ec0d9205-4d02-4e72-bc3b-ec0e86427bf2 · Å iaulių apygardos administracinis teismas

N U T A R T I S                                          Administracinė byla Nr. I-273-289/2012                                                                                                 Teisminio proceso 3-64-3-00858-2010-0                                           Procesinio sprendimo kategorija: 16.5; 74; (S)                                                                                    ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. vasario 28 d.Šiauliai              Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius, sekretoriaujant Jolantai Miežienei, nedalyvaujant pareiškėjui A.

P., nedalyvaujant atsakovo TelÅ¡ių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo A. P. pateiktÄ skundÄ atsakovui TelÅ¡ių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.             Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė:

PareiÅ¡kėjas A. P. 2010 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Å iaulių apygardos administracinį teismÄ su skundu, kurio praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo TelÅ¡ių apskrities vyriausiojo policijos komisariato neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį – 62,85 Lt.              PareiÅ¡kėjasi A. P. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimu. RaÅ¡ytiniu praÅ¡ymu pareiÅ¡kėjas praÅ¡o bylÄ nagrinėti jam nedalyvaujant.

Teismui pateiktame skunde pareiÅ¡kėjas nurodė, kad atsakovas TelÅ¡ių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau tekste – ir TelÅ¡ių apskrities VPK), apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. PareiÅ¡kėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neiÅ¡mokėti jam visų priklausančių priemokų už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sÄ lygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymÄ .

Teigė, kad skirtingai nuo Darbo kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumÄ iki 70 procentų pareiginės algos. PareiÅ¡kėjas savo praÅ¡ymo reikalavimÄ grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis.              Atsakovo TelÅ¡ių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimu.

Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodė, kad statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo nustatytÄ darbo apmokėjimo tvarkÄ . Teigė, kad Å¡io įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pasak atsakovo, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai.

Atsakovo teigimu, TelÅ¡ių apskrities VPK vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jas tinkamai taikė. PraÅ¡o į bylÄ Ä¯traukti atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamÄ Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiÅ¡kėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus, o jei pareiÅ¡kėjų skundai bÅ«tų patenkinti, sprendimo vykdymÄ praÅ¡o atidėti vieneriems metams.              Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie LR VRM atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai, teismo Å¡aukimu.             PareiÅ¡kėjo A.

P. skundas atmestinas. Ginčas Å¡ioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiÅ¡kėjui A. P. – 62,85 Lt už laikotarpį nuo 2004 metų, kai atsakovas TelÅ¡ių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neiÅ¡mokėjo pareiÅ¡kėjui visos priedų ir priemokų sumos.Pagal byloje esančiÄ medžiagÄ nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas A. P. skundo pateikimo metu dirbo TelÅ¡ių apskrities VPK. Kaip matyti iÅ¡ atsakovo TelÅ¡ių apskrities VPK pateiktos pažymos pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta priedų ir priemokų dalis virÅ¡ijanti 70 procentų pareiginės algos sudarė 62,85 Lt.

Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai, priemokos.

Å ioje redakcijoje buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomi Å¡io Ä®statymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos staÅ¾Ä ) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ Ä¯ valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumÄ , kuri negalėjo virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos staÅ¾Ä (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos, iÅ¡liko.

Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtÄ Ä®statymo 23 straipsnyje, buvo įtrauktas 4 punktas, t.y. apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ , o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumÄ neįskaitomas Å¡is priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai.

Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ . Konstitucinis Teismas vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokomos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ priedų ir priemokų ribÄ .

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose Å¡io įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytÄ ribÄ .

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama. Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiÅ¡kia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ .

Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ , galėjo bÅ«ti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo bÅ«dais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , atsakovas iki Å¡iol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiÅ¡kėju.

Tokia situacija prieÅ¡tarauja Konstitucijai bei teisingumo principams. Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ , pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku.

Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose.

Nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje byloje yra sÄ lygos kurti naujÄ precedentÄ ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-518/2011).Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Ne.

A662-1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismÄ , kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iÅ¡ tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybÄ , taikydamas ne tik įstatymÄ (plačiÄ ja prasme), bet ir bendruosius teisės principus, taip pat aukÅ¡tesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiÄ jÄ teisę – KonstitucijÄ .

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismÄ . Asmens teisė kreiptis į teismÄ negali bÅ«ti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi bÅ«ti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

PareiÅ¡kėjas tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu buvo tiesiogiai susijęs su TelÅ¡ių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, t.y. subjektu (pareiÅ¡kėjo darbdaviu), privalančiu mokėti pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigÅ«nų priėmimo į valstybės tarnybÄ bei atleidimo iÅ¡ jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių apraÅ¡ymus, todėl bylose dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra darbdavys – TelÅ¡ių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), teismas konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.

Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikÅ¡mės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos, o Lietuvos valstybę, atstovaujamÄ Lietuvos Respublikos Vyriausybės įtraukti į bylÄ atsakovu nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad atsakovo TelÅ¡ių apskrities VPK sprendimas dėl ne viso darbo užmokesčio iÅ¡mokėjimo laikytinas neįvykdytu atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglametuoja termino, per kurį turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrÄ jį trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieÅ¡kinio senaties terminų.

Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintÄ (1 mėnesio) ieÅ¡kinio senaties terminÄ ginčams dėl darbo apmokėjimo sÄ lygų pakeitimo, Å¡ios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dviÅ¡alio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sÄ lygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferÄ . Taigi, nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminÄ skaičiuoti nuo kreipimo į teismÄ dienos.

PareiÅ¡kėjas A. P. skundÄ pateikė 2010 m. gruodžio 23 d. (b. l. 2-4), o pagal atsakovo pateiktÄ pažymÄ (b. l.

5) matyti, kad jam darbo užmokesčio priemokų iÅ¡mokėjimo ribojimas buvo 2004 metų trečiojo ketvirčio metu, t. y. pareiÅ¡kėjas A. P. skundÄ padavė pasibaigus trejų metų senaties terminui, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.                          Teismas, remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTÄ® 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., n u s p r e n d ž i a :             PareiÅ¡kėjo A.

P. skundÄ atsakovui TelÅ¡ių apskrities VPK dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismÄ . Teisėjas                                                                                                                   Virginijus Stankevičius