2025-05-21 Nr. AB-8671-3-61-3-00138-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1816-415/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00138-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Y. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. Y. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 24S303400, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760352426. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Atsakovas 2024 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva)) darbui mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Milausta“ (toliau – ir Bendrija). 2024 m. balandžio 29 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760352426, galiojantis iki 2026 m. balandžio 29 d. Pareiškėjas iki šiol dirba MB „Milausta“.

2.2. Sudaręs darbo sutartį su MB „Milausta“, pareiškėjas buvo išleistas nemokamų atostogų – paprašė būti išleidžiamas į Turkiją aplankyti šeimos ir neseniai gimusios dukros, taip pat spręsti kitų asmeninių problemų. Nemokamų atostogų suteikimas atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnio nuostatas. Buvimas nemokamose atostogose nereiškia, kad darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio yra nutraukti. Be to, darbdavys negali atsisakyti tenkinti darbuotojo prašymo ir tokiu būdu pažeisti jo teisės į neapmokamą poilsį. Nemokamų atostogų suteikimo faktą patvirtina MB „Milausta“ direktoriaus įsakymai. Pareiškėjo darbo sutartis su MB „Milausta“ nėra nutraukta, todėl nėra pagrindo teigti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

2.3. Sprendimo teiginys, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neatitinka tikrovės. Iš antspaudų pareiškėjo pase matyti, kad pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 11 d. yra išvykęs iš Lietuvos, iki šiol į Lietuvą nėra grįžęs, todėl vertinti jo turimų lėšų pakankamumą pragyvenimui Lietuvoje nėra pagrindo. Atsakovo Sprendimas vertintinas kaip akivaizdžiai biurokratinis, o formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nedera su gero administravimo principu.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Bendrijos pateiktame tarpininkavimo rašte nurodyta, jog pareiškėjui bus mokamas 1 100 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui tik vieną darbo mėnesį buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą pareiškėjo prašyme ir Bendrijos tarpininkavimo rašte. Pareiškėjui 5 pastaruosius mėnesius darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, o tai reiškia, kad pareiškėjas Bendrijoje faktiškai nedirbo 5 mėnesius. Todėl pareiškėjo deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir Įstatymo 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovei. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo nemokamo darbo užmokesčio. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. Y. skundą.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui įsidarbinus MB „Milausta“, tik vieną mėnesį (2024 m. birželio mėn.) per visą darbo Bendrijoje laikotarpį jam buvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis. Šias faktines aplinkybes patvirtina į bylą pateikti Sodros duomenys. Kitu laikotarpiu (likusius 6 mėnesius iki 2024 m. pabaigos) pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis.

7. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.), taip pat pareiškėjai aktualiu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei įsipareigojo mokėti Bendrija bei numatyta teisės aktais, dėl ko buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

8. Teismas akcentavo, kad prašyme ir tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas (ar nebus mokamas) nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrijos pateiktame tarpininkavimo rašte. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 11 d. yra išvykęs iš Lietuvos ir iki šiol į Lietuvą nėra grįžęs, tačiau Migracijos departamentui neturint duomenų, kad darbo sutartis su Bendrija iki patikrinimo atlikimo nebuvo nutraukta, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą pareiškėjo padėtį vertinti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui turi būti žinomi įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, kaip šiuo atveju darbo užmokesčio nemokėjimas, ir pareiškėjui supratus, kad jam nemokamas atlyginimas, siekiant ateityje galbūt išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusią jo teisinę ir finansinę padėtį. Tačiau Migracijos departamentas nebuvo informuotas.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo būvimo Lietuvoje pagrindas – leidimas laikinai gyventi, išduotas ketinimo dirbti pagrindu, todėl leidimo turėtojas yra atsakingas už šio pagrindo teisėtumą. Teisės aktais reglamentuotas būtinasis darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas pusę metų ir pareiškėjas šios situacijos iki Migracijos departamento patikrinimo nesprendė, kas reikštų, kad pats prisiėmė atsakomybę dėl galbūt kilsiančių pasekmių. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo teismas vertino kaip gynybinę poziciją.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

III. 13. Pareiškėjas R. Y. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad jis įsidarbino MB „Milausta“ ir byloje nėra duomenų, jog iki leidimo laikinai gyventi panaikinimo darbo santykiai būtų nutraukti. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teikti duomenys, kuriuos jis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Buvimas nemokamose atostogose nereiškia, kad darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio yra nutraukti. Be to, darbdavys negali atsisakyti tenkinti darbuotojo prašymo ir tokiu būdu pažeisti jo teisės į neapmokamą poilsį. Nemokamų atostogų suteikimo faktą patvirtina MB „Milausta“ direktoriaus įsakymai. Atsakovas nenustatė jokių kitų pareiškėjo tikslų ir / ar ketinimų nei numatyti Įstatyme, o vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui suteiktos nemokamos atostogos, nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjo ir MB „Milausta“ sudarytos darbo sutarties tikrumu ir ja remiantis sukurtų individualių darbo teisinių santykių realumu. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 11 d. yra išvykęs iš Lietuvos ir iki šiol į Lietuvą nėra grįžęs, todėl vertinti jo turimų lėšų pakankamumą pragyvenimui Lietuvoje nėra pagrindo. Taip pat teismas nepagrįstai pareiškėjui perkėlė pareigą informuoti atsakovą apie nemokamų atostogų suteikimą pareiškėjui, kadangi nemokamų atostogų atvejis Įstatyme tiesiogiai nenumatytas, todėl šiuo atveju įpareigojimas pranešti laikytinas tik rekomendacinio pobūdžio.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą, papildomų argumentų nenurodo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 24S303400, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760352426, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2024 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos) darbui mažojoje bendrijoje „Milausta“. 2024 m. balandžio 29 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760352426, galiojantis iki 2026 m. balandžio 29 d.

19. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui įsidarbinus MB „Milausta“, tik vieną mėnesį (2024 m. birželio mėn.) per visą darbo Bendrijoje laikotarpį jam buvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis. Šias faktines aplinkybes patvirtina į bylą pateikti Sodros duomenys. Kitu laikotarpiu (likusius 6 mėnesius iki 2024 m. pabaigos) pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas.

20. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstai panaikino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 punkte nustatytais pagrindais.

21. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl atsakovas teisėtai pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, tuo pačiu pažymi, kad tai, jog pareiškėjas išvyko iš Lietuvos į kilmės šalį, neturi reikšmės vertinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo pagrįstumą, nes leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas nustačius, kad sąlygos, kuriomis pareiškėjas ketina dirbi Lietuvos Respublikoje atitinka Įstatymo reikalavimus, inter alia (be kita ko), kad pareiškėjo pragyvenimo šaltinis bus jo darbovietėje gaunamas darbo užmokestis. Nustačius aplinkybes, nurodytas šios Nutarties 19 punkte, akivaizdu, kad pareiškėjas negavo darbo pajamų ir tuo pačiu neturi tų lėšų, kurios leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo metu buvo įvertintos kaip pakankamos pragyventi Lietuvos Respublikoje.

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teisės į neapmokamas atostogas įgyvendinimo, pažymi, kad tokia pareiškėjo teisė neneigiama, tačiau nustačius, kad užsieniečiui tik vieną mėnesį per visą darbo Bendrijoje laikotarpį buvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis, yra akivaizdu, kad jis nuo 2024 m. liepos mėn. nei vieną mėnesį negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodyto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad sistemingai nevykdomos įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu.

23. Vertindama ginčijamo atsakovo Sprendimo teisėtumą panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija konstatuoja teisės normų, įtvirtintų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktuose, konkurencijos teisinę padėtį, todėl kvalifikuojant ginčo teisinius santykius privalu nustatyti, kuri iš šių normų kvalifikuojamaisiais teisiniais požymiais glaudžiausiai koreliuoja su atsakovo nustatytomis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimo aplinkybėmis.

24. Taikant šį teisės normų konkurencijos įveikimo metodą, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovui surinkus duomenis, jog pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.

25. Įvertinusi reikšmingų teisinių faktų visumą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

26. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą ir pakeičia Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. 24S303400 nurodytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

27. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas byloje priimtas ne pareiškėjo naudai, netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Y. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. 24S303400 nurodytą pareiškėjui R. Y. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Gintaras Kryževičius