2020-01-15 Nr. AB-971-3-61-3-04267-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-336-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04267-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2016 m. sausio 21 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kur nebuvo užtikrintos sąlygos pasinaudoti aliarminiu mygtuku, nes jis nuolatos neveikė. Tai sukėlė nepatogumus, nes norint iškviesti pareigūną, tekdavo daužyti duris. Dėl šių Lukiškių TI-K veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat jautė baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatyta tvarka. Gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją, dėl to dalyje įstaigos kamerų įrengta sistema yra nepataisomai sugedusi. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu pirmojo korpuso aliarmo mygtukai buvo neveikiantys, o antrojo korpuso mygtukai buvo veikiantys, išskyrus trumpalaikius gedimus. Lukiškių TI-K negali pateikti duomenų, ar ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo veikiantys aliarmo mygtukai, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Atsakovo atstovas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. sausio 21 d. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties institutą, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2017 m. gruodžio 19 d., pritaikęs ieškinio senaties terminą, vertino skundo reikalavimų pagrįstumą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. sausio 21 d.

7. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 14.4 punkte nustatytu teisiniu reglamentavimu bei įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepimo argumentus, sprendė, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo skundo argumentus, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė. Teismas pažymėjo, jog byloje nesant pateiktų neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu kamerose, būtent kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė, galiojant Taisyklių 14.4 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto nuostatą, yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė / nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, t. y. pareiškėjo kalinimo metu Lukiškių TI-K pažeidė kamerų įrengimo reikalavimus. Kalėjimas savo veiksmų neteisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais nepaneigė.

8. Teismas, konstatavęs pažeidimą bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinės problemos ar kiti intensyvaus pobūdžio neigiami išgyvenimai, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 200 Eur suma.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas vertina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas trejų metų ieškinio senatį, nepagrįstai apribojo skunde nurodyta ginčo laikotarpį. Be to, teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, atsižvelgiant į tai, kad konstatuotas pažeidimas tęsėsi visą ginčo laikotarpį, nėra adekvati. Be to, Lietuvos teismų neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra diskriminacinio pobūdžio ir nesuderinami su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

11. Apeliacinio skundo papildyme pareiškėjas nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos patyrimo faktą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, neatsižvelgė į teismų praktiką, pagal kurią neturtinės žalos faktą pagrindžiančių įrodymų pateikimas nėra privalomas, bei į tai, kad aliarminio mygtuko nebuvimas provokuoja konfliktines situacijas. Pareiškėjo vertinimu, jis dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo turi teisę į procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos priteisimą.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, o priteista neturtinės žalos suma nepagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, reikšmingas įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

15. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė neigiamą įtaką pareiškėjui ir sukėlė neigiamas pasekmes. Konkrečiu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

16. Atsakovo atstovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje skundas atmestas, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K, atlyginimo.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 19 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2016 m. sausio 21 d.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Konvencijoje nenumatyti senaties terminai, Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97).

21. Pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93) (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

22. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

23. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė / nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, t. y. pareiškėjo kalinimo metu Lukiškių TI-K pažeidė kamerų įrengimo reikalavimus. Atsakovas apeliaciniame skunde šios teismo išvados nenuginčijo. Taigi, byloje įrodytas neteisėtų veiksmų atlikimo faktas.

24. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis žymiai pablogėjo jo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai, psichologinių problemų ar kitų intensyvaus pobūdžio neigiamų išgyvenimų. Teismo nuomone, pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui 200 Eur iš Lietuvos valstybės. Abu apeliantai su šiomis išvadomis nesutinka. Iš apeliacinių skundų argumentų matyti, kad apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas susipažinęs su byloje esančiais įrodymais vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų taisyklių laikėsi. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimų pobūdį ir trukmę, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas truko reikšmingą laikotarpį.

26. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija ir jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma šiuo konkrečiu atveju laikytina pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo prašomos sumos priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai atlyginti pareiškėjui atrodo pernelyg maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui didesnę piniginę kompensaciją.

28. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė