2025-02-05 Nr. AB-2101-3-61-3-07048-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-225-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07048-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. T. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. T. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2024 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 24S278007 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos (iki 2024 m. gruodžio 6 d.). Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Uzbekistanas. Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – negrąžinti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, t. y. neuždrausti jam gyventi Lietuvos Respublikoje arba Šengeno zonoje, kol nebus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje arba nebus gautas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nustatė, kad ginčijamas Tarnybos Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, be to, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Pareiškėjo prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala – neužtikrinti būtinieji pareiškėjo poreikiai, jis priverstas išvykti į Uzbekistaną, kuriame negyvena jau labai ilgai, kai visi jo socialiniai ryšiai yra Lietuvos Respublikoje, o asmuo, neturėdamas jokių ryšių toje šalyje, paliekamas be gyvenamosios vietos.

Vertindamas pareiškėjo prašymą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad sprendimai, kuriais užsieniečiai įpareigojamai savanoriškai išvykti, pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu užsienietis savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Tokiomis aplinkybėmis užsieniečio netenkinančio ginčijamo sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamas Sprendimas nėra priverstinio pobūdžio, o bylos medžiagoje esantys duomenys neleidžia spręsti, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas jį išsiųsti, teismas proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principo kontekste pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmės, taip pat kitų įrodymų, leidžiančių pagrįstai spręsti dėl atitinkamu laikotarpiu Lietuvoje susiformavusių pareiškėjo socialinių ar ekonominių santykių pobūdžio ir kitų šiame kontekste reikšmingų aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai argumentuoja, kad ginčijamo Sprendimo vykdymas pakenktų susiformavusiems Lietuvoje socialiniams ir ekonominiams ryšiams, tačiau savo teiginių nedetalizuoja, nepateikia jokių atitinkamiems ryšiams vertinti reikšmingų duomenų. Teismas konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis nėra galimybės daryti pagrįstų išvadų dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patirtų, netenkinus byloje pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Analogiškai vertinti ir pareiškėjo argumentai, kad neturėdamas socialinių ryšių kilmės šalyje, įvykdžius ginčijamą Sprendimą, jis bus priverstas kreiptis į labdaros ar paramos organizacijas. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal aiškiai suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017, 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-821-520/2024 ir kt.).

Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su būtinybe užtikrinti pareiškėjo dalyvavimą teismo procese, teismas akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją, kad pareiškėjas gali dalyvauti procese tiek per savo atstovą, tiek ir tiesiogiai, asmeniškai prisijungęs prie elektroninių paslaugų portalo, teikti prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, o nagrinėjamu atveju pareiškėją byloje atstovauja advokatas. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebūtų užtikrinta jo teisė į veiksmingą teisinę gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-780-968/2024, 2024 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-613-1047/2024 ir kt.).

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – negrąžinti pareiškėjo iš Lietuvos Respublikos, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas, t. y. neuždrausti jam gyventi Lietuvos Respublikoje arba Šengeno zonoje, kol nebus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje arba nebus gautas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo vertinimu, atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecijos teise, siekdamas neįleisti pareiškėjo į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį ir tiksliai nenurodydamas, kokiu pagrindu.

Pareiškėjas tvirtina, kad teismo nutartis priimta neįvertinus, jog su pradiniu skundu buvo pateikti visi pareiškėjo statusą pagrindžiantys dokumentai ir duomenys. Teismas nevertino įrodymų, kuriais remiantis buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, taip pat byloje nebuvo išklausytas pats pareiškėjas.

Pareiškėjas remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, kad Europos Sąjungos piliečio statusas yra esminis valstybių narių piliečių statusas (žr., be kita ko, 2001 m. rugsėjo 20 d. S. G., C-184/99, Rink. p. I-6193, 31 punktą; 2010 m. kovo 2 d. S. R., C-135/08, Rink. p. I-1449, 43 punktą bei 2011 m. lapkričio 15 d. S. D. ir kt., C-256/11, Rink. p. I-11315, 62 punktą). Atsižvelgiant į tai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsniu kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas (žr., be kita ko, 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo D’Hoop, C-224/98, Rink. p. I-6191, 27 punktą; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo G. A., C-148/02, Rink. p. I-11613, 21 punktą ir 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo R. Z., C-34/09, Rink. p. I-1177, 40 punktą). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnį Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus (2010 m. spalio 7 d. S. L., C-162/09, Rink. p. I-9217, 29 punktas ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo McCarthy, C-434/09, Rink. p. I-3375, 27 punktas).

Atsakovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo neparemtas jokiais faktiniais duomenimis ar informacija apie jo darbinius santykius Lietuvos Respublikoje – priešingai, būtent nustačius, kad pareiškėjas neįsidarbino uždarojoje akcinėje bendrovėje „Domsera“ ir nuo 2023 m. spalio 16 d. vertėsi individualia veikla – dirbo pavežėju, sprendimą priėmusiam Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo pagrindas konstatuoti, jog šis užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių faktinių duomenų apie jo buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, šeimos narius bei jų materialines galimybes. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad sunkiai komunikuoja lietuvių ar rusų kalba, todėl darytina akivaizdi išvada, jog daugiau nei metus laiko praleidęs Lietuvos Respublikoje pareiškėjas, neišmoko lietuvių kalbos, nesiėmė jokių aktyvių pastangų integruotis į visuomenę ir sukurti socialinius ryšius joje. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko ir leidimą laikinai joje gyventi gavo siekdamas dirbti vairuotoju, t. y. išskirtinai dėl ekonominių priežasčių, o jo teiginiai, kad kiek daugiau nei vienerius metus laiko gyvendamas Lietuvos Respublikoje prarado visus socialinius ryšius gimtojoje šalyje yra nelogiški ir deklaratyvūs.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas turi galimybę teikti visus įrodymus, paaiškinimus teismui per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, taip pat per portalą susipažinti su kitų bylos dalyvių teikiamais procesiniais dokumentais. Pareiškėjui byloje atstovauja advokatas, per kurį pareiškėjas gali įgyvendinti savo procesines teises. Jeigu pareiškėjas pageidauja asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, jis gali prašyti skirti teismo posėdį nagrinėti nuotoliniu būdu.

Atsakovo teigimu, teismui patenkinus pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje netaptų teisėtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės daryti pagrįstų išvadų dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patirtų, netenkinus byloje pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinę gynybą gali būti užtikrinta jam dalyvaujant procese per atstovą arba tiesiogiai, asmeniškai prisijungus prie elektroninių paslaugų portalo, pateikus prašymą dėl teismo posėdžio organizavimo nuotoliniu būdu.

Pareiškėjas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir tvirtina, kad teismas nevertino įrodymų, kuriais remiantis buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jis nebuvo išklausytas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ( toliau - ir LVAT) 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas atskirajame skunde deklaratyviai nurodo, kad teismas nevertino įrodymų, kuriais remiantis buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepaaiškindamas, kokių konkrečiai įrodymų teismas nevertino ir kaip tie įrodymai patvirtina neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos tikimybę. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodomus socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas Sprendimas nėra priverstinio pobūdžio, o bylos medžiagoje esantys duomenys neleidžia spręsti, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas jį išsiųsti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais ir nesudaro pagrindo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Argumentai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo galbūt pažeistų teisių teisme šiuo atveju taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad išvykimo iš šalies atveju pareiškėjo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-845-756/2016) arba, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 7 dalimi, proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip), todėl esant pareiškėjo pageidavimui, jis galės pats asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu, taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į teisingą teismą, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus apribota arba pažeista.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. T. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo O. T. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė