2022-08-03 Nr. AB-19818-3-61-3-01478-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3449-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01478-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M.-T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M.-T. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M.-T. A. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 21S51993 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad jis nurodė atsakovui realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, dirbo (duomenys neskelbtini), išėjus iš (duomenys neskelbtini) jį užpuolė keturi asmenys ir sužalojo peiliu. Pareiškėjas nuvyko į ligoninę ir ten praleido vieną naktį. Po kelių mėnesių pareiškėjui paskambino (duomenys neskelbtini) savininkas ir pakvietė jį sugrįžti į darbą. Sugrįžęs pareiškėjas rado jam skirtą raštelį su grasinimu, jog jis mirs. Po šių įvykių pareiškėjas nusprendė palikti savo kilmės šalį. Pareiškėjo teigimu, jis susidūrė su asmenimis, kurie netoleruoja „vakarietiško“ elgesio. Pareiškėjo profesija yra suprantama kaip „amorali“, todėl jis bet kuriuo metu gali vėl tapti (duomenys neskelbtini) taikiniu, todėl jo gyvybei gresia pavojus.

5. Pareiškėjo nuomone, jis nurodė atsakovui faktinius duomenis, kurie pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tačiau atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, netinkamai atliko aplinkybių vertinimą, nes nesurinko naujausios, aktualios informacijos apie kilmės šalį. Atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjui kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai atkartoti Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA, EPPB) duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjui galintį kilti pavojų. Tai atlikti įpareigoja Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Aprašas) 7, 92.8, 97.1 punktai. Pareiškėjo nuomone, prieglobstis jam nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, surinkti naujausią informaciją apie kilmės valstybę.

6. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Migracijos departamento Sprendimo dalimis, kuriomis nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos ir uždrausta jam atvykti į Lietuvą maksimaliam terminui. Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu nepagrįstai taikyta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis ir nesuteiktas terminas savanoriškai grįžti į kilmės šalį. Be to, pareiškėjui pritaikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką maksimaliam terminui yra neproporcingas. Pareiškėjui užkertamas kelias ateityje prašyti prieglobsčio Šengeno erdvėje, jei pasikeistų saugumo ar individuali pareiškėjo situacija kilmės valstybėje.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo istorija, kuria jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pasak atsakovo, pareiškėjo pasakojimas apie užpuolimą ir grasinimus, kurių jis sulaukė dirbdamas (duomenys neskelbtini), yra abstraktus, nenuoseklus, įvykių versijos, kurias pateikė prieglobsčio prašytojas, yra viena kitai prieštaraujančios. Atsakovas nurodė, kad darbas (duomenys neskelbtini) nėra draudžiamas teisės aktais, todėl dėl grasinimų įmanoma kreiptis į teisėsaugos institucijas. Surinkta informacija ir nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė tikimybės, jog tariami grasinimai savo forma ir pobūdžiu pažeis pareiškėjo teises bei prilygs persekiojimui. Nepriklausomai nuo prieglobsčio prašytojo nurodytų aplinkybių tikrumo, jos nepagrindė prielaidos, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) nenustatyti asmenys turi motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, atsakovas sprendė, kad prieglobsčio prašytojo baimė grįžti į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

10. Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Be to, remiantis 2021 m. EPPB ataskaita, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, jis atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, neleistinoje vietoje (su asmenų grupe) pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio paprašė tik sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Atsakovas pažymėjo, kad, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Šiuo atveju pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Be to, nustatytas draudimo atvykti terminas neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo M.-T. A. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 21S51993 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti M. T. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; teismas atmetė kitą skundą dalį.

14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas tuo, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini) ir dėl savo darbo buvo sumuštas bei sulaukė grasinimų. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad buvo persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini).

15. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, darė išvadą, kad nors pareiškėjas nurodė grėsmę būti nužudytam dėl darbo (duomenys neskelbtini) ir dėl (duomenys neskelbtini), jo teiginiai laikytini nepatikimais ir prieštaringais, nesudarančiais pagrindo suteikti jam prieglobstį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, kad dėl darbo buvo užpultas (vieną kartą) ir dėl to patyrė baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės, tačiau, nepaisant šio užpuolimo, jis po kurio laiko vėl sugrįžo dirbti į tą patį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat nurodė be darbo (duomenys neskelbtini) dirbęs ir (duomenys neskelbtini), todėl nėra suprantama, kodėl pareiškėjas negalėjo išvengti grėsmės dėl darbo (duomenys neskelbtini), jei tokia ir buvo, pakeitęs darbą ir (arba) gyvenamąją vietą.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neužsiminė apie savo (duomenys neskelbtini) apklausų metu, taip pat ir savo skunde, o teismo posėdžio metu pasisakydamas šiuo aspektu painiojosi, jo teiginiai buvo labai abstraktūs. Iš pradžių jis nurodė turintis tai patvirtinančių įrodymų (pokalbių, nuotraukų), vėliau teigė, kad jie yra dingę. Pareiškėjas ir pradžių buvo nurodęs, kad turi partnerį (duomenys neskelbtini), su kuriuo palaiko ryšius apie dvejus metus, o vėliau teigė, kad ryšiai yra nutrūkę ir pareiškėjas nežino apie jį. Teismui paklausus, kodėl pareiškėjo partneris liko (duomenys neskelbtini) ir neišvyko, pareiškėjas nurodė, kad jam (partneriui) nebuvo kilusi grėsmė dėl jo (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti aplinkybes dėl savo (duomenys neskelbtini) ir su tuo susijusius įrodymus, jei tokių turėjo, prieš Migracijos departamentui priimant Sprendimą. Be to, su tuo susijusios aplinkybės bei įrodymai nebuvo pateikti ir teikiant skundą teismui.

17. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo pasakojimas ir pateikti įrodymai nepatvirtina objektyvaus baimės faktoriaus. Teismo vertinimu, dalis pareiškėjo nurodytų aplinkybių leidžia manyti, jog į Europos Sąjungą jis vyko ieškodamas geresnių gyvenimo sąlygų. Pareiškėjas paliko savo kilmės šalį, ieškodamas naujo, patikimesnio pragyvenimo šaltinio, tačiau ne dėl grėsmės savo laisvei ar gyvybei. Pareiškėjas užsiminė, kad kilmės šalyje jam būtų sunku susirasti kitą darbą, taip pat nenurodė, kad jo bendradarbiams, kartu dirbusiems (duomenys neskelbtini), irgi būtų kilusios kokios nors su darbu (duomenys neskelbtini) susijusios grėsmės. Pareiškėjas nenurodė, kad patyrė kokią nors grėsmę, kai persikėlė gyventi šalia (duomenys neskelbtini) ar išvyko į (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nuo išvykimo iš kilmės valstybės iki atvykstant į Lietuvą. Teismui padarė išvadą, jog pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką motyvai yra labiau ekonominio pobūdžio, o ne susiję su konkrečiomis grėsmėmis dėl jo darbo ar seksualinės orientacijos.

18. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų, t. y. pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

19. Teismas taip pat sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjui termino savanoriškai grįžti į kilmės šalį. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo sprendimu uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos. Teismas vertino, kad pareiškėjo atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Byloje nepateikta duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Atsakovo Sprendime nepateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nustatydamas, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvą 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

21. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 22. Pareiškėjas M.-T. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus suteikimo.

24. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) jį persekioja (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjo, kyla reali grėsmė jo saugumui, laisvei, gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjas pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog radikalios (duomenys neskelbtini) turi didžiulę įtaką, jų veikla nukreipta į demonstrantų prieš (duomenys neskelbtini) valdžią ir asmenų, bent kiek susijusių su vakarų kultūra ir vertybėmis, persekiojimą. (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) kilo reali persekiojimo grėsmė, dėl kurios pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

25. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas rėmėsi EPPB ataskaita, tačiau iš esmės EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, t. y. nėra privaloma. Bendros analizės ir gairės neatleidžia nacionalinių prieglobsčio institucijų nuo pareigos individualiai, objektyviai ir nešališkai nagrinėti kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą. Be to, EPPB ataskaitoje pateikta informacija yra vienerių metų senumo.

26. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėjo ne tik rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo daryti išvadą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto. Pareiškėjas mano, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikta nepagrįstai. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

27. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, surinko ir įvertino aktualią, su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir sprendė, kad pareiškėjo istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Surinkta informacija ir nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė tikimybės, jog tariami grasinimai savo forma ir pobūdžiu pažeis pareiškėjo teises bei prilygs persekiojimui, taigi prieglobsčio prašytojo baimė grįžti į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta. Atsakovas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) teisės aktais nėra draudžiamas darbas (duomenys neskelbtini), dėl grasinimų įmanoma kreiptis į teisėsaugos institucijas. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamų persekiotojų. Atsakovas mano, kad pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju negalima spręsti, kad pareiškėjui jo kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas.

30. Atsakovo teigimu, tyrimo metu n enustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybė, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Tyrimo metu įvertinus šiuo metu (duomenys neskelbtini) esamą saugumo situaciją, nustatyta, kad nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

31. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Pasak atsakovo, tiek jis, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškėjas motyvavo tuo, kad jis norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir nagrinėja bylą rašytinio proceso tvarka.

V. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 21S51993 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nuomone, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas, dėl to, atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, tenkino skundą iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

38. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes jį persekioja (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog radikalios (duomenys neskelbtini), kurių veikla nukreipta į demonstrantų prieš (duomenys neskelbtini) valdžią ir asmenų, susijusių su vakarų kultūra ir vertybėmis, persekiojimą, (duomenys neskelbtini) turi didžiulę įtaką. Pasak pareiškėjo, (duomenys neskelbtini) vykstančio vidinio karinio konflikto, ginkluotų užpuolimų, žmonių grobimų ir kitų nusikaltimų kontekste, kurių nekontroliuoja valdžios struktūros arba net prie jų prisideda, visiškai tikėtina, kad pareiškėjui kilo reali persekiojimo grėsmė dėl jo darbo (duomenys neskelbtini), pareiškėjas gali prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą. Pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas neištaisė šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų.

39. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

41. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

42. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

43. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

44. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

45. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

46. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

47. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

48. Prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė grėsme būti persekiojamam dėl darbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) ir susidūrė su asmenimis (pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini)), kurie netoleruoja „vakarietiško elgesio“. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) dirbo 2–3 mėn., 2021 m. vasario mėn. išėjus iš (duomenys neskelbtini), jį užpuolė keturi asmenys, kurie išsitraukė peilį ir dūrė prieglobsčio prašytojui. Dėl sužalojimų pareiškėjas vieną naktį buvo gydomas ligoninėje. Pareiškėjas nurodė, kad, išėjęs iš ligoninės, apsigyveno pas (duomenys neskelbtini) miestelyje, esančiame netoli (duomenys neskelbtini). Ten gyvendamas niekur nedirbo, nes bijojo. 2021 m. liepos 10–12 d. jam paskambino (duomenys neskelbtini) savininkas ir pakvietė jį sugrįžti į darbą. Pareiškėjas tvirtinto, kad grįžęs į darbą, naktį išėjo iš (duomenys neskelbtini) patalpų, nes norėjo nueiti į tualetą, ir pamatė lapelį, kuriame buvo parašyta, kaip jis mirs. Pasak pareiškėjo, tai jam sukėlė didelę baimę, todėl jis nusprendė išvažiuoti iš (duomenys neskelbtini).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats asmuo privalo įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias pagrįstą persekiojimo baimę dėl vienos ar kelių tarpusavyje susijusių priežasčių, o institucija, nagrinėjanti prieglobsčio prašytojo prašymą, turi pareigą išanalizuoti atvejį taip, kad iki smulkmenų būtų nustatytos baimės priežastys. Šios nuostatos yra grindžiamos Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punktu, pagal kurį prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi, visų pirma, pareiškėjas turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį.

50. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) ir konkrečioje vietovėje ((duomenys neskelbtini)), įvertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad tyrimo metu nebuvo rasta informacija apie persekiojimą asmenų, dirbančių (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini). Darbas (duomenys neskelbtini) nėra draudžiamas (duomenys neskelbtini) teisės aktais, todėl dėl grasinimų įmanoma kreiptis į teisėsaugos institucijas. Nepriklausomai nuo pareiškėjo nurodytų aplinkybių tikrumo, Migracijos departamento vertinimu, šios aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) nenustatyti asmenys turi motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją dėl buvusio trumpalaikio darbo (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas taip pat pažymėjo, kad nors įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą kilmės valstybės informacijos kontekste pareiškėjas gali būti priskiriamas grupei asmenų, suvokiamų kaip asmenys, pažeidžiantys moralės kodeksus, tačiau, atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo atvejį, 2–3 mėn. darbas (duomenys neskelbtini) nėra laikytinas kertine prieglobsčio prašytojo tapatybės ir sąmonės dalimi, be to, trumpalaikis darbas nėra nepakeičiamas gyvenimo aspektas.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijos 1 straipsnio A dalyje įtvirtintų pagrindų pabėgėlio statusui gauti. Vertinant pareiškėjo pateiktą informaciją apie aplinkybes, paskatinusias jį išvykti iš kilmės šalies, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo pasakojimas apie užpuolimą ir grasinimus, kurių jis sulaukė dirbdamas (duomenys neskelbtini), yra abstraktus, nenuoseklus, įvykių versijos, kurias pateikė prieglobsčio prašytojas, yra viena kitai prieštaraujančios.

52. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą pasakojimą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog jo nurodytos priežastys prilygsta „persekiojimui“, o jo individuali situacija atitinka „visiškai pagrįstos baimės“ kriterijų. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Prieglobsčio procedūra pagal savo pobūdį yra perspektyvinis rizikos vertinimas, t. y. pagrindinis vertinimo objektas yra grėsmė asmeniui nukentėti ateityje, o ne praeityje patirtas persekiojimas. Pareiškėjo pateiktas pasakojimas apie sužalojimą ir grasinimą nepagrindžia prielaidos, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) nenustatyti asmenys turi motyvą ir tikslą persekioti pareiškėją dėl jo trumpalaikio darbo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas nepagrindžia, kad jis, gavęs grasinantį laišką, kilmės valstybėje nebegali dirbti jokio kito darbo, nes, pareiškėjo teigimu, jis vis tiek bus nužudytas. Kaip jau buvo minėta, darbas (duomenys neskelbtini) nėra draudžiamas (duomenys neskelbtini) teisės aktais, taip pat nerasta duomenų apie asmenų, dirbančių (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini), persekiojimą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamų persekiotojų bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Be to, pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras, gyvenęs (duomenys neskelbtini), pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, todėl tikėtina, kad jis galėtų rasti kitokio pobūdžio darbą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

53. Argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjas grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad 2021 m. EPPB ataskaitos rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualios aplinkybės, didinančios tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatytos. Įvertinus prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų „slankiojančio skalės“ testo kontekste, nenustatytos individualios aplinkybės, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina ir tai, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

54. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, jog Migracijos departamentas nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, vadovavosi vienerių metų senumo EPPB duomenimis, o surinkti duomenys buvo selektyvūs, teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos rinkti informaciją pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį jo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo jam būtinybės. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo aktualūs (atsakovas vadovavosi 2021 m. EPPB ataskaita) ir pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos. Teismas taip pat vertino, kad atsakovas pagrįstai nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl šios sprendimo dalys paliekamos nepakeistos.

56. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

57. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M.-T. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis