės pareiškėjas buvo įsigijęs iki 2020 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo minėtas pakeitimas, atsakovas neturėjo vertinti. Nagrinėjant jo prašymą, turėjo būti vertinama, kiek miškų ūkio paskirties žemės pareiškėjas įsigijo po 2020 m. sausio 1 d. ir, ar po minėto termino įsigytos miškų ūkio paskirties žemės plotas viršytų 1 500 ha. Atliekant tokį vertinimą, pareiškėjo įsigytos miškų ūkio paskirties žemės plotas nebūtų viršijęs 1 500 ha, todėl NŽT nepagrįstai atsisakė išduoti sutikimą.

2.4. Ginčijamas Raštas yra pagrįstas Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, kuri vertintina kaip prieštaraujanti Konstitucijai. Kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) prieštarauja Konstitucijai, įstatymo projekto svarstymo Lietuvos Respublikos Seime metu įstatymo leidėjo dėmesį buvo atkreipę kompetentingi subjektai (Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir kt.). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2019 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 31 pateiktoje išvadoje taip pat nepritarė įstatymų leidėjo ketinimui nustatyti vienam asmeniui leidžiamo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės ploto apribojimą, be kita ko, pažymėdama, kad, priėmus įstatymo projektu siūlomus pakeitimus, asmenų teisė įsigyti miškų ūkio paskirties žemės ir užsiimti miškų ūkio veikla būtų apribota, o tai nedera su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Nepaisant to, Miškų įstatymo Nr. I-671 4 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2392 buvo priimtas.

2.5. Miškų įstatymo Nr. I-671 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2288 aiškinamajame rašte (toliau – ir Aiškinamasis raštas) buvo nurodyti įstatymo projekto tikslai. Nei Aiškinamajame rašte, nei kituose Miškų įstatymo Nr. I-671 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto dokumentuose nebuvo pateiktas aiškus pagrindimas, kodėl būtina riboti asmenų galimybę įsigyti miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, neišdėstyti kriterijai, kuo remiantis Miškų įstatyme yra nustatyta būtent 1 500 ha maksimalaus dydžio riba, asmenims įsigyjant miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotus, ir kaip būtent toks 1 500 ha dydžio apribojimas spręstų Aiškinamajame rašte įvardytas problemas. Aiškinamajame rašte nurodytiems tikslams pasiekti įsigyjamo miškų ūkio paskirties žemės sklypų ploto apribojimas iki 1 500 ha nėra nei būtina, nei proporcinga priemonė. Aiškinamajame rašte nurodytiems tikslams pasiekti yra skirtos kitos priemonės, numatytos Miškų įstatymo 9 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalyse, 14 straipsnio 4 ir 7 dalyse, 15 straipsnio 4 ir 7 dalyse, 16 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79 patvirtintose Miško kirtimų taisyklėse, aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055 patvirtintame Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos apraše.

2.6. Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu ribojama asmenų galimybė įsigyti daugiau nei 1 500 ha miškų ūkio paskirties žemės, sukuriamos nevienodos ūkinės veiklos sąlygos ūkinės veiklos subjektams, įsigijusiems neribotai miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotų, ir naujiems privatiems miškų ūkio paskirties žemės valdytojams, pastaruosius diskriminuojant, pažeidžiant sąžiningos konkurencijos laisvę. Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 2 d. dekrete Nr. 1K-31 taip pat pažymėta, kad nevienodų ūkinės veiklos sąlygų sudarymas gali lemti konkurencijos iškraipymus.

2.7. Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra neaiškus, teisės aktų formuluotės nėra tikslios, pagal normų turinį prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1–4 dalims, Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Jį įtvirtinant nesilaikyta teisėkūros tikslingumo, proporcingumo principų, dėl to pareiškėjas prašo teismo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1–4 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas 2020 m. vasario 27 d. pateikė NŽT Kėdainių skyriui prašymą išduoti sutikimą įsigyti 11,2000 ha miškų ūkio paskirties sklypą. Miškų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1 500 ha. Asmenys gali įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba daugiau negu 20 procentų juridinio asmens, nuosavybės teise turinčio daugiau negu 400 ha miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, akcijų tik gavę NŽT išduotą sutikimą. Sutikimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą išduodamas vadovaujantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1P-389-(1.3 E.) patvirtintu Sutikimų įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba daugiau negu 20 procentų juridinio asmens, nuosavybės teise turinčio daugiau negu 400 ha miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, akcijų išdavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Vadovaudamasis nurodytu teisiniu reguliavimu ir atsižvelgdamas į pareiškėjo 2020 m. vasario 27 d. prašyme ir prie prašymo pateiktoje miškų ūkio paskirties žemės sklypo (-ų) pirkėjo (juridinio asmens) deklaracijoje nurodytus duomenis, skundžiamu raštu pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, pareiškėjui atsisakyta išduoti sutikimą įsigyti 11,2000 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kadangi konkrečiu atveju bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršijo Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas kelia ginčą dėl NŽT Kėdainių skyriaus 2020 m. kovo 16 d. rašto Nr. 9SD-1154-(14.9.137E.), kuriuo atsisakyta išduoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) nuostata, 4 straipsnio 6 dalimi, Aprašo 6, 7 punktais.

7. Teismas bylos duomenimis nustatė, jog UAB „DDH Forest Lithuania“ 2020 m. vasario 27 d. NŽT Kėdainių skyriui pateikė Apraše nustatytos formos prašymą išduoti sutikimą įsigyti 11,20 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Skundžiamu Raštu NŽT Kėdainių skyrius atsisakė išduoti sutikimą įsigyti prašomą miškų ūkio paskirties žemės sklypą (toliau – ir Sutikimas), motyvuodamas tuo, kad bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršija Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą. Šias aplinkybes patvirtina UAB „DDH Forest Lithuania“ 2020 m. vasario 27 d. prašyme nurodyti duomenys ir prie prašymo pateikta miškų ūkio paskirties žemės sklypo (-ų) pirkėjo (juridinio asmens) tą pačią dieną užpildyta deklaracija ir deklaracijos priedas Nr. 1, iš kurių matyti, jog pareiškėjas pageidavo įsigyti nuosavybės teise miškų ūkio paskirties žemės 11,20 ha bendrą plotą ir deklaravo, jog nuosavybės teise jau valdo 1983,3597 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės. Teismas pabrėžė, jog dėl to byloje ginčo nekyla, šias aplinkybes pripažino ir pareiškėjo atstovas, todėl pagal faktinę situaciją ir galiojantį teisinį reguliavimą Tarnyba pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti Sutikimą, nes pareiškėjui bendras jam priklausantis įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų ir siekiamos įsigyti žemės plotas, skaičiuojant pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą formulę, viršijo 1 500 ha. Pareiškėjo prašymas pateiktas galiojant Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatai (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., tai įtvirtinta Miškų įstatymo Nr. I-671 4 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje), taigi NŽT, teismo vertinimu, spręsdama Sutikimo išdavimo klausimą, pagrįstai taikė minėtą nuostatą, nustatydama bendrą miškų ūkio paskirties žemės plotą, sumavo iki tol įsigytą (įstatymo leidėjas neįtvirtino sąlygos dėl įsigijimo laiko) ir norimą įsigyti žemę, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistas įstatymo galiojimo principas (lex retro non agit), kaip tvirtino pareiškėjas.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas pateikė prašymą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės. Teismo vertinimu, iš skundžiamo rašto turinio akivaizdu, jog, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, atsakovo pagrįstai buvo vertinta faktinė situacija Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, kuri nustato miškų ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimą iki 1 500 ha, požiūriu, todėl pareiškėjo skunde nurodomi bendro pobūdžio argumentai dėl miško žemės ir miškų ūkio paskirties žemės teisinių sąvokų, dėl didžiausio įsigyjamo miško žemės ploto šiam ginčui nėra aktualūs.

9. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) atitikties Konstitucijai (46 straipsnio 1–4 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims), konstituciniam teisinės valstybės principui teismas nurodė, kad, aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalies nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama. Pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas tvirtino, jog minėta teisės norma yra nepagrįstai ribojama jos ūkinė laisvė, įtvirtinta Konstitucijos 46 straipsnyje, jis atsiduria prastesnėje padėtyje prekybos mediena rinkoje, palyginti su asmenimis, įsigijusiais didesnį kiekį miškų ūkio paskirties žemės iki šio teisės akto įsigaliojimo, tačiau argumentų, dėl kurių pareiškėjo padėtis būtų diskriminuojama kitų verslo subjektų požiūriu dėl minėto įstatymo nuostatos po jo įsigaliojimo, skunde neišdėstė. Teismas pažymėjo, jog Konstitucijoje įtvirtinta ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ūkinės veiklos laisvė įstatymu gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstituciškai svarbius tikslus ir pan. (2010 m. vasario 26 d. nutarimo 2 d. 6 p., 6.1 p., 2011 m. birželio 21 d. nutarimo 3 d. 2 p.). Konkrečiu atveju Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas apribojimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės nustatytas įstatymu (ne poįstatyminiu aktu) Konstitucijoje įgalioto teisėkūros subjekto (Konstitucijos 67 str. 2 p.), kuriam suteikta teisė nustatyti ūkinės laisvės apribojimo mastą ir apimtį, siekiant ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Teismas pažymėjo, jog Miškų įstatymo paskirtis – reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą, be kita ko, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą, biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę (1 str.). Teismo vertinimu, konkrečiu atveju pareiškėjas iš esmės rėmėsi įstatymo projekto svarstymo metu Seime pateiktuose dokumentuose tam tikrų institucijų išdėstyta nuomone, tačiau nenurodė pagrįstų teisinių argumentų, kurių pagrindu būtų galima teismui suabejoti Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) atitiktimi Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

11. Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas tinkamai, atsižvelgdamas į faktinę situaciją ir teisinį reguliavimą, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir pateikė motyvuotą sprendimą dėl atsisakymo duoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemę, todėl skundžiamo rašto panaikinimui ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą tenkinimui nėra teisinio pagrindo. Skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pareiškėjas prašė išduoti sutikimą įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kaip kad Rašte nurodė atsakovas), o miškų ūkio paskirties žemės sklypą.

12.2. Vienas iš pagrindinių pareiškėjo teikto pirmosios instancijos teismui skundo argumentų – Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija), kurioje nustatytas apribojimas įsigyti daugiau nei 1 500 ha miškų ūkio paskirties žemės, prieštaravimas Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė išsamų ir motyvuotą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti minėto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai.

12.3. Teismo sprendimo motyvavimui keliami ne tik Konstitucinio Teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje akcentuojami reikalavimai. Šiuo atveju didžiąją skundžiamo teismo sprendimo dalį, kurioje kalbama apie nesikreipimą į Konstitucinį Teismą, užima ne pirmosios instancijos teismo teisiniai motyvai, o abstrakčios citatos iš teisės aktų, bendro pobūdžio ištraukos iš LVAT ar Konstitucinio Teismo priimtų sprendimų, ir pan. Į esminius argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti minėto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, teismas skundžiamame sprendime neatsakė.

12.4. Teismas, skundžiamame sprendime dėstydamas abstrakčius teiginius dėl ūkinės laisvės apribojimo, visiškai neatsakė į atitinkamus pareiškėjo prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus, kuriais jis akcentavo, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas niekaip neužtikrina teismo paminėtos natūralios gamtinės aplinkos apsaugos, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo ir t. t. – tam skirtos visai kitos priemonės. Vadovaudamasi pirmosios instancijos teismo akcentuotu Miškų įstatymu, Vyriausybė kaip tik siūlė ne riboti miškų ūkio paskirties žemės įsigijimą, o siekti kuo didesnių miško valdų (Vyriausybės 2019 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 31 pateikta išvada).

12.5. Minėtu teisiniu reguliavimu yra ribojama asmenų galimybė įsigyti daugiau nei 1 500 ha miškų ūkio paskirties žemės, nors tai nėra būtina, o tokios teisinės priemonės nėra tinkamos (proporcingos) įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytiems tikslams pasiekti, todėl yra pažeidžiamas Konstitucijos 46 straipsnis ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai. Net jei asmuo įsigytų daugiau nei 1 500 ha miškų ūkio paskirties žemės, tai neturėtų jokios neigiamos įtakos gamtai, racionaliam miškų išteklių naudojimui ir pan., kadangi miškas yra tvarkomas ir naudojamas griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, nustatančių kirtimų amžių, būdus, pareigą gauti leidimą miško kirtimui, pareigą atkurti mišką ir t. t.

Dėl šių ir kitų argumentų teismas visiškai nepasisakė ir nenurodė, kodėl su jais nesutinka. Teismas sureikšmino tai, jog apribojimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės nustatytas įstatymu (ne poįstatyminiu aktu) ir Konstitucijoje įgalioto teisėkūros subjekto (Konstitucijos 67 str. 2 p.), tačiau vien tai, kad teisinis reguliavimas yra nustatytas įstatymu ir įgalioto įstatymus priimti subjekto, nereiškia, kad toks teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (2014 m. gegužės 9 d. nutarimas); pagal Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Šiuo atveju teismas nepateikė jokių motyvų, kurie pagrįstų, kad apribojimas įsigyti daugiau nei 1 500 ha miškų ūkio paskirties žemės laikytinas būtinu, kad įstatymų leidėjo pasirinktos teisinės priemonės laikytinos proporcingomis siekiamiems tikslams pasiekti. Vyriausybė 2019 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 31 pateiktoje išvadoje irgi pažymėjo: „Įstatymo projektu siūlomas teisinis reguliavimas įtvirtintų skirtingas ūkinės veiklos sąlygas prekybos žaliavine mediena rinkoje veikiantiems viešiesiems ir privatiems juridiniams bei fiziniams asmenims.

Priėmus Įstatymo projektu siūlomus pakeitimus, valstybinių miškų valdytojams būtų sudarytos palankesnės ūkinės veiklos sąlygos ir išskirtinis ekonominis pranašumas privačių miškų savininkų atžvilgiu, o tai iškreiptų sąžiningos konkurencijos laisvės ir ūkio subjektų lygiateisiškumo principus. Be to, siūlomu reguliavimu ilgiau rinkoje veikiantys ūkio subjektai, kurie jau turi įsigiję siūlomą apribojimą viršijančius miškų ūkio paskirties žemės plotus, būtų privilegijuojami kitų ūkio subjektų, siekiančių plėsti savo veiklą, atžvilgiu“.

Į šiuos ir kitus argumentus teismas apskritai neatkreipė dėmesio ir nepasisakė.

12.6. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymo projekto svarstymo metu Seime buvo gauta ne šiaip „tam tikrų institucijų nuomonė“, o jų oficialios pozicijos, pateiktos teisės aktų nustatyta tvarka, ir grindžiamos specialiomis žiniomis bei teisiniais argumentais. Teismas, tik abstrakčiai paminėdamas „tam tikras institucijas“, sprendime nutyli, kad minėtam 1 500 ha apribojimą nustatančiam reguliavimui, kaip prieštaraujančiam Konstitucijai, nepritarė Prezidentas (įstatymą vetavo), Vyriausybė, Konkurencijos taryba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Seimo Teisės departamentas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, ir t. t. Teismas nenurodė jokių teisinių argumentų, kodėl jis nepritaria minėtų kompetentingų subjektų išvadose pateiktiems teisiniams argumentams, su kuriais pareiškėjas sutinka (jais remiasi), ir kuriuose yra akcentuojama minėto teisinio reguliavimo prieštaravimas Konstitucijai (ūkinės veiklos laisvei, sąžiningai konkurencijai ir t. t.). Į Prezidento 2019 m. rugpjūčio 2 d. dekrete Nr. 1K-31 išdėstytus teisinius argumentus, su kuriais pareiškėjas sutinka ir jais remiasi, teismas, atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepasisakė, kodėl nesutinka su minėtais argumentais. LVAT yra konstatavęs (pvz., 2003 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-355-03), kad Konkurencijos tarybos, kaip institucijos, vykdančios Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo kontrolę, tikslas yra apsaugoti viešąjį interesą (sąžiningos konkurencijos laisvę). Šiuo atveju rengiant Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, konkurencijos priežiūrą Lietuvoje vykdanti Konkurencijos taryba atkreipė dėmesį į tai, kad toks teisinis reguliavimas turės neigiamą poveikį konkurencijai. Toks teisinis reguliavimas, kuris gali pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvę, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintam asmens ūkinės veiklos laisvės principui. Seimo Teisės departamentas akcentavo, kad minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, o tokiam teisiniam reguliavimui buvo nepritaręs (projektą atmetęs) Seimo Aplinkos apsaugos komitetas.

12.7. Įstatymų galiojimas yra nukreiptas į ateitį (lex retro non agit), todėl tai, kiek miškų ūkio paskirties žemės pareiškėjas buvo įsigijęs iki 2020 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo minėtas pakeitimas, neturi būti vertinama. Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) sakinyje yra reglamentuojamas miškų ūkio paskirties žemės įsigijimas po 2020 m. sausio 1 d. – t. y. po 2020 m. sausio 1 d. iš valstybės ir kitų asmenų negalima įsigyti miškų ūkio paskirties žemės daugiau nei 1 500 ha. Pagal minėtą formuluotę turi būti vertinama tik tai, kiek miškų ūkio paskirties žemės pareiškėjas įsigijo po 2020 m. sausio 1 d., ir, ar po 2020 m. sausio 1 d. įsigytos miškų ūkio paskirties žemės plotas viršytų 1 500 ha. Šiuo atveju atsakovas nenustatė to, kad pareiškėjas po 2020 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo minėtas ribojimas, įsigytų daugiau nei 1500 ha miškų ūkio paskirties žemės, todėl minėtas 1 500 ha ribojimas jam netaikytinas ir dėl šios priežasties. Minėtoje teisės normoje nėra nurodyta, kad reikia sumuoti iki jos įsigaliojimo įsigytą ir norimą įsigyti žemę. Pats teismas pripažįsta, kad įstatymo leidėjas neįtvirtino sąlygos dėl įsigijimo laiko. Santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina privataus asmens naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Miškų įstatyme apskritai nėra nustatyti didžiausi įsigyjamo miško žemės ploto dydžiai. Miškų ūkio paskirties žemė nėra tapatu miško žemei. Į tai, jog nėra aišku, kam būtų taikomi apribojimai, dar projekto rengimo metu pažymėjo Seimo kanceliarijos Teisės departamentas. Teismas nepateikė konkretaus ir aiškaus atsakymo į minėtą pareiškėjo argumentą.

12.8. Aprašo 6 punktas akivaizdžiai prieštarauja Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija), nes joje sutikimas siejamas su neviršijamu didžiausiu įsigyjamo miško žemės plotu, o Aprašo 6 punkte – su neviršijamu didžiausiu įsigyjamo miškų ūkio paskirties žemės plotu. Pagal Aprašo 6 punkte nurodytus sutikimo išdavimo pagrindus, Apraše suformuluota ir atvirkštinė situacija – sutikimo neišdavimas. Aprašo 7 punkte sutikimo neišdavimas irgi susietas su viršijamu didžiausiu įsigyjamo miškų ūkio paskirties žemės plotu. Taigi atsakovas poįstatyminiu teisės aktu nustatė su įstatymu konkuruojantį reguliavimą, todėl toks Aprašo 6 ir 7 punktuose nustatytas reguliavimas yra neteisėtas. Pagal teisės aktų hierarchijos principą, turi būti vadovaujamasi minėtu įstatymu, o ne Aprašu. Jei vis tik LVAT manytų, kad reikėtų vadovautis ne minėtu įstatymu, o Aprašu, tokiu atveju pareiškėjas prašo LVAT sustabdyti bylos nagrinėjimą ir ištirti Aprašo 6 ir 7 punktų atitiktį Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p., 113 st. 1–3 d.).

13. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad sutinka su teismo išvada, jog atsakovas tinkamai, atsižvelgdamas į faktinę situaciją ir teisinį reguliavimą, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir pateikė motyvuotą sprendimą dėl atsisakymo išduoti sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemę, todėl skundžiamo rašto panaikinimui ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą tenkinimui nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nustatyta, kad UAB „DDH Forest Lithuania“ 2020 m. vasario 27 d. NŽT Kėdainių skyriui pateikė Apraše nustatytos formos prašymą išduoti sutikimą įsigyti 11,20 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)).

16. Skundžiamu Raštu NŽT Kėdainių skyrius atsisakė išduoti sutikimą įsigyti prašomą miškų ūkio paskirties žemės sklypą, motyvuodamas tuo, kad bendras įsigytos (priklausančios) miškų ūkio paskirties žemės plotas ir norimas įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotas viršija Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą didžiausią galimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės plotą. Šias aplinkybes patvirtina UAB „DDH Forest Lithuania“ 2020 m. vasario 27 d. prašyme nurodyti duomenys ir prie prašymo pateikta miškų ūkio paskirties žemės sklypo(-ų) pirkėjo (juridinio asmens) tą pačią dieną užpildyta deklaracija ir deklaracijos priedas Nr. 1, iš kurių matyti, jog pareiškėjas pageidavo įsigyti nuosavybės teise miškų ūkio paskirties žemės 11,20 ha bendrą plotą ir deklaravo, jog nuosavybės teise jau valdo 1983,3597 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės.

17. Byloje nėra ginčo, kad bendras pareiškėjui priklausantis įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų ir siekiamos įsigyti žemės plotas, skaičiuojant pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą formulę, viršijo 1 500 ha.

18. Pareiškėjo prašymas pateiktas galiojant Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies redakcijai, įsigaliojusiai 2020 m. sausio 1 d., kurioje nustatyta, kad asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis kaip 1 500 ha.

19. NŽT, spręsdama Sutikimo išdavimo klausimą, tinkamai vertino faktus ir teisingai taikė įstatymą.

20. Nustatydama bendrą miškų ūkio paskirties žemės plotą NŽT pagrįstai įskaitė ir iki Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų, ribojančių miškų ūkio paskirties žemės įsigijimo nuosavybėn teisę maksimalia leistina ploto išraiška, įsigaliojimo pareiškėjo įsigytos žemės plotus, nes įstatymuose nėra nuostatų, kuriomis remiantis būtų teisinis pagrindas konstatuoti, kad šios Nutarties 18 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas dėl maksimalios leistinos miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotų ribos taikomas apskaitant tik po 2020 m. sausio 1 d. įgyjamų miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotus. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad pažeistas lex retro non agit teisės taikymo principas.

21. Dėl atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentų.

21.1. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

21.2. Aiškindamas šią normą Vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad teismas į Konstitucinį Teismą kreipiasi, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020 ir kt.).

21.3. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirta Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2019 m. rugpjūčio 22 d. įstatymo Nr. XIII-2418 redakcija) atitiktis Konstitucijai. Pareiškėjas mano, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis vienam asmeniui leidžiamo įsigyti miškų ūkio paskirties žemės ploto apribojimą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1–4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

21.4. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teikiamų argumentų, kuriais grindžiamas jo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pagrįstumą atsižvelgia į aktualią oficialiąją konstitucinę doktriną, formuojamą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.

21.4.1. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; įstatymai turi saugoti visų savininkų, taigi ir valstybės (kaip visos visuomenės organizacijos) bei savivaldybių, nuosavybės teises; nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

21.4.2. Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę (inter alia 2002 m. gegužės 27 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).

21.4.3. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai; miškas yra vienas pagrindinių gamtos turtų; jis yra vienos bendros ekologinės sistemos dalis, tarnauja visuomenės ir žmonių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkos kokybę; miškui, kaip aplinkos sudedamajai daliai, yra taikomi bendrieji aplinkos apsaugos principai, o miško savininkams, valdytojams ir naudotojams galiojančiuose teisės aktuose yra nustatytos specialios pareigos; miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas (2006 m. kovo 14 d., 1998 m. birželio 1 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

21.4.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisiškai reguliuojant santykius, susijusius su žemės naudojimu verslui, ūkinei veiklai, būtina paisyti žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimties ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifikos; iš Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), įsigijimu bei valdymu, taip pat su perleidimu susijusius santykius teisiškai reguliuoti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip ypatingai Konstitucijos ginamai ir saugomai vertybei, pažeisti kitų konstitucinių vertybių; minėta iš Konstitucijos kylanti galimybė ir būtinybė suponuoja inter alia tai, kad šių santykių teisinis reguliavimas negali neturėti tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų nuosavybės santykių teisiniu reguliavimu; su žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos; žemės (inter alia žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei; diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus; minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti (2006 m. kovo 30 d. nutarimas).

21.4.5. Ūkinės veiklos laisvė įstatymu gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstituciškai svarbius tikslus ir pan. (2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

21.4.6. Konstitucinis Teismas, be kita ko, aiškindamas iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę siekti bendros tautos gerovės, yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdamas Konstitucijos ir įstatymų, inter alia paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai).

21.5. Miškų įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Aiškinamajame rašte yra nurodoma, kad projektas parengtas siekiant išvengti miškų ūkio paskirties žemės koncentracijos, krypstančios intensyvaus miškininkavimo tikslais ir sumažinti neigiamą pramoninio miško kirtimo įtaką aplinkosauginiams, kraštovaizdžio, rekreaciniams, bioįvairovės aspektams. Siūloma nustatyti, kad vieno fizinio ar juridinio asmens galimas įgyti bendras miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršytų 1 500 ha. Įstatymo nuostatos parengtos atsižvelgiant į žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimą nustatant, kad būtų neįmanoma įsigyti daugiau žemės nei yra nustatyta įstatymu per įvairias schemas.

21.6. Paminėtos Aiškinamojo rašto nuostatos suponuoja, kad teisės nuosavybėn įgyti miškų ūkio paskirties žemę ribojimais, tuo pačiu darančiais įtaką ir ūkinės veiklos laisvių apimčiai, siekiama saugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, ginti konstituciškai svarbius tikslus, t. y. užtikrinti veiksmingą ekologinės sistemos apsaugą nuo koncentracija pagrįsto intensyvaus pramoninio miškininkavimo daromo neigiamo poveikio, sudaryti ilgalaikes prielaidas aplinkos kokybės gerinimui, tuo pačiu visuomenės ir žmonių gerovei. Pažymėtina ir tai, kad pagal pobūdį tapatūs ūkinės veiklos laisvės ribojimai, pagrįsti iš esmės panašiais Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugos tikslais, yra taikomi ir kitose ekosistemą sudarančiose srityse ūkininkaujantiems subjektams (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 str. 2 d.).

21.7. Nurodytos oficialiosios konstitucinės doktrinos kontekste vertindama ginčijamą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinos Miškų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, nekyla, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrindo neturi.

22. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

23. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 9 d. padavė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DDH Forest Lithuania“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Virginija Volskienė