2018-05-09 Nr. AB-9252-3-61-3-01702-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-655-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01702-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2016 m. sausio 26 d. (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad trūko gyvenamojo ploto, kameros buvo prirūkytos, jose buvo šalta ir drėgna, veisėsi pelėsis. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra nerūkantis, todėl jam prasidėjo odos išbėrimai. Pasak pareiškėjo, jis patyrė didelę neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–15). Lukiškių TI-K prašė priteisti iš pareiškėjo 1,50 Eur dokumentų rengimo teismui išlaidų.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Lukiškių TI-K paaiškino, kad maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius jų įstaigoje yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

5. Lukiškių TI-K paaiškino, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 46–49). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendimas priimtas ne atsakovo, o pareiškėjo naudai, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neturi teisės reikalauti atlyginti turėtas išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

8. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu iš viso 625 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

9. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo drėgna, šalta, veisėsi pelėsis, teismas nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras higienos normų pažeidimų nenustatė.

III. 10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 53–56).

11. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent 6 000 Eur suma kompensuotų padarytą žalą. Nagrinėjamoje byloje, Lukiškių TI-K nuomone, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą ar kitus analogiškus nepatogumus. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde taip pat pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, susijusius su patirtomis dokumentinės medžiagos rengimo teismui išlaidomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad beveik visą nagrinėjamą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto ir priteisė pareiškėjui 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas, nes pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, be kita ko, iš minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą pateiktą informaciją, nustatė, kad šio reikalavimo pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikytasi 625 dienas. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde šios teismo išvados neginčijo, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog pareiškėjas dėl to tikrai patyrė neturtinę žalą.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos nebuvimu, atmeta kaip nepagrįstus, nes atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, galima teigti, kad pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas pažeidimas tęsėsi iš esmės beveik nepertraukiamai ir ilgą laiko tarpą (1 metus ir beveik 9 mėnesius), be to, didžiąją dalį šio laikotarpio pažeidimas pasireiškė itin dideliu mastu (pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą plotą, dažnai nesiekė net 2 kv. m), todėl šiuo atveju buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

29. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentus, susijusius su prievole nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė depresiją. Minėtu aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016).

29. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl būtent 6 000 Eur suma kompensuotų jo patirtą neturtinę žalą.

30. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, trukmę ir kt. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

31. Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, kad neturtinę žalą sukėlę veiksniai buvo pakankamai intensyvūs ir nepriimtini žmogaus orumo požiūriu (Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas), todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis, kuris sutapo su pareiškėjo prašoma priteisti suma, yra teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

32. Kaip minėta, Lukiškių TI-K prašė pirmosios instancijos teismo iš pareiškėjo priteisti 1,5 Eur išlaidų, patirtų dėl medžiagos teismui rengimo. Su tuo susijusius argumentus Lukiškių TI-K nurodė ir apeliaciniame skunde.

33. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju teismas pripažino Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, kuriais pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Atitinkamai, teismas priteisė pareiškėjui 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas buvo tenkintas visiškai. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, jog Lukiškių TI-K apskritai neįgijo teisės prašyti išlaidų atlyginimo, nes teismo sprendimas priimtas pareiškėjo (ne atsakovo) naudai.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė