2021-03-31 Nr. AB-7114-3-61-3-01588-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-753-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01588-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laurimeta“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Laurimeta“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2019 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (18.8)-AD5-5551 „Dėl 2018 m. lapkričio 26 d. UAB „Laurimeta“ duoto privalomojo nurodymo Nr. PN60-2 pakartotinio pratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei nustatyti 2018 m. lapkričio 26 d. privalomojo nurodymo Nr. PN60-2 terminą iki 2019 m. lapkričio 1 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. lapkričio 26 d. Departamento Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas – vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. M. (toliau – ir vyriausiasis inspektorius) surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN60-2 (toliau – 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomasis nurodymas), kuriuo UAB „Laurimeta“ nurodė iki 2019 m. sausio 27 d. sutvarkyti aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav. (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), dangą taip, kad danga atitiktų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. Dl-193 patvirtinto Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento (toliau – ir Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas) 13, 14, 15 punktų nuostatas arba pradėti naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę naudojimo paskirtį – žemės ūkio, t. y. kad vykdant ūkinę veiklą žemės sklypo teritorija nebūtų priskirta prie galimai taršių teritorijų pagal Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 4.5 punkto nuostatas. Vyriausiasis inspektorius, atsižvelgęs į pareiškėjo 2019 m. sausio 18 d. rašytinį prašymą Nr. 18/01/19 „Dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo“, 2019 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo pratęsė UAB „Laurimeta“ 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą maksimaliam dviejų mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2019 m. kovo 28 d.

3. Pareiškėjas 2019 m. kovo 21 d. pateikė prašymą pratęsti terminą 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomajam nurodymui įvykdyti, tačiau Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nutarta nepratęsti 2018 m. lapkričio 26 d. UAB „Laurimeta“ duoto Privalomojo nurodymo. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendime padarytos išvados prieštarauja faktinei situacijai ir yra neteisėtos. Vyriausiajam inspektoriui patikrinimo metu buvo žinoma, kad UAB „Laurimeta“ žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) laiko (saugoja) ne eksploatuoti netinkamas transporto priemones, o priverstinai nuvežtas eksploatuotinas transporto priemones pagal sutartį su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu. Dėl šių automobilių vyksta įvairūs teisminiai ginčai, todėl automobilių patraukimas iš aikštelės yra ekonomiškai ir teisiškai neįmanomas. UAB „Laurimeta“ atlikto patikrinimo metu žodžiu ir 2018 m. lapkričio 23 d. raštu informavo vyriausiąjį inspektorių apie tai, kad UAB „Laurimeta“ sutelks visas galimybes nuomojamame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) atlikti visus veiksmus, jog žemės sklype būtų: įrengta vandeniui nelaidi kieta danga; įrengta danga taip, kad paviršinės nuotekos nuo jų nenutekėtų ant šalia esančių teritorijų ir ant jų nepatektų vanduo nuo šalia esančių teritorijų. Sklypo danga bus suformuota su nuolydžiais, kad nuotekos nuo teritorijos subėgtų į paviršinių nuotekų tvarkymo sistemą, valymo įrenginį; įrengti paviršinių nuotekų valymo įrenginiai, kurie nuotekas apvalys nuo teršiančių medžiagų (skendinčių medžiagų, naftos produktų).

4. Nurodė, kad UAB „Laurimeta“ savo veikloje užtikrina Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 11 punkto reikalavimo vykdymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo atkreiptas vyriausiojo inspektoriaus dėmesys į tai, jog siekiant atlikti numatomus įsipareigojimus, pirmiausia reikės parengti projektinę dokumentaciją ir tik po to bus atliekami didelės apimties statybos darbai. Be to, pareiškėjui susisiekus su galimais statybos rangovais, jie patikino, kad minėtų darbų įgyvendinimas, atsižvelgiant į klimato sąlygas, žiemos periodu neatliekami, todėl darbų pradžia nusikels iki pavasario. 2018 m. gruodžio 7 d. UAB „Laurimeta“ dėl įsipareigojimo atlikti teritorijos paviršinių nuotekų tvarkymo sistemos techninį-darbo projektą sudarė sutartį su UAB „Ekologiniai projektai“. 2018 m. gruodžio 18 d. UAB „Laurimeta“ sudarė sutartį su UAB „Ruvis“ dėl asfalto granulių pirkimo. UAB „Laurimeta“ 2018 m. gruodžio 5 d. skundu Nr. 05/12/18 ir 2019 m. sausio 18 d. raštu Nr. 18/01/19 informavo atsakovą, jog vadovaujantis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-16 „Dėl automobilių kelių dangos konstrukcijos asfalto sluoksnių įrengimo taisyklių ĮT ASFALTAS 08 patvirtinimo“ patvirtintų Automobilių kelių dangos konstrukcijos asfalto sluoksnių įrengimo taisyklių ĮT ASFALTAS 08 nuostatomis, aikštelės kietos, vandeniui nelaidžios asfalto dangos įrengimo darbai galimi tik esant tam tikrai oro temperatūrai: asfalto pagrindo sluoksnio įrengimas galimas esant mažiausiai oro temperatūrai -3 °C; asfalto apatinio sluoksnio įrengimas galimas esant mažiausiai oro temperatūrai -0 °C; asfalto viršutinis sluoksnis iš voluojamojo asfalto galimas esant mažiausiai oro temperatūrai +5 °C. Įrengus asfalto dangą nesilaikant asfalto dangos įrengimui nustatytų oro temperatūrinių sąlygų, danga bus nekokybiška ir sulūš. UAB „Laurimeta“ apklausė galimus rangovus, kurie informavo, jog nevykdys darbų esant mažiausiai oro temperatūrai -3 °C ir neprisiims atsakomybės dėl jos kokybės. Taigi, pareiškėjas darė išvadą, kad 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo vykdymo pradžios data galėjo būti tik nuo 2019 m. balandžio 1 d., kai galima pradėti vykdyti dangos įrengimo darbus.

5. Vyriausiasis inspektorius priėmė 2019 m. sausio 21 d. sprendimą pratęsti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. kovo 28 d., pripažinęs, kad 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomasis nurodymas negali būti įvykdytas dėl netinkamų oro sąlygų. Pareiškėjo nuomone, vyriausiasis inspektorius, nustatęs 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. kovo 28 d., veikė nesąžiningai, nes žinojo, kad oro sąlygos iki 2019 m. kovo 28 d. iš esmės nepasikeis ir 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodo UAB „Laurimeta“ įvykdyti negalės. Vyriausiasis inspektorius, nustatęs laikotarpį, reikalingą 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įgyvendinti, formaliai taikė teisės normas ir neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo laikotarpis nustatytas neatsižvelgiant į objektyvias sąlygas ir pažeidžiant įstatyme įtvirtintą minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principą, o Sprendimas yra nemotyvuotas, neteisėtas, priimtas neatsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, galinčias turėti įtakos laikotarpiui, reikalingam 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams tinkamai įgyvendinti. Pareiškėjas įvertino, kad 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo vykdymas iš esmės buvo pradėtas laiku, tačiau jame numatyti reikalavimai nėra įgyvendinti ne dėl Bendrovės kaltės, o dėl objektyvių priežasčių.

7. Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo argumentai dėl neįmanomumo objektyviai įvykdyti 2018 m. lapkričio 26 d Privalomąjį nurodymą iki termino dėl netinkamų klimato sąlygų yra nepagrįsti jokiais naujais objektyviais duomenimis (rangovų raštais, kelio dangos tyrimais, oro sąlygų konkrečiai privalomajam nurodymui duoto termino buvimu ir pan.), o iš esmės tik atkartojant tuos pačius pareiškėjo siųstų raštų dėl skundžiamo Patikrinimo akto pratęsimų 2019 m. kovo 21 d. Nr. 1; 2019 m. sausio 18 d. Nr. 18/01/19; 2018 m. gruodžio 5 d. Nr. 05/12/18; 2018 m. lapkričio 23 d. Nr. 23/11/18 argumentus, susijusius su klimato sąlygomis. Atsakovas įvertino, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių naujų teisinių argumentų dėl 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo termino nepratęsimo. Departamento direktorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas 2019 m. kovo 21 d. pateiktame prašyme nenurodė, kokie nauji objektyvūs veiksniai sutrukdė įvykdyti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomą nurodymą. Be to, kaip teigė atsakovas, 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomasis nurodymas nėra nuginčijamas, todėl yra teisėtas ir vykdytinas. Pareiškėja iš esmės tokius pačius argumentus pateikė prieš tai siųstuose prašymuose dėl termino pratęsimo, todėl laikė, kad jokių naujų veiksmų neatliko bei nenurodė jokių naujų objektyvių aplinkybių.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Laurimeta“ prašymą patenkino, panaikino Sprendimą ir pratęsė 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomajame nurodyme Nr. PN60-2 nustatytą terminą aplinkosauginiams pažeidimams pašalinti iki 2019 m. lapkričio 1 d.

10. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įpareigojimo pareiškėją pašalinti aplinkosauginius pažeidimus pakartotinio termino pratęsimo.

11. Iš į bylą pateiktų rašytinių duomenų teismas nustatė, kad 2018 m. lapkričio 26 d. surašytas Privalomasis nurodymas, kuriuo įpareigota Bendrovė pašalinti aplinkosauginius pažeidimus ir nustatytas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas iki 2019 m. sausio 27 d. 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomajame nurodyme konstatuota, jog neplaninio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Laurimeta“ veiklavietės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) aikštelėje transporto priemonės laikomos atviroje lauko teritorijoje neturinčioje vandeniui laidžios kietos (asfalto, asfaltbetonio, betono ir pan.) dangos, susidariusios paviršinės nuotekos gali patekti ant šalia esančių teritorijų, ir atvirkščiai, nėra įrengtos paviršinių nuotekų surinkimo sistemos su paviršinių nuotekų valymo įrenginiais. Tokiais veiksmais buvo pažeistos Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 13, 14 ir 15 punktų nuostatos. 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas sutvarkyti aikštelėje dangą taip, kad danga atitiktų Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 13, 14 ir 15 punkto nuostatas arba pradėti naudoti žemės sklypą pagal pagrindinę naudojimo paskirtį – žemės ūkio, t. y., kad vykdant ūkinę veiklą žemės sklypo teritorija nebūtų priskirtina prie galimai teršiamų teritorijų pagal Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 4.5 punkto nuostatas. 2019 m. sausio 18 d. Departamentas, remiantis UAB „Laurimeta“ 2019 m. sausio 18 d. prašymu, pratęsė UAB „Laurimeta” 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. kovo 28 d. 2019 m. kovo 21 d. Departamente buvo gautas pareiškėjo prašymas dėl termino pratęsimo 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomajam nurodymui įvykdyti, tačiau Departamentas 2019 m. kovo 28 d. Sprendimu nepratęsė UAB „Laurimeta“ 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo termino.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 18 straipsnio 3 punktu, 21 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-202/2011, kurioje nurodoma, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, iš esmės reglamentuodamas tik maksimalius privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus, įtvirtina aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno diskrecijos teisę spręsti dėl konkretaus termino duotam privalomajam nurodymui įvykdyti. Tokios diskrecijos teisės įgyvendinimas įstatyme siejamas su būtinybe atsižvelgti į tai, koks laikotarpis objektyviai reikalingas privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įvykdyti. Taigi, teismas darė išvadą, kad siekiant pratęsti nustatytą įvykdymo terminą, turėtų būti nurodomos svarbios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiančios priežastys, patvirtinančios, jog objektyviai nebuvo galimybės įvykdyti reikalavimo per nustatytą terminą.

13. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgė į 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomajame nurodyme suformuluotą reikalavimą, šiuo nurodymu siekiamus tikslus ir konstatavo, kad pareiškėjo siekis pratęsti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo terminą yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi vyriausiajam inspektoriui surašius 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomąjį nurodymą ir nurodžius įvykdymo terminą iki 2019 m. sausio 27 d. bei vėliau šį terminą pratęsiant iki 2019 m. kovo 28 d., pareiškėjui objektyviai nebuvo įmanoma šio nurodymo savalaikiai įvykdyti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui ginčo aikštelėje įrengti dangą sutrukdė klimatologinės sąlygos – žiemos laikotarpis. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – 2018 m. gruodžio 17 d. pareiškėjo sutartis su UAB „Ekologiniai projektai“ (sutartis dėl įsipareigojimo atlikti teritorijos paviršinių nuotekų tvarkymo sistemos techninį – darbo projektą) bei 2018 m. gruodžio 18 d. pareiškėjo sutartis su UAB „Ruvis“ (sutartis dėl asfalto granulių pirkimo) patvirtina, jog pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, susijusių su siekiu įvykdyti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomąjį nurodymą dėl dangos įrengimo. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog automobilių pašalinimas iš aikštelės yra apsunkintas, kadangi vykstant teisminiams ginčams transporto priemonės yra saugomos konkrečioje aikštelėje, vykdant pareiškėjo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo apskrities komisariato Priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutarties įsipareigojimus.

14. Nagrinėjamu atveju teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes įvertino kaip nepriklausančias nuo jo valios objektyvias kliūtis, sutrukdžiusias ginčo nustatytais terminais įvykdyti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomąjį nurodymą, todėl Departamento Sprendimą panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei patenkino pareiškėjo prašymą nustatyti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2019 m. lapkričio 1 d.

15. Teismas pažymėjo, jog teismo sprendimo priėmimo metu neturėjo duomenų, jog 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomasis nurodymas būtų pareiškėjo įvykdytas.

III. 16. Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo galiojimo laikotarpiu nesiėmė jokių realių veiksmų jam įvykdyti. Pareiškėjui pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 3 dalį nustatytas dviejų mėnesių terminas buvo maksimaliai pratęstas iki 2019 m. kovo 28 d., tačiau, atsakovo nuomone, pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų, kurie liudytų pareiškėjo rūpestingumą ir pastangas įvykdyti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomąjį nurodymą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2019 m. toliau vykdė komercinę ūkinę veiklą, neatsižvelgiant į aplinkos apsaugos reikalavimus ir 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomąjį nurodymą.

18. Atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas nepagrįstas ir neatitinka aplinkos apsaugos tikslų, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme įtvirtintų privalomųjų nurodymų davimo tikslų. Taip pat atsakovas nurodo, kad teismui pareiškėjas nenurodė, jog jam 2019 m. balandžio 19 d. buvo įteiktas pakartotinis privalomasis nurodymas Nr. PN60-8 (toliau – ir 2019 m. balandžio 19 d. Privalomasis nurodymas), kuriuo nustatytas naujas maksimalus įvykdymo terminas iki 2019 m. birželio 19 d. Taigi, atsakovas daro išvadą, kad 2019 m. balandžio 19 d. Privalomasis nurodymas nebuvo skundžiamas ir yra įsiteisėjęs, todėl pareiškėjas turėjo prašyti pratęsti 2019 m. balandžio 19 d. Privalomąjį nurodymą, o ne 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomąjį nurodymą. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-652-492/2017 ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 ir 4 dalimis, atsakovas daro išvadą, kad įstatymas nenumato atvejų, kuriems esant būtų galima pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, ypač tuomet, kai privalomojo nurodymo įvykdymo terminas jau yra pasibaigęs.

19. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2922/2012 ir 2007 m. birželio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A469-663/2007 ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pratęsė 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo terminą iki 2019 m. lapkričio 1 d. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad teismo sprendimas priimtas 2019 m. gruodžio 6 d., tačiau 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą teismas pratęsė iki 2019 m. lapkričio 1 d. Kaip teigia atsakovas, teismas priėmė sprendimą dėl termino pratęsimo, kuris sprendimo priėmimo dieną buvo pasibaigęs.

20. Atsakovas teigia, kad teismas nesivadovavo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsniu, pagal kurį teisė pratęsti privalomojo nurodymo terminą suteikta Departamentui. Taip pat atsakovas pabrėžia, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnyje yra įtvirtinti aiškūs terminai, kurie apibrėžia, kiek galima pratęsti privalomąjį nurodymą. Pareiškėjas nėra įvykdęs tiek 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo, tiek pakartotinio 2019 m. balandžio 19 d. Privalomojo nurodymo, nors jų įvykdymui buvo duoti maksimalūs įvykdymo terminai. Tokie aplinkosauginių reikalavimų nesilaikymo pavyzdžiai ir terminai – absoliučiai netoleruotini ir nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalimi.

21. Departamento nuomone, teismas netinkamai aiškino bei taikė materialiosios bei proceso teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

22. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad byloje yra nustatyta, jog: pareiškėjas 2018 m. gruodžio 7 d. sudarė sutartį su UAB „Ekologiniai projektai“ dėl įsipareigojimo atlikti teritorijos paviršinių nuotekų tvarkymo sistemos techninį-darbo projektą; 2018 m. gruodžio 18 d. sudarė sutartį su UAB „Ruvis“ dėl asfalto granulių pirkimo; 2019 m. kovo 21 d. raštu kreipėsi į atsakovą, pateikiant duomenis apie atliktus veiksmus bei esančias nepalankias darbams klimato sąlygas bei prašant pratęsti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Taigi, pareiškėjas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai detalizavo pareiškėjo atliktus veiksmus, kuriais buvo siekiama įvykdyti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomąjį nurodymą jame nustatytu terminu, pareiškėjo veiksmus laikė aktyviais, rūpestingais ir pakankamais konstatuoti, jog pareiškėjo siekis pratęsti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą yra pagrįstas ir teisėtas.

24. Pareiškėjas teigia, kad turi teisėtą lūkestį, jog institucija jo atžvilgiu elgsis teisėtai, faktines aplinkybes vertins objektyviai, nesieks nesąžiningais būdais klaidinti teismo ir kitų subjektų dėl susidariusios situacijos, tačiau atsakovo atstovų agresyvus ir neteisėtas elgesys pareiškėjo atžvilgiu rodo priešingai. Pareiškėjas teigia, kad:

23.1. Atsakovas teismui nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, faktus vertina subjektyviai ir neatsižvelgia į objektyvius duomenis;

23.2. Neteisėtus institucijos veiksmus vykdomame tyrime dėl aplinkosaugos pažeidimų yra konstatavęs ir teismas – Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 14 d. sprendimu administracinio nusižengimo byloje panaikino atsakovo sprendimą patraukti administracinėn atsakomybėn pareiškėjo įmonės vadovę ir nutarė nutraukti administracinio nusižengimo teiseną;

23.3. Dar neįsiteisėjus sprendimui nagrinėjamoje byloje, atsakovas išimtinai šio sprendimo pagrindu inicijavo papildomą neplaninį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu, kuriame 2020 m. sausio 7 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA71-1. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, atsakovas rodo nepagarbą teismo sprendimui ir jo privalomumui;

23.4. Atsakovas viršija savo kompetencijos ribas ir neteisėtai veikia ultra vires (viršijant įgaliojimus) pareiškėjo atžvilgiu. Byloje surinkti duomenys, kad atsakovas raštu kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su tyrimu nesusijusiais klausimai, taip pareiškėjo vertinimu, siekdamas sužlugdyti pareiškėjo vykdomą ūkinę komercinę veiklą ir darydamas spaudimą pareiškėjui. Be to, pareiškėjo teigimu, atsakovas be pakankamo pagrindo toliau reikalauja su tyrimu nesusijusių duomenų ir juos naudoja netinkamais tikslais (rašydamas pareiškėjo verslo partneriams raštus ir pan.);

23.5. Atsakovas apeliaciniame skunde elementarias faktines aplinkybes traktuoja kaip pažeidimus, nepagrįstai pareiškėjo ūkinei komercinei veiklai suteikdamas negatyvią prasmę. Skunde nurodoma, kad pareiškėjas tęsė ūkinę komercinę veiklą neigiamame kontekste, tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad įmonėje dirba dešimt darbuotojų, jiems turi būti mokamas darbo užmokestis, turi būti mokami mokesčiai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl pats ūkinės veiklos vykdymas nėra žalingas;

23.6. Atsakovas, aptardamas aplinkosaugos tikslus, neįvertina, kad paties pareiškėjo veikla susijusi su aplinkos apsaugos gerinimu, nes yra surenkamos ir utilizuojamos netinkamos eskploatuoti transporto priemonės, todėl pozityvų poveikį aplinkai turėtų būtent pareiškėjo veiklos išsaugojimas, pašalinant nustatytus pažeidimus.

24. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismui nepanaikinus atsakovo surašyto Sprendimo, pareiškėjas nepagrįstai patirtų neproporcingas neigiamas pasekmes, todėl priimtas teismo sprendimas yra ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Be to, pareiškėjas teigia, kad atsakovas nemotyvuotai atsakė į pareiškėjo pateiktą prašymą pratęsti terminą, nesiaiškino, kokios aplinkybės yra svarbios šiai konkrečiai situacijai ir klausimą išsprendė formaliai.

25. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad terminas negalėjo būti pratęstas, nes jis buvo pasibaigęs, tačiau pareiškėjas pažymi, kad tokie teiginiai neatitinka faktinės situacijos, byloje esančių duomenų ir prieštarauja kitiems atsakovo nurodytiems argumentams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. (18.8)-AD5-5551 „Dėl 2018 m. lapkričio 26 d. UAB „Laurimeta“ duoto privalomojo nurodymo Nr. PN60-2 pakartotinio pratęsimo“ bei reikalavimo nustatyti 2018 m. lapkričio 26 d. privalomojo nurodymo Nr. PN60-2 terminą iki 2019 m. lapkričio 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamame Sprendime, be kita ko, konstatuota, kad blogos oro sąlygos nėra laikytinos objektyvia priežastimi, dėl kurių negalimas savalaikis 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymas; paminėta, kad transporto priemonės galėjo būti saugomos kitoje aplinkosauginius reikalavimus atitinkančioje aikštelėje. Šioje administracinėje byloje nebuvo ir nėra sprendžiama dėl 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo, taip pat dėl Departamento 2019 m. sausio 21 d. sprendimo, kuriuo pratęstas 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas dviejų mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2019 m. kovo 28 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, įvertinęs, kad pareiškėjui ginčo aikštelėje įrengti dangą sutrukdė klimatologinės sąlygos – žiemos laikotarpis, taip pat įvertinęs rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, susijusių su siekiu įvykdyti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomąjį nurodymą dėl dangos įrengimo. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog automobilių pašalinimas iš aikštelės yra apsunkintas, kadangi vykstant teisminiams ginčams transporto priemonės yra saugomos konkrečioje aikštelėje, vykdant pareiškėjo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo apskrities komisariato Priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugų sutarties įsipareigojimus.

28. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų, kurie liudytų pareiškėjo rūpestingumą ir pastangas įvykdyti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomąjį nurodymą. Atsakovas teigia, kad teismas nesivadovavo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsniu, pagal kurį teisė pratęsti privalomojo nurodymo terminą suteikta Departamentui. Taip pat atsakovas pabrėžia, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnyje yra įtvirtinti aiškūs terminai, kurie apibrėžia, kiek galima pratęsti privalomąjį nurodymą.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Departamentas 2019 m. balandžio 19 d. priėmė Privalomąjį nurodymą, kuriame buvo nustatytas naujas tokio paties turinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas iki 2019 m. birželio 19 d. (apie šį nurodymą pareiškėjas raštu supažindintas 2019 m. balandžio 23 d.). Taigi, skundžiamo Sprendimo, kuriame buvo atsisakyta pratęsti 2018 m. lapkričio 26 d. privalomojo nurodymo Nr. PN60-2 terminą, panaikinimas, galiojant naujajam 2019 m. balandžio 19 d. Privalomajam nurodymui, nebesukelia teisinių pasekmių. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, panaikinęs skundžiamą Sprendimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nustatytas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

31. Tokia pati išvada darytina ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkintas pareiškėjo reikalavimas pratęsti 2018 m. lapkričio 26 d. Privalomajame nurodyme Nr. PN60-2 nustatytą terminą aplinkosauginiams pažeidimams pašalinti iki 2019 m. lapkričio 1 d. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad galioja 2019 m. balandžio 19 d. Privalomasis nurodymas, kuriame buvo nustatytas naujas tokio paties turinio privalomojo nurodymo įvykdymo terminas iki 2019 m. birželio 19 d., kad 2019 m. balandžio 19 d. Privalomasis nurodymas net nebuvo skundžiamas. Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs visų faktinių aplinkybių, nepagrindė, kodėl jis pritarė pareiškėjo reikalavime nustatytam ilgam terminui (iki 2019 m. lapkričio 1 d.). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nustatytas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat naikintinas.

32. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

33. Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, t. y. išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (302,5 Eur). Šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikia 2017 m. gruodžio 29 d. atstovavimo sutartį Nr. SV/17/51/ADV, pagal kurią pareiškėją atstovavo advokatas, 2020 m. sausio 21 d. mokėjimą, kuriuo advokatui pervesta 302,5 Eur, 2020 m. sausio 17 d. sąskaita už teisines paslaugas serija SV Nr. 20 20/008. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, tai jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laurimeta“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius