2024-12-04 Nr. AB-17669-3-61-3-03097-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2481-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03097-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. H. (A. H.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 24S141052 (toliau – Sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760298446, galiojantis iki 2025 m. spalio 16 d, motyvuojant tuo, kad: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, nes pareiškėjui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.); 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Pareiškėjo teigimu, jam atlyginimo neišmokėjo ir darbo nesuteikė būtent darbdavys, kuris nesilaikė savo įsipareigojimų, todėl pareiškėjas buvo priverstas ieškotis naujojo darbo bei, siekdamas išlaikyti save ir savo šeimą, pateikė prašymą pakeisti darbdavį.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog, sprendžiant iškilusius klausimus, atsakovas turėjo pareigą bent minimaliai paklausti pareiškėjo, kodėl jis negauna darbo užmokesčio. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas kokiu nors būdu teikė melagingus duomenis ar siekė suklaidinti atsakovą. Įžvelgti pareiškėjo kaltę būtų nepagrįsta, kadangi susiklostė situacija, kai dėl darbdavio kaltės darbuotojui nebuvo mokamas žadėtas darbo užmokestis. Pasak pareiškėjo, Sprendime nenurodyta jokių argumentų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi, pateikė neteisingą ar klaidinančią informaciją, todėl atsakovas nenustatė jokių Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų faktinių pagrindų.

4. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimo dalis dėl pakankamo lėšų turėjimo yra nemotyvuota, o išvada, jog pareiškėjui negaunant darbo užmokesčio, jis neturi pakankamai lėšų, yra klaidinga. Migracijos departamentas neturėjo teisės naikinti leidimo laikinai gyventi, nustatęs, jog darbdavys su pareiškėju neatsiskaito ir žinodamas apie pareiškėjo naudojimąsi teise pakeisti darbdavį. Pareiškėjas ketina toliau dirbti Lietuvoje pas kitą darbdavį, todėl pateikė prašymą pakeisti darbdavį, tačiau atsakovo Sprendimas neproporcingai sukelia padėtį, dėl kurios jis negalėtų būti Lietuvoje. Migracijos departamentas pareiškėjo visiškai neinformavo apie galimą leidimo panaikinimą, todėl faktiškai susiklostė nesusipratimas, kai Migracijos departamentas turėjo informuoti užsienietį ir suteikti jam bent minimalų terminą, siekiant įgyventi jam suteiktas teises, kaip tai numatyta Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje.

5. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, nes užsienietis pateikė prašymą pakeisti darbdavį per nustatytą terminą, todėl sukeliamos pasekmės galėtų būti kraštutinė priemonė tikslui pasiekti tik po minimalios informacijos suteikimo.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „Saturn transport“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir Migracijos departamentas 2023 m. spalio 16 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. spalio 16 d. Atsakovas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir Sodra) esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2023 m. lapkričio 24 d. ir jam per jo darbo laiką Bendrovėje nei karto nebuvo išmokėtas jo prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Be to, Migracijos departamente 2024 m. balandžio 25 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. 2404-LLGD-1421 leisti pakeisti darbdavį dirbti, kuris 2024 m. birželio 18 d. sprendimu netenkintas, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra skundžiamas. Pareiškėjas 2024 m. birželio 19 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Orsema“ pagrindu, todėl, atsakovo manymu, ginčas neturi tikslo.

8. Atsakovo teigimu, nustačius, jog pareiškėjui nuo įdarbinimo Bendrovėje 2023 m. lapkričio 24 d. iki Migracijos departamentas atlikto Sodros duomenų patikrinimo nebuvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas vertintinas kaip duomenų neatitinkančių tikrovės teikimas.

9. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas ilgą laiką (nuo 2023 m. lapkričio mėn.), matydamas, kad jam nėra mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis į Migracijos departamentą nesikreipė.

10. Atsakovas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs.

II. 11. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo A. H. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

12.1. pareiškėjas yra Uzbekistano pilietis, kuris, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Saturn transport“, Migracijos departamentui 2023 m. birželio 19 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

12.2. Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230605-101463 kvietėja nurodyta Bendrovė, kviečiamu asmeniu - pareiškėjas, kuris ketino dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, prašoma leidimą išduoti 2 m., Bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį neterminuotai, numatoma įdarbinimo data – 2023 m. rugpjūčio 28 d., darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti 1 386 Eur kas mėnesį darbo užmokestį.

12.3. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, 2023 m. spalio 16 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760298446, galiojusį iki 2025 m. spalio 16 d.

12.4. Pareiškėjas Bendrovėje pradėjo dirbti 2023 m. lapkričio 24 d., atleistas iš Bendrovės 2024 m. birželio 10 d.

12.5. Bendrovė pareiškėjui išmokėjo darbo užmokestį: už 2023 m. lapkričio mėn. – 0,00 Eur, 2023 m. gruodžio mėn. – 0,00 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 0,00 Eur, 2024 m. vasario mėn. – 0,00 Eur, 2024 m. kovo mėn. – 0,00 Eur, 2024 m. balandžio mėn. – 876,42 Eur, 2024 m. gegužės mėn. – 73,04 Eur, 2024 m. birželio mėn. – 961,57 Eur.

12.6. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760298446, galiojantį iki 2025 m. spalio 16 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės bei asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad negali būti laikomas atsakingu už tai, kad Bendrovė nevykdė savo įsipareigojimų, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių ir dar daugiau, nepaneigia jo pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, sąlygų ir reikalavimų bei informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes. Pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes – kad Bendrovė nesuteikia jam darbo ir nemoka sulygto darbo užmokesčio, nors šią pareigą turėjo ir apie ją žinojo, nes ją buvo nurodęs prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. patvirtino žinantis, kad turi informuoti apie kitus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.

14. Teismas darė išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jam Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui tikslas yra tai, kad pareiškėjas dirbtų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.

15. Nors pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, prieš Migracijos departamentui priimant Sprendimą, jis nebuvo išklausytas ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo Sprendimo, tačiau nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nustatytų reikalavimų, dėl pateikiamų duomenų tikrumo ir pragyvenimui reikalingų pajamų dydžio, kurios pareiškėjas neginčijo, buvo pakankama atsakovui Sprendimu panaikinti pareiškėjo leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, neturėjo papildomai apklausti pareiškėjo, dėl to nėra ir pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidė gero administravimo ir proporcingumo principus.

16. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai, nustatęs, jog pareiškėjui nemokamas darbo užmokestis, t. y. pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, darė išvadą, kad atsakovas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. 17. Pareiškėjas A. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas teigia, kad jis jokios klaidinančios informacijos neteikė, nedirbo nelegalaus darbo, todėl neaišku, kokie duomenys neatitinka tikrovės, jei būtent darbdavys nesuteikė pažadėto darbo. Atsakovas turėjo pareigą bent minimaliai paklausti pareiškėjo, kodėl jis negauna darbo užmokesčio. Migracijos departamentas nepateikė jokių argumentų, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi, pateikė neteisingą ar klaidinančią informaciją, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas nenustatė jokių Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų faktinių pagrindų.

19. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nemotyvavo Sprendimo dalies, kurioje nurodė, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi. Tuo tarpu teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl kito darbdavio bei nevertino, kad atsakovas visiškai nebendradarbiavo su pareiškėju. Pareiškėjas ketina toliau dirbti Lietuvoje pas kitą darbdavį̨, todėl pateiks prašymą dėl darbdavio keitimo.

20. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas pareiškėjo visiškai neinformavo apie galimą leidimo panaikinimą. Pareiškėjo manymu, Migracijos departamentas turėjo informuoti jį ir suteikti jam bent minimalų terminą.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

23. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje ir gauti iš jos konkretų darbo užmokestį. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms (negaunat darbo užmokesčio) ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, tačiau pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos, tokio prašymo nebuvo pateikęs.

24. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

25. Galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Pareiškėjas nepaaiškina, kokias aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs Migracijos departamentui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimą. Šiuo atveju leidimo panaikinimo pagrindas buvo nustatytas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuris nustato, kad leidimas gyventi panaikinamas jeigu su užsieniečių buvo nutraukta darbo sutartis arba ji nebuvo sudaryta, be to pareiškėjas buvo įdarbintas ne laikinojo įdarbinimo įmonėje. Todėl Migracijos departamentas neprivalėjo informuoti pareiškėjo apie jam priimama nepalankų sprendimą.

26. Atsakovo vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi jau po ginčijamo Sprendimo nesudaro pagrindo teigti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ar naikintinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 24S141052, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760309849, galiojantį iki 2025 m. spalio 16 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė panaikinti dėl darbo išduotą pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. spalio 16 d., nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2, 5 p.).

32. Vertindama pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

33. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, be kita ko, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).

34. Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur).

35. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalimi 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. spalio 6 d. nusprendė išduoti ir 2023 m. spalio 16 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Saturn transport“ pagrindu, pareiškėjas minėtoje Bendrovėje dirba nuo 2023 m. lapkričio 24 d., tačiau jam nei karto nebuvo išmokėtas jo prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Pareiškėjui už 2024 m. balandžio mėn. išmokėta 876,42 Eur darbo užmokesčio, už 2024 m. gegužės mėn. – 73,04 Eur, už 2024 m. birželio mėn. – 961,57 Eur. Dar daugiau, pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024), konstatuota, kad atsakovui, patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas.

37. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis vienintelis šiuose dokumentuose nurodytas pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.). Tačiau, įvertinus aptartas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nors atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bet padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ginčijamas Sprendimas nepagrįstai buvo grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (šiuo atveju Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas būtų tinkamas ginčijamo Sprendimo teisinis pagrindas). Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl atsakovo padarytos teisės taikymo klaidos, susijusios su pareiga motyvuoti, ginčijamas administracinis sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitu tinkamu teisiniu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas dėl ginčijamo Sprendimo motyvo, susijusio su tikrovės neatitinkančių duomenų teikimu, esą sudarančio pagrindą panaikinti šį sprendimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

38. Teisėjų kolegija taip pat atmeta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo, o dėl jo buvusio darbdavio kaltės, nes pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra vykdomi. Vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2403-552/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, dėl to šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024). Pareiškėjas neįrodė išimtinių aplinkybių, lėmusių sistemingą pažeidimą sąlygų, taikomų asmenims, kuriems išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Skirgailė Žalimienė