2019-02-06 Nr. AB-3387-3-61-3-02433-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-960-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02433-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 26 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos, žiemą jose buvo labai šalta, išduodama patalynė buvo visiškai nudėvėta, kamerose buvo drėgna. Lukiškių TI-K pareigūnai nemokamai priimdavo skalbti tik patalynę ir rankšluosčius, o už batų, viršutinių, apatinių drabužių, kojinių ir kt. drabužių išskalbimą suimtieji turėdavo sumokėti.

Neturintys pinigų, buvo priversti skalbti ir džiovinti skalbinius gyvenamosiose patalpose, ant virvių. Kriauklė rankoms nusiplauti buvo įrengta ne sanitarinio mazgo kabinoje, o už jos ribų. Kamerose nebuvo veidrodžių, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Langai buvo mažesni nei priklauso pagal normas, uždengti grotomis, todėl kamerų nebuvo galima tinkamai išvėdinti. Stalai kamerose buvo labai maži, prie jų buvo tik dvi kėdės, todėl ne visi kameroje laikomi asmenys galėjo vienu metu pavalgyti prie stalo, teko valgyti atšalusį maistą, dėl to kilo skrandžio problemų.

Pareiškėjas nuolat buvo perkeliamas į kitas kameras, nors turi negalią, ir tai jam sukeldavo papildomų nepatogumų. Dėl adaptacijos kildavo ir psichologinių problemų, pareiškėjas nuolat kreipėsi į medikus, psichologines tarnybas. Norėdamas iškviesti pareigūną, pareiškėjas buvo priverstas šaukštais, puodukais ir kt. indais daužyti į metalines duris, nuo triukšmo skaudėjo galvą, kameroje tvyrojo įtampa. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tvarkomi, juose buvo daug šiukšlių, tvyrojo išmatų ir šlapimo kvapas.

Visi 1-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelio stogeliai buvo kiauri, sulaužyti, todėl neapsaugodavo nuo lietaus. Be to, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktui bei Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, jam nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas, taip pat jokia rašytinė teisinė informacija.

Be to, pareiškėjas nebuvo supažindintas su nustatyta vienam asmeniui turinčia tekti minimalia Lukiškių TI-K kamerų ploto norma, gyvenamosiose kamerose nebuvo iškabinta informacija apie suimtųjų teises ir pareigas, jų dienotvarkę, pareiškėjas nebuvo pasirašytinai supažindintas ir su higienos reikalavimais, todėl negalėjo žinoti, kad jo teisės pažeidžiamos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui yra skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, siekdamas užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalauja palaikyti tvarką kamerose, išduoda tam reikalingą inventorių ir priemones. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo.

Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K yra visas teisės aktuose nustatytas privalomas inventorius, įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliai per langus. Lukiškių TI-K administracija nuteistuosius ir suimtuosius į gyvenamąsias kameras skirsto vadovaudamasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu.

Nuteistiesiems sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Išdėstęs visa tai, Lukiškių TI-K taip pat prašė iš pareiškėjo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą – 10,62 Eur.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 14 d. atmetė, likusią skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2017 m. liepos 14 d., todėl atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 14 d.

7. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas (3,6 kv. m) Lukiškių TI-K buvo pažeistas 361 parą (pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 661 parą). Be to, pareiškėjui net 149 paras nebuvo užtikrintas 3 kv. m ploto standartas.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kita vertus, Lukiškių TI-K neteigė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas visiškas privatumas. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K ne visu ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui.

9. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais dėl vietos prie kamerose įrengto stalo trūkumo, nes pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, jog kameras išvėdinti trukdė netinkamai įrengtos grotos, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neindividualizavo kamerų, kuriose, anot jo, buvo netinkamai įrengtos grotos, nenurodė ir nepateikė duomenų, kad dėl to teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai, todėl reikalavimas, jog atsakovas paneigtų šiuos abstrakčius pareiškėjo nusiskundimus, neatitiktų proporcingumo principo. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje įtvirtinta, kad langų angoje turi būti įstatomos grotos. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais pažeidimai nenustatyti.

11. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų teismas nustatė, kad kamerose Nr. 382 ir Nr. 241 oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, o kamerose Nr. 371 ir 216 reikalavimų neatitiko santykinė oro drėgmė. Duomenų apie visose pareiškėjo kamerose buvusią oro temperatūrą, santykinę drėgmę, nėra, tačiau pareiškėjas pakankamai nekonkretizavo nusiskundimų, nenurodė konkrečių kamerų, kuriose neva egzistavo paminėti pažeidimai ir kokiu būdu jis tai nustatė. Byloje nesant pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas sprendė neturintis pagrindo konstatuoti, kad kitose pareiškėjo kamerose buvo viršyta santykinės oro drėgmės norma, o oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką neužtikrinus teisės aktų reikalavimų atitinkančios oro temperatūros buvo pažeista nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 7 d. (4 paras) ir nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. (33 paras), o neužtikrinus teisės aktų reikalavimus atitinkančios santykinės oro drėgmės – 2014 m. rugsėjo 9 d.–2014 m. rugsėjo 18 d. (9 paras), 2014 m. rugsėjo 20 d.–2014 m. spalio 15 d. (25 paras), 2015 m. gruodžio 3 d.–2016 m. balandžio 5 d. (124 paras) ir 2016 m. gegužės 6 d. (1 parą) (iš viso 196 paras).

12. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas neindividualizavo, kuriose konkrečiai kamerose jam buvo išduota nudėvėta patalynė, nenurodė ir nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsis į administraciją su prašymais pakeisti netinkamą patalynę, todėl šiuos jo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

13. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl Lukiškių TI-K skalbimo tvarkos, teismas nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji už pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, kaip tai nustatyta Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 patvirtintame Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugų teikimo tvarkos apraše. Pagal šį tvarkos aprašą suimtasis ar nuteistasis, neturintis pinigų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokius prašymus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

14. Vadovaujantis Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr.1-57, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai turi teisę kiekvieną dieną vykdyti suimtųjų (nuteistųjų) perkėlimus iš vienos kameros į kitą. Todėl teismas sprendė neturintis pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Teismas sutiko, kad dažnas perkėlimas iš kameros į kamerą gali sukelti papildomų nepatogumų, tačiau pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą.

15. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl aliarminio iškvietimo mygtukų nebuvimo kamerose pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo naudai, kadangi atstovas atsiliepime į skundą nepaneigė šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo kamerose aliarminio iškvietimo mygtukai veikė.

16. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės nepakanka konstatuoti, kad Lukiškių TI-K administracija veikė neteisėtai. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai patikrinimo metu buvo tvarkingi. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas skunde neneigė, kad jam buvo užtikrintas bent 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis yra skirtas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nebuvo supažindintas su teisine informacija, teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra suėmimą vykdanti institucija, o ne teisines konsultacijas teikianti įstaiga, esant poreikiui, pareiškėjas turi teisę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba. Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 9 d. rašte nurodyta, kad asmenys, atvykstantys į Lukiškių TI-K, pasirašytinai supažindinami su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais, dėl papildomo supažindinimo su dominančiais teisės aktais nuteistasis (suimtasis) gali kreiptis į Socialinės reabilitacijos būrio viršininką. Rašte nurodyta, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, priėmimo-paskirstymo skyriuje buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarkės reikalavimais, teisėmis ir pareigomis; kiekvieno aukšto koridoriaus stende kabo visa reikiama informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų teises ir pareigas, kiekvienai kamerai sudaryti teisės aktų sąvadai, kuriuose yra pateikta visa reikiama informacija. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesivadovauti šiame Lukiškių TI-K rašte išdėstyta informacija ir pareiškėjui išaiškino, kad teisės aktuose nėra reikalavimo gyvenamosiose kamerose iškabinti visą nuteistiesiems (suimtiesiems) reikiamą informaciją.

18. Išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų (per mažo ploto kamerose (361 parą); neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais; neužtikrinus tinkamos oro temperatūros ir drėgmės kamerose (196 paras); neužtikrinus galimybės pasinaudoti aliarminio iškvietimo mygtuku (visu ginčo laikotarpiu); nesudarant sąlygų valgyti visiems kameroje esantiems asmenims vienu metu), patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Teismo vertinimu, dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 4 000 Eur.

19. Pirmosios instancijos teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

21. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) bei neturtinės žalos atlyginimu. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių, nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakako tik pažeidimo pripažinimo. Lukiškių TI-K pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Taigi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu bei patekimu į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde Lukiškių TI-K taip pat nurodo, jog ruošdamas medžiagą pirmosios instancijos teismui realiai turėjo padaryti dokumentų kopijas (skaitmeninės dokumentų kopijos įstaigoje nėra saugomos), todėl patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios turi būti priteistos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 26 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, atsiradusios iki 2014 m. liepos 14 d., priteisimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, šią pareiškėjo skundo dalį atmetė; nustatęs, kad nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų (per mažo ploto kamerose (361 parą); neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais; neužtikrinus tinkamos oro temperatūros ir drėgmės kamerose (196 paras); neužtikrinus galimybės pasinaudoti aliarminio iškvietimo mygtuku (visu ginčo laikotarpiu); nesudarant sąlygų valgyti visiems kameroje esantiems asmenims vienu metu), patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, priteisė pareiškėjui 4 000 Eur neturtinės žalos atliginimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

23. Lukiškių TI-K nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Apeliacinį skundą Lukiškių TI-K iš esmės grindžia aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, bei kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl neturtinė žala jam esą priteista nepagrįstai.

24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant atsakovo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėto apeliacinio skundo ribos.

25. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir atsakovo atstovas neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 361 parą buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytą 3,6 kv. m vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamosios kameros ploto normą, iš jų net 149 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Lukiškių TI-K taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, 196 paras kamerose nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra ir drėgmė, pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti aliarminio iškvietimo mygtuku, nesudarytos sąlygos visiems kameroje esantiems asmenims vienu metu valgyti prie stalo. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui teisės aktuose nustatytos minimalios gyvenamosios kameros normos, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Taigi administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai (nagrinėjamu atveju išdėstyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą), jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ypač ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

29. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

30. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 4 000 Eur.

31. Atsakovas taip pat teigia, jog iš pareiškėjo turėjo būti priteistas Lukiškių TI-K patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria vadovaujasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nepagrįsti. Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas bylą iš esmės laimėjo, nes buvo pripažinta, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl iš pareiškėjo negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

32. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė