2022-05-25 Nr. AB-13671-3-61-3-03223-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-134-463/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03223-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 12.13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2020 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (7.1)46-MPD-8843 „Dėl individualios veiklos per nuolatinę bazę Lietuvoje neregistravimo“ priimtą sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI sudaryti galimybę pareiškėjui įregistruoti individualią veiklą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, todėl Lietuvos Respublikoje jis gyvena turėdamas prieglobsčio prašytojo statusą. Jam yra išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2020 m. liepos 23 d. kreipėsi į VMI su prašymu išduoti individualios veiklos pažymą veiklos kodu: 49.39 „Kitas, niekur kitur nepriskirtas, keleivinis sausumos transportas“. VMI 2020 m. liepos 29 d. rašte Nr. RM-45523 nurodė, kad individuali veikla gali būti įregistruota ir individualios veiklos vykdymo pažyma gali būti išduota tik tuomet, kai Europos Sąjungai nepriklausančios trečiosios valstybės pilietis turi leidimą nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). VMI 2020 m. rugpjūčio 31 d. rašte Nr. GM-62453 nurodė, kad (duomenys neskelbtini) nepriklauso Europos Sąjungai, pareiškėjas neturi leidimo nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir todėl jam negali būti išduota individualios veiklos pažyma.

3. Pareiškėjo teigimu, VMI, atsisakydama tenkinti jo prašymą dėl individualios veiklos įregistravimo, pažeidė Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnio ir Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatas, nes jam nebuvo sudaryta veiksminga galimybė patekti į darbo rinką.

4. Pareiškėjas vadovavosi Jungtinių Tautų Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) 6, 7 straipsniais ir pažymėjo, kad Pakte įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą: tiek samdomą, tiek savarankiškai verstis pasirinkta veikla. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti yra įtvirtinta ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija). Pareiškėjo teigimu, trečiosios šalies piliečiui, kuriam yra leista dirbti Lietuvos Respublikoje Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, turi būti suteiktos tokios pačios sąlygos dirbti kaip ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečiams. Pareiškėjas nurodė, kad galimybė dirbti ir patekti į darbo rinką remiantis Direktyva bei Chartija apima tiek samdomą darbą, tiek leidimą verstis savarankiška individualia veikla, neribojant jo, kaip trečiosios šalies piliečio, laisvės rinktis, kokia veikla ar profesija užsiimti. Pareiškėjas pažymėjo, kad toks reguliavimas užtikrina prieglobsčio prašytojų sėkmingą integraciją į prieglobsčio valstybės visuomenę, o prieglobsčio prašytojų ribojimas patekti į darbo rinką stabdo asmens integracijos procesą, sumažina galimybes adaptuotis visuomenėje bei neužtikrina pagarbos žmogaus orumui.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į kitų ES valstybių narių praktiką įgyvendinant prieglobsčio prašytojų teisę patekti į darbo rinką ir teisę savarankiškai verstis individualia veikla. Atsižvelgdamas į Europos Komisijos pateiktos užklausos rezultatus, pareiškėjas nurodė, kad didelė dalis ES valstybių suteikia teisę prieglobsčio prašytojams patekti į darbo rinką, leidžiant jiems užsiimti savarankiška individualia veikla, neapribojant jų pasirinkimo laisvės dirbti samdomą darbą pagal darbo sutartį. Galimybė patekti į darbo rinką, nevaržant asmens pasirinkimo rinktis, kokia veikla užsiimti, yra viena iš asmens pagrindinių teisių, kurią valstybės narės privalo suteikti visiems asmenims be išimties.

6. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja ES ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatas. Atsakovo teigimu, Direktyva nustato valstybėms narėms diskrecijos teisę nuspręsti, kokiomis sąlygomis, t. y. kokiu būdu ir kokia apimtimi, užtikrinti prieglobsčio prašytojų galimybes patekti į konkrečios valstybės narės darbo rinką. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo galimybės patekti į Lietuvos darbo rinką nėra apribotos ar kitaip suvaržytos. Direktyvos 15 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės pačios nustato sąlygas, kuriomis prieglobsčio prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką, todėl Lietuva turi teisę pati pasirinkti šios Direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus. Lietuva, vadovaudamasi Direktyvos 15 straipsniu, nustatė vienintelę sąlygą, įtvirtintą VMI viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkte, kuri privaloma visiems trečiųjų valstybių narių, nepriklausančių ES, piliečiams, norint tinkamai įgyvendinti Direktyvos rezultatą, t. y. veiksmingą galimybę patekti į valstybės narės darbo rinką.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neteisingai aiškina ir Chartijos nuostatas, nes Chartijos 3 straipsnis įtvirtina ne vienodą trečiųjų šalių piliečių teisę į darbą, o teisę į vienodas darbo sąlygas dirbant darbą. Atsakovas nurodė, kad formuluotė „kuriems leista dirbti valstybių narių teritorijose“ reiškia tai, kad trečiųjų šalių piliečiai gali nediskriminuojamai ir nevaržomai dirbti valstybėje narėje, šiuo atveju Lietuvoje, jeigu jiems bus leista dirbti pagal tos valstybės narės teritorijoje galiojančius nacionalinius teisės aktus. Atsakovas pažymėjo, kad Chartija yra neatsiejama nuo Direktyvos nuostatų, t. y. Direktyvos leidžiamų valstybėms narėms nustatyti sąlygų bei jų pagrindu Taisyklių 12 punkte nustatyto reikalavimo mokesčių administratoriui pateikti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Sprendimu yra ribojama jo, kaip trečiosios šalies piliečio, laisvė rinktis, kokia profesija ar veikla užsiimti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas informavo mokesčių administratorių, jog jis kreipėsi į Departamentą su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo. Užsieniečio registracijos pažymėjimas patvirtina pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, teisę dirbti Lietuvoje. Įgyvendinant Direktyvos 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta, kad prieglobsčio prašytojas įgyja teisę dirbti, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Nepasibaigus šiam terminui, prieglobsčio prašytojams teisė dirbti nesuteikiama. Be to, siekiant užtikrinti tokiam prieglobsčio prašytojui palankesnes įsidarbinimo sąlygas, jis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Tačiau nesant iš esmės išnagrinėtam pareiškėjo prašymui suteikti jam prieglobstį ir pagal Taisyklių nustatytą tvarką pareiškėjui negalint pateikti mokesčių administratoriui leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, pareiškėjo teisė verstis individualia veikla negali būti įgyvendinta.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateiktas užsieniečio registracijos pažymėjimas tik patvirtina jo teisę likti Lietuvoje ir dirbti, o ne savaime sudaro visas galimybes imtis nevaržomai bet kokios nacionaliniuose teisės aktuose neuždraustos veiklos vykdymo be teisės aktuose įtvirtintų sąlygų išpildymo. Jeigu ES valstybėms narėms nepriklausančios trečiosios valstybės asmuo, šiuo atveju pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini) pilietis, nori vykdyti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, jis privalo ne tik turėti, bet ir pateikti mokesčių administratoriui leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, nes tik tada planuojama vykdyti individuali veikla pagal tinkamai užpildytą prašymą bus sėkmingai įregistruota. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nesutikimas su Lietuvos Respublikos keliamais reikalavimais (sąlygomis) individualiai veiklai per nuolatinę bazę Lietuvoje vykdyti nereiškia, kad Lietuva netinkamai įgyvendina Direktyvos nuostatas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 43 straipsnio 1, 2 dalimis, 44 straipsniu, 45 straipsnio 1 dalimi, 46 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtintų Mokesčių mokėtojų registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 2, 3, 4.6, 10, 12.14, 23.9 punktais, Taisyklių 1, 6.4, 7, 12 punktais, nurodė, kad pareiškėjas yra ES valstybėms narėms nepriklausančios trečiosios valstybės – (duomenys neskelbtini), pilietis, Lietuvos Respublikoje turintis prieglobsčio prašytojo statusą, jam yra išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas. Teismas vadovavosi Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 4, 13 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 301 patvirtinto Nenuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos nuolatinumo apibrėžimo (toliau – ir Apibrėžimas) 1–3 punktais ir nurodė, kad asmuo, norintis įregistruoti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, visų pirma, turi atitikti GPMĮ 2 straipsnio 13 dalyje, 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o jo vykdoma veikla turi atitikti nuolatinumo požymius, nustatytus Apibrėžime. Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 30 dalimi, 71 straipsnio 11 dalimi ir nurodė, kad sisteminė ir loginė nurodytų GPMĮ ir Įstatymo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad užsieniečiui, turinčiam prieglobsčio prašytojo statusą ir kuriam nėra išduotas leidimas laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio ar 53 straipsnio pagrindu, nesuteikta teisė įregistruoti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje. Toks užsienietis teisės verstis individualia veikla pagal Lietuvoje nustatytą reglamentavimą, įtvirtintą įstatymuose, neįgyja.

13. Teismas vadovavosi Taisyklių 12 punktu, Chartijos 16 straipsniu, Direktyvos 15 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog užsieniečio individualios veiklos ribojimai nustatyti įstatymo galią turinčiuose teisės aktuose, šie ribojimai yra laikini, susiję su procedūros atlikimu (prieglobsčio prašymo nagrinėjimu), be to, pareiškėjui yra sudaryta alternatyva dirbti Lietuvoje, nėra pagrindo spręsti, jog minėtu ribojimu būtų nepagrįstai ir (ar) neproporcingai varžoma pareiškėjo ūkinės veiklos laisvė ar kitaip pažeidžiamos jo, kaip prieglobsčio prašytojo, teisės Direktyvos 15 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 15 straipsnio kontekste. Teismas akcentavo, kad aptartas ribojimas vienodai taikomas visiems trečiųjų šalių piliečiams, neturintiems leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo spręsti ir dėl galimo pareiškėjo diskriminavimo. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovas, vadovaudamasi Taisyklių 12 punktu, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir Sprendimą priėmė neviršydamas jam suteiktos kompetencijos, Sprendimą motyvavo, laikydamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. 14. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, vadovaujasi Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktu, Direktyvos 15 straipsniu, atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bylą Cimade ir Gisti C-179/11, kurioje teismas nurodė, kad Direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą Direktyvos tikslą, laikantis visų pripažintų principų, siekiant užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui. Pareiškėjas vadovaujasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 288 straipsniu, atkreipia dėmesį į ESTT praktiką ir pažymi, kad, aiškinant Direktyvos 15 straipsnį, valstybės narės turi sudaryti sąlygas bei veiksmingas galimybes patekti į darbo rinką, įskaitant ir galimybę įregistruoti individualią veiklą. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvoje Direktyvos 15 straipsnis perkeltas be jokių išimčių, todėl prieglobsčio prašytojams turi būti sudaryta galimybė įregistruoti individualią veiklą, nes galima remtis Direktyvos 15 straipsniu tiesiogiai.

16. Pareiškėjas pažymi, kad laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti įtvirtinta ir Chartijoje. Pareiškėjas daro išvadą, kad jam, kaip trečiosios šalies piliečiui Lietuvos Respublikoje, kuriam yra leisti dirbti Lietuvos teritorijoje pagal Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punktą, turi būti suteiktos tokios pačios sąlygos dirbti kaip ir ES piliečiams. Pareiškėjo teigimu, galimybė dirbti ir patekti į darbo rinką remiantis Direktyva bei Chartija apima tiek samdomą darbą, tiek leidimą verstis savarankiška individualia veikla, neribojant jo, kaip trečiosios šalies piliečio, laisvės rinktis kokia veikla ar profesija užsiimti. Pareiškėjas pažymi, kad prieglobsčio prašytojų ribojimas patekti į darbo rinką stabdo asmens integracijos procesą, sumažina galimybes adaptuotis visuomenėje bei neužtikrina pagarbos žmogaus orumui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į kitų ES valstybių narių praktiką įgyvendinant prieglobsčio prašytojų teisę patekti į darbo rinką ir pažymi, kad didelė dalis ES valstybių suteikia teisę prieglobsčio prašytojams patekti į darbo rinką leidžiant jiems užsiimti savarankiška individualia veikla neapribojant jų pasirinkimo laisvės tik leidžiant dirbti samdomą darbą pagal darbo sutartį. Pareiškėjas vadovaujasi Pakto 6, 7 straipsniais ir pažymi, kad Pakte įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą – tiek samdomą, tiek savarankiškai verstis pasirinkta veikla. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytas žodis „dirbti“ neturėtų būti aiškinamas siaurai, apimant tik klasikines darbo formas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo pozicija pažeidžia Direktyvos 15 straipsnį, užkerta kelią prieglobsčio prašantiems asmenims įsitvirtinti visuomenėje, įsitraukti į darbo rinką, kuriant visuomenėje pridėtinę vertę bei prisidedant prie bendrojo vidaus produkto.

17. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pažymi, kad pareiškėjas neteisingai aiškina ES ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatas. Direktyvos 15 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog prašytojai turėtų galimybę patekti į darbo rinką, nustato sąlygas, kuriomis prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką pagal nacionalinę teisę užtikrinant, kad prašytojai turėtų veiksmingas galimybes patekti į darbo rinką. Atsakovo teigimu, Direktyva nustato valstybėms narėms diskrecijos teisę nuspręsti, kokiomis sąlygomis, t. y. kokiu būdu ir kokia apimtimi, užtikrinti prašytojų galimybes patekti į konkrečios valstybės narės darbo rinką. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo galimybės patekti į Lietuvos darbo rinką nebuvo apribotos ar kitaip suvaržytos. Direktyvos 15 straipsnyje yra nurodyta, kad valstybės narės pačios nustato sąlygas, kuriomis prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką, todėl Lietuva, sutinkamai su ES teisės aktų hierarchijos nacionalinių teisės aktų atžvilgiu principais bei reikalavimais, savo nacionaliniais teisės aktais privalo užtikrinti Direktyvos reikalaujamą rezultatą (šiuo atveju prašytojų veiksmingas galimybes patekti į darbo rinką), tačiau turi teisę pati pasirinkti šios Direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus, kadangi Direktyvos Lietuvos Respublikoje nėra tiesiogiai taikomos. Pareiškėjo galimybės patekti į Lietuvos darbo rinką, dirbti pagal darbo sutartį ar savarankiškai verstis individualia veikla nėra suvaržytos (asmeniui suteikta galimybė rinktis norimą darbo formą), tačiau, vadovaujantis Direktyvos 15 straipsniu, Lietuva yra pasirinkusi Direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus, t. y. nustačiusi vienintelę sąlygą, įtvirtintą Taisyklių 12 punkte (t. y. mokesčių administratoriui pateikti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje), kuri privaloma visiems trečiųjų valstybių narių, nepriklausančių ES, piliečiams, norint tinkamai įgyvendinti Direktyvos rezultatą, t. y. veiksmingą galimybę patekti į valstybės narės darbo rinką.

19. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Chartijos 15 straipsnio 3 punktas numato, jog trečiųjų šalių piliečiai turi vienodas darbo sąlygas kaip ir ES piliečiai, tačiau būtina sąlyga, jog tokiems trečiųjų šalių piliečiams turi būti leista dirbti valstybių narių teritorijose. Atsakovo teigimu, ši nuostata įtvirtina ne vienodą trečiųjų šalių piliečių teisę į darbą, o teisę į vienodas darbo sąlygas dirbant darbą. Formuluotė „kuriems leista dirbti valstybių narių teritorijose“ rodo, kad trečiųjų šalių piliečiai gali nediskriminuojamai ir nevaržomai dirbti valstybėje narėje, šiuo atveju Lietuvoje, jeigu jiems bus leista dirbti pagal tos valstybės narės teritorijoje galiojančius nacionalinius teisės aktus (šiuo atveju jeigu atitiks Taisyklių 12 punkte keliamą reikalavimą). Atsakovas nurodo, kad Chartija yra neatsiejama nuo Direktyvos nuostatų, t. y. Direktyvos leidžiamų valstybėms narėms nustatyti sąlygų bei jų pagrindu Taisyklių 12 punkte nustatyto reikalavimo mokesčių administratoriui pateikti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad prieglobsčio prašytojų ribojimas patekti į darbo rinką stabdo asmens integracijos procesą, sumažina galimybes adaptuotis visuomenėje bei neužtikrina pagarbos žmogaus orumui.

20. Atsakovas nurodo, kad priėmus galutinį sprendimą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, prieglobsčio prašytojui, gavusiam pabėgėlio statusą, išduodamas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, o prieglobsčio prašytojui, kuriam suteikta laikinoji arba papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 arba 10 punktą. Nesant iš esmės išnagrinėtam pareiškėjo prašymui suteikti jam prieglobstį ir pagal Taisyklių nustatytą tvarką pareiškėjui papildomai su prašymu mokesčių administratoriui negalint pateikti leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, pareiškėjo teisė verstis individualia veikla negali būti įgyvendinta. Atsakovas pažymi, kad jeigu pareiškėjui netinka Lietuvos Respublikos keliami reikalavimai (sąlygos), norint vykdyti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, tai savaime nereiškia, kad Lietuva netinkamai įgyvendina Direktyvos nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. rugsėjo 15 d. raštu priimto sprendimo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl individualios veiklos įregistravimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo sudaryti galimybę pareiškėjui įregistruoti individualią veiklą pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad trečiosios šalies piliečiui, kuriam nėra išduotas leidimas laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nesuteikta teisė įregistruoti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neneigia, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, jo atžvilgiu negalėtų būti priimtas kitoks, t. y. jam palankus atsakovo sprendimas. Tačiau pareiškėjas savo nesutikimą su atsakovo pozicija, kurią palaikė ir pirmosios instancijos teismas, tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde grindžia Direktyvos 15 straipsniu, Chartija, Pakto 6, 7 straipsniais, taip pat atkreipia dėmesį į kitų ES valstybių narių praktiką įgyvendinant prieglobsčio prašytojų teisę patekti į darbo rinką leidžiant jiems užsiimti savarankiška individualia veikla.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

26. Chartijos 15 straipsnyje įtvirtinta Sąjungos pripažįstama teisė dirbti. Trečiųjų šalių piliečiai, kuriems leista dirbti valstybių narių teritorijose, turi teisę į tokias pačias darbo sąlygas kaip ir Sąjungos piliečiai (Chartijos 15 str. 3 d.). Laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką (Chartijos 16 str.). Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pasiprašiusiems tarptautinės apsaugos valstybės narės teritorijoje. Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog valstybės narės užtikrina, kad prašytojai turėtų galimybę patekti į darbo rinką ne vėliau kaip per 9 mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo datos, jei pirmojoje instancijoje kompetentinga institucija nepriėmė sprendimo ir prašytojas nekaltas dėl delsimo. Valstybės narės nustato sąlygas, kuriomis prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką, pagal nacionalinę teisę ir užtikrinant, kad prašytojai turėtų veiksmingas galimybes patekti į darbo rinką. Valstybės narės darbo rinkos politikos sumetimais gali teikti pirmenybę Sąjungos piliečiams arba valstybių, kurios yra Susitarimo dėl Europos ekonominės erdvės šalys, piliečiams, ir šalyje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams (Direktyvos 15 str. 2 d.).

27. Įstatymo 71 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta prieglobsčio prašytojo Lietuvos Respublikoje teisė dirbti, jeigu per 6 mėnesius nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos Migracijos departamentas nepriėmė sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ne dėl prieglobsčio prašytojo kaltės. Taisyklių 12 punkte įtvirtinta, kad Europos Sąjungos valstybėms narėms nepriklausančios trečiosios valstybės asmuo, pageidaujantis vykdyti individualią veiklą per nuolatinę bazę Lietuvoje, papildomai turi pateikti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, išduotą pagal Įstatymą.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, t. y. ES valstybėms narėms nepriklausančios trečiosios valstybės asmuo. Būdamas prieglobsčio prašytojas, taigi, neturėdamas leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus apskrities VMI pateikė prašymą įregistruoti individualią kitą pašto ir pasiuntinių (kurjerių) veiklą (veiklos kodas pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, 2 red. EVRK, 2 red.) – 53.20.00) per nuolatinę bazę Lietuvoje, prie prašymo pridėjo užsieniečio registracijos pažymėjimo kopiją. Vilniaus apskrities VMI, vadovaudamasi Taisyklių 12 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi pareiškėjas yra ES valstybėms narėms nepriklausančios valstybės (duomenys neskelbtini) gyventojas, neturintis leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde cituojamos Direktyvos nuostatos, taip pat nurodoma ESTT praktika, pagal kurią direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą direktyvos tikslą, laikantis visų pripažintų principų, siekiant užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo siekis pagrįsti Direktyvos tiesioginio taikymo būtinybę savo atvejui neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi pačioje Direktyvoje įtvirtinta, jog valstybės narės nustato sąlygas, kuriomis prašytojui suteikiama galimybė patekti į darbo rinką, pagal nacionalinę teisę ir užtikrinant, kad prašytojai turėtų veiksmingas galimybes patekti į darbo rinką (Direktyvos 15 str. 2 d.). Tai patvirtina ir pareiškėjo pateikti pavyzdžiai, kokias skirtingas sąlygas šiuo aspektu nustatė kitos ES valstybės narės. Tai, kad pareiškėjo nurodytose valstybėse nėra reikalavimo turėti leidimo laikinai ar nuolat gyventi, siekiant užsiimti individualia veikla, savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina Direktyvos nuostatas. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymo galią turinčiuose teisės aktuose nustatyti individualios veiklos ribojimai yra laikini, be to, pareiškėjui buvo sudaryta alternatyva dirbti Lietuvoje, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovo Sprendimas užkerta kelią prieglobsčio siekiantiems asmenims įgyvendinti įstatyme įtvirtintą teisę dirbti.

30. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Sprendimą teisėtu ir pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

31. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo vertinti jo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagrįstumo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė