P-438-183-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P438 - 183/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01192-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1398/2010 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjui R. J. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-365 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 55650 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau - ir GPM) nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų, 2916,06 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų delspinigių; skyrė pareiškėjui 16695 Lt GPM nuo gyventojo su darbo santykiais nesusijusių A klasės pajamų baudą; netenkino pareiškėjo prašymo dėl 9450 Lt GPM grąžinimo. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2008 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 68-11 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. (04)-K3-365.

Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2008 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. S-99(7-33/2008) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 68-11 dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl 9450 Lt GPM grąžinimo; panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 68-11 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti 55650 Lt GPM, 2916,06 Lt GPM delspinigių, 16695 Lt GPM baudos.

Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad pareiškėjas iš A. G. pagal 2006 m. sausio 16 d. sutartį už 63000 Lt įsigijo 1,1501 ha žemės sklypą, esantį Kauno rajone, Narsiečių kaime. Šį žemės sklypą kartu su kitais nekilnojamaisiais daiktais pareiškėjas su savo sutuoktine pardavė UAB „Merseta“ pagal 2006 m. balandžio 3 d. sutartį už 1957000 Lt (žemės sklypas parduotas už 63000 Lt, o kiti nekilnojamieji daiktai - už 1894000 Lt). Pareiškėjas kartu su sutuoktine, nurodydami, jog 2006 m. balandžio 3 d. parduoda minėtą žemės sklypą tik už 63000 Lt, nepagrįstai sumažino žemės sklypo vertę.

Nurodyta sklypo 63000 Lt vertė yra mažesnė už jo rinkos kainą. Mokesčių administratoriaus pasitelktas nepriklausomas turto vertintojas UAB „Robinta“ nustatė, jog šio žemės sklypo vertė yra 805000 Lt. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2006 m. balandžio 3 d. pirkimo - pardavimo sandoriu siekė sumažinti žemės sklypo vertę ir atitinkamai padidinti kitų parduotų nekilnojamųjų daiktų vertę, nes žemės sklypas buvo įsigytas vėliau nei prieš trejus metus ir, nurodant jo tikrąją vertę, jis pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 21 punktą būtų buvęs apmokestintas, o tuo tarpu kiti nekilnojamieji daiktai buvo įsigyti 1999 m. spalio 21 d. ir jų vertės padidinimas nebūtų buvęs apmokestintas.

Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad šiuo atveju mokesčių administratorius pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį ir pagrįstai pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautas 742000 Lt (805000 Lt - 63000 Lt) pajamas pripažino pajamomis, gautomis už žemės sklypą. Tai sudarė pagrindą mokesčių administratoriui laikyti, jog pareiškėjas iš minėto žemės sklypo pardavimo bendrovei „Merseta“ gavo 371000 Lt (742000 Lt :

2) pajamų, ir šias jo pajamas apmokestinti pajamų mokesčiu. Mokestinių ginčų komisija nurodė, kad nors mokesčių administratorius teisingai apmokestino minėtas pareiškėjo pajamas, tačiau jis nepagrįstai nurodymus dėl papildomo mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo davė pareiškėjui. Minėtos pareiškėjo pajamos priskirtinos gyventojo A klasės pajamoms ir, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, pajamų mokestį iš šių pareiškėjo pajamų turėjo išskaičiuoti UAB „Merseta“, išmokėdama šias pajamas pareiškėjui. Todėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dalis dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti GPM ir su juo susijusias sumas naikintina. Mokestinių ginčų komisija taip pat nurodė, kad prašymas dėl 9450 Lt GPM grąžinimo buvo netenkintas pagrįstai, todėl atitinkama ginčijamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dalis tvirtintina.

Atsakovas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-99(7-33/2008) dalį, kuria iš dalies panaikintas atsakovo sprendimas, bei palikti galioti atsakovo 2008 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 68-11.

Atsakovas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija neteisingai išaiškino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalį. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 ir 7 dalies nuostatos numato prievolę mokėti pajamų mokestį nuo deklaruotų pajamų ir pajamas deklaruojančiam gyventojui. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad skirtumą tarp apskaičiuotos ir išskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio dalies sumoka gyventojas, deklaruodamas pajamas. Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius mokestines prievoles perkėlė pareiškėjui būtent todėl, jog, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, sandorius vertino kompleksiškai. Šiuo atveju pareiškėjas, kuris buvo vienintelis UAB „Merseta“ akcininkas, sudarė sandorį su jo kontroliuojama įmone kainomis, neatitinkančiomis rinkos vertės. Toks sandoris lėmė nepagrįstos mokestinės naudos atsiradimą ir šią naudą faktiškai gavo pareiškėjas, kuris pats ir privalo sumokėti mokesčių administratoriaus jam papildomai apskaičiuotą mokestį bei susijusias sumas.

Pareiškėjas su atsakovo skundu nesutiko.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai papildomai apskaičiavo GPM bei su juo susijusias sumas. Sudarant žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį su UAB „Merseta“, sandorio aplinkybės nebuvo iškreiptos. Mokesčių administratoriaus pasitelkto turto vertintojo UAB „Robinta“ sudaryta turto vertinimo ataskaita prieštarauja teisės aktams ir yra nepagrįsta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su atsakovo skundu sutiko.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendimu atsakovo skundą patenkino. Teismas panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. S-99(7-33/2008) dalį, kuria iš dalies buvo panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. 68-11, ir paliko galioti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. sausio 16 d. sprendimą Nr.68-11.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A442-773/2009, pažymėjo, kad, aiškinant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1, 7 dalyse įtvirtintas teisės normas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, jog prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį tenka ne tik mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, bet ir gyventojui (mokesčių mokėtojui). Taigi, mokesčių administratoriaus išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsirado prievolė sumokėti perskaičiuotą GPM bei su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius ir baudą, yra pagrįsta. Teismas nurodė, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartyje taip pat pažymėta, jog mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą. Pareiškėjo teismui šiuo atveju pateiktais argumentais iš esmės nesutinkama su Mokestinių ginčų komisijos bei mokesčių administratoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Sprendžiant šį ginčą, pareiškėjo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nevertintini. Teismas nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija neteisėtai iš dalies panaikino atsakovo sprendimą, todėl atsakovo teismui paduotas skundas tenkintinas.

II. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Robinta“ atliktas ginčo turto vertinimas, kuriuo rėmėsi mokesčių administratorius, neatitinka realios situacijos, nes šis vertinimas buvo neišsamus, atliktas neatsižvelgus į dirvožemio užterštumą cheminėmis medžiagomis. Prie šios bylos yra prijungta UAB „Krivita“ atlikto ginčo turto vertinimo ataskaita, sudaryta įvertinus aplinkybę, jog dirvožemis užterštas cheminėmis medžiagomis. Abiejų minėtų bendrovių pateiktose turto vertinimo ataskaitose yra nurodyta skirtinga ginčo turto vertė, todėl pareiškėjas prašė teismo paskirti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, tačiau teismas šio prašymo netenkino, kaip ir prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, siekiant paduoti skundą dėl UAB „Robinta“ vertinimo ataskaitoje nurodytos turto vertės nuginčijimo. Pareiškėjas nurodė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostata dėl išskaičiuojančio mokestį asmens pareigos, išmokant išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį yra imperatyvaus pobūdžio. Susiklosčius teisiniams santykiams tarp pajamų mokestį išskaičiuojančio asmens ir biudžeto, nėra pagrindo reikalauti, kad pareigą sumokėti į biudžetą GPM vykdytų šiame santykyje nedalyvaujantis fizinis asmuo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašė apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad UAB „Robinta“ atliktas ginčo turto vertinimas nėra nuginčytas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka ir yra galiojantis. Pareiškėjas teigė, kad pateikė teismui UAB „Krivita“ sudarytą turto vertinimo ataskaitą, tačiau jis nepaaiškina, dėl kokių priežasčių nauja turto vertinimo ataskaita nebuvo pateikta ankstesnėse šio mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijose. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 ir 7 dalimis, nurodymai dėl GPM ir su juo susijusių sumų sumokėjimo šiuo atveju pagrįstai buvo duoti būtent pareiškėjui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus dėl turto vertės, tačiau šiuo atveju nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas skundo dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo nepadavė, todėl nėra ginčo dėl turto vertės nustatymo. Atsakovas nurodė, jog iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad prievolė mokėti pajamų mokestį nuo deklaruotų pajamų (taip pat ir nuo A klasės pajamų) atsiranda ir pajamas deklaruojančiam gyventojui, t. y. pareiškėjui. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį, apmokestinamas turi būti mokestinę naudą gavęs asmuo. Kadangi šiuo atveju pareiškėjas gavo mokestinę naudą, todėl jam pagrįstai ir buvo nurodyta sumokėti GPM bei su juo susijusias sumas. Atsakovas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismo šiuo atveju padarytos išvados yra analogiškos išvadoms, kurias padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A442-773/2009, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir tuose pačiuose sandoriuose dalyvavusios pareiškėjo sutuoktinės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Iš minėtos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004;

Administracinių teismų praktika, Nr. 6; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005; Administracinių teismų praktika, Nr.7). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokio Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8 -972-04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1283/2005;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-738-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-419/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009).

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalis numato, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Įstatymas nenumato jokių apribojimų mokesčių mokėtojui paduoti skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo. Taigi mokesčių mokėtojas gali skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tiek dėl faktinių aplinkybių vertinimo, tiek dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo. Šiuo atveju pareiškėjas nepasinaudojo šia teise ir Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr.S-99(7-33/2008) neskundė. Todėl šią administracinę bylą nagrinėjantys teismai yra saistomi skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ginčijo faktines Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr.S-99(7-33/2008) aplinkybes dėl parduoto nekilnojamojo turto vertinimo. Tačiau, nesant jo skundo dėl šio Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, teisėjų kolegija, nevertina Mokestinių ginčų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl parduoto nekilnojamojo turto vertės nustatymo neturi jokios reikšmės šio ginčo nagrinėjimui. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertino teisminio nagrinėjimo metu pateiktų naujų įrodymų: UAB „Krivita“ atliktos 1,1501 žemės sklypo ir pastatų, esančių Dulksnio g. 9, Narsiečių kaime, Kauno rajone, vertinimo ataskaitos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog spręsdami šį mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, skirtingai interpretavo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija).

Kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog 2006 m. balandžio 3 d. pirkimo - pardavimo sutartimi pareiškėjas ir jo sutuoktinė J. J. pardavė UAB „Merseta“ 1,1501 ha žemės sklypą už 63000 Lt ir pastatus už 1894000 Lt, esančius Narsiečių kaime, Kauno rajone. Kadangi parduotas žemės sklypas buvo įsigytas mažiau kaip prieš trejus metus, todėl UAB „Merseta“ nuo 63000 Lt žemės pirkimo kainos apskaičiavo ir sumokėjo biudžetui gyventojų pajamų mokestį (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 21 punktas). Taigi, atsižvelgiant į formalųjį minėtos pirkimo-pardavimo sutarties turinį, UAB „Merseta“ (šiuo atveju mokestį išskaičiuojantis asmuo) įvykdė pareigą, numatytą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas papildomą gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsniu neatsižvelgė į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką (tai, kad pagal 2006 m. balandžio 3 d. pirkimo - pardavimo sutartį pareiškėjas ir jo sutuoktinė J. J. pardavė UAB „Merseta“ 1,1501 ha žemės sklypą už 63000 Lt ir pastatus už 1894000 Lt, esančius Narsiečių kaime, Kauno rajone), bet atkūrė iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė, parduodami žemės sklypą, nepagrįstai sumažino parduodamo sklypo vertę. Šiuo atveju mokestinę naudą dėl žemės sklypo vertės sumažinimo gavo pareiškėjas ir jo sutuoktinė, taip pat jie gavo ir pinigines lėšas už parduotą žemę, iš kurių turėjo būti išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis.

Apeliacinės instancijos teismas inter alia atkreipė dėmesį į tai, jog Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą.

Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Teismų praktikoje, aiškinant šią normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio (ūkinės operacijos), kurie gali būti tiriami šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo.

Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Svarbu, kad taikant nurodytą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą.

Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11–719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–1591/2008). Iš to seka, kad konstatavus Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas (sudarius sandorį(-ius), kurio(-ių) vienintelis tikslas – mokestinės naudos gavimas), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad gyventojų pajamų mokestį nuo A klasei priskirtų pajamų sumoka mokestį išskaičiuojantis asmuo, nėra taikoma.

Priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningo mokesčių mokėjimo principai, kadangi gyventojas, kuriam numatyta pagrindinė mokesčių mokėjimo pareiga, fiktyviai, motyvuodamas vieninteliu tikslu – mokestinės naudos siekiu, perkelia gyventojų pajamų mokesčio mokėjimą kitam subjektui ir taip piktnaudžiauja savo mokestinėmis teisėmis. Taigi tais atvejais, kai nustatomos Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos dėl mokestinės naudos (priešingos teisei) gavimo, nesumokėtas mokestis gali būti tiesiogiai išieškotas iš asmens, gavusio tokią mokestinę naudą, t. y. netaikant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio nuostatų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-359/2010).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Mokestinių ginčų komisija neatsižvelgė į minėtas faktines bylos aplinkybes ir, neteisingai aiškindama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 redakcija) nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog šiuo atveju gyventojų pajamų mokestį turi sumokėti mokestį išskaičiuojanti UAB „Merseta“. Kadangi šiuo atveju mokestinę naudą gavo pareiškėjas, todėl iš jo gali būti išieškotas gyventojų pajamų mokestis už gautas pajamas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas turi sumokėti papildomai apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas, ir pagrįstai patenkino atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas R. J. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1398/2010.

Prašyme nurodė, jog Kauno apygardos teismui priėmus 2011 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011 paaiškėjo naujos aplinkybės, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2008 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. 68-11 dėl R. J. bei šį sprendimą palikę galioti pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai, kuriuose buvo remiamasi UAB „Robinta" atliktais turto vertinimais, yra neteisingi, nes turto vertės UAB „Robinta“ ataskaitose buvo klaidingos. Todėl, anot pareiškėjo, procesas administracinėje byloje Nr. A442-1398/2010 turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą (ABTĮ 157 straipsnio 2 dalis), procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu (Kauno apygardos teismui priėmus įsiteisėjusią 2011 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/2011 paaiškėjo, jog UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitos, kuriomis kaip esminiais įrodymais buvo remtasi buvo remtasi administracinėje byloje Nr. A442-1398/2010 yra klaidingos).

Vertinant prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų pagrįstumą iš esmės, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr. pvz. bylas Nr. P143-160/2009, P662-80/2010, P261-157/2010).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis (procesą prašo atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių), tačiau, jo nurodomos aplinkybės iš esmės neatitinka aukščiau išvardintų sąlygų, į kurias, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktos Kauno apygardos teismo įsiteisėjusios 2011 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1656-485/201 turinį (b. l. 194 – 195), pažymi, kad šios nutarties rezoliucinėje dalyje buvo konstatuota, jog „taikos sutartimi šalys sutarė, kad ieškovai R. J. ir J. J. sutinka, kad pagal atsakovės UAB „Robinta“ paruoštą pakartotinę 2011-10-17 naują nekilnojamojo turto ataskaitą retrospektyvinė (atgalinė) nekilnojamojo turto vertė (2006-04-03 datai) - galėjo būti: žemės sklypo 1,1501 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinio numerio (duomenys neskelbtini) esančio K. Dulksnio g. (duomenys neskelbtini), Narsiečių k., Kauno r., sav. 137 000 Lt; nekilnojamojo turto - Pastato - daržovių saugyklos IFlp. bendro ploto 1428,83 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstruotas pagal UAB „Ardynas“ 1999 m. techninį darbo projektą į aerozolinių produktų gamybos cechą esančio K. Dulksnio g. (duomenys neskelbtini), Narsiečių k., Kauno r., sav. 1 758 000 Lt“. Taigi minėtoje Kauno apygardos teismo nutartyje nebuvo padaryta jokių imperatyvių ar įpareigojančių išvadų dėl pareiškėjo nurodomo nekilnojamojo turto objektų vertės, taip pat nebuvo konstatuota, kad ankstesnės UAB „Robinta“ parengtos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, kuriomis buvo remtasi administracinėje byloje Nr. A442-1398/2010, yra klaidingos (b. l. 194).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomos aplinkybės neturi esminės reikšmės bylai ir nėra pagrindo teigti, jog žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-1398/2010. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog ABTĮ 157 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme prašymą dėl proceso atnaujinimo padavęs asmuo - pareiškėjas R. J. - tinkamai nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo ir, atitinkamai, prašymas atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A442-1398/2010 yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,

n u t a r i a :

pareiškėjo R. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1398/2010 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo panaikinimo, dalyvaujant pareiškėjui R. J. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas

Virgilijus Valančius