2017-11-08 Nr. AB-20397-3-64-3-01320-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2049-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01320-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–5) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kuriose ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Kamerose buvo šalta, drėgna. Tokiomis sąlygomis jis buvo priverstas visą laiką sėdėti ar gulėti. Asmens ir daiktų apžiūros, prieš etapavimą ir po jo, buvo vykdomos antisanitarinėmis sąlygomis, nes, esant žemai temperatūrai, asmuo yra verčiamas išsirengti, švarūs daiktai dedami į nešvarias dėžes. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, o kartu ir neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 33–39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2016 m. kovo 25 d. ir periodiškai laikytas iki 2016 m. gegužės 9 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 70, 47, 100, 58, kameroje būdavo 1–5 asmenys. Kamerose esančių asmenų skaičius nėra pastovus, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,75 kv. m iki 10,1 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

5. Pažymėjo, kad kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose. Valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji/nuteistieji. Dirbtinis apšvietimas įrengtas laikantis teisės aktų reikalavimų, ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu, jo laikymo kamerose buvo atlikta atitikimo higienos normoms patikrinimų ir nustatyta, jog kameroje Nr. 47 dirbtinis dienos apšvietimas atitinka higienos normų reikalavimus. Antisanitarinių sąlygų kratos atlikimo metu nenustatyta. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, taigi pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (b. l. 49‑55) pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Šiaulių TI sąlygas. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas, visų pirma, nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas byloje esančiais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2016 m. kovo 25 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. (iš viso 45 dienas) kamerose Nr. 701, 47, 100, 58, po 1–5 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,76 kv. m iki 10,07 kv. m kameros ploto. Taigi Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

8. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorija nustatė, jog pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl (duomenys neskelbtini) skausmo, tačiau nenurodė, kad šie susirgimai būtų susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus dėl kalinimo sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams. Minėto centro 2016 m. gegužės 2 d. surašytame patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 47 matosi pelėsis, dirbtinis dienos apšvietimas atitinka reikalavimus, oro temperatūra mažesnė, nei tai nustato teisės normos, tačiau mikroklimato parametrai nevertinti, nes kamera vėdinama per atvirą langą, arba išimtas lango stiklas. Atsakovui tenka pareiga užtikrinti, jog, net ir vėdinant kamerą, joje oro temperatūra atitiktų teisės aktų reikalavimus. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams liko nepaneigti, tačiau analizuojamų sąlygų pareiškėjas savo skunde visiškai nedetalizavo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko vieną kartą, tad kratos atlikimas negali būti laikomas turėjęs ilgalaikį poveikį pareiškėjui.

10. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos, tačiau nustatė, jog valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamų laikymo sąlygų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas, kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, tad šios abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad netinkamos kalinimo Šiaulių TI sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai. Teismas pažymėjo, jog pažeidimo laikotarpis yra trumpas (ne daugiau kaip 45 dienos) ir neapibrėžtas (pareiškėjas savo skunde visiškai nedetalizuoja jo atžvilgiu padarytų pažeidimų), todėl negalima teigti, jog visą laiką visose kamerose buvo pažeidžiamos higienos normos. Teismo vertinimu, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 61) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes įvertino pareiškėjo laikymo visai kitoje Šiaulių TI kameroje sąlygas. Iš tiesų pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 58, todėl visos aplinkybės turėtų būti iš naujo įvertintos būtent šios kameros atžvilgiu.

14. Šiaulių TI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 64–65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 13 punkte nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

17. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 13 punkte išdėstytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, visų pirma, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas 2016 m. kovo 25 d. – 2016 m. gegužės 9 d., ir visą šį laikotarpį jo teisė į teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą nebuvo pažeista (žr. Nutarties 7 p.). Priešingai nei pareiškėjas nurodo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino aplinkybę, jog pareiškėjas buvo kalinamas ir kameroje Nr. 58, kurios plotas 15,26 kv. m, kartu su dar 3–4 asmenimis (b. l. 12–13), todėl visą kalėjimo šioje kameroje laikotarpį pareiškėjui teko nuo 5,086 kv. m iki 3,815 kv. m kameros ploto, kas visiškai atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto nuostatas.

18. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo galimus higienos normų pažeidimus (žr. Nutarties 9 ir 10 p.), tačiau kartu pažymėjo, jog pareiškėjo su nurodomais pažeidimais susiję argumentai yra nekonkretūs, abstraktūs, deklaratyvūs, jokių duomenų apie tai, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ar dėl minėtų aplinkybių jam būtų sutrikusi sveikata, byloje nėra.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

20. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

21. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (konstatuotų trumpalaikių pažeidimų) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

23. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Arūnas Sutkevičius