2017-03-06 Nr. AB-5171-3-61-3-03277-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-183-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03277-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 18.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovų A. R., G. S. ir D. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, A. R., G. S. ir D. S. (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Trakų rajono 2-ojo notarų biuro notarė D. A., viešoji įstaiga Valstybės žemės fondas, valstybės įstaiga Trakų miškų urėdija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2.7-79-18612 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. R.“ dalį dėl 0,64 ha ploto žemės sklypo Nr. 2042-1, esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; 2) pripažinti negaliojančia 2011 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Trakų rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. A., notarinio reg. Nr. DA-5523, sudarytą tarp A. R. ir G. S. (sutuoktinė D. S.) dėl 0,04 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų r.; 3) taikyti restituciją natūra – 0,04 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti valstybės nuosavybėn; 4) priteisti G. S. ir jo sutuoktinei D. S. iš A. R. už 0,04 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėtus 10 000 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 2.7-79-18612 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. R.“ atkūrė nuosavybės teises į 0,1213 ha žemės iš jai tenkančio buvusio savininko J. Z. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) kaime Kauno apskrityje valdyto 0,1278 ha žemės ploto, t. y. vietoj turėto 0,1213 ha žemės ploto (vertė – 1 327 Lt) perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius bendro 1,1100 ha (vertė – 1 327 Lt) ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus:

Nr. 2042-1 (kurio plotas – 0,04 ha) bei Nr. 2042-3 (kurio plotas - 0,20 ha), esančius (duomenys neskelbtini) k., Trakų r.; žemės sklypą Nr. 2042-4 (kurio plotas – 0,07 ha), esantį (duomenys neskelbtini) k., Trakų r.; žemės sklypą Nr. 2042-5 (kurio plotas – 0,50 ha), esantį (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., ir žemės sklypą Nr. 2042-6 (kurio plotas – 0,30 ha), esantį (duomenys neskelbtini) k., Trakų rajone. Šio sprendimo pagrindu 2009 m. liepos 22 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota A. R. nuosavybės teisė į 0,04 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., kurį 2011 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė G.

S. ir D. S. už 10 000 Lt. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnyba (toliau – ir Miškų tarnyba) 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. R2-200 informavo, jog teritorija, patenkanti į 0,04 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Trakų r., į kurį Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 2.7-79-18612 A. R. atkurtos nuosavybės teisės, Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.

Miškų tarnyba 2014 m. sausio 16 d. organizavo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietovėje, t. y. minėtame žemės sklype. Patikrinimo vietovėje metu nustatyta, kad žemės sklype auga miškas, kuris yra Trakų miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 13 kvartalo 10 taksacinio sklypo tęsinys, o teritorija atitinka Miškų įstatymo nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir pagrįstai priskirta valstybinės reikšmės miško plotams. Žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtai perleistas į privačių asmenų nuosavybę, kadangi teritorija, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams.

Pareiškėjas darė išvadą, kad tuo buvo pažeistos Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies ir kitų teisės aktų nuostatos, numatančios, kad valstybinės reikšmės miškai yra valstybės nuosavybė. Pareiškėjas nurodė, kad, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į tokius miškus klausimą, Vyriausybės patvirtinimu, šie miškai turėjo būti išperkami. Pareiškėjas darė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. 2.7-79-18612 dalyje dėl 0,04 ha ploto žemės sklypo Nr. 2042-1, esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., priimtas pažeidžiant imperatyvias Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punkto, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, yra neteisėtas ir pažeidžia viešąjį interesą, o jo pagrindu sudarytas sandoris – 2011 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio reg.

Nr. DA-5523, dėl 0,04 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta kaip neteisėto administracinio akto realizavimo pasekmė, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau ir - CK) 1.80 straipsniu, yra niekinė, bei pripažintina negaliojančia minėtoje dalyje. Panaikinus ginčijamą administracinį aktą dalyje ir pripažinus negaliojančia minėtą pirkimo–pardavimo sutartį, pareiškėjo teigimu, ginčo žemės sklypas grąžintinas valstybei, o iš valstybės priteistini G. S. ir D. S. 10 000 Lt, kuriuos jie sumokėjo ginčo sandoriu A.

R..

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą prašė jį tenkinti.

Atsakovas nurodė, kad Valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 896 bei patikslintame Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 2.3-6345-79, kurį sudarė VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Vilniaus Žemėtvarkos skyrius, teritorija, kurioje buvo suformuotas ginčo žemės sklypas, nebuvo pažymėta kaip neprivatizuojama ar valstybės išperkama. Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d.

įsakymu Nr. 2.3-3512-(79) „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės, Trakų rajone“. Šį projektą parengė VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Vilniaus žemėtvarkos skyriaus vyresnioji inžinierė, o pasirašė bei suderino grupės vadovė ir skyriaus viršininkė. Minėtas Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas 2008 m. spalio 23 d. buvo suderintas VĮ Trakų miškų urėdijos urėdo pavaduotojo. Atsakovas pažymėjo, kad VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Vilniaus žemėtvarkos skyriaus vyresniosios inžinierės 2009 m. birželio 15 d. parengto ginčo žemės sklypo plano M 1:5000, kurį 2009 m. birželio 22 d. pasirašė grupės vadovė, žemės naudmenų eksplikacijoje nurodyta, kad žemės ūkio naudmenas sudaro 0,03 ha sodai ir kita žemė (želdiniai) – 0,01 ha.

Trakų rajono žemėtvarkos skyrius 2009 m. lapkričio 27 d. patvirtino, kad ginčo žemės sklype pažymėti žemės naudmenų kontūrai, rūšys ir plotai atitinka faktinę padėtį. Pareiškėjo manymu, valstybinės reikšmės miškai Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2.7-79-18612 dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos. VĮ Registrų centro 2014 m. birželio 6 dienai ginčo žemės sklypo nurodyta 1 200 Lt vidutinė rinkos vertė yra reali ir atspindi tikrąją šio sklypo kainą.

Atsakovas pažymėjo, kad nėra aišku, kodėl ginčo sklypo pirkimo metu atsakovai sumokėjo kelis kartus didesnę sumą nei tuo metu buvusi ginčo sklypo vidutinė rinkos vertė. Atsakovo manymu, priteisiant sumokėti atsakovams jų galimai sumokėtus 10 000 Lt taikant restituciją vienos iš šalių (valstybės) padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos (atsakovės A. R.) atitinkamai pagerėtų, kadangi valstybė atgautų ginčo žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė – 1 200 Lt.

Atsakovė A. R. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad žemės sklypą įgijo ir notariškai patvirtintu sandoriu perleido nepažeisdama teisės aktų nuostatų.

Atsakovai G. S. ir D. S. atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimo netenkinti.

Atsakovai nurodė, kad ginčo sklypo įsigijimas sietinas su jiems nuosavybės teise priklausančių pastato-šašlykinės bei žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimu ir valdymu. Ginčo žemės sklypą pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 2011 m. gruodžio 27 d. pagal preliminarius matavimus, kuriuos A. R. buvo atlikęs VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas. Savo iniciatyva 2012 m. gruodžio 3 d. atliko žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinius matavimus, to pasekoje buvo patikslintas žemės sklypo plotas ir šiuo metu nuosavybės teise jie valdo 0,0447 ha žemės sklypą. 2012 m. gruodžio 3 d.

žemės sklypo ribų paženklinime vietoje dalyvavo Trakų miškų urėdijos girininko pavaduotojas, kuris suderino atliktus žemės sklypo kadastrinius matavimus, pasirašė žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte. A. R. žemės sklypas buvo suformuotas Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 2.3-3512-(79) „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Trakų rajone“.

Projektą parengė VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto Vilniaus žemėtvarkos skyriaus inžinierė. Projektas 2008 m. spalio 23 d. buvo suderintas su VĮ Trakų miškų urėdijos urėdo pavaduotoju, Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento Trakų rajono agentūra bei su visomis kitomis institucijomis. Atsakovų manymu, žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės A. R., nebuvo pažymėtas kaip neprivatizuojamas miško plotas, nors projektas suderintas su visomis institucijomis. Atsakovai pažymėjo, kad tiek A.

R., tiek jie yra sąžiningi žemės sklypo įgijėjai ir jų teisė į nuosavybę taip pat turi būti ginama. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog 2009 m. gruodžio 8 d. (sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dieną) žemės sklypo plotas buvo įtrauktas į valstybinių miškų kadastro duomenis. Jų žinioje, esančios Miškų tarnybos 2014 m. sausio 16 d. miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. 771 išvadų 3 punkte nurodyta, kad Trakų miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 13 kvartalo 10 taksacinio sklypo duomenys tikslintini paliekant priskirtą miško plotui sklypo dalį (1-1), kurį VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas 2010-2011 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu nepagrįstai pasiūlė išbraukti iš miško žemės ploto.

Miškų valstybės kadastro duomenys buvo pakoreguoti atsižvelgiant į minėtą patikrinimo aktą. Net ir nustačius, kad sprendimo priėmimo metu, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės A. R., atsakovų vertinimu, sklypas turėjo būti priskirtas prie neprivatizuojamų žemės sklypų, priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, yra neproporcingos, neadekvačios siekiamam tikslui. Atsakovų vertinimu, taikant restituciją ir grąžinant ginčo sklypą valstybei jiems sąžiningai įgijusiems žemės sklypą bus sukurti papildomi ir bereikalingi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Valstybinės žemės fondas (toliau – ir Fondas) atsiliepimu į pareiškimą prašė administracinę bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Fondas nurodė, kad pastabų, pretenzijų, skundų iš kompetentingų ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūrose dalyvavusių, dokumentus bei duomenis derinusių institucijų, t. y. tuometinės Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus, VĮ Registrų centro, Valstybinės miškų tarnybos, VĮ Trakų miškų urėdijos, kitų institucijų dėl suformuoto bei vietovėje paženklinto žemės sklypo ir parengtų žemės sklypo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos dokumentų, juose esančių duomenų Valstybės žemės fondas nėra gavęs. Trakų r. sav. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje valstybinės reikšmės miškų plotai buvo suprojektuoti ir patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 2.3-6886-79. Paminėto įsakymo pagrindu suprojektuotas valstybinės reikšmės miškų sklypas Nr. 2151 (260,10 ha) (esantis greta žemės sklypo) paženklintas vietovėje. Žemės, sklypas suprojektuotas ir paženklintas vietovėje vėliau, t. y. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 2.3-3512-(79) „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Trakų rajone“ patvirtintame Trakų rajono (duomenys neskelbtini) kadastro žemės reformos žemėtvarkos projekte.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimą tenkinti.

Ministerija nurodė, kad pagal Miškų tarnybos 2014 m. sausio 23 d. rašte Nr. R2-200 pateiktus duomenis Trakų miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 13 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 10 Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 pakeitimo priskirtas valstybinės reikšmės miškams, dalis jo patenka į ginčo sklypą kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini). 2004 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (12-2)-D8-9473 Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, patvirtintą 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu 1370. Ministerija rėmėsi Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, nustatė, kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimas Nr. 2.7-79-18612 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kaimo vietovėje pilietei A. R.“ dalyje dėl valstybinės reikšmės miško perleidimo privačion nuosavybėn (atkuriant nuosavybės teises) yra neteisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu patenkino pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą, panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2.7-79-18612 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. R.“ dalį dėl 0,04 ha ploto žemės sklypo Nr. 2042-1, esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pripažino negaliojančia 2011 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Trakų rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. A., notarinio reg. Nr. DA-5523, sudarytą tarp A. R. ir G. S. (sutuoktinė D. S.) dėl 0,04 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,04 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas priteisė G. S. ir jo sutuoktinei D. S. iš A. R. už 0,04 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., sumokėtus 2 896,20 Eur (atitinkamai 10 000 Lt).

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktu, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir darė išvadą, kad šiuo atveju skundžiamas sprendimas, pagal kurį valstybinės reikšmės miško dalis perduota į privačių asmenų nuosavybę, prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, neatitinka teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Teismas pabrėžė, kad individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams, todėl administracinį aktą, ta apimtimi, kiek juo nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės miško dalį, laikė neteisėtu iš esmės.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, o privatus interesas – išsaugoti prieš beveik 10 metų priimtais administraciniais aktais suteiktas teises, t. y. nuosavybės teisių į konkretų žemės sklypą atkūrimą. Teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos teismų praktiką ir darė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2.7-79-18612 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui, naikintina.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas pripažinti negaliojančiu sandorį, kuriuo privatūs asmenys įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, laikytinas išvestiniu, šie teisiniai santykiai atsirado esant neteisėtam pagrindui – įstatymams prieštaraujantiems administravimo subjekto aktams. Teismas darė išvadą, kad panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2.7-79-18612 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,04 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui, naikintinas ir šio išvestinio administracinio akto pagrindu sudarytas sandoris – 2011 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtinta Trakų rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. A., notarinio reg. Nr. DA-5523, sudaryta tarp A. R. ir G. S. (sutuoktinė D. S.) dėl 0,04 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų rajone.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir darė išvadą, kad atsakovų G. S. ir D. S. argumentai dėl vindikacijos taikymo ir sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, pripažinęs 2011 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją ir valstybei grąžino 0,04 ha valstybinės reikšmės miško plotą (CK 6.145 str. 1 d.).

Teismas nustatė, kad pagal 2011 m. gruodžio 27 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjai G. S. ir D. S. pardavėjai A. R. už ginčo žemės sklypą sumokėjo 10 000 Lt. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir tai, kad 2011 m. gruodžio 27 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojanti, teismas iš A. R. G. S. ir D. S. priteisė 2 896,20 Eur (10 000 Lt).

Šioje byloje teismas nenagrinėjo klausimo dėl atsakovų G. S. ir D. S. patirtų išlaidų, atliekant tam tikrus darbus ginčo sklype. Teismas pažymėjo, kad, jei atsakovai dėl atitinkamų viešojo administravimo subjektų veiksmų patyrė žalą, jie turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo teisės aktų nustatyta tvarka.

III. Atsakovai G. S. ir D. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priteisimo G. S. ir jo sutuoktinei D. S. iš A. R. sumokėtus 2 896,20 Eur pakeisti priteisiant šią sumą iš valstybės. Taip pat atsakovai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant apeliacinį skundą. Atsakovai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012.

Atsakovė A. R. apeliaciniu skundu prašo nepriteisti iš jos G. S. ir D. S. už žemės sklypo pardavimą gautus 10 000 Lt.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus tenkinti, pirmosios instancijos teismo dalį dėl restitucijos taikymo pakeisti, nurodant iš valstybės priteisti G. S. ir D. S. 2 896,20 Eur (10 000 Lt).

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2015 m. liepos 31 d. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, pateikdamas patikslintus reikalavimus dėl restitucijos būdo, t. y. prašė priteisti G. S. ir jo sutuoktinei D. S. iš valstybės už 0,04 ha žemės sklypą sumokėtus 10 000 Lt. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinius skundus sutinka, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 nuspręsta taikyti kitokį restitucijos būdą nei nusprendė pirmosios instancijos teismas. Ministerija taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008, pažymi, kad ginčo sklypas yra valstybinės reikšmės miške, pardavėjas teisėtai neįgijo ir negalėjo teisėtai perleisti nuosavybės teisės į šį žemės sklypą. Ministerija pabrėžia, kad negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Ministerijos manymu, teismas pagrįstai pripažino negaliojančia 2011 m. gruodžio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir, taikydamas restituciją žemės sklypą grąžino Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 suformulavo ne tik modifikuotos restitucijos praktiką, bet ir jos įgyvendinimo sąlygas, valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamos turto rinkos kainos. Ministerija atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2013, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014, pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis žemės sklypo vertė 14 Eur, vidutinė rinkos vertė 277 Eur. Atsakovas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju G. S. ir D. S. negali būti priteista iš Tarnybos 2 896,20 Eur suma, nes ši suma yra didesnė nei žemės sklypas įvertintas atkuriant nuosavybės teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydamas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2.7-79-18612 dalį tiek, kiek juo A. R. grąžintos nuosavybės teisės į ginčo sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą žemės sklypą, taip pat prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2011 m. gruodžio 27 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria G. S. ir D. S. įsigijo ginčo sklype esantį 0,04 ha valstybinės reikšmės miškui priskirtą žemės sklypą, taikyti restituciją.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino panaikindamas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 2.7-79-18612 dalį dėl 0,04 ha ploto žemės sklypo Nr. 2042-1, esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pripažino negaliojančia 2011 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. R. ir G. S. (sutuoktinė D. S.) dėl 0,04 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų rajone. Teismas taip pat taikė restituciją natūra grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,04 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., ir priteisė G. S. bei jo sutuoktinei D. S. iš A. R. už 0,04 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., sumokėtus 2 896,20 Eur (10 000 Lt).

Atsakovai G. S., D. S. ir A. R. apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl 2 896,20 Eur priteisimo G. S. ir jo sutuoktinei D. S. iš A. R.. Atsakovų teigimu, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, minėta suma priteistina ne iš A. R., bet iš Lietuvos valstybės. Kaip matyti iš atsiliepimų į apeliacinius skundus, tokiai pozicijai neprieštarauja ir pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, bei trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo į apeliacinius skundus taip pat matyti Tarnybos pritarimas pozicijai, kad valstybė, o ne A. R. įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas. Pažymėtina, kad prašymą priteisti G. S. ir D. S. iš valstybės už 0,04 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., sumokėtus 10 000 Lt, pareiškė ir pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, patikslintame pareiškime (t. I, b. l. 188-193), kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi priėmė.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovų apeliaciniai skundai tenkintini. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija, iš naujo nekartodama ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais dėl ginčijamos Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalies teisėtumo, 2011 m. gruodžio 27 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo natūra grąžinant Lietuvos Respublikos nuosavybėn ginčo žemės sklypą, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies priteisiant 2 896,20 Eur G. S. ir D. S. iš A. R..

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, taigi jie negali būti civilinės apyvartos objektas ir jų savivaldybių ar privačių asmenų nuosavybėn negalima įsigyti. Be teisinio pagrindo įsigyti valstybinės reikšmės miškai turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. Dėl to prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pradėjo šį procesą, siekdamas ištaisyti savivaldos institucijų padarytą klaidą. Nagrinėjamoje byloje taikyta restitucija natūra – žemės sklypas su valstybiniu mišku grąžintas valstybės nuosavybėn, o atsakovams G. S. ir D. S. priteista iš A. R. jai sumokėta pagal nuginčytą sandorį suma.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad bet koks valstybės institucijos trukdymas asmeniui naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, skirtas viešajam interesui apsaugoti ir siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą). Restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal Civilinio kodekso normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras – asmens teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas, pasireiškiantis jos atėmimu, turi būti įvykdytas įstatymo nustatytomis sąlygomis, kurios draudžia nacionalinių valdžios institucijų savavališkus veiksmus, jis turi būti būtinas visuomenės interesams ir nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Lelas prieš Kroatiją). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją, 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją).

Nagrinėjamos bylos atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, jos įgaliotam pareigūnui – Vilniaus apskrities viršininkui – priėmus administracinį aktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šio akto dalis dėl ginčo žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn pripažinta neteisėta ir panaikinta. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Panaikinus tokį administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas, į kurį A. R. buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniu sandoriu buvo perleistas G. S. ir D. S..

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nagrinėjamu atveju nesivadovauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. civilinėje byloje 3K-7-165/2012 suformuota praktika, pagal kurią restitucija taikytina tik tarp valstybės ir paskutiniųjų valstybei grąžintino turto įgijėjų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. R. atžvilgiu restitucija netaikytina, nes nuosavybės teisių atkūrimo jai procesas pripažįstamas baigtu. Pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo A. R. procesą pabaigtu, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams G. S. ir D. S., iš kurių paimamas turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė, gaudama valstybinės reikšmės miško žemę, įpareigotina paskutiniams turto įgijėjams G. S. ir D. S. sumokėti 2 896,20 Eur (10 000 Lt), kuriuos jie sumokėjo ginčo sandoriu A. R., nes priešingu atveju jų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.).

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus pažymi, kad valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams atlyginti jų patirtas turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien tas faktas, jog sutartyje šalių nustatyta žemės sklypo kaina yra didesnė nei Nekilnojamojo turto registre nurodyta šio turto vidutinė rinkos vertė, pats savaime nėra pagrindas daryti išvadą, kad sandorio kaina neatitiko parduodamo turto rinkos vertės ir neturi būti atlyginama. Nenustačius, kad sandorio kaina neatitiko turto rinkos vertės, taikant restituciją pirkėjui gali būti atlyginamos turto įsigijimo išlaidos, atsižvelgiant, be kita ko, į sandorio kainą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1455-798/2013).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo šioje administracinėje byloje, tinkamai nesivadovavo aktualia teismų praktika. Pagal Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ valstybei šiuo atveju atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (3.14.2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo, jog atsakovams G. S. ir D. S. atlygintina dėl restitucijos taikymo natūra ne iš atsakovės A. R., bet iš Lietuvos valstybės. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje atsakovu yra įtraukta Tarnyba, kuri, remiantis minėtu Vyriausybės nutarimu, atstovauja Lietuvos valstybę. Taip pat bylos dalyviais yra pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, taigi taip pat atstovaujantys Lietuvos valstybės interesus. Pažymėtina, kad šie nagrinėjamos bylos dalyviai išreiškė savo poziciją, Tarnyba atsiliepime į apeliacinius skundus taip pat pasisakė dėl restitucijos klausimo sprendimo, priteisiant G. S. ir D. S. iš valstybės jų patirtas turto, natūra grąžintino valstybei, įsigijimo išlaidas. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju G. S. ir D. S. už ginčo žemės sklypą sumokėti 2 896,20 Eur (10 000 Lt) priteistini iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Atsakovai G. S. ir D. S. apeliaciniame skunde prašo priteisti apeliacinio skundo parengimo išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju atsakovai tik nurodo, kad prašo priteisti apeliacinio skundo ruošimo išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų A. R., G. S. ir D. S. apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį, kuria priteista G. S. ir jo sutuoktinei D. S. iš A. R. už 0,04 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., sumokėtus 2 896,20 Eur (atitinkamai 10 000 Lt) pakeisti, šią sumą G. S. ir D. S. priteisiant iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė