ec121955-bb2b-4202-9d76-27f6ff808e44 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr

         Civilinė byla Nr. 2A-245/2013

                          Procesinio sprendimo kategorija: 21.6.; 30.4.1.;

95.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine

raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų J. V. , I. P. ir Vilniaus miesto savivaldybės

administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4091-115/2011, pagal ieÅ¡kovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ ieÅ¡kinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, J. V. , I.

P. , tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarei V. Z. ; M. K. , A. R. , V. B. , I. B. dėl administracinių aktų bei paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

2011 m. sausio 31 d. ieÅ¡kovas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas, ginantis vieÅ¡Ä jį interesÄ , kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė:

1) panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ Nr. 01-937, kuriuo M. R. vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini),  0,0498 ha dalį;

2) panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ Nr. 01-938, kuriuo I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),  esančio (duomenys neskelbtini),  0,0499 ha dalį;

3) panaikinti atsakovei J. V. iÅ¡duotÄ 2001 m. vasario 1 d. paveldėjimo

pagal testamentÄ teisės liudijimÄ dėl M. R. , mirusios 1992 m. birželio 22 d., namų valdos žemės

sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,0498 ha dalies paveldėjimo;

4) panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimÄ Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto tvirtinimo“;

5) įpareigoti atsakovę J. V. grÄ Å¾inti Lietuvos Respublikos valstybei 0,0498 ha dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini));

6) įpareigoti atsakovę I. P. grÄ Å¾inti Lietuvos Respublikos valstybei 0,0499 ha dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

IeÅ¡kinyje nurodė, kad K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) vietovėje turėjo 3 ha žemės. 1974 m. rugsėjo 24 d. žemės savininkas mirė, palikęs 1974 m. rugpjūčio 26 d. testamentÄ , pagal kurį visÄ savo turtÄ , kuris jam priklausė mirties dienÄ , tame tarpe ir pusę gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), paliko savo vaikaitei I. K. (po santuokos P.).

Taip pat nurodė, jog pareiškimus dėl nuosavybės teisių į K. R. žemę atkūrimo

padavė: 1991 m. gruodžio 29 d. - jo žmona M. R. , 1991 m. gruodžio 29 d. - jo sūnus V. R. , 2000 m. balandžio 6

d. - jo dukra M. K. (iki santuokos R.), 1996 m. gegužės 31 d. - jo vaikaitė I. P. (iki santuokos K.), 1996 m. gegužės 31 d. - jo vaikaitė J. V. (iki santuokos K.).

Pažymėjo, jog žemės savininko žmona M. R. ir sūnus V. R. , pareiškimus padavė Lietuvos Respublikos

1991 m. birželio 18 d. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį

nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ nuostatų pagrindu, be to V. R. taip pat rėmėsi

dovanojimo sutartimi Nr. 3299. Po V.

R. mirties (1992 m. rugsėjo 29 d.) į šį procesÄ Ä¯stojo jo žmona N. R. , o po jos mirties (2005 m. liepos 15 d.) - vaikai A. R., I. B. ir V. B. .

Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-937 atkurtos nuosavybės teisės 1992 m. birželio 22 d. mirusios

M. R. vardu į buvusio savininko K. R. turėtÄ Å¾emę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (bendras plotas – 0,20 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0498 ha dalį, Å¡io sprendimo 6 punkte nurodant, kad nuosavybės teisės į likusiÄ M. R. tenkančiÄ

0,9502 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. Å iÄ Å¾emę pagal testamentÄ paveldėjo M. R. įpėdinė, atsakovė J. V. – kuriai Vilniaus 1-ojo

notarų biuro notarė V. Z. 2011 m. vasario 1 d. iÅ¡davė paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimÄ .

Buvęs savininkas K. R. 1976 m. rugpjūčio 24 d. testamentu visÄ savo turtÄ paliko atsakovei I. P. , kuriai Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-938 taip pat atkurtos nuosavybės teisės į minėto buvusio savininko žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn minėto namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0499 ha dalį, Å¡io sprendimo 6 punkte nurodant, kad nuosavybės teisės į likusiÄ 0,4501 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. Taigi, Vilniaus apskrities virÅ¡ininkas I. P. nusprendė

atkurti nuosavybes teises tik į 0,50 ha buvusio savininko K. R. žemės, nors pagal Piliečių nuosavybės

teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ jai turėjo bÅ«ti atkuriamos nuosavybės teisės į visÄ buvusio savininko iki 1940 metų nacionalizacijos turėtÄ Å¾emę, t.y. į 3,00 ha žemės.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis nustatyta, kad minėtame žemsė sklype (duomenys neskelbtini), esantis gyvenamasis namas, Å«kinis pastatas ir kiti statiniai priklauso J. V. ir I. P. .Â

 Žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės nurodytais Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimais, suformuotas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto“, kurio 1 p. nustatyta, jog Vilniaus miesto valdyba nusprendžia patvirtinti (duomenys neskelbtini) individualios namų valdos 2000 m2 žemės sklypo (501 m2 dalį (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 502 m2 dalį (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) valdos bendrasavininkės I. P. ir J. V. iÅ¡pirko pagal LR Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimÄ Nr. 987, kita dalis neatlygintinai joms suteiktina atkuriant nuosavybės teises į žemę) ribas bei Å¡io sklypo naudojimo teisės apribojimus ir sÄ lygas.

IeÅ¡kovas teigė, kad buvusiam savininkui K. R. 1976 m. rugpjūčio 24 d. testamentu visÄ savo turtÄ palikus atsakovei I. K. (P.), pagal Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymÄ nuosavybės teisės į visÄ jo iki 1940 m. nacionalizacijos turėtÄ Å¾emę galėjo bÅ«ti atkuriamos tik jo įpėdinei I. P. . Todėl darytina iÅ¡vada, kad buvusio savininko sutuoktinė M. R. , kurios vardu Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-937 buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko žemę, neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į Å¡iÄ Å¾emę.

 I. P. nepagrįstai

nuspręsta atkurti nuosavybės teises tik į 0,50 ha buvusio savininko K. R. žemės, nors jai turėjo

bÅ«ti atkuriamos nuosavybės teisės į visÄ buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtÄ Å¾emę –į 3,00 ha ir Å¡i teisė neįgyvendinta iki Å¡iol.

IeÅ¡kovas nurodė, jog Valstybinės miÅ¡kų tarnybos 2011 m. sausio 17 d. raÅ¡tu Nr. 65 nustatyta, kad pagal 2011 m. sausio 11 d. patikrinimo aktÄ Nr. 513 į ginčo sklypÄ (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka 0,05 ha plotas, kuris yra apaugęs puÅ¡imis. Taigi, 0,05 ha ploto puÅ¡imis apaugusi teritorija atitinka MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miÅ¡kui keliamus reikalavimus, o LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis nustato, kad LR iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai. Pažymėjo. Kad MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų priskirtini miestų miÅ¡kai. IeÅ¡kovas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktu iÅ¡aiÅ¡kinimu  ir nurodė, kad valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai iÅ¡ piliečių iÅ¡perkami valstybės ir už juos valstybė atlygina kitais įstatyme nustatytais bÅ«dais (Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 6 str. 2 d., 13 str. 1 d. 1, 3 p., 16 str.).Â

IeÅ¡kovas teigė, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 01-937, kuriuo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypÄ buvo atkurtos M. R. vardu, priėmimo metu M. R. negalėjo bÅ«ti pastatų, esančių Å¡iame sklype savininkė, nes ji mirė 1992 m.m birželio 22 d., savininkės buvo atsakovės J. V. ir

I. I. P. . Todėl mirusios M. R. vardu negalėjo bÅ«ti perduodama neatlygintinai ginčo sklypo dalis (Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo  5 str. 2 d. 1 p.).

I. P. ir J. V. iki skundžiamų apskrities virÅ¡ininko sprendimų Nr. 01-937 ir Nr. 01-938, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valos žemės sklypo dalis, jau buvo įsigijusios iÅ¡ valstybės 0,1003 ha ploto namų valdos sklypÄ , esantį tuo pačiu adresu. Todėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini),  ribų ir ploto tvirtinimo“ neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyto žemės sklypo ribų (padidinti ploto), nes toks sklypo ribų tvirtinimas prieÅ¡tarauja Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymui  (Å¡io įstatymo 5 str. 2 d. 1 p.). Prie naudojamo 0,1003 ha ploto žemės sklypo, kuris jau buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, iÅ¡likęs

laisvas neužstatytas buvusio savininko K. R. turėtas žemės sklypo plotas turėjo būti suformuotas kaip

atskiras žemės sklypas ir galėjo būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn pretendentams į buvusio savininko žemę. Vilniaus apskrities viršininko sprendimais M. R. ir I. P. negalėjo būtim

perduodamos papildomos namų valdos žemės sklypo dalys. Tik I. P. galėjo būti galėjo būti perduodamas neatlygintinai

nuosavybėn prie minėto naudojamo 0,1003 ha namų valdos žemės sklypo išlikęs laisvas buvusio savininko K. R. turėtas žemės sklypo plotas, suformuotas atskiru sklypu.

Ieškovo teigimu, surinktų įrodymų pagrindu darytina išvada, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-937, kuriuo mirusiosios M. R.

vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn

namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0498 ha dalį ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-938, kuriuo I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) 0,0499 ha dalį bei Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 1591v priimti pažeidžiant jų priėmimo dienÄ galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų ir 16 straipsnio reikalavimus.

IeÅ¡kovas pažymėjo, kad panaikinus ginčijamus sprendimus, turėtų bÅ«ti panaikintos jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės: atsakovei J. V. iÅ¡duotas paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimas, kuriuo ji paveldėjo M. R. sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) 0,0498 ha dalį ir Å¡ios sklypo dalies nuosavybės teisės J. V. bei taikytina restitucija, įpareigojant Å¡iÄ sklypo dalį grÄ Å¾inti valstybei.

Vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi ir 6.145 straipsnio 1 dalimi, ieÅ¡kovas prašė taikyti restitucijÄ , grÄ Å¾inant valstybei atsakovėms

J. V. ir I. P. neteisėtai neatlygintinai nuosavybėn perduotas žemės sklypo dalis. Nurodė, kad CK 4.7 straipsnio 2 dalies pagrindu asmenys, sudarę sandorius dėl iÅ¡imto iÅ¡ civilinės apyvartos daikto (valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko), negali bÅ«ti laikomi sÄ Å¾iningais įgijėjais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį patenkino:

- panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ Nr. 01-937, kuriuo M. R. vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę,

perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini),  0,0498 ha dalį;

- panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ Nr. 01-938, kuriuo I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę,

perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys

neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), 0,0499 ha dalį;

- panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio

10 d. sprendimÄ Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini),  ribų ir ploto tvirtinimo“;

- panaikino Vilniaus 1-ojo notarų biuro notarės V. Z. atsakovei J. V. 2001 m. vasario 1 d.

iÅ¡duotÄ paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimÄ dėl M. R. , mirusios 1992 m. birželio 22 d., namų

valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 498/2000 dalių paveldėjimo;

- įpareigojo atsakovę J. V. grÄ Å¾inti Lietuvos Respublikos valstybei 0,0498 ha dalį žemės sklypo, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini);

- įpareigojo atsakovę I. P. grÄ Å¾inti Lietuvos Respublikos valstybei 0,0499 ha dalį žemės sklypo, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini);

- priteisė valstybei iš atsakovų: Nacionalinės žemės tarnybos - 160,36 Lt, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos - 160,36 Lt, J. V. - 3 114,46 Lt ir I. P. - 3 120,66 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Spręsdamas klausimÄ dėl senaties termino taikymo teismas sprendime pažymėjo, kad termino kreiptis eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad pažeistas vieÅ¡asis interesas. Teismas nustatė, kad generalinė prokuratÅ«ra 2010 m. gruodžio 9 d. gavo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį (kuri įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 16 d.) dėl civilinės bylos Nr. 2-5994-104/2010 nutraukimo. Gavusi Å¡iÄ informacijÄ bei susipažinusi su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos surinkta medžiaga, prokuratÅ«ra kreipėsi į Valstybinę miÅ¡kų tarnybÄ , praÅ¡ydama pateikti iÅ¡vadÄ , ar sklype, į kurį nuosavybės teisės atkurtos nutrauktoje byloje, yra teritorija apaugusi miÅ¡ku,

kuris atitinka MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnio reikalavimus. Minėta tarnyba tik 2011 m. sausio 12 d. raÅ¡tu Nr. 17.1-995 pateikė prokuratÅ«rai jau anksčiau turėtÄ informacijÄ , todėl

Generalinė prokuratÅ«ra 2011 m. sausio 13 d. raÅ¡tu Nr. 17.2-741 pareikalavo, kad Valstybinė miÅ¡kų tarnyba iki 2011 m. sausio 19 d. atliktų papildomÄ ginčo sklypo apžiÅ«rÄ ir pateiktų iÅ¡vadÄ . Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. sausio 17 d. raÅ¡tu Nr. 65 patvirtino, kad į ginčo sklypÄ (kadastro Nr. (duomenys

neskelbtini)) patenka 0,05 ha plotas, o ne 0,03 ha, kaip buvo nurodyta 2011 m. sausio 10 d. rašte Nr. 32, kuris yra apaugęs pušimis. Teismas

nurodė, jog minėtas raÅ¡tas prokuratÅ«roje registruotas 2011 m. sausio 21 d. (reg. Nr. 17.1-1687), todėl teismas sprendė, kad nuo Å¡ios dienos ir turi bÅ«ti skaičiuojamas ABTÄ® 33 straipsnyje numatytas vieno mėnesio terminas administraciniams aktams ginčyti. IeÅ¡kinys teisme buvo gautas 2011 m. sausio 31 d., t.y.  ir ieÅ¡kinys paduotas nepraleidus įstatymu numatyto ginčijamų aktų vieno mėnesio apskundimo termino. Teismas pažymėjo, jog CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato bendrÄ 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , kuris gali bÅ«ti taikomas ginčijant paveldėjimo teisės liudijimÄ , tačiau Å¡is terminas nėra praleistas taip pat.

           Spręsdamas klausimÄ dėl ginčijamų sprendimų ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, teismas pažymėjo, jog priimant skundžiamus aktus galiojo 1997 m. rugsėjo 29 d. priimtas LR Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ Â atkÅ«rimo įstatymas, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtinta Å¡io įstatymo įgyvendinimo tvarka, o taip pat kiti teisės aktai, kuriais reikėjo vadovautis priimant sprendimus.

           Nagrinėjamu

atveju teismas nustatė, kad 1974 m. rugsėjo 24 d. miręs žemės savininkas K. R. , savo visÄ turtÄ 1974

m. rugpjūčio 24 d. testamentu paliko I.

K. (dabar P.). Tai rodo, kad nei jo sutuoktinei M. R. , kuri mirė 1992 m. birželio   22 d., nei dukrai J. V. 2000 metais negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į K.

R. turėtÄ Å¾emę, nes Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos LR piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtÄ , nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktÄ , o Å¡iems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar Å¡ių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.

           Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 01-937 negalėjo bÅ«ti atkuriamos nuosavybės teisės į namų valdos žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini), M. R. vardu ir dėl to, nes ji buvo mirusi ir nebuvo Å¡iame sklype esančio gyvenamojo namo ar kitų statinių savininkė. Pagal 2011 m. sausio 13 d. Nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡Ä teismas nustatė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini),  esantis gyvenamasis namas, Å«kinis pastatas ir kiti statiniai lygiomis dalimis nuosavybės teisėmis priklausė J. V. ir I. P. . Atsakovės J.

V. nuosavybės teisės į minėtus statinius įregistravimo pagrindu nurodytas 1992 m. gruodžio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 454, o atsakovės I. P. – 1975 m. gruodžio

12 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 5-10553.

           Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto valdyba 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto“ neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyto minėto namų valdos žemės sklypo ribų (padidinti ploto), nes toks žemės sklypo ribų tvirtinimas prieÅ¡taravo LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo

5 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimams. Teismas nurodė, jog pagal Å¡iÄ Ä¯statymo nuostatÄ iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose galėjo bÅ«ti perduodamas neatlygintinai nuosavybėn tik prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas ir prie Å¡io naudojamo žemės sklypo iÅ¡likęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės

sklypo plotas. Todėl prie naudojamo 0,1003 ha namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris jau buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre,

išlikęs laisvas (neužstatytas) buvusio savininko K. R. turėtas žemės sklypo plotas faktiškai turėjo

bÅ«ti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn pretendentams į buvusio savininko žemę. Teismas pažymėjo, kad bendras suformuoto iÅ¡likusio laisvo (neužstatyto) žemės sklypo plotas negalėjo bÅ«ti didesnis kaip 1,00 ha. Teismas nesutiko su savivaldybės administracijos argumentu, kad prievolė suformuoti atskirÄ sklypÄ atsirado tik 2002 m. rugsėjo 19 d. Vyriausybei priėmus nutarimÄ Nr.1475 (34 p. 6 pastr.). Teismas nurodė, jog iÅ¡ byloje pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovėms nuosavybės teisės buvo

atkurtos į žemės sklypÄ , kurio ribos iÅ¡eina už K. R. turėto žemės sklypo ribų ir Å¡iÄ aplinkybę

pripažino atsakovės, kas prieštarauja įstatymui.

           Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje pateikti Valakampių girininkijos duomenys rodo, kad miÅ¡kas girininkijos 1 kvartale buvo inventorizuotas 1986 metais, kad 0,05 ha miÅ¡ko (0,02 ha ir 0,03 ha ploto) patenka į atsakovių sklypÄ patvirtino ir liudytoju apklaustas L.

D. , kuris apžiÅ«rėjo ginčo sklypÄ ir matavo jame esantį miÅ¡kÄ . Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo netikėti liudytoju, nes miÅ¡ko (suaugusių medžių) buvimÄ Â atsakovių sklype patvirtina nuotraukos bei raÅ¡ytiniai bylos įrodymai, kita medžiaga. Teismas nurodė, jog atsakovės nepateikė įrodymų apie tai, kad miÅ¡ko plotas sklype buvo mažesnis nei 0,1 ha (1999 m. gruodžio 29 d. redakcijos MiÅ¡kų statymo 3 str. 1 d. ir 3 d.). Teismas pažymėjo, jog pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punktÄ miesto miÅ¡kai buvo priskirti prie valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų ir iÅ¡imtinės nuosavybės teise priklausė valstybei.

           Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimai Nr. 01-937 ir Nr.01-938, o taip pat Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 1591V priimti pažeidžiant jų priėmimo dienÄ galiojusio LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ , 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , MiÅ¡kų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalis, 5 straipsnio 6 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl jie naikintini, nes iÅ¡ neteisės negali atsirasti teisė.

           Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog panaikinus Vilniaus apskrities virÅ¡ininko ir Vilniaus miesto valdybos sprendimus, naikintinas ir atsakovei J. V. 2001 m. vasario 1 d. iÅ¡duotas paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimas, kuriame nurodyta, jog ji paveldėjo M. R. , mirusios 1992 m. birželio 22 d., namų valdos 2000 kv.m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 498/2000 dalis. Spręsdamas klausimÄ dėl restitucijos taikymo teismas pažymėjo, kad Å¡ioje byloje nėra nustatyta iÅ¡imtinių aplinkybių,

dėl kurių restitucija negalėtų bÅ«ti taikoma, todėl jÄ taikant atsakovės J. V. ir I. P. įpareigotinos grÄ Å¾inti Lietuvos Respublikos

valstybei joms neteisėtai neatlygintinai nuosavybėn perduoto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (CK 6.145 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad atsakovėms grÄ Å¾inus valstybei 997 kv. m. žemės, joms pasiliks  namų valdai suformuotas ir 1995 metais iÅ¡sipirktas 1003 kv.m. ploto žemės sklypas, kuris

buvo registruotas Nekilnojamojo turto registre, o nuosavybė į likusiÄ K. R. turėtos žemės dalį galės

būti atkurta įstatymo nustatyta tvarka ir būdais.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovės J. V. ir I. P. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ .

Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:

1. Vilniaus apygardos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad generalinė prokuratÅ«ra nepraleido termino, numatyto ABTÄ® 33 straipsnyje, kuris reglamentuoja, kad skundas administraciniam teismui (Å¡iuo atveju bendrosios kompetencijos teismui) paduodamas per vienÄ mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar praneÅ¡imo apie veiksmÄ (neveikimÄ ) įteikimo suinteresuotai Å¡aliai dienos. Generalinė prokuratÅ«ra jau nuo 2010 m. spalio 18 d., gavusi teismo nutartį dėl įstojimo į civilinę bylÄ Nr. 2-5994-104/2010, žinojo apie tai, kad administraciniai aktai ginčijami ir turėjo visÄ reikiamÄ informacijÄ administraciniams aktams apskųsti, todėl apskundimo terminas turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio 18 d. nutarties įteikimo Generalinei prokuratÅ«rai dienos. Kadangi Generalinė prokuratÅ«ra ieÅ¡kinį teismui padavė tik 2011 m. sausio 28 d., tai reiÅ¡kia, kad buvo praleistas terminas, nustatytas ABTÄ® 33 straipsnyje. IeÅ¡kovas nepateikė teismui praÅ¡ymo dėl termino atnaujinimo, tačiau jeigu toks praÅ¡ymas ir bÅ«tų, jis negalėtų bÅ«ti patenkintas, kadangi ieÅ¡kovas praleido įstatymo nustatytÄ teminÄ ne dėl svarbios priežasties, o dėl savo nerÅ«pestingumo ir aplaidumo.

2. CK 1.125 straipsnis nustato 10 metų bendrÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ - kadangi ginčijami veiksmai įvyko daugiau kaip prieÅ¡ deÅ¡imt metų, todėl yra pagrindas taikant ieÅ¡kinio senatį ieÅ¡kinį atmesti.

3. Nagrinėjamu atveju teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad augantys sklype medžiai yra priskirti miesto miÅ¡kams. Vilniaus miesto valdybos 1997 m. sausio 19 d. sprendimu buvo patvirtintas Valakupių-TurniÅ¡kių zonos detalusis planas, kurioje atsakovių sklypo plotas buvo nustatytas, 0,20 ha, paskirtis - gyvenamoji, maksimalus užstatymo tankis - 12,5 proc. Pagal MiÅ¡kų įstatymo 13 straipsnį, miÅ¡ko žemė gali bÅ«ti paverčiama kitomis naudmenomis, derinant valstybės, miÅ¡ko savininko ir visuomenės interesus. Kadangi detalusis planas buvo suderintas ir patvirtintas nustatyta tvarka, nėra pagrindo teigti, kad ginčo žemės sklypo 0,05 ha dalis apaugusi medžiais bÅ«tų pripažinta miÅ¡ko žemė (miÅ¡kas - ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas; MiÅ¡ko žemė - apaugęs miÅ¡ku plotas, MiÅ¡kų įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.). IeÅ¡kovas neginčija Valakupių-TurniÅ¡kių zonos detalaus plano sprendinių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641, buvo patvirtinta MiÅ¡ko žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka ir Å¡ios tvarkos 2 punktas numato, kad miÅ¡ko žemė paverčiama kitomis naudmenomis nepriklausomai nuo Å¡ios žemės nuosavybės formos.

4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrÄ jį planÄ . Pagal šį planÄ ginčo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamÄ jÄ teritorijÄ (šį faktÄ patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento 2010 m. kovo 8 d. raÅ¡tas). Taip pat Nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡e nurodyta, kad ginčo žemės sklype yra saugotini medžių ir krÅ«mų želdiniai, augantys ne miÅ¡ko žemėje, o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį - visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įraÅ¡ymo laikomi teisingais ir iÅ¡samiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

5. Taip pat teismas neįvertino pateikto raÅ¡ytinio įrodymo - Valstybinės miÅ¡kų tarnybos 2011 m. liepos 8 d. pažymos Nr. 26702 apie grafinius LR miÅ¡kų valstybės kadastro duomenis, kurioje nurodyta, kad žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepatenka į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus. MinėtÄ Ä¯rodymÄ teismas atmetė kaip nepagrįstÄ , nes į bylÄ buvo pateikti grafiniai Valakampių girininkijos teritorijos 1986 m. duomenys (t.y. Valakampių girininkijos medynų plano fragmentas), pagal kuriuos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčo žemės sklype yra plotas, apaugęs miÅ¡ku. Anot apeliančių, Å¡iame fragmente nėra pažymėtos ginčo žemės sklypo ribos ir pagal jį neįmanoma nustatyti ginčo sklypo buvimo vietÄ , nes fragmentas parengtas netinkamu masteliu.

6. Žemės sklypo plotas apaugęs mišku buvo nustatytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus, kadangi jokie matavimo prietaisai šiuo atveju nebuvo naudojami ir miško plotas buvo nustatytas apytiksliai, tai patvirtino liudytojas L. D. .

7. Teismas nurodė, kad atsakovės nepateikė įrodymų, kad miÅ¡ko plotas sklype yra mažesnis nei 0,1 ha. Su tokia iÅ¡vada negalima sutikti, Å¡ios aplinkybės nereikia įrodinėti, nes Valstybinės miÅ¡kų tarnybos pažymoje nurodyta, kad miÅ¡ko plotas sklype yra 0,05 ha. Akivaizdu, kad 0,05 ha plotas yra mažesnis nei 0,1 ha. Pagal MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnį, miÅ¡kas - tai ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais. Taigi, teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad medžiai, augantys ginčo žemės sklype, atitinka miÅ¡kui keliamus reikalavimus.

8. Teismas pažymėjo, kad M. R. atžvilgiu negalėjo bÅ«ti priimtas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr.01-937, nes tuo pažeistos LR Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos. Anot apeliančių, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrÄ Å¾inama natÅ«ra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors Å¡iai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieÅ¡tarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Tai reiškia, kad nuosavybė M. R. galėjo būti atkurta ir

nesant gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės.

9. Nepagrįsta teismo iÅ¡vada, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies l

punktÄ , iÅ¡likęs laisvas (neužstatytas) buvusio savininko K. R. žemės sklypo plotas turėjo bÅ«ti suformuotas

kaip atskiras žemės sklypas ir perduotas pretendentams į buvusio savininko žemę. Apeliantės teigia, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas

Nr.01-937 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. R. “ buvo priimtas 2000

m. lapkričio 6 d., o pareiga formuoti atskirus žemes sklypus buvo įtvirtinta LR Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475, kuriame buvo nustatyta, kad grÄ Å¾inama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais žemės sklypais, turinčiais pagal miestų teritorijų bendruosius planus nustatytÄ pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus nustatytÄ teritorijos tvarkymo režimÄ .

10. Nepagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada,

kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypÄ , kuris iÅ¡eina už K. R. turėtos žemės sklypo

ribų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (34 p. 6 pastraipa) buvo numatyta, kad suprojektuotų grÄ Å¾inti natÅ«ra žemės sklypų vieta ir ribos, formuojant racionalias žemės sklypų ribas, gali iki 20 procentų neatitikti turėto žemės sklypo vietos, nekeičiant galimo grÄ Å¾inti natÅ«ra žemės ploto. Teismas nenustatė, koks yra skirtumas ir kiek procentų neatitinka grÄ Å¾into natÅ«ra žemės sklypo vieta ir riba.

11. Ieškovai neginčija detalaus plano sprendinių, pagal kuriuos suformuotas žemės sklypas. Žemės sklypo plotai 0,20 ha sklype turėtų

pasiskirstyti taip: 0,1003 ha bendrosios dalinės nuo savybės teise priklausytų J. V. ir I. P. , o į likusiÄ 0,0997 ha turi bÅ«ti atkurta

nuosavybės teisė I. P. vardu. Tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad žemės sklypo dalyje vis dėl to yra valstybinis miÅ¡kas, tai valstybė taptų žemės sklypo bendrasavininke.  Nėra pagrindo naikinti Vilniaus miesto valdybo 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Nr. 1591V ,,Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų ir ploto“ bei Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ Nr. 01-938, kuriuo I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K.

R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypÄ , esančio (duomenys neskelbtini). Nėra ginčo, kad buvęs savininkas testamentu paliko turtÄ anÅ«kei I. P. . darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas gina I.

P. teises, kurių pažeidimo ji neįžvelgia.Â

 12. Nėra pagrindo sutikti su teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu - bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti priteistinos ne iš visų atsakovų, o tik iš Nacionalinės žemės tarnybos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), nes ši institucija priėmė įstatymo nuostatoms prieštaraujančius ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės

teisių atkūrimo. Teismas nenustatė, kad J. V. ir I. P. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Šiuo atveju

bylinėjimosi iÅ¡laidos turi bÅ«ti priteisiamos ne vien vadovaujantis CPK 93 str. nuostatomis, bet ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d.).

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimo dalį dėl 2000 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 1591V panaikinimo

- atmesti šį ieÅ¡kovo reikalavimÄ kaip nepagrįstÄ .Â

Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiÅ¡kino LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo nuostatas - nei LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte iÅ¡dėstyta nuostata, nei LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 bei juo patvirtinta LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (32-42 p.), galiojusi Vilniaus miesto valdybai priimant ginčijamÄ sprendimÄ , detaliai reglamentavusi nuosavybės teisių į miestų žemę atkÅ«rimo tvarkÄ , nenumatė, kad iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas ir prie Å¡io naudojamo žemės sklypo iÅ¡likęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas turi bÅ«ti suformuoti atskirais sklypais. Tokia nuostata buvo įtvirtinta tik LR Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475, pažymint, kad gražinama laisva (neužstatyta) žemė suformuojama atskirais žemės sklypais, turinčiais pagal miestų teritorijų bendruosius planus nustatytÄ pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir pagal parengtus detaliuosius planus nustatytÄ teritorijos tvarkymo režimÄ (34 p.6 pastraipa).

2. Atsižvelgiant į vienÄ iÅ¡ pagrindinių teisės principų, taikomų tiek civilinėje, tiek administracinėje teisėje - teisės aktai atgaline tvarka negalioja, todėl aiÅ¡kinti LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatÄ , galiojusiÄ Vilniaus miesto valdybai priimant sprendimÄ Nr. 159IV, pagal LR Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 padarytus pakeitimus LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje bei tuo vadovaujantis konstatuoti, jog Vilniaus miesto valdybos sprendimas prieÅ¡taravo tuo metu galiojusiam LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymui, nėra jokio pagrindo.

3. IÅ¡vadÄ , kad ginčijami sprendimai buvo priimti, pažeidžiant LR miÅ¡kų įstatymo nuostatas, teismas padarė, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Valstybinės miÅ¡kų tarnybos raÅ¡tu Nr. 65 nustatyta, kad pagal 2011 m. sausio 11 d. patikrinimo aktÄ Nr. 513 į ginčo sklypÄ patenka 0,05 ha plotas, kuris yra apaugęs puÅ¡imis. Atsakovai savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad remtis Å¡iais dokumentais negalima, nes jie suraÅ¡yti 2011 m. duomenimis. Tačiau teismas Å¡iuos argumentus atmetė, nurodydamas, jog byloje pateikti Valakampių girininkijos duomenys patvirtina, kad miÅ¡kas girininkijos 1 kvartale buvo inventorizuotas 1986 m. Apelianto įsitikinimu Valakampių girininkijos pateikti duomenys neįrodo, jog į ginčo sklypÄ formavimo metu pateko valstybinio miÅ¡ko dalis. Pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, kad remiantis pateiktais duomenimis (medynų plano fragmentu ir taksoraščiu), konstatuotina, jog miÅ¡kas inventorizuotas 1986 m. Apeliantas pažymi, jog pateiktame medynų plano fragmente nėra aiÅ¡kiai matyti ar valstybinio miÅ¡ko dalis (kokia dalis) patenka į ginčo sklypo teritorijÄ , todėl pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada nėra pagrįsta.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ir liudytojas patvirtino, kad į ginčo sklypÄ patenka 0,05 ha miÅ¡ko ir kad nėra pagrindo netikėti liudytoju,jo parodymus patvirtina kita byloje esanti medžiaga. Tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo, nevertino ir nepateikė faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimo. Apelianto įsitikinimu, turėjo bÅ«ti įrodyta, jog formuojant ginčo sklypÄ , valstybinis miÅ¡kas pateko į ginčo sklypo teritorijÄ .

5. Anot apelianto, teismas netinkamai skaičiavo ieÅ¡kinio senaties terminÄ - dar 2010 m. spalio 18 d. civilinėje byloje Nr. 2-5994-104/2010 buvo priimta nutartis, kuria Lietuvos Respublikos generalinei prokuratÅ«rai buvo pasiÅ«lyta įstoti ieÅ¡kovu į Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamÄ minėtÄ civilinę bylÄ . Taigi, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratÅ«ra dar 2010 m. spalio 18 d. sužinojo apie teisminį ginÄÄ dėl administracinių aktų panaikinimo. Neatsižvelgiant į bÅ«tinumÄ ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratÅ«ra atsisakė įstoti į procesÄ - minėta civilinė byla buvo nutraukta. Kadangi Lietuvos Respublikos generalinė prokuratÅ«ra ieÅ¡kinį dėl tų pačių administracinių aktų nuginčijimo pateikė tik 2011 m. sausio 30 d. - neabejotinai praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas, nustatytas LR ABTÄ® 33 straipsnyje.

                    Â

Atsiliepimu į atsakovų J. V. ir I. P. apeliacinį skundÄ atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija praÅ¡o jų skundÄ dalyje dėl 2000 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 1591V tenkinti – ieÅ¡kovo reikalavimÄ minėtoje dalyje atmesti kaip nepagrįstÄ . Dėl apeliacinio skundo argumentų, neliečiančių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, praÅ¡o spręsti teismo nuožiÅ«ra. Nurodo, kad palaiko apeliančių argumentus dėl termino praleidimo administraciniam aktui apskųsti bei sutinka su apeliančių argumentais dėl netinkamo LR MiÅ¡kų įstatymo aiÅ¡kinimo ir taikymo.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Mano, kad teismas tinkamai taikė MiÅ¡kų įstatymo nuostatas - vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miÅ¡kų tarnybos (toliau - MiÅ¡kų tarnyba) 2011 m. lapkričio 17 d. raÅ¡tu Nr. 65 „Dėl papildomos informacijos“, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad į žemės sklypÄ (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenkanti puÅ¡imis apaugusi apie 0,05 ha teritorija atitinka MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miÅ¡kui keliamus reikalavimus. Nurodo, jog  sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos redakcijos 34 punkto nuostatas darytina iÅ¡vada, kad priimant Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimÄ Nr. 1591V ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ Nr. 01-937 teisės aktai numatė reikalavimÄ iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose prie statinių esantį naudojamÄ Å¾emės sklypÄ ir prie Å¡io naudojamo žemės sklypo iÅ¡likusį savininko turėtÄ laisvÄ (neužstatytÄ ) žemės plotÄ suformuoti atskirais sklypais, o apeliantų nurodytame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime Nr. 1475 Å¡is reikalavimas buvo tik aiÅ¡kiau iÅ¡dėstytas, todėl negali bÅ«ti vertinamas kaip nauja nuostata. Pažymi, kad aptariamas reikalavimas reglamentuoja laisvo (neužstatyto) žemės ploto suformavimÄ atskiru sklypu, kai Å¡is plotas yra savininko turėtoje žemėje. Nagrinėjimu atveju papildomas žemės plotas, kuriuo buvo padidintas 0,1003 ha namų valdos žemės sklypas, J. V. ir

I. P. įsigytas iÅ¡ valstybės pagal 1995 m. sausio 5 d. valstybinės žemės sklypo pirkimopardavimo sutartis Nr. PO 1/95-3382 ir Nr. P01/95-3383, nėra buvusio savininko K. R. turėtoje žemėje. Anot atsakovo, Vilniaus miesto valdyba, priimdama 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimÄ Nr. 1591V turėjo vadovautis Å¡io sprendimo priėmimo dienÄ galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, bet ne Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raÅ¡tu.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieÅ¡kovas Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratÅ«ra praÅ¡o atsakovų apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, jog pirmiausia prokuratÅ«ra turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su vieÅ¡uoju interesu ir tik nuo to momento,kai surenkama pakankamai duomenų, kad pažeistas vieÅ¡asis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie Å¡io intereso pažeidimÄ , prasideda termino kreiptis į teismÄ eigos pradžia – nagrinėjamu atveju termino kreiptis į teismÄ eigos pradžia buvo 2011 m. sausio 21 d. gavus Valstybinės miÅ¡kų tarnybos prie Aplinkos ministerijos raÅ¡tÄ Nr. 65, patvirtinantį, kad į ginčo sklypÄ patenka 0,05 ha plotas, kuris atitinka MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnio reikalavimus. Teismas pagrįstai pripažino, kad nėra praleistas įstatymo nustatyto ginčijamų aktų 1 mėnesio apskundimo terminas bei CK 1. 125 straipsnyje numatytas bendras ieÅ¡kinio senaties terminas. Teismas visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, iÅ¡tyrė ir įvertino kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas.Â

Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija praÅ¡o atsakovų apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, jog nuosavybės teisių atkÅ«rimas turi bÅ«ti vykdomas pagal Vilniaus apskrities virÅ¡ininko sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus, todėl Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-937 ir Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-938, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kÄ , turi bÅ«ti pripažinti negaliojančiais. Pripažinus administracinį aktÄ negaliojančiu – taikoma restitucija.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai atmestini, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal atsakovų J.

V. , I. P. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. sprendimo daro iÅ¡vadÄ , kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti naikinamas apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių Å¡io sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl

administracinių aktų, kurių pagrindu atsakovėms J. V. ir I. P. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant

neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo dalį, patvirtinus naujai suformuoto namų valdos žemės sklypo ribas.

Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ esmės, skundžiamu sprendimu patenkino prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį ir panaikino ginčijamus administracinius aktus, padaręs iÅ¡vadÄ , kad Å¡ie aktai priimti, pažeidžiant jų priėmimo dienÄ galiojusių Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo bei MiÅ¡kų įstatymų reikalavimus. Panaikinęs minėtus aktus bei paveldėjimo pagal testamentÄ liudijimÄ , teismas, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio nuostatomis, pritaikė restitucijÄ ir įpareigojo atsakoves grÄ Å¾inti valstybei ginčijamÄ Å¾emės sklypo dalį.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytomis iÅ¡vadomis, atsakovai savo apeliaciniais skundais, be kita ko, teigia, kad teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas nepraleido termino, numatyto ABTÄ® 33 straipsnyje, pagal kurio nuostatÄ skundas teismui paduodamas per vienÄ mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar praneÅ¡imo apie veiksmÄ (neveikimÄ ) įteikimo suinteresuotai Å¡aliai dienos. Apeliantų teigimu, jau nuo 2010 m. spalio 18 d., gavęs teismo nutartį dėl įstojimo į civilinę bylÄ Nr. 2-5994-104/2010, ieÅ¡kovas žinojo apie tai, kad administraciniai aktai ginčijami ir turėjo visÄ reikiamÄ informacijÄ administraciniams aktams apskųsti, todėl apskundimo terminas turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio 18 d. nutarties įteikimo Generalinei prokuratÅ«rai dienos, todėl ieÅ¡kovas praleido įstatymo nustatytÄ teminÄ ne dėl svarbios priežasties.

Atsižvelgdama į Å¡iuos atsakovų apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatÄ ieÅ¡kinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2008 m. kovo 14 d. nutartyje (civ. b. Nr. 3K-7-38/2008) pažymėjo, kad asmuo, reiÅ¡kiantis ieÅ¡kinį vieÅ¡ajam interesui apginti (CPK 49 str. 1 d.), yra Å¡alis procesine prasme (CPK 41 str. 2 d.), bet nėra ginčo materialiojo teisinio santykio Å¡alis. Tokio vieÅ¡ajam interesui atstovaujančio asmens procesinio teisinio statuso esmė ta, jog jis turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesÄ turintis ieÅ¡kovas. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat pabrėžė, kad pagal prokuroro ieÅ¡kinį, grindžiamÄ Nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymo pažeidimais, iÅ¡keltų bylų ypatumÄ nulemia tai, kad yra pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, o dėl Å¡ios teisės gynimo kreipiasi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., ProkuratÅ«ros įstatymo 19 str.).

Nagrinėjamu atveju ginčo materialiojo teisinio santykio Å¡alis, kurios interesai pažeisti, yra valstybė, kurios turtÄ be teisinio pagrindo įgijo atsakovės. Valstybės nuosavybės teisę įgyvendina, taip pat gina atitinkamos valstybės institucijos (CK 2.36 str. 2 d.). Todėl sprendžiant dėl ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios ginčo atveju, svarbu nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie tai, kad valstybės turtas be pagrindo įgytas atsakovių, ir pagal tai spręsti – kada apie šį pažeidimÄ , reiÅ¡kiantį vieÅ¡ojo intereso pažeidimÄ , turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras.

Pagal teismų praktikÄ terminas, per kurį prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , gali pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡is sprendimas pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.). Taigi prokurorai su reikalavimu panaikinti sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo gali kreiptis per 30 dienų terminÄ , kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta medžiaga, galinti patvirtinti reiÅ¡kiamo ieÅ¡kinio faktinį, teisinį pagrindÄ bei dalykÄ . TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-38/2008) nuostata, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju vieÅ¡asis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl Å¡io gynimo su ieÅ¡kiniu į teismÄ ar ne, jam reikia surinkti atitinkamus duomenis. Dėl to, sprendžiant ieÅ¡kinio senaties termino klausimÄ , kiekvienu atveju bÅ«tina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo bÅ«ti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino.

Å ioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį, kuria civilinė byla, pradėta pagal Nacionalinės žemės tarnybos ieÅ¡kinį, buvo nutraukta, ieÅ¡kovas gavo 2010 m. gruodžio 9 d. – tai patvirtina prijungtoje civilinėje byloje esanti pažyma (civ. byla Nr. 2-5994-104/10, 40 b. l., 4 t.). Gavęs Å¡iÄ informacijÄ bei susipažinęs su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos surinkta medžiaga, ieÅ¡kovas kreipėsi į Valstybinę miÅ¡kų tarnybÄ , praÅ¡ydamas pateikti iÅ¡vadÄ , ar sklype, į kurį nuosavybės teisės atkurtos nutrauktoje byloje, yra teritorija apaugusi miÅ¡ku, kuris atitinka MiÅ¡kų

įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, ir tik 2011 m. sausio 12 d. Valstybinė miÅ¡kų tarnyba pateikė ieÅ¡kovui jau anksčiau turėtÄ

informacijÄ (33, 51 b. l., 1 t.). IeÅ¡kovui 2011 m. sausio 13 d. raÅ¡tu      Nr. 17.2-741 (33 b. l., 1 t.) pareikalavus, kad

Valstybinė miÅ¡kų tarnyba iki 2011 m. sausio 19 d. pateiktų papildomus ar patikslintus duomenis apie 2010 m. kovo 3 d. patikrinimo akte Nr. 401 konstatuotÄ puÅ¡imis apaugusį žemės sklypÄ , Valstybinė miÅ¡kų tarnyba atliko pakartotinį patikrinimÄ ir 2011 m. sausio 17 d. raÅ¡tu Nr. 65 (kurį ieÅ¡kovas gavo 2011 m. sausio 21 d.) patvirtino, kad į ginčo sklypÄ (kadastro Nr. 010:1100 11: 165) patenka 0,05 ha ploto teritorija, atitinkanti MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miÅ¡kui keliamus reikalavimus bei pateikė 2011 m. sausio

14 d. patikrinimo aktÄ (34-35 b. l., 1 t.). Gavę Å¡iuos duomenis, ieÅ¡kovas jau 2011 m. sausio 31 d. padavė ieÅ¡kinį Vilnius apygardos teismui (17, 18 b. l., 1 t.). Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad bÅ«tent nuo 2011 m. sausio 21 d. turi bÅ«ti skaičiuojamas ABTÄ® 33 straipsnyje nustatytas

1 mėnesio terminas administraciniams aktams ginčyti šis terminas nėra praleistas.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, kad gavęs teismo jau nuo 2010 m. spalio 18 d. nutartį dėl įstojimo į civilinę bylÄ Nr. 2-5994-104/2010, ieÅ¡kovas turėjo visÄ reikiamÄ informacijÄ administraciniams aktams apskųsti, todėl apskundimo terminas turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio 18 d.

Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 18 d., nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-5994-104/2010, ieÅ¡kovÄ Nacionalinę žemės tarnybÄ patraukusi atsakovu, iÅ¡ tiesų pasiÅ«lė Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratÅ«rai įstoti ieÅ¡kovu į Å¡iame teisme nagrinėjamÄ civilinę bylÄ pagal buvusio ieÅ¡kovo Nacionalinės žemės

tarnybos ieškinį atsakovams  Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir J. V. dėl Vilnius apskrities

virÅ¡ininko administracijos sprendimo, paveldėjimo teisės liudijimo ir Vilniaus miesto valdybos sprendimo panaikinimo. Tačiau sprendžiant iÅ¡ Å¡ios nutarties turinio ir aplinkybės, kad 2010 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratÅ«rai buvo pateikta tik Å¡i nutartis, teigti, kad jau gavęs Å¡iÄ nutartį, ieÅ¡kovas turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , jog Å¡ioje byloje ginčijami administraciniai aktai pažeidžia vieÅ¡Ä jį interesÄ ir pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį, tuo labiau, kad minėta nutartimi civilinė byla dar nebuvo nutraukta. Tik gavęs teismo nutartį, kuria minėta byla buvo nutraukta, ir surinkęs pakankamai duomenų apie 2010 m. kovo 3 d. patikrinimo akte Nr. 401 konstatuotÄ puÅ¡imis apaugusį žemės sklypÄ , prokuroras galėjo padaryti iÅ¡vadÄ apie vieÅ¡ojo intereso pažeidimÄ ir pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį teisme, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ . Kaip jau minėta, gavęs tokius duomenis, ieÅ¡kovas jau 2011 m. sausio 31 d. padavė ieÅ¡kinį Vilnius apygardos teismui. Taigi, duomenys buvo surinkti, nepažeidžiant protingo termino ir ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas, nepažeidus įstatymo nustatyto termino.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras 10 metų

ieÅ¡kinio senaties terminas, kuris gali bÅ«ti taikomas, ginčijant paveldėjimo teisės liudijimÄ , taip pat nėra praleistas.

Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo

Ginčydamas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), ieÅ¡kovas, be kita ko teigė, kad į ginčo sklypÄ patenka 0,05 ha plotas, kuris yra apaugęs puÅ¡imis. IeÅ¡kovo teigimu, 0,05 ha ploto puÅ¡imis apaugusi teritorija atitinka MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miÅ¡kui keliamus reikalavimus, yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai, todėl yra valstybės iÅ¡perkamas ir nuosavybės teisė atsakovėms buvo atkurta, pažeidžiant imperatyviÄ sias konstitucines ir įstatymines nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad į atsakovių žemės sklypÄ patenka 0,05 ha miÅ¡ko, kuris yra miesto teritorijoje ir pagal įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, padarė iÅ¡vadÄ , kad Å¡is miÅ¡kas iÅ¡imtinės nuosavybės teise priklauso valstybei, į jį nuosavybės teisė negalėjo bÅ«ti atkuriama, todėl ginčijami sprendimai buvo priimti, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ , MiÅ¡kų statymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalis.

Nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, atsakovai savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad Å¡iÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Apeliantų teigimu, vadovautis Valstybinės miÅ¡kų tarnybos raÅ¡tu Nr. 65 ir 2011 m. sausio 11 d. patikrinimo aktu Nr. 513 negalima, nes jie suraÅ¡yti 2011 m. duomenimis. Apeliantų įsitikinimu, Valakampių girininkijos pateikti duomenys neįrodo, jog į ginčo sklypÄ jo formavimo metu pateko valstybinio miÅ¡ko dalis, teigia, kad 1995 m. Valakupių-TurniÅ¡kių zonos detalusis planas buvo patvirtintas ir suderintas nustatyta tvarka, Å¡io detalaus plano sprendinių ieÅ¡kovas neginčija ir nėra pagrindo teigti, kad ginčo žemės sklypo 0,05 ha dalis apaugusi medžiais bÅ«tų pripažinta miÅ¡ko žemė. Apeliantai taip pat pažymi, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintÄ Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrÄ jį planÄ ginčo sklypas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamÄ jÄ teritorijÄ , o nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡e nurodyta, kad ginčo žemės sklype yra saugotini medžių ir krÅ«mų želdiniai, augantys ne miÅ¡ko žemėje. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino pateikto raÅ¡ytinio įrodymo - Valstybinės miÅ¡kų tarnybos 2011 m. liepos 8 d. pažymos Nr. 26702 apie grafinius LR miÅ¡kų valstybės kadastro duomenis, kurioje, pasak jų, nurodyta, kad ginčo žemės sklypas nepatenka į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus.

Atsižvelgdama į šiuos atsakovų apeliacinių skundų

argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatÄ ,

Lietuvos Respublikai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikÅ¡mės vidaus vandenys, miÅ¡kai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultÅ«ros objektai. AnalogiÅ¡ka nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatyme (ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija), pagal kurio 5 straipsnio 6 dalies 3 punktÄ Lietuvos Respublikai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, jeigu jie yra priskirti miestų miÅ¡kams.

Pagal Lietuvos

Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ Ä¯statymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalių, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, valstybinės

reikÅ¡mės miÅ¡kams priskirti miÅ¡kai natÅ«ra negrÄ Å¾inami, jie yra iÅ¡perkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį.

 Taigi, tiek aukščiausiÄ teisinę galiÄ turinčiame Lietuvos Respublikos teisės akte Konstitucijoje, tiek ir įstatymuose yra įvirtinta nuostata, pagal kuriÄ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai yra priskirti iÅ¡imtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , tokie miÅ¡kai negali bÅ«ti perduodami privačion nuosavybėn.

       Nėra ginčo, kad  teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, priimant ginčijamus sprendimus buvo Vilnius miesto ribose. Taigi, tiek atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypÄ , tiek ir tvirtinant naujai suformuoto atsakovių namų valdos žemės sklypo ribas, į ginčo žemės sklypÄ patenkantis miÅ¡ko plotas  turėjo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko statusÄ .       Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra pažymėta, kad tai, jog valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiÅ¡kia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, iÅ¡skyrus iÅ¡ Konstitucijos kylančias iÅ¡imtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigÅ«nai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iÅ¡ valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, iÅ¡skyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).        MiÅ¡kų įstatymo 5 straipsnio (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) 6 dalyje nurodytus požymius atitinkantys miÅ¡kai yra valstybinės reikÅ¡mės ex lege (pagal įstatymÄ ).

Nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miÅ¡kus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; 2011 m. gruodžio 16 d, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).             Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miÅ¡kus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, ar ne, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai.              IÅ¡vadÄ , kad ginčijami sprendimai buvo priimti, pažeidžiant LR miÅ¡kų įstatymo nuostatas, teismas padarė, tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ ir pagrįstai nustatęs, kad 0,05 ha ploto puÅ¡imis apaugusi teritorija, patenkanti į ginčo sklypÄ , yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kas, iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai.

TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina Valstybinės miÅ¡kų tarnybos 2011 m. sausio 17 d. raÅ¡tas Nr. 65 ir prie jo pateiktas Å¡ios tarnybos atlikto Lietuvos Respublikos valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktas, kurių pagrindu nustatyta, kad į žemės sklypÄ Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,03 ha plotas, apaugęs puÅ¡imis, sudarantis vientisÄ miÅ¡ko masyvÄ su Vilniaus miesto miÅ¡kų Valakupių girininkijos 1 kvartalo 25 taksaciniu sklypu, bei 0,02 ha plotas, apaugęs puÅ¡imis, sudarantis vientisÄ masyvÄ su Vilnius miesto miÅ¡kų Valakupių girininkijos 1 kvartalo 34 taksaciniu sklypu.

Pagal Å¡iuose dokumentuose pateiktÄ Valstybinės miÅ¡kų tarnybos iÅ¡vadÄ , į žemės sklypÄ Nr. (duomenys neskelbtini) patenkantys plotai, apaugę puÅ¡imis, kartu su greta esančiais Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastre registruotais miÅ¡ko plotais sudaro vientisus miÅ¡ko masyvus ir atitinka MiÅ¡kų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miÅ¡kui keliamus reikalavimus.               Nėra pagrindo sutikti su atsakovų apeliacinių skundų teiginiu, kad vadovautis minėtais dokumentais negalima, nes jie suraÅ¡yti 2011 m. duomenimis.

Å iuo atveju svarbu yra ne tai, kada yra iÅ¡duoti dokumentai apie valstybės kadastre registruotus miÅ¡ko plotus ir plotus, sudarančius vientisus miÅ¡ko masyvus, bet tai, ar Å¡ioje byloje ginčijamų sprendimų, kurių pagrindu atsakovėms buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant joms neatlygintinai nuosavybėn ginčo sklypÄ , jame buvo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko, iÅ¡imtinės nuosavybės teise priklausančio valstybei, plotas. Aplinkybę, kad ginčo sklype buvo miÅ¡ko plotas, pirmosios instancijos teismas nustatė ne tik minėtų Valstybinės miÅ¡kų tarnybos pateiktų duomenų pagrindu, bet, kaip jau minėta, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumÄ : byloje esančius archyvinius Valakupių girininkijos duomenis (171-173 b. l., 1 t.), liudytojo L.

D. parodymus, ginčo sklypo nuotraukas, kitus bylos duomenis (38-39). Å ie bei jau minėti Valstybinės miÅ¡kų tarnybos pateikti duomenys patvirtina, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu žemės sklype, kuris atsakovėms buvo perduotas neatlygintinai, atkuriant joms nuosavybės teises, buvo 0,05 ha ploto miesto miÅ¡ko, kuris su miÅ¡kų valstybės kadastre registruotais miÅ¡ko plotais sudarė vientisus miÅ¡ko masyvus, taigi  pagal sprendimų priėmimo metu galiojusiÄ Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatÄ priklausė Lietuvos Respublikai iÅ¡imtinės nuosavybės teise ir todėl negalėjo perduoti privačion nuosavybėn.              Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovės nepateikė įrodymų, kad miÅ¡ko plotas sklype yra mažesnis nei 0,1 ha.

Iš tiesų, atsakovės savo apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad Valstybinės miškų tarnybos pažymoje nurodyta, jog miško plotas sklype yra 0,05 ha, todėl akivaizdu, kad šis plotas yra mažesnis nei 0,1 ha.

Pagal ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusiÄ Lietuvos Respublikos MiÅ¡kų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , apibrėžusiÄ miÅ¡ko sÄ vokÄ , miÅ¡kas yra ne mažesnis kaip 0,1 ha, apaugęs medžiais ir kita miÅ¡ko augalija arba laikinai jos netekęs (kirtavietės, degimvietės), žemės plotas. Taigi, kad į žemės sklypÄ Nr. (duomenys neskelbtini) patenkantis 0,05 ha plotas, apaugęs puÅ¡imis, yra mažesnis ir vertinant jį, kaip atskirÄ plotÄ , jis iÅ¡ tiesų neatitinka MiÅ¡kų įstatyme nustatytos miÅ¡ko sÄ vokos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo atveju svarbu yra ne Å¡io puÅ¡imis apaugusio ginčo ploto dydis, paimtas atskirai, o tai, kad Å¡is plotas sudaro vientisÄ miÅ¡ko masyvÄ su Vilniaus miesto miÅ¡kų Valakupių girininkijos 1 kvartalu. Nekyla abejonių, kad toks masyvas atitinka MiÅ¡kų įstatymo (ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusi redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ miÅ¡ko sÄ voka. Taigi, formuojant ginčo sklypÄ , 0,05 ha ploto valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko dalis pateko į ginčo sklypo teritorijÄ ir ginčijamais sprendimais atsakovėms neatlygintinai buvo perduota 0,05 ha ploto valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko dalis, iÅ¡imtinės nuosavybės teise priklausanti valstybei.

              Atsakovės taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pateikto raÅ¡ytinio įrodymo - Valstybinės miÅ¡kų tarnybos 2011 m. liepos 8 d. pažymos Nr. 26702 apie grafinius LR miÅ¡kų valstybės kadastro duomenis, kurioje, pasak jų, nurodyta, kad žemės sklypas kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini),  nepatenka į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus.              Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje pažymoje yra pateiktas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų schemos fragmentas iÅ¡ grafinių Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro duomenų (174 b. l., 1 t.). Aplinkybė, kad Å¡iame schemos fragmente žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) pavaizduotas kaip nepatenkantis į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus tik patvirtina, kad ginčo plotas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams formaliai  nėra priskirtas, tačiau, kaip jau minėta, nepaisant to, ar tam tikri miestų miÅ¡kai formaliai yra priskirti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, ar ne, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai. Taigi, apeliančių nurodyta Valstybinės miÅ¡kų tarnybos 2011 m. liepos 8 d. pažyma Nr. 26702 nepaneigia apie valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko dalies egzistavimÄ joms neatlygintinai perduotame žemės sklype ginčijamų sprendimų priėmimo metu.

Atsakovių nurodyta aplinkybė, kad žemės sklypo plotas apaugęs miÅ¡ku buvo nustatytas nenaudojant matavimo prietaisų ir apytiksliai, o medynų plano fragmente nėra pažymėtos ginčo žemės sklypo ribos, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų nepaneigia. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas Valstybinės miÅ¡kų tarnybos darbuotojas L. D. patvirtino, kad ginčo žemės sklypas yra miesto teritorijoje, pagal faktinę padėtį ginčo sklype yra miÅ¡kas, tai buvo konstatuota ir 1986 metais, sklypo ribos buvo nustatytos su ortofoto nuotrauka, matuojant nuo matomų objektų ir naudojant registruotÄ sklypo mastelinį planÄ (193 b. l., 1 t.). Tai, kad valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko plotas nebuvo nustatytas itin tiksliai, esminės reikÅ¡mės negali turėti, nes ji nepaneigia iÅ¡vados, kad ginčijamais sprendimais perduodant atsakovėms neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo dalį, kartu buvo perduota dalis iÅ¡imtinės nuosavybės teise valstybei priklausančio valstybinės reiÅ¡kės miÅ¡ko.

Apeliantų teiginys, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 buvo patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas, pagal kurį ginčo sklypas patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamÄ jÄ teritorijÄ , taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų, nes Å¡is dokumentas negali nei paneigti, nei patvirtinti ginčo sklype esančios miÅ¡ko dalies statuso. Bendrasis planas yra teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 1 d.). Taigi, kaip pagrįstai teigiama atsakovo  Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į apeliacinį skundÄ , bendrasis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, nustatantis tam tikros teritorijos vystymo koncepcijÄ , ir jis niekaip negali paneigti, jog ginčo žemės sklype ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko. Be to, minėtas planas buvo patvirtintas žymiai vėliau, negu buvo priimti Å¡ioje byloje ginčijami sprendimai.

Atsakovių apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus miesto valdybos     1997 m. sausio 19 d. sprendimu buvo patvirtintas Valakupių-Turniškių zonos detalusis planas, kurioje atsakovių sklypo plotas buvo nustatytas 0,20 ha, paskirtis - gyvenamoji ir jame sklypo 0,05 ha dalis apaugusi medžiais nebuvo pripažinta miško žeme, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad sklype užfiksuotas pušimis apaugęs plotas nėra miško plotas.

Å ioje nutartyje jau minėta, kad nepaisant to, ar tam tikri miestų miÅ¡kai formaliai yra priskirti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, ar ne, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, kurie iÅ¡imtinės nuosavybės teise priklauso valstybei ir privačion nuosavybėn negali bÅ«ti perduodami. Pagal galiojusios MiÅ¡kų įstatymo

13 straipsnio 1 dalies redakcijos nuostatÄ , miÅ¡ko žemė gali bÅ«ti paverčiama kitomis naudmenomis tik iÅ¡imtiniais atvejais, derinant valstybės, miÅ¡ko savininko ir visuomenės interesus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ir Å¡i nuostata nesuteikia teisės privačion nuosavybėn perduoti iÅ¡imtinės nuosavybės teise valstybei priklausančio valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko. Taigi, aplinkybė, kad patvirtintame Valakupių-TurniÅ¡kių zonos detaliajame plane atsakovių sklypo plotas buvo nustatytas 0,20 ha, paskirtis - gyvenamoji ir 0,05 ha jo dalis, apaugusi medžiais, nebuvo pripažinta miÅ¡ko žeme, bei kad Å¡io plano sprendinių ieÅ¡kovas neginčija, o nekilnojamojo turto registro iÅ¡raÅ¡e nurodyta, kad ginčo žemės sklype yra saugotini medžių ir krÅ«mų želdiniai, augantys ne miÅ¡ko žemėje, nesudaro jokio pagrindo teigti, kad ginčo sklype užfiksuotas 0,05 ha plotas, apaugęs puÅ¡imis ir sudarantis vientisus miÅ¡ko masyvus su  Vilniaus miesto miÅ¡kų Valakupių girininkijos 1 kvartalo taksaciniais sklypais, nėra miÅ¡ko plotas bei valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko dalis.

Pagal ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusiÄ Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatÄ , nuosavybės teisės į Å¡io įstatymo 3 straipsnyje nurodytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtÄ , nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktÄ , o Å¡iems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar Å¡ių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.

Å ioje byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad buvęs žemės savininkas K. R. 1974 m. rugpjūčio 26 d. testamentu visÄ savo turtÄ , kuris jam priklausė mirties dienÄ , tame tarpe ir pusę gyvenamojo namo su priklausiniais Vilniuje,

Vaidilutės g. Nr. 4, paliko savo vaikaitei I. K. (po santuokos P.). Taigi, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo

išvada, kad nei M. R. , kuri mirė 1992 m. birželio 22 d., nei J.

V. negalėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės į K. R. turėtÄ Å¾emę, nes pagal minėtÄ Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį

turtÄ atkÅ«rimo įstatymo nuostatÄ nuosavybės teisės į K. R. žemę galėjo bÅ«ti atkurtos tik testamentinei įpėdinei I. K. (atsakovei I.

P. ). Todėl 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-937, kuriuo M. R. vardu buvo atkurtos

nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn namų valdos

žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini), 0,0498 ha dalį, taip pat prieÅ¡tarauja ir imperatyvioms Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2

straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoms ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu šis sprendimas yra pagrįstai panaikintas ir dėl

Å¡io pažeidimo. Panaikinus šį sprendimÄ , pagrįstai panaikintas ir jo pagrindu iÅ¡duotas 2001 m. vasario  1 d. paveldėjimo teisės liudijimas.

           Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad M. R. vardu negalėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės į namų valdos sklypo dalį ir dėl to, kad pastaroji ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo mirusi, o nuosavybės teisė į sklype esantį gyvenamÄ jį namÄ ir kitus pastatus priklausė atsakovėms J. V. ir

I. P. . Todėl pagrįsta teismo iÅ¡vada, kad 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimas Nr. 01-937 taip pat prieÅ¡tarauja ir Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai.

           Apeliantės pagrįstai teigia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrÄ Å¾inama natÅ«ra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors Å¡iai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Tačiau Å¡is nutarimas nepaneigia tos aplinkybės, kad tuo atveju, kai perduodame neatlygintinai žemės sklype yra piliečiams nuosavybės teise priklausantys gyvenamieji namai ar kiti pastatai, tokia žemė laikoma užstatyta ir sklypai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatÄ gali bÅ«ti perduodami tik Å¡ių pastatų savininkams. Nustačius, kad pastatai priklausė ne tam asmeniui, kurio vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės ir neatlygintinai perduotas žemės sklypas, toks sprendimas negali bÅ«ti laikomas teisėtu.

           Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo

5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatÄ , iki 1995 m. birželio 1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose neatlygintinai nuosavybėn galėjo bÅ«ti perduodamas tik prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas ir prie Å¡io naudojamo žemės sklypo iÅ¡likęs savininko turėtas laisvas

(neužstatytas) žemės sklypo plotas. Todėl prie naudojamo 0,1003 ha namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris jau buvo įregistruotas

Nekilnojamojo turto registre, išlikęs laisvas (neužstatytas) buvusio savininko K. R. turėtas žemės sklypo

plotas faktiškai turėjo būti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas ir perduotas neatlygintinai nuosavybėn pretendentams į buvusio savininko žemę. Nustačius, kad šis sklypas ginčijamu Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio

10 d. sprendimu Nr. 1591V faktiÅ¡kai buvo prijungtas prie esamo anksčiau suformuoto namų valdos žemės sklypo, tvirtinant naujas sklypo ribas, bei išėjo iÅ¡ buvusio savininko K. R. turėto žemės sklypo ribų, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad toks sklypo ribų tvirtinimas prieÅ¡taravo LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatai.

Kaip pagrįstai teigiama atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundÄ , sistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos redakcijos 34 punkto nuostatas, darytina iÅ¡vada, kad Å¡ie teisės aktai numatė reikalavimÄ iki 1995 m. birželio  1 d. buvusiose miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose prie statinių esantį naudojamÄ Å¾emės

sklypÄ ir prie Å¡io naudojamo žemės sklypo iÅ¡likusį savininko turėtÄ laisvÄ (neužstatytÄ ) žemės plotÄ suformuoti atskirais

sklypais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo    19 d. nutarime Nr. 1475 šis reikalavimas buvo tik konkretizuotas, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad pareiga formuoti atskirus žemes sklypus buvo įtvirtinta tik LR Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475.

Atsakovės taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nuosavybės teisės joms buvo atkurtos į žemės sklypÄ , kuris iÅ¡eina už K. R. turėto žemės sklypo ribų, taip pat teigia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (34 p. 6 pastraipa) buvo numatyta, kad suprojektuotų grÄ Å¾inti natÅ«ra žemės sklypų vieta ir ribos, formuojant racionalias žemės sklypų ribas, gali iki 20 procentų neatitikti turėto žemės sklypo vietos, nekeičiant galimo grÄ Å¾inti natÅ«ra žemės ploto.

Aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas, į

kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, išeina už      K. R. turėto žemės sklypo ribų, pirmosios

instancijos teismas nustatė faktinių bylos duomenų pagrindu. Å iÄ aplinkybę patvirtina Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. gegužės 20 d. raÅ¡tas Nr. 31/03/A7-1296 ir prie jo esanti iÅ¡trauka iÅ¡ Vilnius miesto suvestinių kartografinių duomenų, kurioje aiÅ¡kia nurodytos ginčijamu Vilnius miesto valdybos sprendimu patvirtintos atsakovių

individualios namų valdos sklypo ribos ir buvusio savininko K. R. turėto žemės sklypo ribos (43-44 b. l., 1

t.). Å iÄ aplinkybę atsakovės pačios pripažino bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (190-191 b. l., 1 t.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu       Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto nuostata, pagal kuriÄ suprojektuotų grÄ Å¾inti natÅ«ra žemės sklypų vieta ir ribos, formuojant racionalias žemės sklypų ribas, gali iki 20 procentų neatitikti turėto žemės sklypo vietos, nekeičiant galimo grÄ Å¾inti natÅ«ra žemės ploto, buvo įtvirtinta tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1475 pakeičiant minėtos tvarkos 34 punktÄ . Taigi, tokia nuostata skundžiamų sprendimų, tarp jų ir Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. 1591V, priėmimo metu negaliojo ir negalėjo bÅ«ti taikoma.Â

Atsakovė savo apeliaciniu skundu taip pat teigia, kad ieškovas neginčija detalaus plano sprendinių, pagal kuriuos suformuotas žemės sklypas ir pagal kuriuos žemės sklypo plotai 0,20 ha sklype turėtų pasiskirstyti taip: 0,1003 ha bendrosios dalinės nuo savybės teise priklausytų            J. V. ir

I. P. , o į likusiÄ 0,0997 ha turi bÅ«ti atkurta nuosavybės teisė I.

P. vardu. Apeliančių teigimu, tuo atveju, jeigu bus nustatyta, kad žemės sklypo dalyje vis dėl to yra valstybinis miÅ¡kas, tai valstybė taptų žemės sklypo bendrasavininke.Â

Atsižvelgdama į Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog nustačius, kad ginčijamais sprendimais žemės sklypo ribos buvo nustatytos ir nuosavybės teisės atkurtos, pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo, MiÅ¡kų įstatymo normas, aplinkybė, kad ginčijami sprendimai iÅ¡ esmės atitiko detalaus plano sprendinius, kurie nėra ginčijami, negali eliminuoti nustatytų imperatyvių įstatymo normų pažeidimų ir nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamų sprendimų teisėtumo.

Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , Lietuvos valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal bendrosios dalinės valstybės ir kitų asmenų nuosavybės teisė į žemę atsiradimo pagrindus reglamentuojančio Žemės įstatymo 12 straipsnio nuostatÄ , bendroji dalinė valstybės ir savivaldybių arba kitų asmenų žemės nuosavybė atsiranda pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimÄ , atkÅ«rus nuosavybės teises į pagal teritorijų planavimo dokumentÄ suformuoto neužstatyto žemės sklypo dalį. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypÄ atsakovėms buvo atkurtos, pažeidžiant įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimÄ . Todėl dalinė atsakovių ir valstybės nuosavybė į ginčijamu savivaldybės sprendimu suformuotÄ Å¾emės sklypÄ atsirasti negali.

Å ioje nutartyje iÅ¡dėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimai Nr. 01-937 ir Nr.01-938 bei Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. 1591V priimti pažeidžiant jų priėmimo dienÄ galiojusio LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei MiÅ¡kų įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalies, 5 straipsnio 6 dalies 3 punkto reikalavimus, yra pagrįsta ir Å¡ios iÅ¡vados pagrindu priimtas sprendimas panaikinti

minėtus administracinius aktus yra teisėtas ir pagrįstas. Panaikinus 2000 m. lapkričio 6 d. sprendimÄ Nr. 01-937, kuriuo M. R. vardu buvo atkurtos

nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. žemę, pagrįstai panaikintas ir jo pagrindu išduotas 2001 m. vasario  1 d. paveldėjimo teisės liudijimas.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidųÂ

Bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo tvarkÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961 , 98 straipsnio nuostatos. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , bylinėjimosi iÅ¡laidos, nuo kurių mokėjimo ieÅ¡kovas buvo atleistas, iÅ¡ieÅ¡komos iÅ¡ atsakovo į valstybės biudžetÄ proporcingai patenkintai ieÅ¡kinio reikalavimų daliai.

Prokuroras, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, kai ieÅ¡kinį jis pareiÅ¡kia, siekdamas apginti vieÅ¡Ä jį, valstybės arba savivaldybės interesus. BÅ«tent gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , Å¡ioje byloje prokuroras ir pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį dėl administracinių aktų bei paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, J. V. , I.

P. . Taigi, pagal CPK 96 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , bylinėjimosi iÅ¡laidas, nuo kurių mokėjimo ieÅ¡kovas buvo atleistas, t. y. žyminis mokestis, Å¡ioje byloje turi bÅ«ti iÅ¡ieÅ¡komos į valstybės biudžetÄ iÅ¡ atsakovų proporcingai patenkintai ieÅ¡kinio reikalavimų daliai. Å ia teisės norma vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas ir paskirstė iÅ¡ atsakovų priteisiamas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsakovės savo apeliaciniame skunde teigia, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti priteistinos ne iš visų atsakovų, o tik iš Nacionalinės žemės tarnybos, nes ši institucija priėmė įstatymo nuostatoms prieštaraujančius ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pasak apeliančių, teismas nenustatė, kad jos atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatÄ , bylinėjimosi iÅ¡laidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo Å¡io tokių bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar Å¡alių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi iÅ¡laidos. Taigi, pagal CPK įtvirtintas bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo nuostatas, bylinėjimosi iÅ¡laidos paskirstomos tik atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį bei Å¡alių procesinį elgesį. Kitos aplinkybės negali bÅ«ti pagrindu keisti tokiÄ bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo tvarkÄ . Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas atsakovams, patenkinus jų atžvilgiu pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį ir keisti Å¡iÄ sprendimo dalį nėra teisinio pagrindo.

 PraÅ¡ymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo ir tokias iÅ¡laidas patvirtinančių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė, todėl spręsti jų paskirstymo klausimÄ nėra pagrindo (CPK 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai

                                                                                                               Kazys KailiÅ«nas                                                                                                                               Â

                                                                                                             Â

Gintaras Pečiulis

                                                                                                              Â

Donatas Å ernas