2019-09-25 Nr. AB-18076-3-64-3-00331-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-383-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00331-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2.; 24.7; 55.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Šiaulių ir Telšių apskrityse) pareiškimą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje (teisių perėmėjas – Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Šiaulių ir Telšių apskrityse) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas ištirti, ar Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ (toliau – ir Sprendimas) 1.2 punktas atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Mažeikių rajono savivaldybės taryba Sprendimo 1.2 punktu numatė, jog nekilnojamojo turto objektams tų mokesčio mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000 Eur ir daugiau, taikomas 1,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymo numatyta tvarka.

NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad konkretų nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Galimas mokesčio tarifo intervalas (nuo 0,3 procento iki 3 procentų) įtvirtintas NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, jog savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

Sprendimo 1.2 punkte įtvirtintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti 1,5 procento nekilnojamojo turto mokestį. MAĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atitinkamas mokestis, kurio nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai, gali būti nustatomas tik įstatymu. Šiuo atveju nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų kriterijai įtvirtinti NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Išvardintų kriterijų sąrašas yra baigtinis, tad savivaldybės taryba imperatyviai įpareigota vadovautis tik įstatyme numatytais kriterijais.

Savivaldybės sprendimo 1.2 punkte didesnis nekilnojamojo turto mokestis nustatomas tiems mokesčio mokėtojams, kurie priskirti didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai. Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas formuojamas remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).

Didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašas sudarytas administravimo tikslais ir negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojo kategorija, nes nėra išskiriami kokie nors reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams.

3. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė pareiškimą atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostata, jog savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį), turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus, būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį. Atsakovas, nustatydamas konkrečius mokesčio tarifus bei juos diferencijuodamas, rėmėsi mokesčio mokėtojų kategorijos kriterijumi – dydžiu. Nustatant skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, yra siekiama pozityvių tikslų, didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama savivaldybės tikslams, mokykloms ir vaikų darželiams išlaikyti, socialinėms reikmėms ir tai negali būti laikoma atskirų ūkio subjektų diskriminavimu. Pažymėjo, kad Mažeikių rajono savivaldybė neturi jokių duomenų apie asmenų gaunamas pajamas, mokamus mokesčius ir neturi galimybės sekti pajamų srautų, jai nėra suteikta teisė tvarkyti tokio pobūdžio asmenų duomenų. Savivaldybės neturi kompetencijos juridinius asmenis priskirti tam tikrai mokesčių mokėtojų kategorijai, todėl remiasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje prašymą tenkino ir pripažino, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija), nusprendė įsiteisėjusį sprendimą paskelbti Teisės aktų registre.

6. Teismas nustatė, jog prašomo ištirti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkte numatyta, kad nekilnojamojo turto objektams tų mokesčio mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau, taikomas 1,5 procento nekilnojamojo turto mokesčio tarifas. Mažeikių rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 44 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Sprendimo 1.2 punktą išdėstė taip: „Nekilnojamojo turto objektams tų įmonių, kurios atitinka Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo nurodytus didelės įmonės kriterijus – 1,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės“.

7. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo prašymas ištirti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ atitiktį NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, MAĮ 3 straipsnio 2 daliai.

8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, NTMĮ 1 straipsniu, 3 straipsnio 1, 2, 3 dalimis ir nurodė, kad nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis įstatymu, yra apmokestinamos nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir/ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai, kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis.

9. Teismas akcentavo, kad NTMĮ (nagrinėjamam ginčui aktuali 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalą ir nustatė jį nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Teismas nurodė, kad NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) normos neatsietinos nuo šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies normų, kadangi minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį. Taigi, pagal NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą NTMĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardintus kriterijus.

10. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas kriterijus nekilnojamojo turto mokesčio subjektais, turinčiais mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, laikyti įmones, kurios atitinka Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo nurodytus didelės įmonės kriterijus.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 1 straipsniu, 3 straipsnio 5 dalimi, 4 straipsnio 3, 4 dalimis.

12. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo pasirinkto kriterijaus pagrįstumo ir teisėtumo, atkreipė dėmesį į šiuos nagrinėjamu atveju reikšmingus aspektus: konkretaus mokesčio rūšį, mokesčių mokėtojų diferencijavimo pagal tam tikras kategorijas tikslus bei būtinumą mokesčio dydį įtvirtinančius kriterijus nustatyti aukštesnės galios teisės aktais – įstatymais. Teismo vertinimu, sisteminiu ir lingvistiniu požiūriu NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) – turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį.

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 4 straipsnį, įmonės priskiriamos labai mažoms, mažoms, vidutinėms ir didelėms įmonėms atsižvelgiant į balanse nurodyto turto vertę ir į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi ir neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. Teismo vertinimu, didelės įmonės kriterijus negali būti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojo kategorija, nes nėra išskiriami reikšmingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimą dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams.

Kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį išskyrimo objektyvių kriterijų, nėra aišku, kodėl vieni subjektai į šią kategoriją patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į didelės įmonės kategoriją, tačiau, yra tokia galimybė, valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir/ar naudojimą, kaip to reikalauja NTMĮ 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama NTMĮ – iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sąlygomis. Taigi teismas sutiko ir su pareiškėjo prašyme nurodyta aplinkybe, kad Mažeikių rajono savivaldybės taryba nepagrįstai ir neteisėtai tik juridiniams asmenims nustatė didesnį mokesčio tarifą, nors kaip nekilnojamojo turto savininkai (pagal turimo turto kiekį ir vertę) jie gali nesiskirti nuo fizinių asmenų.

13. Teismas konstatavo, kad ginčijamu Sprendimo 1.2 punktu nustatytas didesnis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia šio mokesčio mokėtojų materialiąsias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl šio mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi būti grindžiami įstatymu. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą remiantis NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų būti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiškai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį. Savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais.

14. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad ginčijamu atsakovo Sprendimo 1.2 punktu didesnis nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis, nors ir buvo nustatytas remiantis Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatyme įtvirtintais kriterijais, tačiau nebuvo atsižvelgta į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu. Panašiai bylai aktualias teisės normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškino 2015 m. spalio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015 ir 2017 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017 (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.)

15. Teismas nurodė, kad pripažinus, jog tikrinamas Sprendimo 1.2 punktas prieštarauja NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, ši aplinkybė, remiantis administracinių teismų praktika, eliminuoja teismo pareigą vertinti tikrinamų norminio administracinio akto nuostatų atitiktį kitoms pareiškėjo prašyme nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

III. 16. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Skundžiamame sprendime yra analizuojamas ir tiriamas ne tas teisės aktas, dėl kurio kilo ginčas. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra tai, ar Mažeikių rajono savivaldybės taryba turėjo teisę Sprendimo 1.2 punkte nustatyti didesnį (1,5 proc.) nekilnojamojo turto mokesčio tarifą „didiesiems mokesčių mokėtojams“, kuomet „didžiųjų mokesčių mokėtojų“ sąvoka yra aiškinama remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis.

Tuo metu skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas analizuoja visai kitą teisės aktą, t. y. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą (toliau – ir ĮFAĮ). Teismas skundžiamame sprendime ĮFAĮ analizuoja ir cituoja 7 kartus. Sprendimas nenumato, kad mokesčio mokėtojo dydis yra nustatomas pagal ĮFAĮ. Atsakovo atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą yra nurodyta priešinga aplinkybė, t. y. jog savivaldybės taryba priimdama Sprendimą rėmėsi Taisyklėmis. Teismo nurodomas ĮFAĮ nei Sprendime, nei atsakovo atsiliepime nėra net minimas.

ĮFAĮ skundžiamame sprendime nėra nurodytas dėl techninės teksto surinkimo ir/ar techninės korektūros klaidos, kadangi ĮFAĮ yra plačiai cituojamas, pateikta išsami ĮFAĮ turinio ir siekiamų tikslų bei paskirties analizė. Skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies baigiamoji išvada taip pat yra padaryta tiesiogiai remiantis ĮFAĮ. Tuo metu ginčo dalyką sudarančios Taisyklės skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra nei karto nurodytos ir/ar nėra net minimaliai analizuojamos. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl Sprendimo prieštaravimo NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai yra pagrįsta ne to teisės akto, kuris yra ginčo dalykas nagrinėjamoje byloje, teisine analize.

Skundžiamas sprendimas faktiškai yra be motyvų dėl ginčo esmės (dėl Taisyklių). Tokia situacija, kuomet teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra sudaryta remiantis visai kito teisės akto nuostatomis ir/ar visai kitos administracinės bylos ginčo dalyku, de jure (teisiškai) yra prilygintina teismo sprendimo buvimui be motyvų. Ši aplinkybė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, yra absoliutus sprendimo negaliojimo teisinis pagrindas.

16.2. Teismo sprendime yra klaidingai surašyta ir aprašomoji dalis. Joje nurodyta, kad Mažeikių rajono savivaldybės taryba atsiliepime išdėstė teiginius, kurie faktiškai atsiliepime nebuvo dėstomi. Aprašomoji dalis neatitinka (nesutampa) su faktinėmis ginčo aplinkybėmis, nesutampa su teisės aktu (Taisyklėmis), kuris turi būti analizuojamas ir tiriamas nagrinėjamoje byloje, nesutampa su teismo sprendimo motyvuojamąja ir rezoliucine dalimis.

16.3. Sprendimas pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, tačiau šioje teisės normoje įstatymų leidėjas nėra numatęs jokių specialių kriterijaus „mokesčio mokėtojo dydis“ nustatymo taisyklių, taigi, NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nėra ir teisės normų, kurias Mažeikių rajono savivaldybės taryba būtų galėjusi pažeisti.

16.4. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nėra numatęs jokių specialių kriterijaus „mokesčio mokėtojo dydis“ nustatymo taisyklių, taigi NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje nėra ir teisės normų, kurias Mažeikių rajono savivaldybės taryba būtų galėjusi pažeisti. Esant situacijai, kuomet teismo sprendimas yra paremtas klaidingo teisės akto analize ir taikymu, savivaldybės taryba objektyviai negali nustatyti, kokie buvo tikrieji skundžiamo sprendimo motyvai, kokie materialinio pobūdžio argumentai lėmė, kad teismas savivaldybės tarybą pripažino veikus neteisėtai. Sprendimas pripažintas neteisėtu tik dėl prieštaravimo NTMĮ 6 straipsnio 2 daliai, t. y. vienintelei teisės normai.

Sprendimas neperžengia NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies turinio, kadangi diferencijuoja nekilnojamojo turto mokesčio tarifą atkartodamas NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies formuluotę, o sąvoką „mokesčių mokėtojo dydis“ detalizuoja (nustato) pagal Taisykles.

16.5. Byloje keliami klausimai savo prigimtimi yra klausimai dėl NTMĮ 6 straipsnio 2 dalies pagrįstumo, tačiau įstatyminio lygmens teisės akto teisėtumo klausimas priklauso išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai.

16.6. Skundžiamas teismo sprendimas yra grindžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1107-492/2015, 2017 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017, tačiau nagrinėjamoje byloje turėjo būti remiamasi specialaus precedento galią turinčiu Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. KT30-N16/2016.

16.7. Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime Nr. KT30-N16/2016 išaiškinta, jog analogiško Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (toliau – ir ŽMĮ) įgyvendinimo mechanizmo nereglamentavimas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nereiškia, kad savivaldybės viršija savo kompetenciją ir mokesčio tarifus diferencijuoja neteisėtai.

16.8. Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime Nr. KT30-N16/2016 išaiškinta, kad mokesčių įstatymų įgyvendinimas gali būti nustatytas ir poįstatyminiais teisės aktais, todėl savivaldybės tarybos vadovavimasis Taisyklėmis neturi kelti abejonių dėl savo teisėtumo.

16.9. Vadovavimasis Taisyklėmis yra teisėtas ne tik formos, bet ir turinio prasme, kadangi NTMĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka „mokesčio mokėtojo dydis“, kaip ir sąvoka „mokesčio mokėtojo teisinė forma“ bei „mokesčio mokėtojo socialinė padėtis“, nėra, neprivalo ir pagal savo prigimtį negali būti išskirta pagal nekilnojamojo turto valdymą ir/ar disponavimą.

16.10. Teigiant, kad Mažeikių rajono savivaldybės taryba vadovaudamasi Taisyklėmis elgėsi neteisėtai, turėtų būti lygiagrečiai nurodoma, o kokiu teisės aktu savivaldybės taryba tuomet turėjo teisinę pareigą vadovautis.

17. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą nagrinėti savo nuožiūra.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neperžengė administracinių teismų kompetencijos ir priėmė teisėtą sprendimą, tačiau atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra svarstytini, ypač dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. NTMĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš trijų kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį, teisinę formą, socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Pareiškėjo nuomone, šie kriterijai turi būti numatyti įstatyme, dėl ko ir buvo pateiktas pareiškimas teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje iškėlė klausimą dėl norminio administracinio akto – Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo teisėtumo.

20. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 44 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ nusprendė: 1. Nustatyti Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje juridiniams ir fiziniams asmenims tokius 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifus: 1.2. Nekilnojamojo turto objektams tų mokesčio mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau, nekilnojamojo turto mokestinės vertės – 1,5 procento.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija).

22. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą, be kita ko, grįsdamas argumentais, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų. Atsakovo teigimu, tokia situacija, kuomet teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra sudaryta remiantis visai kito teisės akto nuostatomis ir/ar visai kitos administracinės bylos ginčo dalyku, de jure (teisiškai) yra prilygintina teismo sprendimo buvimui be motyvų, ir, vadovaujantis ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktu, yra absoliutus sprendimo negaliojimo teisinis pagrindas.

23. ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kuriems esant teismo sprendimas pripažįstamas negaliojančiu. Pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą, sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai sprendimas yra be motyvų. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P8-61/2005; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011).

26. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad Mažeikių rajono savivaldybės taryba priėmė 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. T1-144 ir jo 1.2 punktą išdėstė taip: „Nekilnojamojo turto objektams tų įmonių, kurios atitinka Lietuvos Respublikos finansinės atskaitomybės įstatymo nurodytus didelės įmonės kriterijus – 1,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės“. Tačiau šioje byloje ginčijamo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos Sprendimo 1.2 punktas yra išdėstytas taip: „Nekilnojamojo turto objektams tų mokesčio mokėtojų, kurie priskirtini didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir kurių metinė apyvarta 57 924 000,0 Eur ir daugiau, nekilnojamojo turto mokestinės vertės – 1,5 procento“.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas kriterijus nekilnojamojo turto mokesčio subjektais, turinčiais mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, laikyti įmones, kurios atitinka Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nurodytus didelės įmonės kriterijus. Iš teismo sprendimo matyti, kad ĮFAĮ yra detaliai analizuojamas ir ginčijamo teismo sprendimo galutinės išvados taip pat yra padarytos vadovaujantis ĮFAĮ, nors tikrinamoje byloje Mažeikių rajono savivaldybės tarybos Sprendimas nenumato, kad mokesčio mokėtojo dydis yra nustatomas pagal ĮFAĮ. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra tai, ar Mažeikių rajono savivaldybės taryba turėjo teisę Sprendimo 1.2 punktu nustatyti didesnį (1,5 proc.) nekilnojamojo turto mokesčio tarifą „didiesiems mokesčių mokėtojams“, kuomet „didžiųjų mokesčių mokėtojų“ sąvoka yra aiškinama vadovaujantis Taisyklėmis.

28. Taigi, teismo sprendimo motyvai yra visiškai nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, t. y. skundžiamame sprendime yra analizuojamas ir tiriamas ne Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas, o kitos administracinės bylos ginčo dalykas ir sutampa su faktinėmis ginčo aplinkybėmis kitoje administracinėje byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo. Pirmiau išvardyti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio trūkumai yra esminiai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvados, suformuluotos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T1-144 „Dėl 2016 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų“ 1.2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija). Toks nemotyvuotas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas. Tikrinamu atveju ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas taip pat yra pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius