ec2d58e077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-2214/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00382-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 13.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Pauliui Vinkleriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. L. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. K. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 3–5) ir patikslintu skundu (b. l. 20–22) prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Klaipėdos teritorinio padalinio 2011 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. (12.14)SKC-224 ir įpareigoti Departamento Klaipėdos teritorinį padalinį išduoti pareiškėjui specialiuosius paveldosaugos reikalavimus nesudėtingo statinio, esančio Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai (atstatymui po gaisro).

Nurodė, kad turėdamas Klaipėdos apskrities viršininko sutikimą, jis rekonstravo negyvenamąsias patalpas, esančias Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje, tačiau nukrypo nuo išduoto statybos projekto, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo įpareigotas panaikinti savavališkos statybos padarinius bei nugriauti minėtu adresu esančius pastatus. Pažymėjo, jog remdamasis nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 28 straipsnio nuostatomis, siekia gauti statybą leidžiantį dokumentą ir įteisinti savavališką statybą. Teigė, kad Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys nepagrįstai atsisakė išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ir be teisėto pagrindo atėmė Statybos įstatyme numatytą galimybę įteisinti savavališkas statybas.

Atsakovas Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 30–31) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir prašė juos atmesti.

Paaiškino, kad 2009 m. gegužės 5 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas panaikinti savavališkos statybos padarinius bei nugriauti neteisėtai pastatytą statinį, buvo priimtas iki Statybos įstatymo nuostatų, leidžiančių įteisinti savavališką statybą, įsigaliojimo (2010 m. spalio 1 d.). Pažymėjo, jog net ir šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalis numato, kad teismas savo sprendimu gali arba leisti parengti projektą ir įteisinti savavališką statybą, arba įpareigoti asmenį nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai tvirtina turintis Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sutikimą atlikti rekonstrukcijos darbus, nes minėtas sutikimas yra duotas dėl gyvenamosios paskirties statinio adresu Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje, bet ne dėl ūkinio pastato, esančio Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje. Tvirtino, kad remiantis Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269) (toliau – ir Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema), teritorija, esanti Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringa, patenka į XVII kompleksinės tvarkymo programos „Senoji girininkija ir Tomo Mano namelio aplinka“ reglamento ribą, todėl pastatai Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje, gali būti tik konservuojami, restauruojami, visiškai išsaugant autentiškus elementus ir išvaizdą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 20 d. sprendimu (b. l. 63–65) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog įsiteisėjusiu 2009 m. gegužės 25 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu pareiškėjas įpareigotas panaikinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti savavališkai pastatytus pastatus adresu Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje, bei sutvarkyti statybvietę. Teismas pažymėjo, jog savavališki statybos darbai Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje, buvo atlikti, 2008 m. liepos 30 d. ir 2008 m. rugpjūčio 20 d. savavališkos statybos aktai surašyti iki Statybos įstatymo 28 straipsnio pakeitimų, leidžiančių įteisinti savavališką statybą, įsigaliojimo, todėl laikė nepagrįstu skundo argumentą, jog ginčo statinio savavališkos statybos įteisinimui turi būti taikytinos nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojančios Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos. Teismas akcentavo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas panaikinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti savavališkai pastatytus pastatus, yra įsiteisėjęs, todėl net ir pasikeitus įstatymo redakcijai, turi būti vykdomas. Teismas rėmėsi 2010 m. liepos 2 d. Statybos įstatymo redakcijos 28 straipsnio 7 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad remiantis Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu), teritorija, esanti adresu Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringa, patenka į XVII kompleksinės tvarkymo programos „Senoji girininkija ir Tomo Mano namelio aplinka“ reglamento ribą, todėl pastatai Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje, gali būti tik konservuojami, restauruojami, visiškai išsaugant autentiškus elementus ir išvaizdą.

III. Pareiškėjas A. K. L. padavė apeliacinį skundą (b. l. 68–70), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad teismas, remdamasis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimo res judicata galia, nepagrįstai atsisakė taikyti nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusias Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, kurios leidžia įteisinti savavališkas statybas. Mano, kad buvo pažeisti proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai, nes teismas formaliai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1269, nevertindamas, kokias pasekmes sukėlė savavališka statyba bei kokių nuostolių sukels šių padarinių šalinimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad kaimynystėje galiojant Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai, 1997 m. pradėtas statyti, o 2002 m. pastatytas naujas gyvenamasis pastatas, nuosavybės teise priklausantis R. K. ir L. B.. Akcentuoja, kad 2007 m. sausio 4 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sutikimas Nr. 2-30-(12.23) duotas dėl negyvenamosios paskirties ūkinio pastato rekonstrukcijos.

Atsakovas Direkcijos Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88–89) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo argumentus, kuriuos buvo pateikęs atsiliepime į skundą. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo neteisėtai pastatyti statiniai vykdant Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį jau yra nugriauti, todėl nėra galimybių jų įteisinti kaip savavališkai pastatytų statinių. Taip pat akcentuoja, kad nėra galima situacija, jog pareiškėjas gelėtų gauti specialiąsias sąlygas, statybą leidžiančius dokumentus ir įteisinti savavališkai pastatytą statinį, nes žemės sklype, kuriame buvo vykdyta savavališka statyba, tokio statinio statyba yra negalima pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo galimybės gauti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus savavališka statyba pripažinto statinio įteisinimo procedūrai įgyvendinti.

Nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso Neringos sav. Neringos m. Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini) esantis ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (b. l. 43–46). 2011 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas Departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui padavė prašymą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstrukcijai – atstatymui po gaisro (b. l. 10). Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2011 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (12.14)SKC-224 „Dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų“ (b. l. 14) nurodė, kad neišduos specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, nes Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėją įpareigojo panaikinti savavališkos statybos padarinius bei nugriauti pastatus, esančius Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje, ir šiuo metu savavališkos statybos padariniai dar nėra pašalinti. Nesutikdamas su tokiu atsisakymu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, nes mano, kad nepaisant to, jog yra reikalaujama pašalinti statybos, pripažintos savavališka, padarinius tokius statinius nugriaunant, jis, vadovaudamasis nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiais Statybos įstatymo pakeitimais, turi teisę statybą įteisinti.

Nustatyta, kad 2008 m. liepos 30 d. ir 2008 m. rugpjūčio 20 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos valstybinės priežiūros skyrius surašė savavališkos statybos aktus Nr. 3 ir Nr. 5, kuriuose konstatavo, kad statytojas A. L., neturėdamas leidimo statybos darbams, vykdo savavališkus statybos darbus adresu Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje, bei pareikalavo tuoj pat sustabdyti bet kokius savavališkai vykdomus statybos darbus. Klaipėdos apskrities viršininko administracija 2008 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 2-2805-(2.20) ir 2008 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. 2-2862-(2.20) A. L. pateikė reikalavimą panaikinti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę per 1 mėnesį nuo reikalavimo gavimo dienos. Statytojui A. L. neįvykdžius duoto reikalavimo, Klaipėdos apskrities viršininko administracija kreipėsi į teismą. 2009 m. gegužės 25 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu už akių atsakovas A. L. įpareigotas panaikinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti savavališkai pastatytus pastatus, adresu Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje, bei sutvarkyti statybvietę per 40 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o jam neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai nustatyta teisė nugriauti statinius atsakovo A. L. lėšomis ir išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Taigi teismo sprendimu buvo nustatytas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriaunant savavališkai pastatytus pastatus ir sutvarkant statybvietę. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 str.).

Statybos įstatymo 28 straipsnis (nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusi 2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), reglamentuojantis savavališkos statybos padarinių šalinimą, numato, kad savavališkos statybos padariniai gali būti šalinami tokiais būdais: 1) nugriaunant statinį ir sutvarkant statybvietę; 2) išardant savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkant statybvietę; 3) atstatant (atkuriant) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkant statybvietę; 4) teisės aktų nustatyta tvarka parengiant projektinę dokumentaciją, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

Sistemiškai aiškindama šiuo metu galiojančios Statybos įstatymo redakcijos 28 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pasinaudoti nuo 2010 m. spalio 1 d. nustatytu savavališkos statybos padarinių šalinimo būdu – parengiant projektinę dokumentaciją, suteikiančią teisę įteisinti jau pastatytą, tačiau savavališka statyba pripažintą, statinį, galima tik dviem atvejais – administracine tvarka – statytojui gavus reikalavimą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę arba išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (Statybos įstatymo 28 str. 4 d.), arba teismine tvarka – teismui priimant sprendimą, kuriuo nustatomas aptariamas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas (Statybos įstatymo 28 str. 7 d.). Todėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdu – rengiant projektinę dokumentaciją, suteikiančią teisę įteisinti jau pastatytą, tačiau savavališka statyba pripažintą, statinį – galima pasinaudoti tik tuo atveju, jei savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tuo tarpu pareiškėjas kreipdamasis į atsakovą dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų gavimo ir taip siekdamas įteisinti savavališka pripažintas statybas vadovaudamasis po teismo sprendimo įsiteisėjimo įsigaliojusia Statybos įstatymo redakcija, iš esmės siekia, kad administracine tvarka būtų pakeistas teismo nustatytas ginčo savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas (nugriaunant savavališkai pastatytus pastatus ir sutvarkant statybvietę) – t. y. pakeistas įsiteisėjęs teismo sprendimas, o tai nesiderina su įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principu.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neturi teisės įteisinti savavališkai pastatytą statinį dar ir todėl, kad žemės sklype, kuriame buvo vykdyta savavališka statyba, tokio statinio statyba yra apskritai negalima pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus.

Pažymėtina, kad Statybų įstatymo 28 straipsnio nuostata dėl savavališkos statybos įteisinimo gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui priklausantis ūkinis pastatas vadovaujantis byloje ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269), 8 A brėžiniu, „Nidos pamario zona ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schema“ patenka į XVII kompleksinės tvarkymo programos „Senoji girininkija ir Tomo Mano namelio aplinka“ reglamento ribą. Kaip teigia atsakovas, vadovaujantis nurodytu reglamentu, ginčo teritorijoje esantys pastatai gali būti tik konservuojami, restauruojami, visiškai išsaugant autentiškus elementus ir išvaizdą, nes šio reglamento tikslai: 1) išsaugoti istorinę aplinką; 2) neleisti naujų pastatų statybos; 3) respektuoti aplinkos elementus, susietus su šios vietos istorija; 4) sudaryti aplinkiniams galimybes lankytojams apžvelgti aplinkinį kraštovaizdį. Iš pareiškėjo teismui pateikto Pagalbinio pastato Skruzdynės g. (duomenys neskelbtini), Neringoje statybos projekto, matyti, kad pareiškėjas ginčo teritorijoje siekia sukurti statinių kompleksą, kurį sudarytų rekonstruojamas esamas ūkinis pastatas ir sukuriamas iš esmės naujas pastatas. Tačiau tokio komplekso (ir restauruojant ir statant naują) statybą buvo draudžiama ginčo teritorijai nustatytu teritorijos tvarkymo režimu, vadinasi pareiškėjas negalėtų pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališka statyba pripažintų statinių įteisinimo tvarka ir dėl to, kad tokia statyba nėra galima pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuota, kad atsakovas pagrįstai bei teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Todėl atmesdamas pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė