2018-03-28 Nr. AB-6688-3-62-3-00777-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1168-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00777-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4–12, 34), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 125 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. vasario 19 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, patalpose buvo nepakankamas apšvietimas, veisėsi blakės, tarakonai, stogo dangoje buvo asbesto. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose nebuvo galimybės judėti, kadangi 412 kv. m ploto kiemeliu naudojosi 219 nuteistųjų, pusę kiemelio ploto užėmė sporto įranga, baldai, kitas inventorius. Į sporto aikštyną buvo leidžiama išeiti tik 2 valandas per dieną, tačiau patekimas į sporto aikštyną buvo ribotas, sportuoti įleisdavo tik po 20–25 nuteistuosius. Pataisos namų pareigūnai netinkamai elgėsi – tyčiojosi, provokavo. Pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko psichika, pablogėjo sveikata, atsirado nemiga, depresija, stresas, jautė pažeminimą. Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 90–96) pareiškėjas prašė nenagrinėti skundo dalies, kuri išnagrinėta administracinėje byloje Nr. I-2211-423/2016 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas pakartotinai pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelyje trūko vietos, į sporto aikštyną patekimas buvo ribotas, sportuoti įleisdavo tik po 20–25 nuteistuosius, taigi pareiškėjas neturėjo galimybės judėti. Pataisos namų administracijai buvo pateikęs prašymą dirbti, tačiau į darbą niekada nebuvo išvestas. Prieš jo valią buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus, į jo prašymus gyventi kitame Pravieniškių PN-AK sektoriuje nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas teigė, kad pataisos namų pareigūnai jį persekiojo dėl 2015 m. gruodžio 28 d. skundo, darė psichologinį spaudimą, versdami skundą atsiimti. Pataisos namų administracija toleruoja nuteistųjų subkultūrą ir susiskirstymą į kastas, dėl to jis patyrė stresą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu (b. l. 38–45) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2211-423/2016 pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje pareiškėjas žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų pataisos namuose (minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo) laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. sausio 16 d., prašė pareiškėjo skundo dalį dėl aplinkybių, kurios jau yra išnagrinėtos, atmesti.

Pažymėjo, kad per visą bausmės atlikimo laikotarpį pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių dienos metu nebuvo ribojama. Bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkėje numatytu laiku gali vaikščioti tiek lauke, tiek viduje, taip pat dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga. Kratos nuteistiesiems atliekamos uždarose, šildomose patalpose, kratas atlieka tos pačios lyties asmenys.

Gyvenamųjų pastatų, kuriuose pareiškėjas gyveno, stogai dengti šiferiu, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras 2016 m. balandžio 7 d. atliko 9 būrio 7 gyvenamosios patalpos patikrinimą, kurio metu nustatė dirbtinio apšvietimo neatitikimą higienos normos reikalavimams, tačiau minėtas patikrinimas buvo atliktas ne ginčo laikotarpiu, nustatyti pažeidimai buvo pašalinti.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra nustatyti keli nežymūs susirgimai – dantų skausmas, bėrimas, todėl argumentai dėl sveikatos pablogėjimo yra nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys.

Pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau neįvardijo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Pareiškėjo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 167–174) pareiškėjo R. A. skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo R. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. vasario 19 d.

7. Teismas nurodė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

8. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 10 d. sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2211-423/2016 pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje pareiškėjas žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, įskaitant minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimą Pravieniškių PN-AK, laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. sausio 6 d. Kadangi pareiškėjo skundo argumentai dėl minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nurodytu laikotarpiu yra išnagrinėti minėtu Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. sprendimu, pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą skundo šioje dalyje nepalaikė, todėl teismas šių pareiškėjo argumentų nenagrinėjo.

9. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 19 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 9 būrio 7 gyvenamąją patalpą (bendrabučio tipo), kurios plotas 33,82 kv. m, įrengta 14 miegamųjų vietų, t. y., vienam asmeniui teko 2,42 kv. m (33,82/14). Todėl teismas sprendė, kad minėtu laikotarpiu 44 paras atsakovas neužtikrino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punkte nustatytos minimalios vienam asmeniui tenkančios 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu trūko 0,68 kv. m ploto.

10. Teismas vadovavosi iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punktu numatančiu, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka bei 2 punktu nustatančiu, jog higienos norma taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal HN 76:2010 22 punktą natūralaus apšvietimo koeficientas – 0,5 %, mažiausias dirbtinis apšvietimas – 200 lx. Panaši nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). Kadangi natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas vertino, jog higienos normos reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomi.

11. Teismas nurodė, kad 2016 m. birželio 9 d. ir 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimis teismas įpareigojo Pravieniškių PN-AK pateikti duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu patikrinimai dėl patalpų apšvietimo nebuvo atlikti, tačiau akcentavo, kad higienos normų neatitikimai nustatomi retai, o nustatyti pažeidimai šalinami. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika, pagal kurią pareiga pateikti įrodymus apie reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai, konstatavo, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų nepakankamo dirbtinio apšvietimo, todėl šias aplinkybes laikė nustatytomis.

12. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartį, tačiau įrodymų apie įstaigoje atliktus dezinfekcijos, deratizacijos darbus į bylą nepateikė. Pareiškėjas yra kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl blakių ir tarakonų gyvenamosiose patalpose, pažymėdamas, kad parazitai neišnyksta. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. birželio 13 d. rašto Nr. 2.2-1261(17.4.1.2.12) taip pat matyti, kad 9 būrio 4 sekcijoje 2016 m. sausio 7 d. buvo pastebėtos blakės. Nors pareiškėjas gyveno kitoje sekcijoje, tačiau teismas vertino, kad Pravieniškių PN-AK teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius šiuo aspektu. Įstaiga neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepateikė, todėl teismas sprendė, kad atsakovas nepakankamai rūpestingai vykdė graužikų ir buitinių parazitų naikinimą bei kontrolę, gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu galėjo jų būti ir pareiškėjas dėl to galėjo patirti nepatogumų.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad pataisos namų pasivaikščiojimų kieme trūko vietos, pažymėjo, kad teisės aktai nenustato pataisos namų pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, todėl sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl mažo pasivaikščiojimų kiemelio ploto atmestini kaip nepagrįsti.

14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose turėjo judėjimo laisvę, galėjo išeiti pasivaikščioti į lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelį. Pataisos namų nuteistieji turi galimybę dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, sportuoti, lankytis renginiuose, užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla, tai patvirtina Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. lapkričio 12 d. įsakymas Nr. V-545 „Dėl nuteistųjų dienotvarkių 3-iame lokaliniame sektoriuje patvirtinimo“. Pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl suvaržytos galimybės naudotis sporto aikštynu nesikreipė, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas pareiškėjo patekimas į sporto aikštyną. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl riboto patekimo į sporto aikštyną, įleidimo po 20–25 asmenis ir nesuteiktos galimybės sportuoti atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogai degti šiferiu, dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau paaiškino, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos; pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, pareiškėjas tai paneigiančių įrodymų nepateikė. Iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akto Nr. 36-1248 matyti, kad nuteistųjų gyvenamosiose patalpose asbesto nėra, nėra jokių konkrečių įrodymų dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl asbesto vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio ir atmetė.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad pataisos namų administracija toleruoja nuteistųjų subkultūrą ir susiskirstymą į kastas, dėl to pareiškėjas patyrė stresą. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, jog pataisos namuose nuteistieji nėra skirstomi į kastas, o priskiriami grupėms, numatytoms Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę dėl kastų susidarymo, jų toleravimo iš administracijos pusės, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN-AK paaiškinimais neturėjo pagrindo. Teismas nurodė, kad teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo spręsti apie atsakovo veiksmų neteisėtumą dėl kastų susidarymo, socialinio nuteistųjų skirstymosi, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagristi.

17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog pataisos įstaigos administracijos pasiūlyto darbo nedirbs, tai patvirtina jo 2013 m. liepos 2 d. prašymas Pravieniškių PN-AK direktoriui. Kadangi pareiškėjas yra išreiškęs valią nedirbti pataisos įstaigos administracijos pasiūlyto darbo, teismas pareiškėjo argumentus, jog Pravieniškių PN-AK jam nesuteikė darbo, atmetė; pažymėjo, kad pareiškėjas baustas drausmine nuobauda už atsisakymą dirbti mokamą darbą siuvykloje.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai tyčiojosi, provokavo, persekiojo dėl 2015 m. gruodžio 28 d. skundo, darė psichologinį spaudimą, siekdami priversti jį atsiimti. Tačiau pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių dėl pareigūnų netinkamo elgesio nedetalizavo, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 28 d. Pravieniškių PN-AK direktoriui pateikė skundą dėl grubaus pareigūnų elgesio kratų metu, o 2016 m. sausio 6 d. pateikė prašymą jo skundo nenagrinėti. Teismas akcentavo, kad iš bylos duomenų matyti, jog pats pareiškėjas kratų metu vartojo necenzūrinius žodžius. Byloje nėra jokių įrodymų, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik išreiškė savo nuomonę, kad pareigūnai netinkamai elgėsi ir nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio teismas laikė deklaratyviais, todėl atmestinais.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad neteisėtai buvo perkeltas į Alytaus pataisos namus, kur laikomi narkomanai ir plinta ligos, pageidavo būti perkeltas į kitą Pravieniškių PN-AK sektorių, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta. BVK 69 straipsnyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą leidžiama dėl ligos arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Nuteistųjų perkėlimo aprašas) 3 punktą, nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti pagal gydytojo išvadą arba dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus buvo perkeltas 2016 m. vasario 19 d. dėl Pravieniškių PN-AK 3-e sektoriuje vykdomų rekonstrukcijos darbų. Aplinkybę, jog Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus 9 būrys 2016 m. balandžio 27 d. pataisos namų direktorius sprendimu buvo išformuotas rekonstrukcijai, patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateikta 2016 m. rugpjūčio 19 d. pažyma Nr. 77-1972. Pravieniškių PN-AK atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namų administracija nebuvo gavusi realios ir pagrįstos informacijos apie tai, kad pareiškėjas negali atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės Alytaus pataisos namuose. Teismas vertino, kad pareiškėjo skunde nurodyti abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie narkotikus vartojančius asmenis ir Alytaus pataisos namuose plintančias ligas, vertintini kaip subjektyvi, nekonkretizuota pareiškėjo nuomonė, nepatvirtinta objektyviais įrodymais. Teismas sprendė, kad pareiškėjas į kitus pataisos namus buvo perkeltas esant išimtinėms aplinkybėms, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

20. Teismas nurodė, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Teismas šiuo aspektu rėmėsi LVAT praktika, kurioje imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

21. Teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK 44 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo ir parazitų plitimo gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. vasario 19 d., todėl Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam pasireiškė sutrikusia psichika, pablogėjusia sveikata, nemiga, depresija, pažeminimu ir pan. Tačiau į bylą nėra pateikta duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Bylos duomenimis, pareiškėjas vartoja alkoholį, jam buvo surašytas apsvaigimo nustatymo aktas, todėl pareiškėjo nurodytos kančios galėjo kilti dėl alkoholio vartojimo. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

23. Teismas pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Teismas nurodė, kad, įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų ir kt., taigi buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

24. Teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99, LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008 ir kt.).

25. Teismas pažymėjo, kad gyvenamojo ploto trūkumą kompensavo tai, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose ir turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, o buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismas, sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 26. Pareiškėjas R. A. padavė apeliacinį skundą (b. l. 179–180), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 125 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN-AK palaiko subkultūros egzistavimą, pareigūnai žemina nuteistuosius. Pareiškėjas teigia, kad dėl tekusio per mažo ploto (teko vos po 1,2 kv. m ploto, nors turėtų tekti ne mažiau 5 kv. m), patyrė neturtinę žalą, pablogėjo jo sveikata. Pareiškėjo nuomone, adekvatus jo patirtos žalos atlyginimas būtų 125 000 Eur.

28. Atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu (b. l. 183–185) pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundas nemotyvuotas, abstraktus, nenurodyti jokie motyvai, kodėl pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija ir kt., tačiau dėl tokio pobūdžio sutrikimų į medikus nesikreipė, todėl neįrodė, kad patyrė žalą. Pareiškėjas neįrodė, kad buvo kalinamas kankinant, t. y. sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos faktines aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai ir pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija, todėl teismo sprendimo panaikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK 44 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo dirbtinio apšvietimo ir parazitų plitimo gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. vasario 19 d., todėl Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog vertinant jam tekusį plotą turėjo būti taikomas 5 kv. m ploto vienam asmeniui standartas, nurodo, kad pataisos namai toleruoja subkultūrų egzistavimą, pareigūnai žemina nuteistuosius, mano, kad teismas nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

36. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

37. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktą (pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85) numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojančioje Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkto redakcijoje išliko iš esmės tokios pačios normos.

38. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 2017 m. spalio 17 d. paskelbė sprendimą byloje S. ir D. prieš Lietuvą, kuriame buvo vertinamos kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK. Nustatęs, kad pareiškėjai beveik 4 metus buvo laikomi mažesniame nei 3 kv. m plote, EŽTT konstatavo, jog toks pažeidimas negali būti laikomas trumpu ir atsitiktiniu ir konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

39. Bylos duomenimis nustatyta, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 19 d. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 9 būryje, 7 gyvenamojoje patalpoje. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi Pravieniškių PN-AK 2016 m. vasario 3 d. pažyma apie R. A. laikymo sąlygas, 2016 m. sausio 25 d. pažyma Nr. 63-214 (b. l. 48–49), iš kurių turinio matyti, kad 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33,82 kv. m buvo įrengta 14 miegamųjų vietų, tad vienam asmeniui teko 2,42 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, jog, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, 44 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Akcentuotina, jog visą šį laikotarpį (44 paras) pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kartu pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui trūkusio gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista intensyviai (pagal nacionalinius teisės aktus nustatyto ploto (3,1 kv. m) trūkumas sudarė 0,68 kv. m), be to pareiškėjas turėjo galimybę judėti bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir pan.).

40. Nacionaliniams teisės aktams nenumatant 5 kv. m minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pataisos namuose, standarto, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl 5 kv. m ploto normatyvo taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

41. Dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 5 straipsnio 3 dalis numato, kad bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymų nustatytus reikalavimus pažeidę pareigūnai atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. BVK 6 straipsnyje nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1964/2012).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo kad pataisos įstaiga toleruoja nuteistųjų suskirstymą į kastas, pareigūnai su juo nepagarbiai elgėsi, žemino. Tačiau objektyvių duomenų, susijusių būtent su pareiškėju, patvirtinančių, kad pataisos įstaigos administracija toleravo kalinių subkultūrą, netinkamai su juo elgėsi, pareiškėjas nepateikė. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo prašymai ir skundai dėl subkultūros pataisos namuose, pareigūnų elgesio buvo nagrinėjami, jam duoti atsakymai buvo BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka išnagrinėti, Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad pats pareiškėjas pareigūnų atžvilgiu nepagarbiai elgėsi, nevykdė jų teisėtų nurodymų, vartojo necenzūrinius žodžius, jam už tai buvo paskirta nuobauda – draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktus (b. l. 113–120, 133–134). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą šiais aspektais ir pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

43. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į įkalinimo įstaigą, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį, mastą ir trukmę, į kitas reikšmingas žalos atlyginimo pobūdžio ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

44. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

45. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį ir nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui R. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė