2021-04-07 Nr. AB-6983-3-61-3-01606-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-82-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01606-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, ir Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Utenos rajono aplinkos apsaugos departamento, Sartų ir Gražutės regioninio parko direkcijos ir Zarasų rajono savivaldybės, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija), Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) (teisių perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, toliau – ir Departamentas) ir Zarasų rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė), solidariai 72 115 Eur turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-748-565/2012 įpareigojo pareiškėją savo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis nugriauti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas), ir pirtį, unikalus (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pirtis) (toliau – Gyvenamasis namas ir Pirtis kartu vadinami Statiniais). Pareiškėjas įvykdė šį įpareigojimą, nugriovė Statinius ir patyrė 16 000 Eur išlaidų už griovimo ir sutvarkymo darbus. Nustatęs, kad Statiniai nėra pilnai nugriauti, yra likę gruntu užkasti minėtų pastatų pamatai, Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-851-420/2015 nutarė taikyti sprendimo neįvykdymo pasekmes ir suteikti teisę Inspekcijai nugriauti Statinius, sutvarkyti statybvietę, išieškant solidariai patirtas išlaidas iš pareiškėjo, Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos. Vadovaudamasis šia nutartimi antstolis S. O. G. 2016 m. kovo 23 d. priėmė patvarkymą Nr. R2-4370 dėl nebaigtų statyti statinių griovimo, kurio pagrindu 2016 m. balandžio 26 d. buvo pradėtas vykdyti Statinių griovimas. Pagal 2013 m. gruodžio 30 d. preliminarius skaičiavimus, Statinių griovimo bei statybviečių sutvarkymo darbų kaina buvo 3 547,93 Eur. Dėl šių išlaidų paskirstymo lygiomis dalimis po ketvirtadalį pareiškėjas, Zarasų rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija), Utenos RAAD ir Direkcija 2016 m. liepos 26 d. pasirašė susitarimą.

2.2. Statiniai nugriauti ne tik dėl pareiškėjo, bet ir dėl valstybės institucijų kaltės, tai konstatavo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu. Dėl neteisėtų atsakovo atstovų priimtų administracinių aktų pareiškėjas patyrė turtinės žalos, kuri pasireiškė nuosavybės teise priklausančio turto praradimu ir tiesioginėmis išlaidomis, vykdant teismo įpareigojimą nugriauti visus administracinių aktų pagrindu pastatytus, tačiau vėliau pripažintus pastatytais neteisėtai Statinius. Nugriovus Statinius pareiškėjui padaryta 96 154 Eur turtinė žala, kurią sudarė Statinių rinkos vertė (80 154 Eur) ir griovimo bei statybvietės sutvarkymo išlaidos (16 000 Eur). Dalis žalos, t. y. patirtos dėl pamatų išardymo, buvo atlyginta solidariai (887 Eur (3 547,93 x 1/4)). Žalą, kurią sudaro 72 115 Eur, pareiškėjo manymu, privalo atlyginti dėl jos atsiradimo kalti asmenys, nurodyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

2.3. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė ieškinį pareiškėjui, Administracijai, Utenos RAAD ir Direkcijai, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 (toliau – ir Projektavimo sąlygų sąvadas); pripažinti negaliojančiu Administracijos vyriausiosios architektės 2005 m. rugpjūčio 29 d. išduotą statybos leidimą Nr. 44 (toliau – ir Statybos leidimas), Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą dėl statybos leidimo išdavimo pareiškėjui (toliau – ir Įsakymas); Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą Nr. 114Z-19 (toliau – ir Pažyma), įpareigoti pareiškėją savo ir atsakovų Administracijos, Utenos RAAD ir Direkcijos lėšomis per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo nugriauti Statinius. Zarasų rajono apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino institucijų priimtus neteisėtus aktus. Vilniaus apygardos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį tenkino visiškai, įpareigodamas visus atsakovus solidariai padengti Statinių griovimo išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2013 Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo konstatuoti institucijų neteisėti veiksmai, už kuriuos valstybė privalo prisiimti atsakomybę.

2.4. Pareiškėjas, atlikęs būtinas procedūras, gavęs kompetentingų institucijų dokumentus, pagrįstai tikėjosi, kad atsakovų priimtų dokumentų pagrindu jam atsirado teisinės pasekmės, t. y. atsirado teisė pasistatyti Statinius, o atsakingi valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojai savo pareigas atliko tinkamai. Atsakovų neteisėti veiksmai konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi. Dėl griovimo darbų pareiškėjas patyrė 16 000 Eur išlaidų, jas laikė tiesioginiais nuostoliais, kurie, pareiškėjo nuomone, turėtų būti priteisti iš aptartus atsakovų aktus priėmusių asmenų.

2.5. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikslino turtinės žalos dydį ir prašė priteisti 62 415 Eur žalą, nes jis 2019 m. lapkričio 19 d. sudarė Statinių medienos rąstų pirkimo–pardavimo sutartį, pardavė medienos rąstus už 9 700 Eur.

3. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas Statinius statėsi jam nuosavybės teise priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype pagal Statybos leidimą, Projektavimo sąlygų sąvadą ir kitų institucijų išduotus dokumentus. Pareiškėjo įsigyti sklypai yra miškų ūkio paskirties, jiems taikomos specialios naudojimo sąlygos. Pareiškėjas įsigydamas sklypą žinojo kokie apribojimai taikomi tokios paskirties žemės sklypui, todėl jis taip pat turi prisiimti iš statybų kilusią riziką. Administracija reiškė abejonę, ar pareiškėjas turi teisę į turtinės žalos, kurią sudaro neteisėtu būdu pastatytų statinių rinkos vertė, atlyginimą.

3.2. Vertinant Administracijos veiksmus turėjo būti įvertinti ir pareiškėjo veiksmai, sąžiningumas statybų metu. Nekilnojamojo turto registro išraše įvardyta sklypo pagrindinė tikslinė žemės paskirtis – miškų ūkio, taip pat nurodytos visos specialiosios naudojimo sąlygos, todėl atsakovas laikė, kad pareiškėjas žinojo apie apribojimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui išaiškinus apie negalimumą statyti miško žemėje, pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo, kaip statytojo, teises. Pareiškėjas neįrodė statinių sukūrimo išlaidų, nebuvo aišku, kaip nustatyta rinkos vertė, todėl žalos atlyginimas negali būti priteistas. Pareiškėjo statyba miškų ūkio paskirties žemėje buvo neteisėta ir jis neįgijo teisėtų lūkesčių. Statybas miško žemėje pareiškėjas pradėjo 2007 metais po Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos RAAD (teisių perėmėjas – Departamentas), atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad:

4.1. Statybos leidimą išdavė Administracija po to, kai Vyriausybės atstovas nenustatė jokių jo neatitikimų įstatymams. Utenos RAAD nuomone, kadangi pareiškėjas statinius pradėjo statyti po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo, jam ir tenka atsakomybė dėl statybos darbų.

4.2. Pareiškėjas turėjo žinoti apie Konstitucinio Teismo nutarimą ir 2008 metais prokuroro kreipimąsi į teismą, todėl po to kas pastatyta, – jo paties padaryta žala. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kiek statinių buvo pastatyta iki 2008 metų lapkričio mėnesio. Pabrėžė, kad pateikti mokėjimo kvitai kelia abejonių jų patikimumu, o verslo liudijimas griovimo darbams negalėjo būti išduodamas. Būtų galima atlyginti griovimo išlaidas 8 proc. namo ir 12 proc. pirties baigtumo. Darbų perdavimo–priėmimo aktuose nurodytos nerealios kainos, dirbtos valandos.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Direkcijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad:

5.1. Žemės sklypas, kuriame kompetentingi subjektai leido Statinių statybas, yra Gražutės regioninio parko teritorijoje, pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Pareiškėjas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo negalėjo vykdyti Gyvenamojo namo ir Pirties statybos miško žemės sklype. Be to, pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas privalėjo kreiptis į Inspekciją, kurios pareigūnai nustatę, kad Statybos leidimas išduotas neteisėtai, galėjo siūlyti apskrities viršininkui kreiptis į teismą su prašymu išduotą statybos leidimą panaikinti arba sustabdyti savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos tarnautojo) išduoto statybos leidimo galiojimą nuo prašymo panaikinti šį leidimą pateikimo teismui iki teismo sprendimo.

5.2. Direkcija nesutiko su pareiškėjo apskaičiuotu patirtos žalos dydžiu, teigė, kad prie skundo pridedami kvitai nėra pakankamas pagrindas priteisti prašomas išlaidas už Statinių griovimo ir sutvarkymo darbus.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6.1. Priežiūros departamento funkcijų perėmėja Inspekcija, teismų sprendimais nebuvo įpareigota kartu su kitais atsakovais savo lėšomis šalinti neteisėtos statybos padarinius. Pareiškėjas neįrodė Priežiūros departamento neteisėtų veiksmų. Pažyma nepatvirtino statybos teisėtumo apskritai konkrečiame žemės sklype, o tik konstatavo faktą Pažymos išdavimo metu, kad statinys statomas laikantis projekto reikalavimų, tačiau nebuvo tiriama ar statybą leidžiantys dokumentai statytojui išduoti teisėtai. Pažyma buvo apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto, bet ne apie išduotų statybą leidžiančių dokumentų teisėtumą. Todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad išduodamas Pažymą, Priežiūros departamentas neveikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose, kadangi tokie duomenys nebuvo teikiami, nebuvo nustatyti ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

6.2. Pareiškėjas patirtą žalą siejo su statybos leidimu, bet ne su išduota Pažyma. Pažyma ir nurodoma žala negalėjo būti siejamos priežastiniu ryšiu, nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjui žala kilo dėl Pažymos, nes jo Gyvenamojo namo ir Pirties statybos neteisėtumą nulėmė aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Be to, pareiškėjas neprašė turtinės žalos atlyginimo iš Inspekcijos.

6.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2013 konstatavo, jog buvo nustatyta pareiškėjo kaltė dėl neteisėtų statybų, nes jis, turėdamas tuo metu galiojusį statybos leidimą, pradėjo statyti Gyvenamąjį namą ir Pirtį 2007 m. liepos 16 d., kai tuomet pradėtos statybos jau buvo neteisėtos remiantis iki to laiko priimto ir įsigaliojusio Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatomis. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu išaiškinus Konstitucijos, Miškų įstatymo nuostatas apie negalimumą statyti miško žemėje, pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įgyvendinti savo, kaip statytojo, teises. Inspekcija akcentavo, jog būtent pareiškėjo neteisėti veiksmai, bet ne buvusio Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento, jau buvo nustatyti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, Direkcijos, Inspekcijos, Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, solidariai 1 440 Eur turtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

8. Teismas vertino, kad pareiškėjas nuo 2008 m. lapkričio 25 d. jau žinojo, jog statyba miško paskirties žemėje negalima, o iki to laiko nustatyta, jog Gyvenamojo namo baigtumas nustatytas 8 proc., Pirties – 12 proc. Teismas laikė, kad protinga ir teisinga nuo įrodytus išlaidų už namo ir pirties ardymo darbus pareiškėjui priteisti atitinkamai žalos atlyginimą, kurį patyrė už namo ir pirties ardymo darbus. Už namo ardymo darbus pareiškėjas sumokėjo 12 000 Eur, pirties – 4 000 Eur. Teismas konstatavo, kad už namo ardymo darbus pareiškėjui iš atsakovo atstovaujančių institucijų priteistina solidariai 960 Eur (8 proc. nuo 12 000 Eur) ir 480 Eur (12 proc. nuo 4 000 Eur) už pirties ardymo darbus. Iš viso iš Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų – Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos ir Zarasų rajono savivaldybės pareiškėjui priteistinas solidariai 1 440 Eur (960 + 480) Eur žalos atlyginimas.

III. 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kurioje iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, pareiškėjui priteistas turtinės žalos atlyginimas, ir pareiškėjo reikalavimą Inspekcijai atmesti. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį Inspekcija prašė palikti nepakeistą.

10. Pareiškėjas V. R. apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. priteisti pareiškėjui V. R. solidariai iš Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Utenos RAAD, Inspekcijos ir Direkcijos 62 415 Eur turtinę žalą.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į pareiškėjo ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, apeliacinius skundus prašė juos atmesti.

13. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

IV. 14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjo V. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime iš esmės niekaip nevertino, netyrė ir neanalizavo, ar nagrinėjamos bylos kontekste atsakovo atstovo išduota 2007 m. rugsėjo 10 d. pažyma Nr. 114Z-19 gali būti pripažinta neteisėtu valdžios institucijos aktu, netyrė ir neanalizavo ar ši pažyma, jei ji būtų pripažinta neteisėtu valdžios institucijos aktu, turėjo įtakos, buvo priežastiniame ryšyje su pareiškėjo patirta žala, kurią sudaro statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo išlaidos.

16. Teismas sprendė, kad pateikti į bylą rašytiniai įrodymai patvirtina, jog po kadastro duomenų fiksavimo 2007 m. rugsėjo mėnesį, ginčo statinių statyba buvo vykdoma toliau, o Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – sustabdyti ginčo statinių statybą leidžiantį dokumentą – priimta tik 2010 m. balandžio 28 d. Tačiau teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nepateikė argumentuotos išvados, kodėl netenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už ardymą ginčo statinių dalių, kurios buvo virš pamatų ir kurios buvo pastatytos iki statybos leidimo sustabdymo.

17. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo priteistas žalos atlyginimas už ginčo statinių pamatų ardymo darbus. Tačiau ginčo statinius išardė kitas ūkio subjektas ir už tuos darbus buvo atsiskaityta pagal bendrą šalių susitarimą. Taigi yra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė statinių ardymo darbus, už kurių atlikimą priteisė žalos atlyginimą.

18. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 1 440 Eur žalą už kitų ginčo statinių dalių (ne pamatų) ardymo darbus, nors tai prieštarauja paties teismo išvadai, jog statinių baigtumas buvo tik 8 ir 12 procentų, t. y. kad buvo tik pamatai. Teismas taip pat sprendė, jog tikrinamame sprendime neatskleisti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje nurodyti būtinieji motyvuojamosios dalies elementai, t. y. jame nenurodytos paties teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Paminėti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai, todėl toks nemotyvuotas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu sprendimu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme, todėl jį panaikino.

V. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo V. R. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, 14 400 Eur turtinę žalą, kitą skundo dalį atmetė. Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui lygiomis dalimis iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, 311,64 bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kitą prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dalį atmetė.

20. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti 62 415 Eur turtinę žalą, t. y. Statinių vertę ir jų nugriovimo sąnaudas, kurias kildina iš, jo nuomone, neteisėtų nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybę ir Savivaldybę atstovaujančių institucijų, atitinkamai Inspekcijos, Departamento ir Direkcijos bei Administracijos, pareigūnų veiksmų. Nurodo, kad jam neteisėtai buvo išduoti statybą leidžiantys dokumentai (t. y. 2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvadas, Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymu išduotas 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimas), taip pat 2007 m. rugsėjo 10 d. Pažyma, kuriuos Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu panaikino. Pareiškėjo nuomone, Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatytos, ir patvirtintos faktinės aplinkybės bei pateikti išaiškinimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad jis 62 415 Eur turtinę žalą patyrė dėl Inspekcijos, Departamento, Direkcijos ir Administracijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, dėl to ši žala turi būti priteista atitinkamai iš Lietuvos valstybės ir Savivaldybės, kurioms minėtos institucijos atstovauja. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas savo reikalavimus grindžia faktinėmis aplinkybėmis, kurios nustatytos ir (arba) konstatuotos Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi, priimtais civilinėje byloje. Nurodyti teismų sprendimai yra įsiteisėję. Todėl civilinėje byloje nustatyti faktai, konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, prejudiciniai faktai iš naujo administracinėse bylose nebeįrodinėjami ir įprasta tvarka nenuginčijami.

21. Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, kurias patvirtina ir surinkti įrodymai, sprendė, kad atsakingos institucijos, išduodamos statybą leidžiančius dokumentus V. R., vadovavosi galiojusiu Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 1608 įtvirtintu teisiniu reguliavimu, tačiau Konstituciniam Teismui 2006 m. kovo 14 d. priėmus nutarimą ir pripažinus nagrinėjamu atveju aktualų Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 1608 įtvirtintą teisinį reguliavimą prieštaravusiu Konstitucijai, šių institucijų pareigūnai nepagrįstai delsė inicijuoti V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti visas deliktinės atsakomybės sąlygas prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymą priteisti turtinę žalą, kurią, jo nuomone, jis patyrė Statinių griovimo išlaidų ir nugriautų Statinių vertės pavidalu, nurodė, jog byloje įrodymų, paneigiančių šias Statinių griovimo išlaidas, atsakovai teismui nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo Statinių griovimo išlaidos sudaro 16 000 Eur. Nugriautų Statinių vertei pagrįsti pareiškėjas teismui pateikė 2017 m. kovo 12 d. objektines ir lokalines sąmatas. Vertindamas pareiškėjo pateiktus įrodymus nugriautų Statinių vertei pagrįsti, teismas pažymi, kad teismui pateiktos objektinė ir lokalinės sąmatos surašytos 2017 m. kovo 12 d., t. y. praėjus beveik dviem metams nuo Statinių nugriovimo, be to, jos nepasirašytos, iš jų turinio nėra aišku, kad jos yra susijusios su ginčo Statiniais. Teismas pažymėjo, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo išaiškinta teisė ir sudaryta galimybė teikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius galimai patirtą žalą. Pareiškėjas teismui pateikė objektinę sąmatą ir lokalines sąmatas, kurios pasirašytos tik jas sudariusio asmens. Kaip matyti iš 2017 m. kovo 21 d. sąskaitos-faktūros, serija RC Nr. 012, ir mokėjimo nurodymo, pareiškėjas 80 Eur mokėjimą įvykdė pagal anksčiau paminėtą sąskaitą faktūrą už atliktus sąmatinius skaičiavimus. Šie dokumentai taip pat nepatvirtina pareiškėjo realiai patirtų išlaidų, susijusių su statybinių medžiagų įsigijimu ir statybos darbais. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių išlaidas, susijusias su statybinių medžiagų įsigijimu ir jų statybos darbais, t. y. 80 154,27 Eur, todėl vertino, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė šio dydžio turtinę žalą.

23. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pripažįsta, jog jis vykdydamas Statinių statybas pagal 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Dėl to pareiškėjas turtinės žalos dydį sumažino ir iš valdžios institucijų prašė priteisti ne 96 154,27 Eur (80 1254,27 - Statinių vertė + 16 000,00 Eur - Statinių griovimo darbai), bet 72 115 Eur, t. y. savo nepakankamą apdairumą ir nerūpestingumą įvertino 25 proc., kas pinigine išraiška sudaro 24 039 Eur. Tai, kad pareiškėjas savo nepakankamą apdairumą ir nerūpestingumą įvertino 25 proc., patvirtina ir 2016 m. liepos 26 d. Susitarimas. Byloje duomenų, jog pareiškėjas kokiais nors veiksmais prisidėjo prie valdžios institucijų neveikimo ir delsimo uždrausti neteisėtas Statinių statybas po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo, nėra. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo žinoti imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus, susijusius su statybų miško žemėje, ribojimu, todėl turėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti ketinamų vykdyti statybų teisėtumu, be kita ko, kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir savarankiškai įsitikinti Statinių statybos teisėtumu po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo. Atsakingo ir protingo statytojo elgesio reikalavimo laikymasis reiškia statytojo pareigą išsiaiškinti visas reikšmingas statybos procesui pradėti aplinkybes ir domėtis joms taikytinu teisiniu reglamentavimu. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas pagrindė reikalavimą tik dėl 16 000 Eur (Statinių griovimo išlaidas), padarė išvadą, jog yra pagrindas iš valstybės ir savivaldybės solidariai pareiškėjo naudai priteisti 14 400 Eur turtinę žalą. Pareiškėjui neįrodžius patirtų išlaidų, susijusių su Statinių statybinių medžiagų įsigijimu ir Statinių statybos darbais, teismas kitos pareiškėjo skundo dalies netenkino.

24. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgęs į tai, kad yra tenkinama 23 proc. (priteista 14 400 Eur iš prašomų 62 415 Eur) pareiškėjo reikalavimo, priteisė pareiškėjui lygiomis dalimis iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, Direkcijos, Inspekcijos ir Savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, 311,64 Eur (931,70 Eur+102,85 Eur+84,70 Eur+30 Eur+205,70 Eur) x 0,23), o kitą prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

VI. 25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, apeliaciniame skunde, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimo dalimi, kuria priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, pareiškėjui turtinė žala, prašo panaikinti sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą Inspekcijai atmesti. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje V. R. skundas buvo atmestas, Inspekcija prašo palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad:

25.1. Teismas skundžiamame sprendime nenustatė Inspekcijos neteisėtų veiksmų. 2007 m. rugsėjo 10 d. pažyma apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114Z-19 laikytina išvestiniu administraciniu sprendimu (iš kitų panaikintų administracinių sprendimų) ir panaikintina tik formaliu pagrindu. Teismas neatsižvelgė ir neanalizavo, ar 2007 m. rugsėjo 10 d. pažyma Nr. 114Z-19 „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ turėjo įtakos pareiškėjo V.

R. žalos atsiradimui. Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina atsakovo atsiliepimo motyvų teisėtumo ir pagrįstumo, o sprendimą priėmė netinkamai įvertindamas įsiteisėjusius teismų sprendimus, nėra teisingas ir pagrįstas. Pareiškėjas neįrodė ir apskritai neįrodinėjo neteisėtų veiksmų egzistavimo fakto ir nepateikė jį pagrindžiančių konkrečių įrodymų. Teismų sprendimuose (Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendime c. b. Nr. 2-19-477/2011, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendime c. b.

Nr. 2A-748-565//2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-353/2013) nebuvo nustatyta, kad tuometinis Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas, išdavęs statytojui pagal jo prašymą pažymą Nr. 114Z-19 apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto, pažeidė kokius nors teisės aktų reikalavimus. 2007 m. rugsėjo 10 d. pažyma Nr. 114Z-19 tik nustatoma statinio statybos būklė jos išdavimo metu remiantis duomenimis, užfiksuotais Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje, kurią, kartu su prašymu, pateikia pats pareiškėjas, tačiau ji nėra jokia garantija, kad statytojui nebus jokių kliūčių ateityje statinį užbaigti statyti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, darytina išvada, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad išduodama pažymą Nr. 114Z-19 apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitaliai remontuoti) statinį Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas neveikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose, kadangi tokie duomenys nėra pateikiami, nėra nustatyti ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Nesant neteisėtų veiksmų, atsakomybė negali kilti.

25.2. Teismas pirmiausia turėjo įvertinti aplinkybę kad pareiškėjas patirtą žalą siejo su statybą leidžiančių dokumentų išdavimu. Inspekcija jokių statybą leidžiančių dokumentų V. R. neišdavė ir dėl šio fakto ginčo byloje nėra. Inspekcija nesudarė jokių prielaidų pareiškėjui pradėti ir vykdyti neteisėtas statybas, kurių vėlesnis pašalinimas V. R. lėmė turtinės žalos atsiradimą. Teismas nemotyvavo, kokiomis aplinkybėmis vadovaudamasis grindė Inspekcijos pareigą inicijuoti V. R. išduotų statybą miškų ūkio paskirties žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą. Teismas, priteisdamas V. R. žalą iš Inspekcijos, iš esmės vertino vienintelę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nurodytą aplinkybę, kad po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo institucijų pareigūnai nepagrįstai delsė inicijuoti V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą. Teismas privalėjo nustatyti ir įrodyti, kaip tariami Inspekcijos neteisėti veiksmai (neveikimas) nulėmė neigiamų padarinių pareiškėjui atsiradimą, tai yra svarbu, kai atsakovais dėl žalos atlyginimo yra įtraukti keli asmenys. Šiuo atveju priežastinio ryšio įrodymas visų neteisėtų veiksmų atžvilgiu lemia ir prievolės rūšį, t. y. solidariosios arba dalinės atsakomybės taikymą.

25.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad iš valstybės ir savivaldybės solidariai pareiškėjo naudai priteisiama turtinė žala. Nagrinėjamoje byloje reikėtų atskirai vertinti Inspekcijos ir kitų valstybės bei savivaldybės institucijų atliktus veiksmus, kadangi jų atliktų veiksmų pobūdis ir priežastinis ryšys su pareiškėjo V. R. nurodoma žala iš esmės skiriasi. Būtent Savivaldybės priimti statybą leidžiantys dokumentai turėjo esminės įtakos pareiškėjo nurodomos žalos atsiradimui. Atsižvelgdami į skirtingą atsakovų veiksmus ir žalą siejančio priežastinio ryšio pobūdį, nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma solidari Inspekcijos ir kitų valstybės bei savivaldybės institucijų atsakomybė.

25.4. Teismas plačiau neargumentavo ir nepagrindė, kodėl pareiškėjo kaltės dydis buvo įvertintas tik 10 proc. V. R. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-748-565/2012 taip pat buvo pripažinęs kaltu ir įpareigojęs savo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos, Utenos RAAD bei Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos lėšomis nugriauti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius, nebaigtus statyti statinius: gyvenamąjį namą ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini), žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo kaltės dydis turėjo būti nustatytas toks pat, ar net didesnis (įvertinus veiksmus po ginčo dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo iškėlimo), kaip ir kitų atsakovų, kurie buvo įpareigoti savo lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

25.5. Teismas pareiškėjo turtinės žalos atlyginimo sumai pagrįsti vadovavosi į bylą pareiškėjo pateiktu 2015 m. balandžio 24 d. kvitu Nr. 0175668; 2015 m. liepos 28 d. kvitu Nr. 0175671; 2015 m. gegužės 20 d. kvitu Nr. 0175669 ir 2015 m. birželio 30 d. kvitu Nr. 0175670. Pareiškėjas neįrodė patirtų nuostolių sumos ir nepateikė aiškių, nenuginčijamų įrodymų, o teismas neatsižvelgė, kad statinių griovimo išlaidoms pagrįsti pareiškėjo į bylą pateikti kvitai yra abstraktūs įrodymai, iš kurių turinio visiškai nėra aišku, jog kvituose nurodytos sumos susijusios būtent su ginčo statinių griovimu. Teismas neturėjo pagrindo šių įrodymų laikyti patikimais ir pasiūlyti pareiškėjui pateikti tinkamus įrodymus. Pareiškėjui neįrodžius patirtos nugriautų statinių realios sumos, negalimas ir turtinės žalos priteisimas iš valstybės ir savivaldybės institucijų.

26. Atsakovas Savivaldybė, atstovaujama Administracijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimo dalį, pagal kurią solidariai iš atsakovų pareiškėju priteista 14 400 Eur turtinės žalos ir pareiškėjo skundą atmesti.

26.1. Pagal pateiktus dokumentus Statinių griovimo išlaidos sudaro 16 000 Eur. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog viešosios civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą turi įrodyti asmuo, kuris siekia prisiteisti žalą (LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Pareiga įrodyti patirtus nuostolius tenka pareiškėjui (LVAT 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015), bet ne atsakovams, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

26.2. Pareiškėjas neįrodė patirtų nuostolių dėl statinių griovimo sumos, nes nepateikė jį pagrindžiančių konkrečių įrodymų. Pareiškėjo teismui pateikti kvitai ir perdavimo-priėmimo aktai surašyti žymiai anksčiau, nei pats pareiškėjas pasirašė 2016 m. liepos 26 d. Susitarimą, kuriuo, be kita ko, įsipareigojo dėl Statinių nugriovimo išlaidų atlyginimo nebereikšti pretenzijų atsakovams. Taip pat iš pateiktų kvitų bei perdavimo-priėmimo aktų turinio nėra aišku, kad kvituose ir atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktuose nurodytos sumos susijusios būtent su ginčo Statinių griovimu. Kvituose abstrakčiai yra įrašyta „namo ardymo darbai“, „pirties ardymo darbai“, nenurodant jokių konkretų nekilnojamąjį objektą apibūdinančių duomenų. Pridėtuose perdavimo-priėmimo aktuose taip pat nėra jokių duomenų, pagal kuriuos galima būtų identifikuoti kokie statiniai buvo nugriauti, nes aktuose taip pat abstrakčiai įvardijamas objektas „sodyba prie kuodžio ežero“. Todėl kvitai ir darbų perdavimo-priėmimo aktai nelaikytini patikimais įrodymais, nes juose nėra nurodyta griaunamų statinių lokacijos vieta (adresas), statinių unikalūs numeriai. Teismas neturėjo pagrindo vadovautis pareiškėjo pateiktas įrodymais, kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių, ir tuo vadovaudamasis priteisti žalą.

26.3. Aplinkybę, kad pareiškėjas savo nepakankamą apdairumą ir nerūpestingumą įvertino 25 proc., patvirtina ir 2016 m. liepos 26 d. Susitarimas. Pareiškėjas turėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti ketinamų vykdyti statybų teisėtumu, be kita ko, kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir savarankiškai įsitikinti Statinių statybos teisėtumu po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo. Šiuo atveju žalos dydį lėmė asmens pradėtos ir vykdytos statybos po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo paskelbimo, bei statybų vykdymas po to, kai jau buvo pateiktas prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinys dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo (2008 m. lapkričio 5 d.), nes byloje esančio Nekilnojamojo turto registro 2008 m. spalio 30 d. išrašo duomenimis, pradėtų statyti gyvenamojo namo statybos baigtumas sudarė tik 8 proc., pirties – 12 proc. Todėl teismas pareiškėjo kaltės dydį nepagrįstai vertino tik 10 proc.

27. Pareiškėjas V. R. atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

27.1. Nesutinka su Inspekcijos argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas prašomą atlyginti žalą siejo su statybą leidžiančių dokumentų išdavimu, o Inspekcija jokių statybą leidžiančių dokumentų pareiškėjui neišdavė ir nesudarė jokių prielaidų jam pradėti ir vykdyti neteisėtas statybas. Pareiškėjas institucijų neteisėtus veiksmus siejo ne tik su neteisėtu statybą leidžiančių dokumentų išdavimu, tačiau ir su institucijų veiksmais ar priešingai – neveikimu, delsimu pripažinus Vyriausybės Nutarimą neteisėtu. Teismas teisingai vertino ir vadovavosi pareiškėjo akcentuotais argumentais, jog iš esmės dėl institucijų kaltės jau yra pasisakę anksčiau ginčą nagrinėję teismai, aukštesnių instancijų teismų sprendimais yra nustatyti prejudiciniai faktai. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nustatytais prejudiciniais faktais, jog Utenos RAAD, surašydamas Pažymą, neinicijavo pareiškėjui išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo, ko savalaikiai neinicijavo ir Inspekcija bei Direkcija.

27.2. Nepagrįsti atsakovų argumentai dėl paties pareiškėjo kaltės. Pareiškėjas prisiima dalį kaltės tų pačių aukštesnių instancijų teismų įsiteisėjusių sprendimų pagrindu. Atsakovai savo apeliaciniuose skunduose nurodydami argumentus dėl pareiškėjo kaltės iš esmės patys visiškai neatsižvelgia į bylos faktines aplinkybes ir pareiškėjo pateiktą reikalavimą. Pareiškėjas savo patirtą žalą kildino iš Statinių pastatymo (darbų ir medžiagų) (80 154,27 Eur) bei griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbų (16 000 Eur) vertės, kurios bendrai sudarė 96 154,27 Eur. Taigi pareiškėjas, reikšdamas pirminį reikalavimą solidariai iš atsakovų priteisti 72 115 Eur turtinės žalos atlyginimo, jau buvo įvertinęs savo kaltę, todėl sumažinęs minėtą 96 154,27 Eur sumą 24 039,27 Eur. Bylos nagrinėjimo eigoje aktyviai veikdamas savo pastangomis siekdamas sumažinti žalą, pareiškėjas pardavė dalį statybinių medžiagų, t. y. būtent rastus, iš kurių buvo suręsti Statiniai, visa gauta suma sumažino savo reikalavimą iki 62 415 Eur. Teismas įvertino minėtas aplinkybes, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, taigi atsakovų apeliacinių skundų argumentai, jog teismas neteisingai vertino paties pareiškėjo kaltę yra nepagrįsti. Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje nustatytas faktines aplinkybes, kurias patvirtino ir surinkti įrodymai, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė visiškai teisingą išvadą, jog yra pagrindas konstatuoti visas atsakovų deliktinės atsakomybės sąlygas prievolės pareiškėjui atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui.

28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo Zarasų rajono savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti, o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

28.1. Susipažinęs su Zarasų rajono savivaldybės apeliaciniu skundu, atsakovas Departamentas su jo argumentais sutinka ir prisideda prie šio skundo.

28.2. Atsakovo atstovas Inspekcija, 2007 metais tikrindama neteisėtai pradėtos statybos eigą, nors ir neprisidėjo prie statybos leidimo išdavimo, tačiau neinicijavo leidimo panaikinimo ir neteisėtos statybos sustabdymo. Su kitais Inspekcijos apeliacinio skundo argumentais – paties pareiškėjo kaltės laipsnio netinkamu nustatymu ir priteistų išlaidų nepagrįstumo – sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 62 415 Eur turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo priteisimo.

30. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo V. R. skundą priteisė solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir Zarasų rajono savivaldybės, atstovaujamos Zarasų rajono savivaldybės administracijos, 14 400 Eur turtinę žalą.

31. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinius skundus padavė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, ir Zarasų rajono savivaldybė, atstovaujama Zarasų rajono savivaldybės administracijos. Inspekcija apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kuo pasireiškė Inspekcijos neteisėti veiksmai, nenagrinėjo, kiek viena ar kita valstybės ar savivaldybės institucija ir kokia apimtimi galimai prisidėjo prie žalos atlyginimo, nepagrindė solidariosios atsakomybės taikymo, kuri, jų nuomone, šiuo atveju negalima. Abu apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų teigimu, pareiškėjas neįrodė patirtų nuostolių dėl statinių griovimo realios sumos. Be to, laikosi pozicijos, kad teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjui tenkančios kaltės dydį iki 10 proc.

32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

33. Bylos duomenimis nustatyta, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausioji architektė 2004 m. rugsėjo 13 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 164 statyti gyvenamąjį namą su priklausiniais A. B. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris 2005 m. sausio 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą pardavė pareiškėjui V. R.. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. I-437 pareiškėjui išdavė statybos leidimą statyti gyvenamąjį namą ir pirtį žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2007 m. rugsėjo 10 d. V. R. išdavė pažymą Nr. 114Z-19, kad gyvenamasis namas ir pirtis žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), statomi be esminių nukrypimų nuo projekto. Byloje nėra ginčo, kad visas žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra miškų ūkio paskirties žemė.

34. Zarasų rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendime padarė išvadą, kad, priimant sprendimus dėl statybos atsakovui V. R. priklausančioje miškų ūkio paskirties žemėje, turėjo būti vadovaujamasi specialiuoju įstatymu, t. y. Lietuvos Respublikos miškų įstatymu, kuris miškų ūkio paskirties žemėje leidžia statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Tuo metu suinteresuotos institucijos, spręsdamos dėl statybos leidimo atsakovui V. R. išdavimo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymu nesivadovavo, o nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintu Statybos privačioje žemėje reglamentu, t. y. mažesnės teisinės galios aktu. Visos suinteresuotos institucijos, šios bylos atsakovai, spręsdamos dėl statybos leidimų išdavimo, organizuodamos ir kontroliuodamos statybas miško žemėje, pažeidė teisės aktų hierarchiją. Šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliaciniais skundais Vilniaus apygardos teismui nebuvo ginčijamos.

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka pagal atsakovų V. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento kasacinius skundus, 2013 m. birželio 28 d. nutartyje konstatavo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu atsakingų institucijų veiksmų teisiniu įvertinimu, kad jos nepagrįstai delsė priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad priėmus Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą statybų teisėtumą, aplinkos apsaugą turinčios užtikrinti institucijos – atsakovai Zarasų rajono savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Gražutės regioninio parko direkcija – neinicijavo atsakovui V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo.

36. LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatinėjo nei neteisėtus statybos dokumentus išdavusių institucijų, nei institucijų, neinicijavusių statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo kaltės laipsnio (dalies), kurie nustatomi tam tikslui, kad būtų išsprendžiamas žalos vykdant neteisėtos statybos padarinių šalinimą atlyginimo klausimas, nes toks klausimas civilinėje byloje nebuvo keliamas. Taigi, minėtų institucijų kaltės laipsnis turėjo būti nustatytas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje, į kurį kreipėsi V. R. dėl žalos atlyginimo.

37. Šiuo aspektu Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad „Direkcijos, Administracijos pareigūnai, priėmę statybą leidžiančius dokumentus (2004 m. rugsėjo 13 d. Projektavimo sąlygų sąvadą, Administracijos direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 30 d. Įsakymu išduotą 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą) bei Utenos RAAD, surašydamas 2007 m. rugsėjo 10 d. pažymą, neinicijavo V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo. V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo savalaikiai neinicijavo ir Inspekcija bei Direkcija“. Tarp šios aplinkybės ir pareiškėjo nurodytos galimai padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuota faktine aplinkybe, kad Inspekcijos kaltė pasireiškė savalaikiu neinicijavimu (nesiėmimu priemonių) dėl panaikinimo pareiškėjui neteisėtai išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų ir sprendė, kad Lietuvos valstybės bei Zarasų rajono savivaldybės atsakomybė yra solidari.

38. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste netyrė, ar Inspekcijos išduota 2007 m. rugsėjo 10 d. pažyma Nr. 114Z-19 gali būti pripažinta neteisėtu valdžios institucijos aktu, ar ji turėjo įtakos, buvo priežastiniame ryšyje su pareiškėjo patirta žala, kurią sudaro statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo išlaidos, nors atsiliepime į pareiškėjo skundą šios aplinkybės buvo nurodytos. Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas sprendime šiuos Inspekcijos atsiliepimo motyvus turėjo atitinkamai įvertinti ir dėl jų pasisakyti, tačiau kartu pažymi, jog įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tuo metu galiojusius teisės aktus, konstatuotina, jog Inspekcijos kaltė pasireiškė ne tik Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažymos „Apie nebaigtą statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ išdavimu, tačiau (ir) tuo, kad Inspekcija (kaip statybos valstybinę priežiūrą vykdanti institucija pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.) nuostatas savalaikiai neinicijavo V. R. išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimo. Tai, kad tokia statyba, kokią vykdė pareiškėjas, miškų ūkio paskirties žemėje negalima, buvo nustatyta Lietuvos Respublikos miškų įstatyme.

39. Pažymėtina ir tai, kad atlikdama valstybinę priežiūrą Inspekcija vadovaujasi Statybos įstatymo 27 straipsnio 6 dalyje nurodytomis teisėmis, kuriose, be kita ko, įtvirtinta teisė sustabdyti statinio statybą šio įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais atvejais. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą sustabdyti statinio statybą turi teisę bet kuris statybos valstybinę priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas (nurodydamas statybos ar griovimo sustabdymo terminą), kai statybos leidimas neteko galios. Nagrinėjamu atveju teisinis reguliavimas, kurio pagrindu atsakingos institucijos pareiškėjui išdavė statybą leidžiančius dokumentus, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi jau nuo šio nutarimo priėmimo Inspekcijai tapo akivaizdu, kad statyba miško žemėje negalima, o tai suponuoja išvadą, kad statybos leidimas buvo išduotas be teisėto pagrindo. Tokiu būdu be teisėto pagrindo išduotas statybos leidimas negali būti laikomas galiojančiu. Todėl Inspekcija nuo šio fakto sužinojimo dienos turėjo imtis veiksmų dėl tokio neteisėtai išduoto statybos leidimo panaikinimo. Taigi šiuo atveju Inspekcija ne tik nesiėmė veiksmų dėl išduoto statybos leidimo sustabdymo, bet ir delsė inicijuoti pareiškėjui išduotų statybą miško žemėje leidžiančių dokumentų panaikinimą, kas sudaro pagrindą Inspekcijos neveikimą pripažinti kaip neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio nuostatų prasme.

40. Sutiktina su atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo kiekvienos valstybę atstovaujančios institucijos bei Zarasų rajono savivaldybės kaltės laipsnio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias kiekvienos institucijos priimtus administracinius aktus ir neteisėtus veiksmus bei neveikimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo patirta turtinė žala atsirado dėl visų atsakovo Lietuvos valstybės atstovų ir savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pareiškėjui atliktų neteisėtų veiksmų grandinėje neįmanoma nustatyti, kiek ir kokia apimtimi (dalimi) vienas ar kitas atsakovas (jų darbuotojai) prisidėjo prie nuostolių pareiškėjams padarymo, pareiškėjui žala atsirado dėl visų šioje byloje nurodytų valdžios institucijų veiksmų, todėl dėl jos atlyginimo atsakovai turi atsakyti solidariai. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos argumentai dėl solidarinės atsakomybės negalimumo nagrinėjamoje byloje, vertinami kaip nepagrįsti. Kadangi tarp pareiškėjo nurodytos ir pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodyta žalos, siejamos su statinio nugriovimo išlaidomis, ir atsakovų neteisėtų veiksmų neabejotinai egzistuoja priežastinis ryšys, nustatytos visos būtinosios valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui solidariai iš atsakovų turtinės žalos, siejamos su gyvenamojo namo ir pirties nugriovimu, atlyginimą.

41. Pažymėtina, kad anksčiau aptarta pozicija tiek dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, tiek dėl solidariosios atsakomybės atitinka ir kitose panašiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose, kuriose taip pat buvo sprendžiami ginčai dėl reikalavimų atlyginti žalą, kildinamą iš bendrosios kompetencijos teismo sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų), pateiktus išaiškinimus (pvz., 2013 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013, 2015 m. gegužės 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015, 2019 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019). Šiuo atveju taip pat nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo minėtose bylose apeliacinės instancijos teismo suformuotos praktikos.

42. Dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų motyvų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, susijusius su patirtomis išlaidomis (turtine žala) dėl pastatų griovimo darbų, teisėjų kolegija pažymi, jog teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo teismui pateiktuose kvituose ir darbų perdavimo priėmimo aktuose esančių įrašų teisingumo bei tinkamumo Statinių griovimo išlaidoms pagrįsti, ir jų papildomai nekartoja.

44. Atsakydama į apeliacinių skundų teiginius, kad teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjui tenkančios kaltės dydį iki 10 proc., teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu tinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas pripažino savo nepakankamą rūpestingumą ir atidumą pradėjęs Statinių statybas pagal 2005 m. rugpjūčio 29 d. Statybos leidimą. Tačiau rūpestingumo pareigų nustatymas siekiant, kad būtų laikomasi teritorijų planavimo ir statybos proceso reikalavimų, negali būti aiškinamas kaip valstybei ar savivaldybei tenkančių pareigų perkėlimas privačiam ūkio subjektui (asmeniui). Toks įstatymų aiškinimas, kad valstybės ir savivaldybių institucijos gali elgtis neteisėtai ir už tai visiškai neatsakyti, nurodant, kad visą riziką už tai turi prisiimti suinteresuotas (privatus) asmuo, formuotų visuomenėje visiško nepasitikėjimo valstybe mentalitetą, taip pat sudarytų prielaidas valstybės ar savivaldybės institucijoms ir jų pareigūnams elgtis neatsakingai, neapgalvotai vykdyti Teritorijų planavimo įstatyme ir (ar) Statybos įstatyme numatytas pareigas, tokiu būdu pažeidžiant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies kylantį imperatyvą, kad valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms. Šių nuostatų kontekste teisėjų kolegija pripažįsta tinkama pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjui tenkanti kaltė sudaro 10 proc.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujančios Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir atsakovo Zarasų rajono savivaldybės apeliaciniai skundai atmetami.

46. Pareiškėjai V. R. pateikė prašymą priteisti iš apeliantų 1 379,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą. Pareiškėjas patirtas išlaidas grindė sąskaitos išrašu, patvirtinančiu 1 379,40 Eur sumos sumokėjimą.

47. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

48. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šių Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis koeficientais yra 1,3. Atsiliepimo į apeliacinius skundus paslauga suteikta 2020 m. IV ketvirtyje, užpraėjusio ketvirčio (2020 m. II ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 398,5 Eur (Rekomendacijų 7 p.), todėl maksimalus galimas priteisti užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą sudaro 1 818,05 Eur. Taigi pareiškėjo prašoma priteisti 1 379,40 Eur suma už atsiliepimo į apeliantų apeliacinius skundus parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio, todėl iš apeliantų lygiomis dalimis priteistina pareiškėjui 1 379,40 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, ir atsakovo Zarasų rajono savivaldybės apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui V. R. lygiomis dalimis iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, ir Zarasų rajono savivaldybės 1 379,40 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt devynis eurus 40 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė