2023-09-13 Nr. AB-16161-3-61-3-06485-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-397-556/2023

Teisminio proceso 3-61-3-06485-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EUGESTA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EUGESTA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „EUGESTA“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą (toliau – ir Konkurencijos taryba) pateikti dokumentus, susijusius su tyrimu, atliktu dėl UAB „Maxima LT“ veiklos, pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022), bei su tyrimu, atliekamu prieš pareiškėją UAB „EUGESTA“ pagal Konkurencijos tarybos 2023 m. balandžio 11 d. nutarimą Nr. 1S-60(2023) (toliau – ir Nutarimas); 2) pripažinti, kad informacija ir duomenys apie pareiškėją buvo neteisėtai surinkti atliekant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022) ir neteisėtai naudojami pradedant ir vykdant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos Nutarimą bei įpareigoti Konkurencijos tarybą juos sunaikinti; 3) panaikinti Konkurencijos tarybos Nutarimą; 4) nutraukti dėl pareiškėjo veiklos pradėtą tyrimą pagal Konkurencijos tarybos Nutarimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas nurodė, kad trečiuoju skundo reikalavimu pareiškėjas formuluoja reikalavimą panaikinti Konkurencijos tarybos Nutarimą, kuriuo nuspręsta pradėti tyrimą dėl pareiškėjo ir kitų ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio reikalavimams. Nutarime nurodoma, jog Nutarimas neskundžiamas.

Atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant minėtą Konkurencijos įstatymo nuostatą, teismas sprendė, kad Nutarimas pradėti tyrimą laikytinas neskundžiamu, taigi negali būti skundo administraciniam teismui dalyku, todėl atsisakyta priimti skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismo ABTĮ nustatyta tvarka.

Įvertinęs tai, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti jam priskirtas viešojo administravimo funkcijas veikų, teismas sprendė, kad reikalavimai įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti tam tikrus veiksmus (sunaikinti atliekant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022) surinktus duomenis, nutraukti tyrimą ir pan.) negali būti laikomi savarankiškais skundo reikalavimais.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė pripažinti, kad informacija ir duomenys apie pareiškėją buvo neteisėtai surinkti atliekant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022) ir neteisėtai naudojami pradedant ir vykdant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos Nutarimą bei įpareigoti Konkurencijos tarybą juos sunaikinti. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ ir administracinių teismų praktiką administraciniai teismai netaiko tokio teisių gynimo būdo, kuris numatytas civiliniuose įstatymuose, pvz., dėl pripažinimo. Atitinkamai šis reikalavimas negali būti laikomas savarankišku skundo reikalavimu administraciniame procese.

Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė įpareigoti Konkurencijos tarybą pateikti dokumentus, susijusius su tyrimu, atliktu prieš UAB „Maxima LT“ pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022), bei su tyrimu, atliekamu prieš Bendrovę pagal Konkurencijos tarybos Nutarimą. Teismas pažymėjo, kad faktinių aplinkybių nustatymas, aiškinimasis, surinktų įrodymų vertinimas atliekamas priėmus skundą teisminio nagrinėjimo metu, todėl pareiškėjo nurodyto pobūdžio reikalavimas (1 reikalavimas) negali sudaryti savarankiško administracinės bylos nagrinėjimo dalyko, nes tokio pobūdžio reikalavimas gali būti formuluojamas tik kaip procesinis prašymas dėl įrodymų išreikalavimo, todėl atsisakyta priimti šį skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismo ABTĮ nustatyta tvarka.

Teismas išaiškino, jog pareiškėjas, atliekamo tyrimo metu, nesutikdamas su atsakovo pareigūnų veiksmais / neveikimu, turi teisę Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų tyrimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus apskųsti pirmiausia Konkurencijos tarybai, o nesutinkant su Tarybos nutarimu – teismui, kaip tai numatyta Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje. Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta apskundimo tvarka mutatis mutandis taikoma Konkurencijos tarybos darbuotojų priimtiems sprendimams ir atliktiems veiksmams šio įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje nurodytos koncentracijos priežiūros procedūros metu ir kitais atvejais, kai tokie veiksmai ir sprendimai yra susiję su Konkurencijos tarybai šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu (toliau – ir MPĮNVDĮ) ir kitais įstatymais, kurių laikymosi priežiūrą vykdo Konkurencijos taryba, priskirtų funkcijų atlikimu (Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 4 dalis).

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodomas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimas byloje Nr. 19162/19 Kesko Senukai Lithuania v. Lietuva nėra teisiškai reikšmingas šiuo atveju, kadangi bylų faktinės aplinkybės ir procedūrinė situacija skiriasi. Nurodytoje byloje pareiškėjas naudojosi Konkurencijos įstatymo 32 straipsnyje numatyta procedūra ir skundė pareigūnų veiksmus renkant ir paimant informaciją, tačiau jo skundas buvo atsisakytas teismų nagrinėti. Šioje byloje pareiškėjas nesinaudojo šia specialia Konkurencijos įstatymo numatyta procedūra dėl pareigūnų veiksmų, o siekia apskųsti priežiūros procedūrą inicijuojantį nutarimą, taip užkertant kelią apskritai tyrimui pradėti ir ūkio subjektų priežiūrai pagal specialius įstatymus atlikti.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką skundo reikalavimus teismas atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtinus teismo ABTĮ nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas Bendrovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartį ir perduoti pakartotinai spręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą bei pripažinti nevieša visą nagrinėjamos bylos medžiagą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, neva įrodymų surinkimo teisėtumo klausimas negali būti savarankišku reikalavimu administraciniame procese. Atsakovas neteisėtus veiksmus atliko ne (tik) atlikdamas tyrimą prieš pareiškėją, bet kitame – „Maxima LT“ tyrime, kuris buvo užbaigtas jį nutraukiant galutiniu atsakovo sprendimu. Be to, pareiškėjas nebuvo įtrauktas į „Maxima LT“ tyrimą, todėl negalėjo skųsti nutarimo dėl šio tyrimo nutraukimo (taip pat, bet kuriuo atveju, EŽTT praktikoje tokia teisių gynimo priemonė iš esmės yra atmetama. Tai kad įrodymų surinkimo klausimas gali būti savarankišku skundo objektu nustatė ir EŽTT nagrinėtoje byloje Nr. 19162/19 Kesko Senukai Lithuania v. Lietuva – byloje, kurioje buvo keliamas būtent klausimas, ar įrodymų surinkimo teisėtumo klausimas gali būti savarankišku skundo objektu.

Pareiškėjo teigimu, Konkurencijos pareigūnams vykdant „Maxima LT“ tyrimą iš UAB „Maxima LT“ buvo paimti dokumentai ir informacija apie pareiškėją. Tačiau šie duomenys nebuvo naudojami „Maxima LT“ tyrimo metu dėl MPĮNVDĮ pažeidimo, o buvo perduoti į kitą tyrimą. Šių duomenų pagrindu buvo pradėtas pareiškėjo veiksmų atitikties kitiems teisės aktams – Konkurencijos įstatymui ir SESV – tyrimas. Pažymėjo, kad MPĮNVDĮ nenumato galimybės surinkti duomenis platesne apimtimi nei reikia MPĮNVDĮ pažeidimo tyrimui ir naudoti tokius perteklinius duomenis kitame tyrime dėl kito įstatymo pažeidimo. Toks duomenų ir informacijos rinkimas yra perteklinis ir doktrinoje dažnai apibūdinamas kaip žvejybinis (ang. fishing expedition). Tokio pobūdžio informacijos rinkimas yra nesuderinamas nei su viešojo administravimo principais, nei su asmenų ir ūkio subjektų pamatinėmis garantijomis, užtikrinamomis EŽTK ir Konstitucijoje, nei su konkurencijos teisės doktrina bei praktika.

Pareiškėjas pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostata neleidžia kitame tyrime surinktą medžiagą panaudoti kaip pagrindą naujam tyrimui pradėti. Nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1989 m. spalio 17 d. sprendime byloje Nr. 85/87 Dow Benelux NV prieš Europos Bendrijų Komisiją, buvo nurodyta, kad asmens teisė į gynybą riboja Europos Komisiją kaip konkurencijos priežiūros instituciją remtis tokiais duomenimis ir informacija, kurie gauti kito tyrimo metu dėl kito pažeidimo. Akivaizdu, kad nepradėjus Maxima LT tyrimo, tyrimas prieš pareiškėją nebūtų pradėtas.

Pareiškėjo nuomone, atsakovo veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 ir 8 punktuose įtvirtintus įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, todėl jų kontrolė turi būti tikrintina teisme, siekiant išvengti institucijos piktnaudžiavimo atvejų.

Pareiškėjo teigimu, „Maxima LT“ tyrimas buvo nutrauktas, todėl įrodymų surinkimas šio tyrimo metu nebebus ginčo objektu Maxima LT tyrime. Nesudarant galimybių pareiškėjui kvestionuoti dėl jo atliktų neteisėtų veiksmų ir prašyti atsakovo veiksmų atžvilgiu atlikti ex post (vėlesniosios) kontrolės, nebus suteikiami efektyvūs saugikliai nuo atsakovo galimo piktnaudžiavimo ir (ar) šališkumo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę skųsti atsakovo pareigūnų veiksmus arba neveikimą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad Nutarimas negali būti skundžiamas teisme pagal Konkurencijos įstatymą, tačiau Nutarimu pradėtas tyrimas vykdomas ne pagal Konkurencijos įstatymą, o pagal MPĮNVDĮ nuostatas.

Pareiškėjas prašo pripažinti bylos medžiagą nevieša ABTĮ 14 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes tyrimas dėl jo veiksmų tebetęsiamas, todėl siekiant jam nepakenkti būtina jo medžiagos neskelbti viešai, be to pats pareiškėjas nežino visos minėto tyrimo metu surinktos medžiagos turinio.

Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose paaiškina savo suinteresuotumą byloje ir nurodo, kad jis skundu nesiekė kvestionuoti Konkurencijos tarybos teisės pradėti tyrimą, tačiau siekė patikrinti teisėtumą, ar vieno tyrimo metu surinkti duomenys iš kito subjekto pagal Konkurencijos įstatymą gali būti naudojami kito ūkio subjekto atskiram tyrimui pagal MPĮNVDĮ inicijuoti. Nurodyti teisės aktai Konkurencijos tarybai nesuteikia tokios teisės. Konkurencijos tarybai nutraukus tyrimą dėl „Maxima LT“ veiksmų pareiškėjas nebegali skųsti perteklinio jo duomenų surinkimo ir panaudojimo. Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad skundas buvo nepriimtas, tai reiškia, kad nors formaliai yra byla ir bylos kortelė, tačiau atsakovas nėra tapęs bylos šalimi. Pirmos instancijos teismas, priėmęs atskirąjį skundą, jo nesiuntė atsiliepimui atsakovui – kas yra suderinama su teismo praktika tokiose situacijose, kuomet atskiruoju skundu skundžiamas būtent skundo priėmimo klausimas, ir ABTĮ reguliavimu. Todėl atsakovo pozicijos dėl skundo padavimo turėtų būti nepaisoma, ko iš esmės prašo teismo pareiškėjas pateiktuose papildomuose paaiškinimuose.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Konkurencijos taryba nurodė, kad skundžiamu Nutarimu pareiškėjui sukuriamos teisinės pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio. Nutarimas, kurį pareiškėjas iš esmės ir skundė, savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, nes Nutarimu yra tik pradedama tokia procedūra, kurią užbaigus galima daryti atitinkamas išvadas ir tik priėmus galutinį sprendimą, pareiškėjo teisinis statusas gali pasikeisti. Dėl nurodytų priežasčių Nutarimo negalima skųsti teismui. Visi pareiškėjo atskirajame skunde dėstomi argumentai ir teiginiai iš esmės yra motyvuotai ir detaliai pirmosios instancijos teismo aptarti ir įvertinti bei dėl jų pasisakyta pačioje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartyje. Atsižvelgdamas į aplinkybes, išdėstytas 2023 m. gegužės 30 d. nutartyje, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundo reikalavimai atsisakytini priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtini teismo ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, motyvuojant, kad skunde suformuluoti reikalavimai nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, laikydamasis pozicijos, kad Nutarimas dėl tyrimo pradėjimo daro įtaką jo teisinei padėčiai, jo nurodyti skunde argumentai ir įrodymai leidžia įtarti jo (pareiškėjo) teisių pažeidimą, nes tyrimas dėl pareiškėjo veiklos negalimas neteisėtai surinktos medžiagos pagrindu. Pareiškėjo teigimu, teismas turi pirmiausia įvertinti, ar Konkurencijos tarybos surinkta medžiaga, vykdant kito ūkio subjekto veiklos tyrimą, gali teisėtai būti naudojama kitame Nutarimo pagrindu pradėtame tyrime, t. y. toks surinktų duomenų naudojimas nereglamentuotas teisės aktais, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, negalimas ir ydingas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma panaikinti Nutarimą dėl tyrimo pradėjimo nepriimtinas nagrinėti, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kadangi Konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo pradedamas tyrimas, yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kuriais atliekamas inicijuojamas aplinkybių tyrimas, o tokie dokumentai pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad Nutarimas akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo teises, nes medžiaga surinkta kitame tyrime, kuriame pareiškėjas nedalyvavo jokiu statusu, negalėjo pateikti paaiškinimų, įskaitant ir teisminį procesą dėl 2022 m. spalio 25 d. nutarimo Nr. 1S-118 (2022) apskundimo. Pareiškėjo manymu, šis tarpinis (procedūrinis) Konkurencijos tarybos dokumentas sukėlė materialiąsias pasekmes (nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-178-525/2018). Pareiškėjas akcentuoja naujausią EŽTT praktiką, t. y. 2023 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje UAB Kesko Senukai Lithuania prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 19162/19).

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, tačiau ši teisė gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-178-525/2018 yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pavyzdžiui, tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialiųjų teisinių pasekmių nesukelia.

Taigi, darytina išvada, kad sprendžiant, ar tarpinis (procedūrinis) dokumentas gali būti savarankišku skundo dalyku, vertinama, ar toks dokumentas sukelia asmeniui materialiąsias teisines pasekmes. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, jog tam, kad teisė į teismą būtų veiksminga, asmuo turi turėti aiškią, realią galimybę ginčyti aktą, kuriuo yra paveikiamos jo teisės (žr., pvz., 2003 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją (pareiškimų Nr. 2672/03 ir 69829/01); 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Lupeni Greek Catholic Parish and Others prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 76943/11)). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas apie aktus, kurių rengimas apima kelis etapus, ypač vidaus procedūros pabaigoje, yra pažymėjęs, kad aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, iš principo gali būti tik priemonės, šios procedūros pabaigoje galutinai nustatančios atitinkamos institucijos poziciją, o ne tarpinės priemonės, kurių tikslas – parengti galutinį sprendimą (žr. 2000 m. birželio 22 d. sprendimo Nyderlandai prieš Komisiją C‑147/96 26 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Konkurencijos tarybos nutarimai dėl tyrimo pradėjimo ar jo papildymo teismui yra neskundžiami (žr., pvz., 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-387/2011; 2011 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-227/2011; 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-662/2011; 2023 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-400-520/2023). Tokios pozicijos, jog vien sprendimas pradėti tyrimą nėra savarankiškas administracinės bylos dalykas, yra laikomasi ir kitų kategorijų (pvz., mokesčių, reklamos) Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamose bylose (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1466/2010 (dėl nutarimo pradėti tyrimą dėl veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymui); 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/2011 (dėl pavedimo atlikti operatyvų mokestinį patikrinimą); 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 (dėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą); 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1110/2011 (dėl nutarimo pradėti tyrimą dėl reklamos atitikties Reklamos įstatymui); 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-662/2011 ir kt. (dėl nutarimo ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus); 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-502/2019 (dėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą)).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus Nutarimo dėl tyrimo pradėjimo turinį, darytina išvada, kad šiuo nutarimu pareiškėjui nebuvo sukeltos tokio pobūdžio materialiosios pasekmės, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas turi teisę reikšti savarankišką skundo reikalavimą dėl šio nutarimo panaikinimo. EŽTT 2023 m. balandžio 4 d. sprendime UAB „Kesko Senukai Lithuania“ prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 19162/19) nustatytos aplinkybės ir pateikti išaiškinimai nepaneigia minėtos išvados. EŽTT šiame sprendime nustatė, jog atliktas UAB „Kesko Senukai Lithuania“ patikrinimas turėjo įtakos jai ir todėl ji turėjo pagrįstą interesą, jog pareigūnų veiksmų teisėtumas būtų patikrintas pagal Konvencijos 8 straipsnį, kad nesant ex post facto teisminės kontrolės dėl to, kaip Konkurencijos taryba atliko bendrovės patikrinimą, reiškia, kad nebuvo pakankamų ir veiksmingų saugiklių nuo piktnaudžiavimo ir savavališkumo; įsikišimas į pareiškėjo būsto neliečiamybę ir susirašinėjimo slaptumą nelaikytinas proporcingu siekiamam tikslui ir būtinu demokratinėje visuomenėje, kaip reikalauja Konvencijos 8 straipsnis.

Pirmiau išdėstytų nuostatų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada atsisakyti priimti pareiškėjo skundo trečiąjį reikalavimą panaikinti Nutarimą dėl pareiškėjo tyrimo pradėjimo pagrįsta. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo ketvirtojo reikalavimo (nutraukti dėl pareiškėjo veiklos Konkurencijos tarybos Nutarimu pradėtą tyrimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir SESV 101 straipsnį (draudžiami susitarimai)) turinį, tvirtina, kad šis reikalavimas yra neatsiejamas nuo trečiojo skundo reikalavimo (panaikinus Nutarimą nebūtų ir tyrimo), todėl konstatuotina, kad jį taip pat atsisakyta priimti pagrįstai.

Pareiškėjas skunde taip pat teikė reikalavimą (1-asis skundo reikalavimas) – įpareigoti Konkurencijos tarybą pateikti dokumentus, susijusius su tyrimu, atliktu dėl UAB „Maxima LT“ veiklos, pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022), bei su tyrimu, atliekamu prieš pareiškėją UAB „EUGESTA“ pagal Konkurencijos tarybos Nutarimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, „<...> kad Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatos aiškintinos kaip įtvirtinančios teisę skųsti bet kokius, taip pat ir pasekmių nesukeliančius, tarpinius, Konkurencijos tarybos darbuotojų veiksmus ir priimtus sprendimus teismui: minėtos Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatos aiškintinos teisės aktų, reglamentuojančių asmens teisę keiptis į teismą, nuostatų kontekste. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011). Taigi ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes, kai inicijuojamas procesas nėra beprasmis. Be to, netgi nesant pagrindo teigti, kad aktas (veiksmas, sprendimas) nesukelia jokių teisinių pasekmių, sprendžiant, ar toks aktas patenka į Konkurencijos tarybos darbuotojų veiksmų ir priimtų sprendimų, kurie pagal Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas gali būti ginčo administracinėje byloje dalyku, tarpą, turi būti vertinamas tokio akto priėmimo kontekstas, taip pat – ar realiai būtų apginti pareiškėjo interesai, turi būti įvertinama ir tai, kad asmeniui tokiu priimtu sprendimu nebūtų visiškai apribojama teisė į teisminę gynybą skundžiant jo teisių, interesų pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-884-858/2015)“.

Tiriamu atveju yra keliamas reikalavimas dėl kurio, sprendžiant pagal turimus duomenis, nėra jokio administravimo subjekto priimto akto, taip pat nėra žinoma ir apie tai, ar buvo pateiktas konkretus prašymas Konkurencijos tarybai, ar į prašymą buvo atsakyta arba per kiek laiko nebuvo atsakyta.

Reikia pažymėti ir tai, kad Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies pagrindu, baigus tyrimą, procedūros dalyviams sudaroma galimybė susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, išskyrus dokumentus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslapčių arba kito ūkio subjekto komercinių paslapčių. Nutarimo priėmimo metu tyrimas nebuvo baigtas, galimybė susipažinti su tyrimo medžiaga nėra paneigta. Pirmasis skundo reikalavimas nukreiptas į ateitį, galbūt galimą teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą, todėl pagrįstai atsisakyta priimti ir šį skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismo ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimą pripažinti, kad informacija ir duomenys apie pareiškėją buvo neteisėtai surinkti atliekant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022) metu ir neteisėtai naudojami pradedant ir vykdant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos Nutarimą bei įpareigoti Konkurencijos tarybą juos sunaikinti (2-asis reikalavimas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikalavimo turinį pabrėžė, kad pagal ABTĮ ir administracinių teismų praktiką administraciniai teismai netaiko tokio teisių gynimo būdo, kuris numatytas civiliniuose įstatymuose, pvz., dėl pripažinimo, todėl šis reikalavimas negali būti laikomas savarankišku skundo reikalavimu administraciniame procese.

Teisėjų kolegija pasisakydama dėl antrojo skundo reikalavimo (pripažinti, kad informacija ir duomenys apie pareiškėją buvo neteisėtai surinkti atliekant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos 2022 m. spalio 25 d. nutarimą Nr. 1S-118 (2022) ir neteisėtai naudojami pradedant ir vykdant tyrimą pagal Konkurencijos tarybos Nutarimą bei įpareigoti Konkurencijos tarybą juos sunaikinti), patikrinusi pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą, akcentuoja, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Viešasis administravimas suprantamas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 18 d.). Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 17 – 22 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Jau buvo minėta, kad kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų – procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Antrasis skundo reikalavimas yra nukreiptas į atitinkamos faktinės aplinkybės patvirtinimą arba paneigimą ir niekaip negali apginti besikreipusio asmens teisių, todėl ir aptariamoje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti paneigta.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad pirmosios instancijos teismo galutinė išvada, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytas nuostatas, iš esmės buvo pagrįsta, todėl paliktina nepakeista – atskirasis skundas atmestinas, o tai visiškai eliminuoja ir pasisakymą dėl pareiškėjo prašymo pripažinti bylos medžiagą nevieša, kadangi atsisakius priimti skundą administracinė byla nėra iškeliama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „EUGESTA“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė