2021-04-07 Nr. AB-6782-3-62-3-00071-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-226-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00071-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alekchnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – V. M., uždaroji akcinė bendrovė „Longrent“) dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. 2D-18382 „Dėl šildymo sistemos (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Raštas) ir perduoti skundą nagrinėti iš naujo.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. sausio 25 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Rašto turinį, nustatė, kad skundžiamas Raštas pats savaime pareiškėjai nesukelia materialinių teisinių pasekmių, nes juo suteikta informacija ir paaiškinta situacija, išnagrinėjus pareiškėjos prašymus dėl galimai demontuotos dvibučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas) centralizuoto šildymo sistemos ir pastato bendrasavininko prijungtos dujinio šildymo sistemos. Rašte pareiškėjai nenustatomos jokios teisės ar pareigos, jos atžvilgiu nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – perduoti pareiškėjos skundą (prašymą) nagrinėti iš esmės.

Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas Raštas nesukelia jai teisinių pasekmių, nes yra informacinio pobūdžio, yra neteisėta ir nepagrįsta. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl UBA „Longrent“ (toliau – ir Bendrovė) galimai neteisėtų veiksmų, kuriuos pareiškėja detaliai aprašė ir atskirajame skunde, priėmė sprendimą, kurį įformino Rašte, dėl Bendrovės veiksmų. Pareiškėjos nuomone, Raštas, kuriuo konstatuota, kad Bendrovė neatliko neteisėtų veiksmų, sukelia pareiškėjai teisines pasekmes. Būtent dėl Bendrovės veiksmų, kuriuos Inspekcija pripažino teisėtais, pareiškėja negali gyventi savo bute, esančiame Name. Nurodo, kad Raštas yra oficialus rašytinis įrodymas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 197 str. 2 d.), turintis įrodomąją reikšmę civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, todėl gali būti skundžiamas, jeigu manoma, kad jis priimtas netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, nesilaikyta prašymo nagrinėjimo procedūros reikalavimų. Be to, pačiame Rašte nurodyta, kad nesutikus su Raštu jį galima skųsti Regionų apygardos administraciniam teismui. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę kreiptis į teismą, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsnio 2 dalis. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog turėjo teisėtą lūkestį, jog Inspekcija teisiškai įvertins neteisėtus Bendrovės veiksmus ir priims jos kompetencijai priklausantį sprendimą, tačiau Inspekcija savo pareigas atliko atmestinai bei skubotai, priimdama Raštą, kuriame konstatavo, kad Bendrovė neatliko neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 25 d. nutartis, kuria pareiškėjos skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d., tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.).

ABTĮ 5 straipsnyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalimi, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), kurie sukelia asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017). Tik tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti. Akivaizdumas reiškia, kad skundo priėmimo stadijoje teismui nekyla jokia abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokie akivaizdumo atvejai pripažįstami išimtimis iš aptarto bendro principo, todėl jų identifikavimui nustatytas ypač aukštas teismo motyvavimo ir argumentavimo standartas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017).

Nagrinėjamu atveju vadovaujantis skundžiamo Rašto turiniu ir bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja su 2020 m. lapkričio 17 d., 2020 m. lapkričio 18 d. ir 2020 m. gruodžio 4 d. prašymais kreipėsi į Inspekcijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentą su prašymais dėl galimai demontuotos Namo centralizuoto šildymo sistemos ir Namo bendrasavininko prijungtos dujinio šildymo sistemos. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymus Inspekcijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentas priėmė skundžiamą Raštą, kuriame konstatavo, kad pažeidimų dėl galimai demontuotos Namo centralizuoto šildymo sistemos ir Namo bendrasavininko prijungtos dujinio šildymo sistemos nenustatyta ir nurodė, jog Raštas gali būti skundžiamas Regionų apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja padavė skundą šiam teismui, prašydama panaikinti Raštą, nes jis neteisingas, priimtas pažeidus pateiktų prašymų nagrinėjimo procedūrą (faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos vietoje), priimtas netinkamai (formaliai) įvertinus faktines aplinkybes, o remiantis tik Bendrovės paaiškinimais, kurie, pareiškėjos nuomone, yra melagingi, neatitinkantys tikrovės. Tai, kad Raštas sukelia jai teisines pasekmes pareiškėja grindė tuo, kad jis turės įtakos civilinės bylos pagal jos ieškinį Bendrovei dėl žalos atlyginimo nagrinėjime. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su Rašto turiniu, padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog Raštu buvo suteikta informacija bei paaiškinimas išnagrinėjus pareiškėjos prašymus dėl galimai demontuotos Namo centralizuoto šildymo sistemos ir Namo bendrasavininko prijungtos dujinio šildymo sistemos. Perfrazavęs ir iš esmės perrašęs Rašto turinį, teismas konstatavo, kad Raštas yra informacinio pobūdžio, pareiškėjai nenustatytos jokios teisės ar pareigos, nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų jos atžvilgiu, Raštas nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, dėl ko reikalavimas panaikinti Raštą nenagrinėtinas administracinių teismų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas nustatyta, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, pirmiausia pažymi, kad viešąjį administravimą reglamentuojančios normos nustato galimybę asmeniui apskųsti ne vien administracinį sprendimą, priimtą išnagrinėjus jo skundą arba kitaip tiesiogiai įgyvendinus viešojo administravimo subjektui pavestą kompetenciją, bet ir, pavyzdžiui, apskųsti viešojo administravimo subjekto atsakymą į asmens prašymą, pavyzdžiui, priimtą pagal VAĮ 11 straipsnį „Prašymų ir skundų administraciniam sprendimui priimti pateikimas ir nagrinėjimas“ (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 23 d.). Vadinasi, spręsdamas, ar viešojo administravimo subjekto priimtas aktas yra administracinis sprendimas, kuris gali būti skundžiamas administraciniam teismui, teismas turi vertinti ne tik skundžiamo akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet ir atlikti teisinio reguliavimo, kuriuo vadovaujantis skundžiamas aktas priimtas, analizę, siekiant identifikuoti, kokios procedūros metu jis buvo priimtas.

Šiuo atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, kuria iš esmės apribojo pareiškėjos teisę kreiptis į teismą, turėdamas tik pareiškėjos pateikto 2020 m. lapkričio 17 d. prašymo kopiją, tačiau neturėdamas kitų pareiškėjos pateiktų 2020 m. lapkričio 18 d. ir 2020 m. gruodžio 4 d. prašymų kopijų. Neturint pirminių prašymų, su kuriais pareiškėja kreipėsi į Inspekcijos Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamentą, negalima daryti galutinių išvadų dėl skundo reikalavimo panaikinti Raštą, kuriuo išspręsti pareiškėjos pateikti prašymai, galimumo būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Nustatyta, kad Raštas priimtas išnagrinėjus pareiškėjos prašymus, yra adresuotas pareiškėjai, jame nurodyta apskundimo tvarka, kuria vadovaudamasi pareiškėja ir kreipėsi į teismą su skundu dėl Rašto panaikinimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl šios aplinkybės šiuo atveju nėra reikšmingos, sprendžiant skundo priėmimo klausimą. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad Raštas yra tik informacinio pobūdžio, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes priimta neturint pirminių pareiškėjos pateiktų 2020 m. lapkričio 18 d. ir 2020 m. gruodžio 4 d. prašymų kopijų, nenustačius, kokiu teisiniu pagrindu ir kokios procedūros metu Raštas buvo priimtas, apsiribojus tik Rašte vartojamų sąvokų aiškinimu.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį grindė ir tuo, kad Raštas pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių. Tačiau atkreiptinas dėmesys į nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią tai, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, o skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-303-556/2020).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, dėl ko nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. G. atskirąjį skundą patenkinti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 25 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius