Legislator Case Law & Legislation
ec260da5-cafd-4486-b0a9-76b3d396998f AI generated

Appeal court dismisses substantive claims but reduces legal fees due to case complexity and lack of attorney contract.

Case Number ec260da5-cafd-4486-b0a9-76b3d396998f
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Partially Allowed

Legislator summary

AI generated

The appellate court upheld the lower court's decision to declare the property sale contract void and apply restitution regarding the disputed real estate. However, the court modified the first-instance judgment by reducing the legal fees awarded to the defendant from over 1,100 euros to 200 euros. This reduction was based on the case's minor complexity, the absence of a formal attorney engagement contract, and the fact that legal services were rendered at the conclusion of the proceedings.

Legislator headnote

AI generated

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis; The appellate court may reduce legal fees awarded to a party if the case involves minor complexity, lacks a formal attorney contract, or if services were provided only at the end of the proceedings.

Keywords

AI generated
restitution claim bankruptcy sale legal fees reduction attorney contract case complexity procedural costs property restitution

Cited Legislation

AI generated
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 1 ir 3 punktai
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 263 straipsnio 1 dalis
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalis
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 330 straipsnis
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsnis

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Civilinė byla Nr. e2A-730-798/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00602-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 2.1.2.4.1.1; 2.6.7 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. spalio 27 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R.

P. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo ir ieÅ¡kovo R. P. P. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo R. P. P. ieÅ¡kinį atsakovams bankrutavusiai R. P. firmai „ROMUNA“ ir M. N. dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties ir nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys Z. G., V. P., A.

A. ir A. B.. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas R. P. P. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, atsakovams bankrutavusiai R. P. firmai „ROMUNA“ ir M. N. praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 19/03/01-01 (toliau – ir sutartis, ginčo sutartis) ir 2019 m. balandžio 3 d. nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimo ir priėmimo aktÄ (toliau – ir aktas) bei taikyti restitucijÄ , grÄ Å¾inant turtÄ ieÅ¡kovui ir trečiajam asmeniui Z.

G., o atsakovui M. N. grÄ Å¾inant jo sumokėtÄ kainÄ už ginčo turtÄ .

2. IeÅ¡kovas ieÅ¡kinį grindė tuo, kad bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė 2019 m. kovo 1 d. už 81 000 Eur pardavė ieÅ¡kovui ir trečiajam asmeniui Z. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butÄ (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini ir garaÅ¾Ä (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini (toliau – ir ginčo turtas) atsakovui M. N.. IeÅ¡kovo teigimu, bankroto administratorės ir atsakovo M. N. sudaryta 2019 m. kovo 1 d. sutartis bei aktas negali bÅ«ti laikomi galiojančiais dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1345-232/16 teikė areÅ¡tÄ 122 859,48 Eur sumai, įskaitant bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį ieÅ¡kovo nekilnojamÄ jį ir / ar kilnojamÄ jį turtÄ , uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Minėtos laikinosios apsaugos priemonės nebuvo panaikintos ir galioja, kas reiÅ¡kia, kad teismo nutartimi yra uždrausta perleisti ginčo nekilnojamÄ jį turtÄ .

Taigi, jeigu sandoriu buvo perleistos nuosavybės teisės, kurias teismas uždraudė perleisti taikydamas laikinÄ sias apsaugos priemones, o laikinosios apsaugos priemonės nebuvo panaikintos nei teismo sprendimu, nei teismo nutartimi, vadinasi, ginčijami sandoriai yra negaliojantys nuo jų sudarymo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo teismo sprendimo esmė 3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 3.1.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje pateikti duomenys leidžia teigti, jog parduodant ginčo turtÄ laikytasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatų. Bankroto administratorė nenukrypo nuo kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos ir ginčo turtÄ bandė parduoti už turto vertintojo nustatytÄ rinkos kainÄ . Jo parduoti nepavykus, kaina buvo mažinama kreditorių susirinkimų nustatyta tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, kad hipotekos kreditorius, kaip didžiausias kreditorius turintis balsų daugumÄ , tokiÄ turto pardavimo tvarkÄ bei administravimo iÅ¡laidų dydį pasiÅ«lė ir už jÄ balsavo susirinkimuose, pretenzijų administratorei nepareiÅ¡kė. 3.2.

Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad nepagrįsti yra ieÅ¡kovo argumentai, jog turtas buvo parduotas už itin nedidelę kainÄ , nors, ieÅ¡kovo teigimu, reali turto vertė sudaro apie 155 000 – 170 000 Eur. Bankroto administratorei atlikus turto vertinimÄ iki jo realizavimo, turto rinkos vertė buvo nustatyta ir ji buvo artima ieÅ¡kovo nurodytai. Parduodant ginčo turtÄ beveik perpus mažesne kaina, administratorė vykdė kreditorių susirinkimo nutarimÄ . 3.3. Siekdamas įrodyti, kad ginčo turtas galėjo bÅ«ti parduotas pirkėjui mažiausiai už 143 000 Eur, ieÅ¡kovas pateikė jo ir R.

P. sudarytas preliminarias sutartis su jų pakeitimais dėl ginčo turto pardavimo. Teismo vertinimu, Å¡ios sutartys neįrodo, kad turto pardavimo bankroto procese procedÅ«ra buvo neteisėta. Pirmosios ir antrosios ginčo turto varžytynės vyko elektroninėje erdvėje beveik du mėnesius, skelbimai dėl turto pardavimo buvo talpinami keliuose populiariuose nekilnojamojo turto pardavimo portaluose, todėl teismas sprendė, kad potencialiam pirkėjui nebuvo sudaryta jokių kliūčių įsigyti ginčo turtÄ , pasiÅ«lant savo kainÄ .

Be to, ieÅ¡kovo pateiktos preliminarios sutartys sudarytos tuo pačiu metu kai bankroto procese jau buvo aiÅ¡ku, kad individualios įmonės turto neužteks kreditorių reikalavimų patenkinimui ir buvo sprendžiamas klausimas dėl iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimo į individualios įmonės savininko turtÄ , iÅ¡ kurio iÅ¡ieÅ¡kojimas vyko taip pat ir pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. iÅ¡duotÄ vykdomÄ jį raÅ¡tÄ , vykdant 2010 m. kovo 16 d. teismo sprendimÄ . 3.4. Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nepagrįstas ieÅ¡kovo reikalavimas sutartį ir aktÄ pripažinus negaliojančiais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, taikyti restitucijÄ , kadangi nėra pagrindo pripažinti ginčijamÄ sutartį ir aktÄ negaliojančiais, be to byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, jog atsakovas M.

N. atliko kokius nors nesÄ Å¾iningus veiksmus, įsigydamas ginčo turtÄ dėl ko jam negalėtų bÅ«ti taikoma CK 4.96 straipsnio 2 dalyje numatyta apsauga nustatanti, kad iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo negali bÅ«ti iÅ¡reikalautas nekilnojamasis daiktas, iÅ¡skyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktÄ prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. IeÅ¡kovas atsakovo M. N. nesÄ Å¾iningumo neįrodinėjo ir jokių argumentu Å¡iuo klausimu nėra pateikęs. 3.5. Pirmosios instancijos teismas netenkino bankroto administratorės praÅ¡ymo skirti atsakovui baudÄ už nesÄ Å¾iningai pareikÅ¡tÄ nepagrįstÄ ieÅ¡kinį atmetamas, kadangi nenustatė, kad ieÅ¡kovas, sÄ moningai piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, suvokdamas, kad jo reikalavimai nepagrįsti nei realiomis faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis reiÅ¡kė ieÅ¡kinį aiÅ¡kiai suvokdamas jo nepagrįstumÄ .

4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 10 d. papildomu sprendimu netenkino atsakovės bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ praÅ¡ymo paÅ¡alinti iÅ¡ civilinės bylos nagrinėjimo trečiÄ jį asmenį A. B. bei nusprendė priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo R. P. P. atsakovės bankrutavusios R. P. firma „ROMUNA“ naudai 1 185,80 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo A. B. suinteresuotumÄ bylos baigtimi grindė aplinkybe, kad yra ieÅ¡kovo R.

P. P. kreditorė, perėmusi reikalavimo teisę iÅ¡ A. A. bei teikė tai pagrindžiančius įrodymus. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog A. B. R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto byloje neteikė praÅ¡ymo dėl įtraukimo į kreditorių sÄ raÅ¡Ä ar, kad Å¡iuo metu nėra įtraukta į bankrutavusios įmonės kreditorių sÄ raÅ¡Ä , nepaneigia aplinkybės, jog A. B. yra potenciali bankrutavusios įmonės kreditorė, kuriai bylos baigtis gali turėti svarbios įtakos jos padėčiai.

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , teismas sprendė, kad nėra pagrindo trečiojo asmens A. B. paÅ¡alinti iÅ¡ bylos proceso. Teismas taip pat nurodė, kad atmetus ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį bylinėjimosi iÅ¡laidos turėjo bÅ«ti priteisiamos atsakovams iÅ¡ ieÅ¡kovo. Atsakovė bankrutavusi R. P. firma „ROMUNA“ prašė priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas advokato pagalbai apmokėti, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu praÅ¡ymo dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo neiÅ¡sprendė.

Atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovė bankrutavusi R. P. firma „ROMUNA“ patyrė bylinėjimosi iÅ¡laidas advokato pagalbai, ieÅ¡kinį atmetus, iÅ¡ ieÅ¡kovo R. P. P. atsakovei bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ naudai priteisiamos 1 185,80 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidos advokato pagalbai apmokėti. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 5. Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas R. P. P. prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. e2-3190-232/2019 ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai; bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 5.1. Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai netinkamai atliko teisės normų iÅ¡aiÅ¡kinimÄ . IeÅ¡kovas ieÅ¡kinio reikalavimus grindė tuo, kad sudaryta sutartis ir aktas pažeidžia imperatyviÄ sias teisės normas. PrieÅ¡ingai nei nurodė teismas ginčijamame sprendime, ginčo turtas negalėjo bÅ«ti perleistas galiojant teismo pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. 2016 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1345-232/16 Vilniaus apygardos teismas uždraudė perleisti, įkeisti R.

P. P. nuosavybės, įskaitant bendrosios jungtinės nuosavybės, teise priklausantį nekilnojamÄ jį ir / ar kilnojamÄ jį turtÄ , taip pat uždrausdamas kitaip jį suvaržyti ir mažinto jo vertę. Pažymėjo, kad teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių privalo paisyti visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės ir savivaldybės įstaigos. Nurodytoje nutartyje nebuvo nurodyta jokių iÅ¡imčių, t. y. kad bankroto administratorius gali perleisti ieÅ¡kovui priklausantį turtÄ , ar jį kitaip suvaržyti.

Ta aplinkybė, kad ginčo turto buvo leista dengti skolas, nesudaro pagrindo manyti, kad jis galėjo bÅ«ti perleistas galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms. 5.2. Apelianto teigimu, civilinio proceso įstatymas nenumato laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pasibaigimo savaime. Ä®tvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali bÅ«ti pakeičiamos arba panaikinamos teismo procesiniu sprendimu byloje dalyvaujančių asmenų arba bankroto administratorės praÅ¡ymu. Kadangi turtÄ perleidžiant laikinosios apsaugos priemonės panaikintos nebuvo, pirmosios instancijos teismas privalėjo sandorius pripažinti negaliojančiais, kaip prieÅ¡taraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai to nepadarė. 5.3.

Negalima sutikti su teismo padaryta iÅ¡vada, kad restitucija Å¡iuo atveju negalima, nes pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal to paties straipsnio 2 dali kai sandoris negalioja, viena jo Å¡alis privalo gražinti kitai sandorio Å¡aliai visa, kÄ yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Taigi ieÅ¡kovas ir trečiasis asmuo Z. G. negali teisėtai prarasti turto dėl to, jog buvo perleistas jiems priklausantis turtas asmens, kuris net neturėjo tokios teisės. 5.4.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad pardavus ginčo turtÄ hipotekos kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos ir, kad jis nepareiÅ¡kė pretenzijų bankroto administratorei. Apelianto manymu, ginčo sandoriais buvo perleistas ne hipotekos kreditoriui priklausantys nekilnojamieji daiktai, bet ieÅ¡kovui R. P. P. ir jo sutuoktinei trečiajam asmeniui Z. G. priklausantis butas, kuris yra vienintelis jų gyvenamasis bÅ«stas ir vienintelis turimas garažas. Taigi Å¡iuo atveju Vilniaus apygardos teismas privalėjo įvertinti ne tik vienintelio hipotekos kreditoriaus interesus (jo reikalavimas pardavus ginčo turtu nebuvo padengtas, nors ginčo turto vertė buvo gerokai didesnė už visų kreditorių reikalavimų, pareikÅ¡tų bankroto byloje, sumÄ ), bet ir tai, ar ginčo sandoriais nebuvo pažeistos turto savininko teisės bei teisėti interesai, taip pat ar toks turto pardavimas atitiko ne tik hipotekos kreditoriaus, bet ir kitų kreditorių interesus.

Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 24 d. priėmė nutartį bankroto byloje Nr. eB2-708-232/2019, kuria patvirtino bendrÄ individualios įmonės kreditorinių reikalavimų sumÄ â€“ 63 376,39 Eur. Ä® Å¡iÄ civilinę bylÄ buvo įtraukti tretieji asmenys, kurie aiÅ¡kiai pareiÅ¡kė, kad ginčo sandoriais buvo pažeisti jų, kaip kreditorių interesai, nes jie neteko galimybės patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Å ios aplinkybės taip pat sudaro pagrindÄ pripažinti sandorius neteisėtais. 5.5.

Apelianto manymu, visiÅ¡kai nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad R. P. galėjo įsigyti ginčo turtÄ dalyvaudamas varžytynėse arba pagal patalpintus skelbimus, kadangi jis aiÅ¡kiai nurodė, kad bankroto administratorė neleido jam įsigyti ginčo turto. Todėl akivaizdu, kad turtas galėjo bÅ«ti parduotas už didesnę kainÄ , bet didelio ploto butas ir atskiras garažas buvo parduoti už 81 000 Eur. Po tokio turto pardavimo ne tik nebuvo padengti likusių kreditorių reikalavimai, bet nebuvo padengtas net ir hipotekos kreditoriaus reikalavimas – t. y. po hipoteka apsunkinto turto pardavimo liko 38 027,69 Eur skola hipotekos kreditoriui UAB „Gelvora“.

LikusiÄ sumÄ bankroto administratorius pasiliko sau. Å ios aplinkybės taip pat reiÅ¡kia, kad bankroto administratorė nedėjo pastangų parduoti turtÄ už maksimaliai didžiausiÄ kainÄ , kad gautų lėšų maksimaliai patenkinti kreditorių interesus. Å iuo atveju bankroto administratorė gavo 40 000 Eur, taip nepadengdama kreditorinius reikalavimus. Taigi, Å¡iuo atveju bankroto administratorė nesiekė jokios pusiausvyros bankroto procese, o siekė naudos tik sau, visiÅ¡kai ignoruodama turto savininkų interesus ir kreditorių teisę gauti kaip įmanoma didesnę kreditorinių reikalavimų dalį.

6. Atskirajame skunde ieÅ¡kovas R. P. P. prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. papildomÄ sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ praÅ¡ymÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atmesti; įpareigoti bankroto administratorę uždarÄ jÄ akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Ius Positivum“ pateikti įrodymus, kad advokatas P. V. bankrutavusiai R. P. firmai „ROMUNA“ suteikė teisines paslaugas, t. y. pateikti failus su metaduomenimis, elektroninius laiÅ¡kus, kuriais buvo siųsti suraÅ¡yti procesiniai dokumentai ir kt.

Apeliantas nurodė, kad bankrutavusiai individualiai bendrovei jokios teisinės paslaugos nebuvo teikiamos, todėl bylinėjimosi iÅ¡laidos susidaryti negalėjo. Pažymėjo, kad bankroto administratorė yra perspėjusi ieÅ¡kovÄ , kad keliant teisminius ginčus iÅ¡ jo bus priteistos bylinėjimosi iÅ¡laidos. Todėl apelianto teigimu, sÄ skaita už advokato paslaugas yra suraÅ¡yta siekiant apsunkinti apeliantÄ finansiÅ¡kai. Be to, bylose teikiamus dokumentus suraÅ¡inėdavo bankroto administratorė arba teisininkė M.

S.. Tai įrodo, kad jokių teisinių paslaugų bankroto administratorei nereikėjo. Tariamai advokato surašytas atsiliepimas į ieškinį yra surašytas tuo pačiu šriftu ir tuo pačiu stiliumi kaip ir visi kiti bankroto administratorės dokumentai. Galiausiai advokatas P. V. nepasirašė nei vieno procesinio dokumento ir nei viename teismo posėdyje nedalyvavo. Dėl nurodytos aplinkybės prašo išreikalauti iš bankroto administratorės įrodymus apie tai, kad bankrutavusiai įmonei advokato paslaugas buvo teikiamos.

7. Atsiliepime į ieÅ¡kovo R. P. P. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo, atsakovė bankrutavusi R. P. firma „ROMUNA“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ nurodė, kad: 7.1. Apeliantas, tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, pats neteisingai interpretuoja ir neteisingai vertina Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartimi taikytas laikinÄ sias apsaugos priemones. Nutartyje teismas aiÅ¡kiai nurodė, kad nekilnojamÄ jį ir / arba kilnojamÄ jį turtÄ uždrausta perleisti R.

P. P., o nutarties vykdymas pavestas bankroto administratorei. Nutartimi ginčo turtÄ teismas nedraudė perleisti atsakovei. Nurodyta nutartimi buvo siekiama iÅ¡vengti situacijos, kuomet apeliantas savarankiÅ¡kai ir nesÄ Å¾iningai realizuotų jam priklausantį turtÄ ar kitaip jį suvaržytų. Taigi, teismo nutartis buvo priimta siekiant apsaugoti atsakovės ir jos kreditorių teisėtus interesus ir tokiu bÅ«du iÅ¡vengti galimų teisminių ginčų ateityje, jei apeliantas siektų turtÄ parduoti. Apeliantas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti argumentai tariamai prieÅ¡tarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui, todėl teismo sprendimas negali bÅ«ti panaikintas. 7.2.

Apelianto teigimu, bankroto administratorė nedėjo maksimalių pastangų, kad gautų kaip įmanoma didesnę kainÄ už ginčo turtÄ . Atsakovė su tokiais argumentais nesutinka, kadangi bankroto administratorė tinkamai įvykdė parduodamo turto iÅ¡vieÅ¡inimÄ , patalpino skelbimus nekilnojamojo turto pardavimo portaluose. PrieÅ¡ingai, paties apelianto elgesys lėmė, kad bankroto procedÅ«ros trunka daugiau nei ketverius metus. Nors apeliantas teigia, kad turtas galėjo bÅ«ti parduotas ženkliai didesne kaina, t. y. už 155 000–170 000 Eur, tačiau reali turto pardavimo kaina paprastai priklauso nuo parduodamo turto paklausos.

Vien ta aplinkybė, kad turto pardavimo kaina ir nustatyta turto vertė skiriasi nesudaro pagrindo teigti, kad sandoriai yra neteisėti. O apelianto elgesys prieÅ¡ingai, sudaro pagrindo teigti, kad jis siekia nepagrįstai vilkinti atsakovės bankroto procesÄ . Pažymėjo, kad dauguma potencialių pirkėjų atsisakė įsigyti ginčo turtÄ todėl, kad teismuose buvo inicijuotos apelianto bylos, ir kad reikės imtis prievartos priemonių siekiant iÅ¡keldinti apeliantÄ iÅ¡ ginčo buto. Be to, apeliantas nepaneigė ir neįrodė, kad bankroto administratorė nukrypo nuo Ä®BÄ® reikalavimų realizuodama ginčo turtÄ , o turto pardavimas pažeidžia kreditorių interesus.

Neįrodyti apelianto argumentai ir apie tai, kad bankroto administratorė draudė R. P. įsigyti ginčo turtÄ , nors nurodytas asmuo niekuomet į bankroto administratorę nesikreipė. 7.3. Atkreipė dėmesį, kad apeliantas daugiau nei dvejus metus žinodamas apie tai, kad ginčo turtas bus realizuojamas, nesiėmė aktyvių veiksmų ir neskatino R. P. įsigyti turtÄ už jo siÅ«lomÄ kainÄ . Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nurodytam asmeniui nebuvo jokių kliūčių dalyvauto turto pardavimo procesuose ir siÅ«lyti savo kainÄ už jo įsigijimÄ . 7.4.

Atsakovės manymu, neegzistuoja joks pagrįstas pagrindas pripažinti sutartį ir aktÄ negaliojančiais, todėl pirmosios instancijos ginčijamas teismo sprendimas negali bÅ«ti panaikintas. Atitinkamai nėra pagrindo ir taikyti restitucijÄ iÅ¡reikalaujant ginčo turtÄ iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo. Apeliantas neįrodė, kad M. N., įsigydamas ginčo turtÄ veikė nesÄ Å¾iningai. Todėl pritaikius apelianto praÅ¡omÄ restitucijÄ , tai pažeistų Å¡alių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principus. 7.5.

Atsakovė pažymėjo, kad už parduotÄ gautos lėšos jau yra pervestos hipotekos kreditoriui, todėl pritaikius apelianto praÅ¡omÄ restitucijÄ bÅ«tų apsunkinta bankroto procedÅ«ra. M. N. neteks už bÅ«stÄ sumokėtų lėšų ir bus priverstas teikti kreditorinį reikalavimÄ , kuris vargiai bus patenkintas, o pakartotinis turto pardavimas negalės bÅ«ti operatyviai baigtas. Be to, neaiÅ¡ku ar pakartotinai pardavinėjant ginčo turtas bus parduotas geresnėmis sÄ lygomis. 7.6. Apelianto teigimu, turto pardavimo sandoriais buvo pažeisti byloje dalyvaujančių trečiųjų asmenų interesai.

Atsakovė su tokiais argumentais nesutinka. Pirmiausia, tretieji asmenys V. P. ir A. A., dalyvaujantys Å¡ioje byloje yra pasyvÅ«s kreditoriai, kurie beveik nesidomi bankroto proceso eiga, kreditorių susirinkimuose nedalyvauja, neteikia pasiÅ«lymų ir nebalsuoja už siÅ«lomus projektus. A. B. nėra pareiÅ¡kusi reikalavimo bankrutavusiai individualiai įmonei. Todėl ginčo turto pardavimas negali pažeisti nurodytų trečiųjų asmenų interesų. 7.7. Atsakovės teigimu, apelianto praÅ¡ymas nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka yra nepagrįstas ir neturėtų bÅ«ti tenkinamas, kadangi apeliantas nenurodė jokių priežasčių, kuriuos suponuotų žodinio proceso bÅ«tinumÄ . 7.8.

Atsakovė praÅ¡o apelianto skundÄ atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

8. Atsiliepime į ieÅ¡kovo R. P. P. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. papildomo sprendimo atsakovė bankrutavusi R. P. firma „ROMUNA“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“, nurodė, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato advokato pareigos pasiraÅ¡yti parengtus procesinius dokumentus ir bÅ«tinybės atstovauti kliento interesus teismo posėdžiuose, juolab, kad tokios paslaugos brangiai kainuoja. Su advokatu buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis, advokatas parengė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį ir iÅ¡rašė sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ 1 185,80 Eur sumai.

Å i suma atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų dydį, atsakovė Å¡iÄ sÄ skaitÄ apmokėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netenkinti atsakovės praÅ¡ymo dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo. Apelianto praÅ¡ymas iÅ¡reikalauti iÅ¡ bankroto administratorės įrodymus apie tai, kad atsakovės interesus atstovavo advokatas yra nepagrįstas. Å io praÅ¡ymo apeliantas nereiÅ¡kė pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantas neginčijo pirmosios instancijos teisme atsakovės patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų.

PraÅ¡o atskirÄ jį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo papildomÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl bylos nagrinėjimo ribų 9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys, kuriuo buvo paÅ¡oma pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 19/03/01-01 ir 2019 m. balandžio 3 d. nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimo ir priėmimo aktÄ bei taikyti restitucijÄ ir papildomo teismo sprendimo, kuriuo patenkintas atsakovės praÅ¡ymas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl bylojenustatytų faktinių aplinkybių 11. Bankroto byla atsakovei R. P. firmai „ROMUNA“ buvo iÅ¡kelta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5908-232/2014, kuri įsiteisėjo 2015 m. sausio 13 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nutartį nepakeistÄ . Bankroto administratore paskirta UAB „Ius Positivum“. 2016 m. liepos 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1345-232/2016 Vilniaus apygardos teismas atsakovę R. P. firmÄ â€žROMUNA“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nutartis įsiteisėjo 2016 m. spalio 31 d.

Lietuvos apeliacinis teismas palikus jÄ nepakeistÄ . 12. 2016 m. birželio 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi bei to paties teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartimi, kuria iÅ¡taisyti raÅ¡ymo apsirikimai, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos tenkinant bankroto administratorės praÅ¡ymÄ . Bankroto administratorė prašė teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų ir administravimo iÅ¡laidų sÄ matos ribose (iÅ¡ viso 122 859,48 Eur), uždrausti ieÅ¡kovui disponuoti jam nuosavybės, įskaitant jungtinės nuosavybės, teise priklausančiu ir esančiu pas jį ar trečiuosius asmenis nekilnojamuoju turtu, kilnojamaisiais daiktais, piniginėmis lėšomis ar turtinėmis teisėmis.

PraÅ¡ymas buvo pareikÅ¡tas nustačius, kad bankrutuojančios įmonės bankroto administratorei nebuvo perduotas joks įmonės turtas, kurį realizavus galėtų bÅ«ti dengiami kreditorių reikalavimai ir administravimo iÅ¡laidos, todėl iÅ¡ieÅ¡kojimas nukreiptas į bankrutuojančios įmonės savininko turtÄ ir teismo patenkintas siekiant užtikrinti kreditorinių reikalavimų bankroto byloje patenkinimÄ ir administravimo iÅ¡laidų priteisimÄ .

13. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1345-232/2016 tenkino atsakovės praÅ¡ymÄ leisti vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ bankroto byloje iÅ¡ įmonės savininko turto, nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 9 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus jÄ nepakeistÄ .

14. IeÅ¡kovas ir trečiasis asmuo Z. G. yra sutuoktiniai, santuokÄ Ä¯registravę 1980 m. liepos 4 d., ginčo turtas buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atsižvelgdama į tai, bankroto administratorė kreipėsi dėl administruojamos įmonės pripažinimo Å¡eimos verslu ir leidimo iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ jungtine nuosavybe priklausančio ginčo turto. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi bankroto byloje atsisakė pripažinti įmonę Å¡eimos verslu. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas buvo įkeistas hipotekos sandoriu, užtikrinant įmonės prievoles kreditoriui AB „Parex bankas“, kreditoriaus reikalavimo perėmėjas įtrauktas į įmonės kreditorių sÄ raÅ¡Ä bankroto byloje ir turi pirmenybę prieÅ¡ kitus kreditorius, iÅ¡ieÅ¡kant iÅ¡ įkeisto turto.

Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 11 d. iÅ¡davė vykdomÄ jį raÅ¡tÄ priverstiniam teismo 2010 m. kovo 16 d. sprendimo vykdymui, kuriuo skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas buvo nukreiptas į ginčo nekilnojamÄ jį turtÄ .

15. Vykdydama bankroto procedÅ«ras, bankroto administratorė užsakė ginčo turto vertinimÄ , kurį atlikęs turto vertintojas UAB „Domus optima“ nustatė ginčo turto rinkos vertę – 161 000 Eur. 16. 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkime buvo pateikti du pasiÅ«lymai dėl ginčo turto realizavimo. Pirmuoju pasiÅ«lymu buvo siÅ«loma turtÄ pardavinėti dvejose varžytynėse pirmosiose varžytynėse nustatyti bendrÄ 193 200 Eur pradinę turto pardavimo kainÄ , antrosiose varžytynėse nustatyti bendrÄ 161 000 Eur turto pardavimo kainÄ ; nustatyti 500 Eur kainos didinimo intervalÄ .

Antruoju pasiÅ«lymu hipotekos kreditorės teisių perėmėja UAB „Gelvora“ balsuodama raÅ¡tu pasiÅ«lė turtÄ pardavinėti dvejose varžytynėse; pirmosiose varžytynėse nustatyti pradinę bendrÄ 161 000 Eur turto pardavimo kainÄ , antrosiose varžytynėse nustatyti bendrÄ 128 800 Eur turto pardavimo kainÄ ; nustatyti 500 Eur kainos didinimo intervalÄ . Balsų dauguma buvo priimtas hipotekos kreditorės pasiÅ«lymas (72,81 procentais visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos).

17. Vykdydama kreditorių susirinkimo nutarimÄ bankroto administratorė paskelbė elektronines varžytynes, kuriose pradinė turto kaina buvo nustatyta 161 000 Eur, varžytynės vyko nuo 2018 m. rugpjūčio 17 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. ir buvo paskelbtos neįvykusiomis, nedalyvavus nei vienam pirkėjui. Antrosios varžytynės dėl turto pardavimo už pradinę 128 000 Eur kainÄ buvo skelbiamos nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m. lapkričio 9 d., taip pat paskelbtos neįvykusiomis, nes nedalyvavo nei vienas varžytynių dalyvis. 18. 2018 m. lapkričio 22 d. kreditorių susirinkime nuspręsta turtÄ pardavinėti taip:

1) dvi savaites rinkti pirkėjų pasiÅ«lymus mažinant pardavimo kainÄ 20 proc. nuo paskutinės varžytynių kainos ir parduoti už didžiausiÄ , bet ne mažesnę nei 103 040 Eur kainÄ pasiÅ«liusiam pirkėjui;

2) nepardavus turto 1 punkte nustatyta tvarka, mažinti pardavimo kainÄ dar 20 proc. nuo paskutinės pardavimo kainos, dar dvi savaites rinkti pirkėjų pasiÅ«lymus ir parduoti didžiausiÄ , bet ne mažesnę nei 82 432 Eur kainÄ pasiÅ«liusiam pirkėjui;

3) nepardavus turto mažinti pardavimo kainÄ dar 20 proc. nuo paskutinės pardavimo kainos, dar dvi savaites rinkti pirkėjų pasiÅ«lymus ir parduoti didžiausiÄ , bet ne mažesnę nei 65 946,00 Eur kainÄ pasiÅ«liusiam pirkėjui;

4) apie pardavimÄ skelbti vieÅ¡ai internete. Bankroto administratorė apie ginčo turto pardavimÄ paskelbė vieÅ¡ai.

19. Kadangi potencialÅ«s pirkėjai atsisakė įsigyti turtÄ dėl kurio yra keliami teisminiai ginčai ir nėra duomenų apie bÅ«sto turimus įsiskolinimus už komunalines paslaugas, bankroto administratorė pradėjo vykdyti trečiÄ jį turto pardavimo etapÄ . Galiausiai ginčo turtÄ Ä¯sigijo atsakovas M. N. už 81 000 Eur, su kuriuo 2019 m. kovo 1 d. buvo sudaryta ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka 20. Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas R. P. P. prašė bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau bÅ«tinumo bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka nepagrindė.

21. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje įtvirtintas iÅ¡imtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas.

22. Toks įtvirtintas teisinis reguliavimas reiÅ¡kia, kad įstatymas nustato bÅ«tent teismo diskrecijos teisę savo ar Å¡alių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, tačiau Å¡i teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas iÅ¡imtiniais atvejais, t. y. esant iÅ¡imtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra bÅ«tinas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų praÅ¡ymas nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso bÅ«tinumo; teismas turi užkirsti keliÄ procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sÄ Å¾iningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rÅ«pintis greitu bylos iÅ¡nagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žodinis bylos nagrinėjimas Å¡iuo atveju nėra bÅ«tinas, nes apeliaciniam skundui iÅ¡nagrinėti reikÅ¡mingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės yra aiÅ¡kiai nurodomos ir grindžiamos byloje pateiktais, pirmosios instancijos teismo iÅ¡nagrinėtais, įrodymais, o apeliantas (ieÅ¡kovas) savo pozicijÄ yra iÅ¡samiai iÅ¡dėstęs procesiniuose dokumentuose, be to byloje ir teismo posėdžių metu jį atstovavo advokato padėjėjas. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad bÅ«tų galima įgyvendinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme paskirtį – apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo ribose, patikrinus absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 straipsnio 1 dalis), įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl apelianto praÅ¡ymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas.

Dėl papildomų dokumentų priėmimo 24. Kartu su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. papildomo sprendimo apeliantas R. P. P. pateikė procesinių dokumentų iš kitų bylų kopijas bei iškarpų iš procesinių dokumentų kopijas.

25. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

26. Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas Å¡ias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiÅ¡kintis, ar Å¡is konkretus įrodymas galėjo bÅ«ti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimÄ , ir atsižvelgti į praÅ¡omo priimti naujo įrodymo įtakÄ Å¡alių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

27. Teisėjų kolegija, susipažinusi su kartu su atskiruoju skundu pateiktais įrodymais ir jų turiniu, sprendžia, kad Å¡ie įrodymai yra pertekliniai, kadangi nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku. Pažymėtina, kad apeliantas, teikdamas į bylÄ Ä¯rodymus nesuformulavo apeliacinės instancijos teismui praÅ¡ymo dėl Å¡ių įrodymų priėmimo į bylÄ ir vertinimo kartu su kitais, byloje esančiais, įrodymais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apelianto pateiktų procesinių dokumentų kopijų iÅ¡ kitų civilinių bylų ir iÅ¡karpų iÅ¡ procesinių dokumentų, esančių kitose civilinėse bylose, nepriima į bylÄ .

Dėl apeliacinio skundo argumentų 28. CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sÄ lygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sÄ lygų visuma: pirma, kad įstatymo norma yra imperatyvi; antra, kad sandoris Å¡iÄ imperatyviÄ jÄ Ä¯statymo normÄ pažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 ir kt.).

29. Apeliantas teigia, kad ieÅ¡kovui ir trečiajam asmeniui Z. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto ir garažo pirkimo-pardavimo sutartis ir priėmimo-perdavimo aktas yra negaliojantys, kadangi pažeidžia imperatyviÄ sias įstatymo normas. O bÅ«tent, 2016 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1345-232/16 Vilniaus apygardos teismas uždraudė perleisti, įkeisti R. P. P. nuosavybės, įskaitant bendrosios jungtinės nuosavybės, teise priklausantį nekilnojamÄ jį ir / ar kilnojamÄ jį turtÄ , taip pat uždrausdamas kitaip jį suvaržyti ir mažinti jo vertę. Nurodytoje nutartyje nebuvo nurodyta jokių iÅ¡imčių, t. y. kad bankroto administratorius gali perleisti ieÅ¡kovui priklausantį turtÄ , ar jį kitaip suvaržyti. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

30. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų praÅ¡ymu gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones, jeigu Å¡ie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieÅ¡kinio reikalavimÄ ir jeigu nesiėmus Å¡ių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Teismas gali taikyti tik tokias laikinÄ sias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti bÅ«simo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai bÅ«tų patenkinti, įvykdymÄ . Tai reiÅ¡kia, kad teismas gali taikyti laikinÄ sias apsaugos priemones siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikÅ¡ti byloje, įvykdymÄ , ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas tik galimus ar bÅ«simus reikalavimus, kurie byloje nėra pareikÅ¡ti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-425-464/2020).

31. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1345-232/16 laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos siekiant užtikrinti, kad apelianto individualios įmonės kreditorių reikalavimai bÅ«tų patenkinti kaip įmanoma didesne dalimi, o apeliantas, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkas, nesiimtų priemonių pabloginti savo turtinę padėtį, perleisdamas jam ir jo sutuoktinei priklausantį turtÄ ir / arba kitaip jį suvaržydamas. Taigi, galima teigti, kad apeliantui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos siekiant apsaugoti kreditorių teisėtus interesus individualios įmonės bankroto procese.

32. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad bÅ«tent apeliantas nagrinėjamoje situacijoje neteisingai aiÅ¡kina teisės aktų, reglamentuojančių laikinÄ sias apsaugos priemones, nuostatas bei neteisingai interpretuoja Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nagrinėjamu atveju laikinosios pasaugos priemonės buvo pritaikytos ieÅ¡kovo atžvilgiu, t. y. laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos apeliantui ir draudimas perleisti jam priklausantį kilnojamÄ jį ir nekilnojamÄ jį turtÄ galiojo bÅ«tent apeliantui.

Ta pačia nutartimi teismas leido apeliantui disponuoti gaunamomis pajamomis, nevirÅ¡ijančiomis vienos minimalios mėnesio algos dydžio. Nutarties vykdymas buvo pavestas atsakovės pasirinktam antstoliui, kuris vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais turėjo surasti ir apraÅ¡yti visÄ apelianto turtÄ , nesivirÅ¡ijantį turto areÅ¡to masto. Taigi, nagrinėjamu atveju, vykdydama kreditorių susirinkimo nutarimus dėl apeliantui priklausančio turto realizavimo, bankroto administratorė neturėjo pareigos kreiptis į nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmusį teismÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kadangi Å¡ios priemonės nebuvo taikytos bankroto administratorei.

Taigi, apelianto argumentai, kad bankroto administratorė neturėjo teisės parduoti apelianto turtÄ vykdydama kreditorių susirinkimo nutarimus galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais jokiais teisės aktais ir formuojama teismų praktika.

33. Apeliantas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad pardavus ginčo turtÄ hipotekos kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos, ir kad jis nepareiÅ¡kė pretenzijų bankroto administratorei. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje privalėjo nustatyti ar ginčijami sandoriai nepažeidė apelianto ir jo sutuoktinės interesų bei į bylÄ Ä¯trauktų trečiųjų asmenų interesų, kurie kaip bankrutavusios įmonės kreditoriai neteko teisės į pareikÅ¡tų kreditorinių reikalavimų patenkinimÄ .

34. Pirmiausia, teisėjų kolegija pabrėžia, kad civiliniame procese nustatyti proceso Å¡alių rungimosi (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis) ir proceso Å¡alių lygiateisiÅ¡kumo (CPK 17 straipsnis) principai nagrinėjamos bylos kontekste nustato, kad aplinkybę, jog sutartis ir aktas pažeidžia apelianto, jo sutuoktinės, bendrovės kreditorių interesus turi įrodyti asmuo, kuris grindžia Å¡iomis aplinkybėmis savo reikalavimus. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo.

Kitaip tariant, faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ä®rodymų pakankamumo klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategorijÄ , jos pobÅ«dį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. BylÄ nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi bÅ«ti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018).

35. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad apelianto, jo sutuoktinės, bankrutavusios individualios įmonės kreditorių interesai buvo pažeisti ir teisėjų kolegija su tokiomis iÅ¡vadomis sutinka, pirmiausia dėl to, kad apeliantas nepateikė jokių tÄ pagrindžiančių įrodymų. Antra, kaip jau buvo ne kartÄ Å¡ioje nutartyje minėta, parduodama apeliantui priklausantį turtÄ , bankroto administratorė veikė ne savo iniciatyva, o vykdė 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimÄ , kuriame balsų dauguma buvo nuspręsta turtÄ pardavinėti dvejose varžytynėse; pirmosiose varžytynėse nustatyti pradinę bendrÄ 161 000 Eur turto pardavimo kainÄ , antrosiose varžytynėse nustatyti bendrÄ 128 800 Eur turto pardavimo kainÄ .

Šį pasiÅ«lymÄ kreditorių susirinkimo metu pasiÅ«lė hipotekos kreditorė ir jis balsų dauguma buvo priimtas (72,81 procentais visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos). Byloje nėra duomenų, kad nurodytas kreditorių susirinkimo nutarimas (ar vėliau priimti kreditorių susirinkimo nutarimai dėl ginčo turto realizavimo) buvo apskųsti teismui ir praÅ¡yta juos panaikinti. Vadinasi, bankrutavusios individualios įmonės kreditoriai (tame tarpe ir į bylÄ Ä¯traukti tretieji asmenys), nepasinaudoję savo teise skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus teismui, jiems pritarė ir su jais sutiko.

Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad bent vieno kreditoriaus, tame tarpe šioje byloje įtrauktų trečiųjų asmenų, interesai byloje buvo pažeisti.

36. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir sandorių galiojimÄ tuo aspektu, kad jie galimai pažeidė apelianto ir jo sutuoktinės interesus, kadangi parduotas jų vienintelis turimas butas ir garažas. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas yra individualios įmonės savininkas. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Ä®BÄ®) 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Å¡io straipsnio nustatyta tvarka parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali bÅ«ti nukreiptas iÅ¡ieÅ¡kojimas, įsiteisėjus Ä®BÄ® 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai. Ä®BÄ® 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtÄ , kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu Å¡alys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo.

37. Nagrinėjamoje situacijoje Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1345-232/16, kurioje leido bankroto administratorei vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ savininko turto, įskaitant ir turtÄ , kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-523-798/2017 Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistÄ . Teismas nustatė, kad individuali įmonė neturi turto, iÅ¡ kurio galėtų bÅ«ti tenkinti įmonės kreditorių reikalavimai, taikos sutartis su įmonės kreditoriais nesudaryta, tuo tarpu nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama yra įsiteisėjusi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad egzistuoja sÄ lygos leisti nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ individualios įmonės savininko – apelianto – turtÄ .

Taigi, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pakartotinai vertinti ar individualios įmonės savininko turto realizavimas nepažeidžia jo interesų, kadangi tÄ jau padarė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartyse.

38. Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad bankroto administratorė nedėjo pastangų, kad ginčo turtas bÅ«tų parduotas kaip įmanoma didesne kaina. Kaip jau minėta, bankroto administratorė, vykdydama kreditorių susirinkimo nutarimÄ atliko nekilnojamojo turto vertinimÄ , tinkamai atliko parduodamo turto iÅ¡vieÅ¡inimÄ ir varžytynėse nustatė tokiÄ nekilnojamojo turto kainÄ , kuri nurodyta kreditorių susirinkimo nutarime. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčo turtas galėjo bÅ«ti parduotas ženkliai didesne kaina, t. y. už 155 000– 170 000 Eur. Apeliantas tokių įrodymų į bylÄ nepateikė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto ir R. P. sudarytos preliminarios turto pirkimo-pardavimo sutartys su pakeitimais, neįrodo, kad turto pardavimo procedÅ«ros bankroto procese buvo pažeistos.

39. Pagal Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatyta, kad 2006 m. kovo 7 d. hipotekos lakÅ¡tu R. P. P. ir Z. G. įkeitė jiems priklausantį butÄ ir garaÅ¾Ä , taip pat 2006 m. kovo 7 d. su Z. G. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. LS/504.1, tokiu bÅ«du užtikrinant kredito gavėjos R. P. firmos „ROMUNA“ prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymÄ . Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo areÅ¡tuoti įkeisti nekilnojamieji daiktai (ginčo butas ir garažas).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi nuspręsta iÅ¡ieÅ¡koti R. P. firmos „ROMUNA“ skolÄ , iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nukreipiant į įkeistus nekilnojamuosius daiktus, juos priverstinai parduodant iÅ¡ varžytynių. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2010 m. gegužės 11 d. iÅ¡davė vykdomÄ jį raÅ¡tÄ dėl 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarties vykdymo. IÅ¡ Å¡ių duomenų darytina iÅ¡vada, kad dar nuo2010 metų apeliantas turėjo žinoti, kad iÅ¡ieÅ¡kojimas bus vykdomas iÅ¡ individualios įmonės savininko turto, įskaitant ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto.

Tačiau nuo to laiko apeliantas nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas jam priklausantį turtÄ parduoti kaip įmanoma geresnėmis sÄ lygomis ir padengti bent iÅ¡ dalies individualios įmonės kreditorinius įsipareigojimus. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad bendrovės savininkas siekė bendradarbiauti su bendrovės kreditoriais, siekdamas kompromisų ir tarpusavio nuolaidų bÅ«du rasti abiem pusėms priimtiniausiÄ sprendimÄ .

40. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad antrajame turto pardavimo etape gavusi pasiÅ«lymus įsigyti ginčo turtÄ ir siekdama įsitikinti, ar pasiÅ«lymus pateikę asmenys, iÅ¡ tikrųjų ketina įsigyti turtÄ , bankroto administratorė iÅ¡siuntė asmenims paklausimus, kuriuose nurodė, kad dėl ginčo turto yra užvestos civilinės bylos, nagrinėjama turto savininkų separacijos byla ir bankroto administratorė neturi informacijos apie įsiskolinimo, už butui teikiamas komunalines paslaugas dydį bei apie tai, kad naujajam buto pirkėjui tektų pareiga savo iniciatyva ir lėšomis imtis veiksmų dėl bute gyvenančių asmenų iÅ¡keldinimo.

Å iuos bankroto administratorės veiksmus ieÅ¡kovas laiko nepagrįstais bei nesÄ Å¾iningais. Apelianto teigimu, tokiu elgesiu bankroto administratorė ketino parduoti turtÄ kaip įmanoma mažesne kaina. Tačiau teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka, kadangi aukščiau nurodytų duomenų slėpimas nuo potencialių pirkėjų bÅ«tų nesÄ Å¾iningas ir neatitiktų ne tik teisės aktų reikalavimų, tačiau ir protingumo principo. PrieÅ¡ingai, bankroto administratorė pasielgė tinkamai nurodydama, kad naujasis pirkėjas su ginčo turtu galimai turės sunkumų.

Kas iÅ¡ esmės ir lėmė, kad dauguma potencialių pirkėjų įsigyti ginčo turtÄ atsisakė, siekdami tokių sunkumų iÅ¡vengti. Tokiu bÅ«du bankroto administratorė ne tik iÅ¡vengė galimų turto įgijėjų pretenzijų jai pačiai ir turto savininkams po turto įsigijimo, tačiau ir galimai iÅ¡vengė naujų teisminių ginčų, galėjusių kilti po turto pardavimo.

41. Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės (CK 1.93 straipsnio 5 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo Å¡alis privalo grÄ Å¾inti kitai sandorio Å¡aliai visa, kÄ yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grÄ Å¾inti to, kÄ yra gavusi, natÅ«ra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktikÄ restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad Å¡alys, gavusios turtÄ pagal nuginčytÄ sandorį, privalo jį grÄ Å¾inti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017).

Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniÅ¡kai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sÄ lygas ir jų taikymui reikÅ¡mingas konkrečios bylos aplinkybes. Taikant restitucijÄ asmuo grÄ Å¾inamas į ankstesnę padėtį, buvusiÄ iki jo teisės pažeidimo. Tai reiÅ¡kia, kad, pritaikius restitucijÄ , asmuo negali gauti mažiau, negu iÅ¡ jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017).

42. Taigi, susipažinusi su nagrinėjamam klausimui aktualia teisine reglamentacija ir formuojama teismų praktika, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad restitucijos taikymas nėra mechaniÅ¡kas ir ji yra taikoma tik kaip sandorio negaliojimo pasekmė. T. y. nepripažinus sandorio negaliojančiu, neatsiranda teisinio pagrindo taikyti restitucijos grÄ Å¾inant Å¡alis į ankstesnę padėtį, buvusiÄ iki sandorio sudarymo. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo turto pirkimo-pardavimo sandorio ir priėmimo-perdavimo akto negaliojančiais dėl prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms, nėra pagrindo taikyti restitucijos ir iÅ¡reikalauti ginčo turtÄ iÅ¡ sÄ Å¾iningo įgijėjo.

43. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstus apelianto argumentus, kad parduodant jam priklausantį turtÄ bankroto administratorė siekė vien tik naudos sau ir nesiekė patenkinti kaip įmanoma daugiau kreditorinių reikalavimų. Pirmiausia, bankroto administratorės atlyginimo klausimas nėra Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas. Antra, teisė gauti atlygį už bankroto proceso vedimÄ ir bankrutuojančios bendrovės turto administravimÄ yra numatyta Ä®BÄ®. Apeliantas skunde nurodydamas, kad ginčo turto pardavimas nebuvo ekonomiÅ¡kai naudingas individualios įmonės kreditoriams, nepateikė jokių duomenų, galinčių pagrįsti egzistuojant didelę tikimybę, jog Å¡iuo konkrečiu atveju turto realizavimas CPK numatyta tvarka buvo esmingai ekonomiÅ¡kai naudingesnis bankroto administratorei nei bendrovės kreditoriams.

44. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad apeliantas nepagrindė apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kurių pagrindu turėtų bÅ«ti panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, o apelianto ieÅ¡kinys – patenkintas visiÅ¡kai. Dėl praÅ¡ymo iÅ¡reikalauti įrodymus 45. Apeliantas atskirajame skunde dėl pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo pateikė praÅ¡ymÄ Ä¯pareigoti bankroto administratorę UAB „Ius Positivum“ pateikti įrodymus, kad advokatas P. V. bankrutavusiai R. P. firmai „ROMUNA“ suteikė teisines paslaugas, t. y. pateikti failus su metaduomenimis, elektroninius laiÅ¡kus, kuriais buvo siųsti suraÅ¡yti procesiniai dokumentai ir kt.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai bÅ«dinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms iÅ¡vadoms pagrįsti, ar juos tinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t.

Apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neiÅ¡einant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai iÅ¡sprendė bylÄ tiek teisine, tiek ir faktine prasme. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali bÅ«ti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020).

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesÄ apeliacinės instancijos teisme, iÅ¡skyrus numatytas iÅ¡imtis (CPK 338 straipsnis).

47. IÅ¡analizavus nagrinėjamoje civilinėje byloje pateiktus dokumentus, darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismui pakako byloje esančių duomenų tam, kad padarytų iÅ¡vadÄ dėl atstovavimo atsakovei pagrindų ir jos patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Taip pat byloje nėra duomenų, kad analogiÅ¡kas praÅ¡ymas dėl įrodymų iÅ¡reikalavimo buvo teiktas pirmosios instancijos teismui, o Å¡is – pateiktÄ praÅ¡ymÄ nepagrįstai atmetė. T. y. apeliantas nekėlė atstovavimo pagrįstumo klausimo bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nepateikė paaiÅ¡kinimų, kodėl praÅ¡ymÄ dėl įrodymų iÅ¡reikalavimo iÅ¡kilo bÅ«tinybė teikti tik apeliacinės instancijos teisme.

Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto praÅ¡ymo dėl įrodymų iÅ¡reikalavimo, įpareigojant bankroto administratorę teikti į bylÄ metaduomenis, elektroninius laiÅ¡kus, kuriais buvo jai siųsti suraÅ¡yti procesiniai dokumentai, arba bet kokius kitus duomenis, kurie patvirtintų, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje buvo atstovaujama advokato. Dėl atskirojo skundo argumentų 48. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 10 d. papildomu sprendimu priteisė iÅ¡ apelianto R.

P. P. atsakovės bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ naudai bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti – 1 185,80 Eur.

49. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu nurodė šiuos argumentus, kad realiai bankrutavusiai individualiai bendrovei jokios teisinės paslaugos nebuvo teikiamos; bylose teikiamus dokumentus surašė bankroto administratorės vadovė arba teisininkė M. S.; advokatas P. V. nepasirašė nei vieno procesinio dokumento ir nei viename teismo posėdyje nedalyvavo.

50. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viena iÅ¡ asmens teisės į teisminę gynybÄ veiksmingo įgyvendinimo sÄ lygų yra teisė turėti advokatÄ (2011 m. birželio 9 d., 2015 m. liepos 9 d. nutarimai). Asmens teisę bylÄ vesti pačiam arba per pasirinktÄ atstovÄ Ä¯tvirtina ir CPK 51 straipsnis, kurios 1 dalyje taip pat nurodė, kad paties asmens dalyvavimas byloje neatima iÅ¡ jo teisės turėti Å¡ioje byloje atstovÄ . Pagal CPK 56 straipsnio 2 dalį juridinių asmenų atstovais pagal pavedimÄ teisme gali bÅ«ti advokatai; advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato raÅ¡ytinį leidimÄ atstovauti konkrečioje byloje; vienas iÅ¡ bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu bei kiti asmenys, numatyti CPK 56 straipsnio 1 dalies 6 punkte, 2 dalies 2-4 punktuose.

Pagal CPK 54 straipsnio 1 dalį atstovai pagal įstatymÄ atstovaujamųjų vardu atlieka visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems, iÅ¡skyrus įstatymų numatytas iÅ¡imtis.

51. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2019 m. gegužės 15 d. atsakovė, atstovaujama bankroto administratorės, pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį, kuris yra pasiraÅ¡ytas UAB „Ius Positivum“ vadovės S. S.. Atsiliepime į ieÅ¡kinį yra nurodyta, kad byla nebus vedama per advokatÄ , atstovavimo sutartis su atsiliepimu į ieÅ¡kinį pateikta nebuvo. Atsakovės interesus teismo posėdžiuose atstovavo teisininkė M. S..

52. IÅ¡laidos už advokato pagalbÄ negali bÅ«ti priteisiamos, jeigu praÅ¡ymas dėl jų priteisimo ir iÅ¡laidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d.). Taigi asmuo, siekdamas turėtų iÅ¡laidų priteisimo, iki Å¡ios bylos stadijos turi pateikti teismui ne tik tokio pobÅ«džio praÅ¡ymÄ , bet ir nurodyti iÅ¡laidų dydį, jo apskaičiavimo pagrindimÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017, spręsdamas dėl iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, be kita ko, konstatavo:

„IÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iÅ¡ kurių turinio matyti esminiai, tokių iÅ¡laidų patyrimo faktÄ bylÄ nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios iÅ¡laidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta)“.

53. Ä® bylÄ iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės yra pateiktas atsakovės 2019 m. rugpjūčio 27 d. praÅ¡ymas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo, kuriame atsakovė prašė jos naudai priteisti 1 185,80 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į ieÅ¡kinį suraÅ¡ymÄ . Kartu su praÅ¡ymu yra pateiktas iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 190510-01, sudarytos 2019 m. gegužės 10 d., kuria atsakovės interesus pavesta atstovauti advokatui P. V.. Kartu su praÅ¡ymu taip pat pateikta 2019 m. rugpjūčio 27 d. PVM sÄ skaita faktÅ«ra Serija PV Nr. 190827-02, pagal kuriÄ atsakovei iÅ¡raÅ¡yta 1 185,80 Eur sÄ skaita už teiktas teisines paslaugas, o bÅ«tent – už ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio analizę ir atsiliepimo pateikimÄ . Nurodyta PVM sÄ skaita faktÅ«ra apmokėta atsakovės 2019 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 11 iÅ¡ „Swedbank“, AB esančios sÄ skaitos.

54. Pagal AdvokatÅ«ros įstatymo (ginčui aktualia redakcija) 48 straipsnio 1 dalį klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasiraÅ¡ydami sutartį. Pagal Å¡io įstatymo 49 straipsnio 1 dalį advokatas, atlikdamas pavedimus pagal susitarimÄ ar paskyrimÄ , pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar Å¡ios sutarties iÅ¡raÅ¡Ä . Pagal Lietuvos advokatÅ«ros statutÄ sutartys turi bÅ«ti registruojamos ir saugomos advokato(-ų) kontoroje (64 punktas).

IÅ¡ Å¡ių teisinių nuostatų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad sutarties (jos iÅ¡raÅ¡o) pateikimas teismui, nepriklausomai nuo to, ar atstovaudamas klientÄ advokatas (ne)dalyvauja tiesiogiai teismo posėdžiuose, yra esminis dokumentas praÅ¡ant priteisti iÅ¡laidas už advokato pagalbÄ . Pastebėtina, kad kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratÄ , nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasiraÅ¡ymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairÅ«s paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016).

55. Susipažinus su galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir formuojama teismų praktika, aktualia nagrinėjamam klausimui, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad į bylÄ pateiktas iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ teisinių paslaugų teikimo sutarties nepatvirtina fakto, kad atsakovės interesus byloje buvo pavesta atstovauti advokatui. Galiojantis teisinis reglamentavimas taip pat nenustato pareigos advokatui, paruoÅ¡usiam procesinį dokumentÄ , atstovavimo sutarties pagrindu teikiant jį teismui, pačiam jį pasiraÅ¡yti.

56. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad atsiliepime į ieÅ¡kinį atsakovė buvo nurodžiusi, kad byla per advokatÄ nebus vedama. Todėl tiek iÅ¡raÅ¡as iÅ¡ atstovavimo paslaugų teikimo sutarties, tiek PVM sÄ skaitos faktÅ«ros ir jos apmokėjimo nurodymo pateikimas į bylÄ prieÅ¡ baigiant bylÄ nagrinėti iÅ¡ esmės, akivaizdžiai prieÅ¡taravo teiginiui, kad byla bus vedama be advokato pagalbos, ir savaime neteikė pakankamo pagrindo iÅ¡vadai, kad yra sudaryta sutartis su advokatu. Dėl to patirtų iÅ¡laidų advokato pagalbai įrodymai pakankamumo ir patikimumo aspektu vertintini griežčiau. Taigi, galima bÅ«tų daryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovė, teigdama atsiliepime į ieÅ¡kinį, jog byla nebus vedama per advokatÄ , pati teismui teikė neteisingÄ informacijÄ ir neatskleidė sutarties dėl naudojimosi advokato paslaugomis sudarymo faktÄ , o tokiu atveju turėtų ir prisiimti neigiamas pasekmes.

57. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsiliepime į ieÅ¡kinį buvo nurodoma, kad byla nebus vedama per advokatÄ , kad kartu su atsiliepimu į ieÅ¡kinį nebuvo pateikta atstovavimo sutartis, o apmokėjimas už teisines paslaugas pateiktas baigiant bylÄ nagrinėti iÅ¡ esmės, taip pat ieÅ¡kinyje keltų klausimų nesudėtingumÄ , bylos nedidelę apimtį, sprendžia, jog egzistuoja pagrindas sumažinti priteistinų teisinės pagalbos iÅ¡laidų už atsiliepimo į ieÅ¡kinį parengimÄ dydį ir priteisti iÅ¡ apelianto atsakovės naudai 200 Eur.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo papildomas sprendimas keistinas, sumažinant priteistų bylinėjimosi iÅ¡laidų dydį. Dėl bylos procesinės baigties 58. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, iÅ¡aiÅ¡kino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiÅ¡kino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtÄ , pagrįstÄ galutinį teismo sprendimÄ dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo iÅ¡vadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinius sprendimus, neatitinkančius CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, Å¡alių įrodinėjimo pareigÄ , arba Å¡alių teisę į teisingÄ teismo procesÄ ir teisėtÄ teismo sprendimÄ , neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiÅ¡kino bei taikė materialinės teisės normas.

60. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. papildomas sprendimas keistinas, sumažinant atsakovės naudai priteistų bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydį nuo 1 185,80 Eur iki 200 Eur. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. papildomÄ sprendimÄ dalyje dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir iÅ¡dėstyti jį taip: priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo R.

P. P. (asmens kodas duomenys neskelbtini) atsakovės bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ (juridinio asmens kodas 123609068) naudai 200 Eur (du Å¡imtus eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidas, turėtas apmokant advokato pagalbÄ . Kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 10 d. papildomÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai Kazys KailiÅ«nas Vilija Mikuckienė Antanas Rudzinskas