2020-08-19 Nr. AB-15211-3-62-3-00283-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-363-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00283-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (mirusiojo G. K. teisių ir pareigų perėmėja) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. K. (mirusiojo G. K. teisių ir pareigų perėmėja Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Marijampolės PN buvo kalinamas nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. vasario 8 d. 2 lokaliniame sektoriuje, 4 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje. Teigė, jog minėtoje patalpoje trūko gyvenamojo ploto, kurį dar labiau mažino įrengti baldai. Nurodė, jog patalpa buvo blogai šildoma, pareiškėjas jautė šaltį. Pareiškėjas tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemas buvo apie 300 kv. m ploto, o juo vienu metu naudojosi nuo 180 iki 350 nuteistųjų, todėl trūko ploto judėti, kiemelyje buvo įrengti tik trys suoliukai, dvi sportavimo įrangos, todėl nebuvo sudaryta galimybė sportuoti. Pažymėjo, jog pataisos namų administracija tinkamai neįrengė rūkymo patalpos, buvo tik užkabintas ženklas su užrašu „rūkymo vieta“, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kiemelio grindys blogos būklės, ant grindinio buvo duobės, nebuvo medžių. Prausykla maža, trūko ploto, įrengti 4 vandens čiaupai ir 4 kriauklės, dušinėje tik vienas vandens purkštukas. Prausykloje sienos apipelijusios, neįrengtos rūbų džiovyklos. Tualeto patalpoje įrengti trys unitazai, trys pisuarai, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas nurodė, kad daiktų sandėlis mažas, jame trūko lentynų, sienų dažai nusilupę, dėl nuolatinių kratų daiktai buvo išmėtomi ir sumaišomi. Dušine buvo galima pasinaudoti kartą į savaitę, nusirengimo kambaryje trūko rūbų pakabų, įrengta 12–15 dušų purkštukų, iš kurių 4–5 neveikiantys, įrenginiai surūdiję, sienos ir lubos apipelijusios. Visą kalinimo laikotarpį, pareiškėjo teigimu, buvo skalbiami tik apatiniai rūbai, patalynė, tačiau išskalbtos patalynės kokybė buvo bloga, o viršutiniai rūbai nebuvo skalbiami. Valgykloje nuolat trūko sėdimų vietų, tekdavo valgyti stovint, maistas buvo gaminamas ir tiekiamas blogomis sąlygomis ir nekokybiškas, neatitinkantis fiziologinių poreikių. Pareiškėjo nuomone, tokios kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Marijampolės PN tinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo teiginys dėl per mažo ploto buvo niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas. 2016 m. rugsėjo 17 d. buvo atliktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimas. Patikrinimo akte Nr. PA.4-318 pažeidimai nebuvo nustatyti. Tiek temperatūra, tiek natūrali bei dirbtinė apšvieta atitiko higienos normas. Taip pat Marijampolės PN visos patalpos buvo tikrinamos periodiškai kas dvejus metus. Periodinis patikrinimas buvo atliktas 2016 m. lapkričio 14 d. Šio patikrinimo metu buvo tikrintos viso Marijampolės PN patalpos, patikrinimo metu nebuvo nustatyti jokie pažeidimai. Marijampolės PN nurodė, kad 4 būrio sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų. Sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai bei 3 pisuarai. Pertvaros tarp sienelių buvo įrengtos 2,10 m aukščio. Pats pareiškėjas nurodė, kad pertvarų aukštis buvo 2 m. Kitokio sienelių įrengimo teisės aktai nenumatė, durys nebuvo privalomos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jį galėjo matyti nepagrįsti. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-318 buvo nurodyta, kad sanitariniame mazge pelėsio nėra. Teisės aktai nenumatė karšto vandens įrengimo ar boilerio higienos mazgo patalpose, taip pat teisės aktai nenumatė jokio privalomo dubens rūbams išsiskalauti. Marijampolės PN veikė skalbykla, kuria nuteistieji galėjo naudotis pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Atsakovo atstovo tvirtinimu, 4-ame būryje nuteistiesiems buvo suteikta skalbimo mašina. Kadangi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, todėl visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Atsakovo atstovas nurodė, kad Marijampolės PN administracija nebuvo gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkė gyvenamosiose patalpose.

5. Vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. lR-132 5 punkte numatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nebuvo teikęs nei vieno prašymo išduoti higienos priemones. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 17 d. patikrinimo akte Nr. PA4-318 buvo nurodyta, kad nuteistiesiems išduodami skalbimo milteliai. Marijampolės PN teigimu, teisės aktai nenumatė kiemelių pasivaikščiojimų plotų ar jų įrengimo. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 74 straipsnio 5 punktas numatė, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Marijampolės PN teigimu, pareiškėjas deklaratyviai nurodė, kad daiktų sandėlyje trūko lentynų, kadangi visų nuteistųjų daiktai tilpo, sudėti gražiai, kas buvo matoma pateikiamose foto nuotraukose. Atsakovo atstovas nurodė, kad nebuvo gavęs jokio pareiškėjo skundo ar kreipimosi dėl tariamo daiktų išmėtymo po kratų, todėl manė, kad toks teiginys nebuvo pagrįstas. Nei drėgmės nei pelėsio sandėlyje nebuvo, tai nustatyta Nacionalinio visuomenės sveikatos centro periodiniame patikrinimo akte. Atsakovo atstovo teigimu, gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose ir sanitariniame mazge karštas vanduo nebuvo privalomas. Karštas vanduo buvo tiekiamas į Marijampolės PN dušinę ir nuteistieji kartą per savaitę galėjo pasinaudoti dušu Marijampolės PN direktoriaus patvirtintu grafiku.

6. Atsakovo atstovo vertinimu, nors pareiškėjas savo skunde prašė atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodė, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovo priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Todėl Marijampolės PN administracijos nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturėjo jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Atsakovo atstovo nuomone, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeidžiant jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negalėjo kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekilo prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas (tinkamą pasivaikščiojimo kiemelio grindinį, poilsio kambario neįrengimą) ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas nustatė, kad netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindė ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Taisyklės nenumatė, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2. punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustatė tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, teismas padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 28 d. iki 2018 m. vasario 8 d. bausmę atliko 4 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 16,38 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nebuvo pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.). Taip pat pažymėjo, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Tačiau teismas pridūrė, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Marijampolės PN patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos temperatūros. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios netinkamos temperatūros, galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamos temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose buvusios temperatūros neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikyti nepagrįstais.

10. Teismas nurodė, kad pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustatė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18–21 punktai. Pareiškėjas neginčijo, kad jam nebuvo sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą siejo su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentavo, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, suoliukų ar sporto įrenginių skaičiaus, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas, trūko inventoriaus, atmestas kaip nepagrįstas. Kita vertus, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmesti. Nors pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimo grindinys labai blogos būklės, buvo duobės, tačiau atsakovo atstovas nepaneigė šių pareiškėjo argumentų, nepateikė teismui pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukų ir nenurodė kokios būklės buvo pasivaikščiojimo kiemelio grindys. Todėl, teismo vertinimu, liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelio grindinio.

11. Pareiškėjas pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemuose rūkoma, patalpų, skirtų rūkantiems asmenims, nebuvo, todėl jis, būdamas nerūkantis, turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismo vertinimu, pataisos įstaigos administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčui aktualiu metu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Teismas padarė išvadą, jog Marijampolės PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nebuvo nustatyta. Teismas pabrėžė, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl gryno oro trūkumo pasivaikščiojimo kiemelyje, atmesti kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.). Pareiškėjas teigė, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nurodyta tik rūkymo vieta, tačiau ji neapibrėžta, nenurodytos rūkymo vietos ribos. Tačiau, teismo vertinimu, įstatymas ir kiti teisės aktai nereglamentavo, jog būtų apibrėžtos rūkymo vietos ribos ir nustatyta apibrėžta teritorija, kurioje galima rūkyti.

12. Pareiškėjo teigimu, prausykla buvo maža, trūko ploto, įrengti 4 vandens čiaupai ir 4 kriauklės, dušinėje tik vienas vandens purkštukas. Prausykloje sienos apipelijusios, neįrengtos rūbų džiovyklos, prausykloje netiekiamas karštas vanduo. Tualeto patalpoje įrengti trys unitazai, trys pisuarai, neužtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas pažymėjo, kad už patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, buvo atsakingi patys nuteistieji, todėl pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patalpos netvarkingos, patvirtino aplinkybę, jog atsakingas už patalpų tvarkymą asmuo tinkamai neatliko pareigos tvarkyti patalpas. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-318 (23.14.1.4.12) matyti, jog 4 būrio bendro naudojimo patalpose pelėsio nebuvo pastebėta (atitinka Higienos normos HN 134:2015 39 punktą). Dušinės, prausyklos patalpos buvo valomos ir dezinfekuojamos kasdien. Duomenų, ar ginčo laikotarpiu patalpos buvo tvarkingos nei atsakovas, nei pareiškėjas nebuvo pateikę. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat nenurodė ar dėl patalpų būklės kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, ar teikė prašymus skundus administracijai.

13. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 4 būrio sanitariniame mazge įrengti 3 klozetai, 3 pisuarai. Taip pat nurodė, jog ginčo laikotarpiu būryje buvo nuo 54 iki 60 nuteistųjų. Teismas konstatavo, jog tai atitiko Higienos normose numatytus reikalavimus. Prausyklų ir sanitarinių mazgų plotas teisės aktuose nebuvo numatytas.

14. Pagal Higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turėjo būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisinis reglamentavimas nenumatė karšto vandens įrengimo sanitariniuose mazguose, prausyklose, pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstus.

15. Dėl privatumo užtikrinimo sanitariniame mazge teismas nurodė, kad iš byloje esančios nuotraukos matyti, jog unitazai vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nebuvo tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinęs minėtas nustatytas aplinkybes (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismas nurodė, kad buvo pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nebuvo prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti. Pareiškėjas teigė, kad dušinė buvo įrengta taip, jog kiti kalinamieji bei pareigūnai (pareigūnės) jį galėjo stebėti, duše neįrengtos pertvaros. Atsakovo atstovas nepateikė teismui dušinės nuotraukų iš kurių būtų galima matyti, ar yra įrengtos pertvaros. Be to, netgi vertinant, kad pareiškėjui privatumas duše nebuvo užtikrinamas, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad galimas privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

16. Pareiškėjas nurodė, kad būryje nebuvo poilsio kambario. Teismas pažymėjo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte numatyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovo atstovas nurodė, jog toks kambarys nebuvo įrengtas, todėl šis pažeidimas teismo pripažintinas nustatytu. Teismas pabrėžė, kad teisės aktai nereglamentuoja daiktų sandėlių patalpų ploto, konstrukcijų ypatumų, todėl pareiškėjo argumentai dėl daiktų sandėlių būklės atmesti. Iš byloje pateiktų 4 būrio daiktų laikymo patalpos fotonuotraukų buvo matyti, jog minėtoje patalpoje įrengtos lentynos, daiktai laikomi krepšiuose. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas reikštų pretenzijas dėl vykdytų kratų ginčo laikotarpiu nebuvo teismui pateikta, taip pat ir pareiškėjas nedetalizavo ir neįvardino kada kratos buvo vykdomos netinkamai.

17. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad neturėjo galimybės išsiskalbti asmeninių drabužių.. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtino, jog 4 būrio patalpose buvo sumontuota skalbimo mašina. Be to, bylos duomenimis, prausimosi patalpos taip pat buvo aprūpintos daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenimis (dubenys, vonelės). Asmeniniams drabužiams skalbti nuteistieji buvo aprūpinami skalbiamuoju muilu, o nuteistieji, kurie nori skalbtis savo viršutinius drabužius skalbimo milteliais, juos galėjo įsigyti parduotuvėje. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmesti.

18. Nors atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl, pareiškėjo nuomone, netinkamo valgyklos įrengimo, maitinimo, per trumpo maitinimo laiko, tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog maistas buvo netinkamas, tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo ir nedetalizavo. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog tiekiamo maisto kokybė ir skonis buvo prastas, tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizavo, nekonkretizavo. Pareiškėjo teiginiai apie prastą maisto skonį laikytini subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nebuvo vertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.

19. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, jog Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas. Bylos duomenimis, dietinis maitinimas pareiškėjui nebuvo skirtas. Nesant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti pareiškėjui kitokį maitinimą, nei maitinamą pagal valgiaraštį, atitinkantį fiziologines mitybos normas, teismas pripažino, jog Marijampolės PN administracija neturėjo faktinio pagrindo individuliai koreguoti pareiškėjo maitinimą, nes teisės aktai nenustatė kalinimo įstaigos pareigos koreguoti valgiaraštį individualiai konkrečiam asmeniui, jei toks valgiaraštis asmeniui nebuvo rekomenduotas sveikatos priežiūros specialistų. Taigi ir šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

20. Teismas nurodė, kad byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN vertinamuoju laikotarpiu nebuvo pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

21. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas nejuto tokios didelės, ypatingai jį slegiančios skriaudos, kurią būtų galima įvertinti prašoma priteisti 30 000 Eur suma. Teismas sprendė, kad, įvertinęs Marijampolės PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimo lygį ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas buvo pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui. Tokiu būdu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (tinkamą pasivaikščiojimo kiemelio grindinį, poilsio kambario neįrengimą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

22. Iš pareiškėjo pareikšto prašymo ir pateiktų įrodymų byloje teismas nustatė, jog jis siekia, kad būtų atlygintos išlaidos – 1,80 Eur už skundo kopijas ir 0,80 Eur už pašto ženklą, t. y. 2,60 Eur. Kadangi pareiškėjo skundas teismo sprendimu buvo tenkintas iš dalies, todėl teismo išlaidos atitinkamai turėjo būti priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų apimčiai, priteistinas išlaidas mažinant 1/2 tenkintų reikalavimų dalimi. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjui priteista 1,30 Eur iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN.

III. 23. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 27 d. sprendimą ir priimti naują – tenkinti jo skundą.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrę kaip to reikalauja ABTĮ 80 straipsnis, bei pažeidė ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikytos proceso teisės normos ir dėl šios pažaidos neteisingai išspręsta byla, teismas nenurodė motyvų bei nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos ir išaiškinimų dėl Konvencijos 3 straipsnio veikimo tokios kategorijos bylose. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra neįgalus, tačiau pirmosios instancijos teismas vertindamas netinkamas kalinimo sąlygas neįvertino skunde nurodytų pažeidimų, atsižvelgiant į jo, kaip neįgalaus asmens patiriamus papildomus nepatogumus.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstydamas pirmosios instancijos teismui skunde nurodytas aplinkybes, papildomai prašo apeliacinės instancijos teismo: išsireikalauti įrodymus, kurie apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovo nepateikti pirmosios instancijos teisme ir kurių gauti ir pateikti pareiškėjas negali dėl kalinamojo teisinio statuso. Taip pat atskirai pamini, jog būtina išsireikalauti iš Marijampolės PN pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijas, įvertinti sveikatos būklę. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino 4 būrio gyvenamosios patalpos Nr. 9, kurios plotas yra apie 12–14 kv. m, o atsakovas nurodo plotą – 16 kv. m, t. y. nepagrįstai didesnį. Pareiškėjas taip pat prašo išsireikalauti iš atsakovo atstovo specialistų vertinimo išvadas, dokumentus įrodančius ar nedirbančiųjų maisto norma skundžiamu laikotarpiu atitiko ar neatitiko pareiškėjo ligonio ir neįgalaus organizmo fiziologinius poreikius.

26. Pareiškėjas pabrėžia, kad prašomą priteisti neturtinę žalą, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, priešingai nei nurodoma skundžiamam pirmos instancijos sprendime, kildina ne iš nacionalinių teisės aktų, bet iš tarptautinio teisės akto nesilaikymo.

27. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas nurodo, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismui yra pateikęs atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone Regionų apygardos administracinis teismas Kauno rūmai šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis yra netikslinga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas G. K. (duomenys neskelbtini) mirė. Pagal Testamentų registro duomenis, mirusio pareiškėjo palikimą 2020 m. vasario 3 d. priėmė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI). Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi pareiškėjas pakeistas jo teisių ir pareigų perėmėja Lietuvos valstybe, atstovaujama VMI. Pagal Vilniaus miesto 8-ojo notarų biuro 2020 m. kovo 13 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą (notarinio registro Nr. R8-1605) pareiškėjo turtą paveldėjo valstybė, atstovaujama VMI.

30. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog administracinių bylų procesas ginčo teisenos tvarka yra grindžiamas dvišališkumu, kuriam būdinga tai, kad kiekviename procese egzistuoja dvi šalys – pareiškėjas ir atsakovas. Būtent dviejų šalių egzistavimas procese sudaro tinkamas sąlygas jam vykti, įgyvendinti rungimosi principą. Šalimis administracinių bylų procese gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys (ABTĮ 2 str. 2 d., 5 str.). Procese likus tik vienai šaliai, administracinė byla negali būti toliau nagrinėjama.

31. Nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kai pareiškėjo teisių perėmėjas yra Lietuvos valstybė, o atsakovas – taip pat Lietuvos valstybė, t. y. pareiškėjas ir atsakovas sutampa. Tokioje situacijoje nebeįmanomas rungimosi principo įgyvendinimas, nes faktiškai abiejų bylos šalių pozicijas formuoja tas pats asmuo arba su juo susiję ir jam pavaldūs asmenys (atstovai). Kitaip tariant, paaiškėjus, kad byloje ginčo šalimis (ABTĮ 46 straipsnis) tapo tas pats asmuo, yra pagrindas konstatuoti, kad išnyko administracinis ginčas.

32. ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad nėra administracinio ginčo, yra pagrindas pripažinti, kad byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl administracinė byla nutrauktina.

35. ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punkte, nustatyta, kad jeigu nustatomos ABTĮ 103 ir 105 straipsniuose nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatytos ABTĮ 103 straipsnio 6 punkte nurodytos aplinkybės (mirus pareiškėjui ginčo teisinis santykis neleidžia perimti teisių), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir bylą nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 27 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė