2020-11-11 Nr. AB-21248-3-61-3-00548-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. P-57-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00548-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020 pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (7.2) 3-125844 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (10.10) I-271 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėjui išmokėti ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius, nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. KA_PZ1-3077, bei jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. V. K. paaiškino, kad jis 2017 m. liepos 13 d. iš Audito, apskaitos, turto vertinimo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gavo 2017 m. birželio 9 d. raštą Nr. (8.22) D2-1802, prie kurio buvo pridėta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-4936-640/2014 dėl bankroto bylos asociacijai „Europos regbio centras“ (toliau – ir Asociacija) iškėlimo. Šioje nutartyje nurodyta, kad pagal Asociacijos kasos knygas, išmokėjimo žiniaraščius ir kitus buhalterinės apskaitos dokumentus, Asociacijoje nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. dirbo vienas etatinis darbuotojas, kuriam buvo mokamas atlyginimas, t. y. pareiškėjas. 2016 m. birželio 3 d. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-3189-562/2016 dėl bankrutavusios Asociacijos ataskaitos patvirtinimo, likvidavimo patvirtinimo ir veiklos pabaigos VSDFV Vilniaus skyriui skyrė 14 820,4 Eur.

3. V. K. nurodė, kad jis dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. sutikslinti ir įrašyti pareiškėją į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – Registras) duomenų bazę už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 14 d., kreipėsi į VSDFV Vilniaus draudėjų ir apraustųjų skyriaus vyriausiąją specialistę I. K.. Nurodė, kad Asociacijos įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padengtas iš Garantinio fondo Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-3189-562/2016. VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 5-27-7197 2011 m. balandžio 13 d. prašymo dėl apdraustojo (pareiškėjo) duomenų tikslinimo iki įmokų ir delspinigių sumokėjimo į Valstybinio socialinio draudimo fondą netenkino. Šiuo sprendimu VSDFV Vilniaus skyrius taip pat nusprendė V. K. neįrašyti į Registro duomenų bazę, t. y. jo 5 890,91 Lt pajamų ir 2 355,18 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų už 2010 m. kovo mėnesį; 7 000 Lt pajamų ir 2 798, 6 Lt VSD įmokų už 2010 m. spalio mėnesį; 8 600 Lt pajamų ir 3 438,28 Lt VSD įmokų už 2010 m. lapkričio mėnesį; 7 317,04 Lt pajamų ir 2 923,75 Lt VSD įmokų už 2010 m. gruodžio mėnesį. VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 5-27-5541 nurodė neįrašysiantis apdraustojo (pareiškėjo) 1 527,27 Lt pajamų ir 610,61 Lt VSD įmokų už 2010 m. kovo mėnesį; 1 000 Lt pajamų ir 399,8 Lt VSD įmokų už 2010 m. balandžio mėnesį; 1 000 Lt pajamų ir 399,8 Lt VSD įmokų už 2010 m. gegužės mėnesį; 914,59 Lt pajamų ir 365,65 Lt VSD įmokų už 2010 m. birželio mėnesį; 1 000 Lt pajamų ir 399,8 Lt VSD įmokų už 2010 m. liepos mėnesį; 1 000 Lt pajamų ir 399,8 Lt VSD įmokų už 2010 m. rugpjūčio mėnesį; 1 600 Lt pajamų ir 639,68 Lt VSD įmokų už 2010 m. lapkričio mėnesį; 313,04 Lt pajamų ir 125,15 Lt VSD įmokų už 2010 m. gruodžio mėnesį į Registro duomenų bazę iki trūkstamų įmokų ir delspinigių sumokėjimo į Valstybinio socialinio draudimo fondą. Pareiškėjas pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 5-27-3699 yra dėl apdraustųjų už 2013 m. spalio bei gruodžio mėnesius ir 2014 m. sausio bei vasario mėnesius.

4. V. K. teigė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. gruodžio 21 d. priimtu Sprendimu Nr. 1 atsisakė nagrinėti jo pareiškimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kuris buvo skirtas VSDFV Draudėjų ir apdraustųjų skyriaus vyriausiajai specialistei I. K. bei VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriui. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis Asociacijos 14 820,4 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padengė iš gauto fondo pagal VSDFV Vilniaus skyriaus prašymą civilinėje byloje Nr. B2-3189-562/2016, taigi, atsirado teisinis pagrindas apdraustojo (pareiškėjo) duomenis apie gautas pajamas už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. patikslinti pagal 2012 m. vasario 13 d. Asociacijos pateiktą pareiškimą.

5. V. K., nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, 2017 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į VSDFV direktorių, kuris 2018 m. sausio 15 d. Sprendimu Nr. 2 jo skundą nagrinėti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad skunde yra keliami tapatūs reikalavimai dėl duomenų tikslinimo Registre. Pareiškėjo įsitikinimu, VSDFV neatsižvelgė į naują aplinkybę – Vilniaus apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. B2-3189-562/2016 konstatuotas Asociacijos įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padengtas ir tai patvirtina Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus apskrities VMI) dokumentai. VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. sausio 31 d. pažymoje apie asmens valstybinį socialinį draudimą nenurodė jokių Asociacijos ar V. K. draudžiamųjų pajamų.

6. Pareiškėjas teigė, kad VSDFV darbuotojai nurodytais veiksmais pažemino jo garbę ir orumą. V. K. pažymėjo, kad jis yra didelės rizikos ligonis, jam yra nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, dėl psichologinių, moralinių ir dvasinių išgyvenimų pareiškėjas susirgo vėžiu. Be to, V. K. kankina širdies ir kitos ligos. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą priteisti jam žalos atlyginimą. V. K. pažymėjo, kad įrašius jį į Registro duomenų bazę, atsirastų teisinis pagrindas gauti ligos pašalpas už nedraudiminius laikotarpius, nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. KA_PZ1-3077 apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus.

7. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. VSDFV Vilniaus skyrius paaiškino, kad asociacija „Europos regbio centras“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2007 m. sausio 29 d. Nurodė, kad V. K. valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiamas nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. liepos 17 d., vėliau jo valstybinis socialinis draudimas buvo pradėtas nuo 2010 m. kovo 23 d., o pabaigtas – 2014 m. spalio 15 d., kai Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Asociacijai buvo iškelta bankroto byla. 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi Asociacija buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2016 m. birželio 3 d. sprendimu teismas Asociaciją pripažino pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nurodė išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro.

Bankroto byloje liko nepatenkintas VSDFV Vilniaus skyriaus 14 820,4 Eur kreditorinis reikalavimas. VSDFV Vilniaus skyrius pažymėjo, kad pareiškėjas buvo Asociacijos vadovas, kuris jam teikdamas socialinio draudimo pranešimus apie apdraustųjų asmenų valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, nesilaikė nustatytų terminų, pažeidinėjo socialinio draudimo pranešimų pateikimo bei valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką. Atsižvelgęs į tai, atsakovas kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrių (toliau –Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius) ir prašė ištirti tikėtiną dokumentų klastojimą, siekiant gauti išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto.

Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas suėjus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam senaties terminui, tačiau jo metu buvo nustatyta, kad V. K. suklastojo Asociacijos vardu surašomus dokumentus, susijusius su darbo santykiais, juose įrašydamas žinomai melagingus duomenis apie asmenų socialinio draudimo pradžią ir pabaigą, nedraudiminius laikotarpius, darbo užmokestį bei draudimo įmokas, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, pateikdamas juos VSDFV Vilniaus skyriui. Atsakovas su 2011 m. balandžio 20 d. prašymu Nr. (8.30) 3-25367 kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI dėl Asociacijos veiklos tyrimo / patikrinimo atlikimo skubos tvarka ir minėtos institucijos buvo informuotas apie 2012 m. sausio 17 d. atliktą Asociacijos nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. laikotarpio operatyvų patikrinimą, tačiau nurodė, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus tikrinamuoju laikotarpiu Asociacijoje dirbusių fizinių asmenų skaičiaus bei jiems priskaičiuotų ir išmokėtų išmokų dydžio, kadangi turima informacija apie tikrinamuoju laikotarpiu Asociacijoje dirbusių asmenų skaičių, jiems priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas skiriasi nuo informacijos, kurią operatyviam patikrinimui pateikė Asociacija bei Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius.

9. VSDFV Vilniaus skyriaus teigimu, Asociacija 2010–2011 m. jam pateikė daug prašymų, pareiškimų, skundų ir patikslintų socialinio draudimo pranešimų bei prašė Registre tikslinti pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, tačiau atsakovas neturėjo pagrindo tikslinti Registro duomenų, kadangi nebuvo galimybės nustatyti tikslaus Asociacijoje dirbusių asmenų skaičiaus ir jiems priskaičiuotų bei išmokėtų išmokų dydžio. Be to, draudėjas, teikdamas prašymus tikslinti V. K. duomenis, nurodydavo pareiškėjui priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas, tačiau nuo šių pajamų apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėdavo, todėl Asociacijos prašymai dėl V. K. duomenų Registre tikslinimo nebuvo tenkinami. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, kurio vienas iš reikalavimų buvo VSDFV Vilniaus skyrių įpareigoti į Registrą įrašyti V. K. draudžiamąsias pajamas už 2007–2011 m., 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1257-624/2013 skundą atmetė.

10. VSDFV Vilniaus skyrius pažymėjo, kad V. K. jam taip pat teikė daug pareiškimų, prašymų, skundų, kuriuose prašė tikslinti Asociacijos apdraustojo pareiškėjo duomenis Registre už 2007–2014 m. pagal paties V. K. sudarytą 2017 m. sausio 5 d. pažymą. Atsakovas dėl Asociacijos bankroto administratoriaus perduotų dokumentų kopijų pateikimo kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvą ir ištyręs gautų dokumentų kopijas bei atlikęs patikrinimą, nustatė priskaičiuotų / išmokėtų / neišmokėtų pajamų sumų neatitikimus.

11. VSDFV Vilniaus skyrius atkreipė dėmesį, kad remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, jis priėmė 2017 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. (7.1) 5-27-1732 ir Registre įrašė draudėjo Asociacijos apdraustojo pareiškėjo duomenis už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. liepos 17 d. V. K., nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė įpareigoti atsakovą įrašyti jo duomenis Registre už laikotarpius nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. liepos 17 d. ir nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d., vadovaujantis V. K. surašyta 2017 m. sausio 5 d. pažyma, tačiau teismas jo skundą atmetė.

12. VSDFV Vilniaus skyrius paaiškino, kad pareiškėjas su 2017 m. vasario 24 d. prašymu kreipėsi į jį ir prašė perskaičiuoti ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2014 m. balandžio 9 d., atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016. Atsakovas pareiškėją informavo, kad remdamasis šia nutartimi, jis į Registrą įrašė draudėjo Asociacijos apdraustojo V. K. duomenis už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. liepos 17 d., tačiau šie įrašyti duomenys neturi įtakos VSDFV Vilniaus skyriaus priimtiems sprendimams dėl ligos pašalpos skyrimo. Pareiškėjas 2017 m. kovo 1 d. pareiškime prašė atsakovo priimti sprendimą dėl teisės į ligos pašalpą, skaičiuojant nuo 2010 m., tačiau pareiškime nenurodė jokių naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, bei nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Atsižvelgęs į tai, VSDFV Vilniaus skyrius šį pareiškimą nagrinėti atsisakė. V. K. taip pat buvo informuotas, kad VSDFV Vilniaus skyrius negali nustatyti, kokie duomenys apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas yra tikslūs, todėl neturi pagrindo Registre tikslinti jo draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2010–2014 m. draudimo laikotarpius.

13. Atsakovas teigė, kad jis, atsakydamas į V. K. 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimą, 2017 m. gegužės 25 d. rašte Nr. (4.40) 3-55025 pareiškėją informavo, jog jis reiškia tapačius reikalavimus dėl duomenų tikslinimo Registre, kurie buvo reikšti ankstesniuose skunduose ir pareiškimuose, į kuriuos VSDFV Vilniaus skyrius atsakė 2017 m. balandžio 26 d. rašte Nr. (4.40) 3-43004, todėl V. K. 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimas nebuvo nagrinėjamas.

14. VSDFV Vilniaus skyrius akcentavo, kad pareiškėjas jam pateikė 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimą ir skundą, kuriuose nurodė tapačius reikalavimus, t. y. dėl duomenų Registre tikslinimo už 2007–2014 m. laikotarpį ir dėl ligos pašalpų išmokėjimo, kurie jau buvo reikšti ankstesniuose V. K. pareiškimuose, prašymuose ir skunduose. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nebuvo pateikęs naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, Sprendime Nr. 1 nurodė, kad šių pareiškimo ir skundo nenagrinės, o VSDFV Sprendimu Nr. 2 tokį VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą pripažino teisėtu bei pagrįstu.

15. Atsakovas paaiškino, kad jis pareiškėjui ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį 2010 m. birželio 7–11 d. atsisakė skirti, kadangi V. K. praleido 6 mėnesių nuo laikinojo nedarbingumo pabaigos kreipimosi terminą, o už nedarbingumo laikotarpius nuo 2010 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. sausio 12 d., nuo 2011 m. sausio 21 d. iki 2011 m. kovo 3 d., nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2011 m. balandžio 21 d. ir nuo 2011 m. balandžio 22 d. iki 2011 m. gegužės 13 d., – kadangi pareiškėjas neturi 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. VSDFV Vilniaus skyrius akcentavo, kad V. K. nėra pateikęs prašymo skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį 2011 m. birželio 6–10 d. Atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013, pareiškėjui skyrė ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d., o vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, V. K. skyrė ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ir nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. VSDFV Vilniaus skyrius neskyrė pareiškėjui ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpius nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. spalio 19 d. ir 2012 m. lapkričio 15–20 d., taip pat nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. spalio 9 d. ir 2013 m. spalio 10–17 d., kadangi V. K. nebuvo draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, t. y. už jį Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir pareiškėjas neturėjo 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Atsakovas akcentavo, kad V. K. nėra pateikęs prašymo skirti ligos pašalpą už šiuos laikinojo nedarbingumo laikotarpius: 2012 m. lapkričio 21 d., 2014 m. balandžio 1–3 d. ir 2014 m. balandžio 4–9 d.

16. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjas skunde išdėstė tik bendro pobūdžio paaiškinimus dėl neturtinės žalos atsiradimo ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių kokius nors atsakovo atliktus neteisėtus veiksmus, lėmusius neturtinės žalos atsiradimą. V. K. taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsakovas buvo įsitikinęs, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl manė, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimu bei skundu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir prašė įrašyti jo duomenis Registre už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2014 m. bei priimti sprendimą dėl teisės į ligos pašalpą, skaičiuojant nuo 2010 m. VSDFV Vilniaus skyrius ginčijamame 2017 m. gruodžio 21 d. sprendime Nr. (7.2) 3-125844 nurodė, kad V. K. reiškia tapačius reikalavimus, kurie jau buvo reikšti jo 2017 m. vasario 13 d. skunde, 2017 m. vasario 17 d. skunde, 2017 m. vasario 27 d. pareiškime, 2017 m. kovo 20 d. skunde, 2017 m. kovo 25 d. pareiškime, 2017 m. balandžio 24 d. pareiškime, 2017 m. vasario 24 d. prašyme ir 2017 m. kovo 1 d. prašyme. Atsakovas į šiuos prašymus, pareiškimus ir skundus atsakė 2017 m. kovo 14 d. rašte Nr. (9.3) 3-26648, 2017 m. kovo 20 d. rašte Nr. (9.3) 3-28829 ir 2017 m. balandžio 26 d. rašte Nr. (7.2) 3-43004. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškime ir skunde nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, šių pareiškimo ir skundo nenagrinėjo.

19. V. K., nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, su 2017 m. gruodžio 28 d. skundu kreipėsi į VSDFV. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2018 m. sausio 15 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (10.10)I-271, kuriuo pareiškėjo skundą nagrinėti atsisakė, ir nurodė, kad Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas bei pagrįstas. Be to, V. K. 2017 m. gruodžio 28 d. skunde yra keliami tapatūs reikalavimai dėl duomenų tikslinimo Registre už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d.

20. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. KA_PZ1-3077 yra nurodyta informacija apie pareiškėjui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus.

21. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-3189-562/2016 (įsiteisėjo 2016 m. rugpjūčio 25 d.) bankrutavusią asociaciją „Europos regbio centras“ pripažino pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, o antros eilės kreditoriui VSDFV Vilniaus skyriui skyrė 14 820,4 Eur kreditorinio reikalavimo sumą.

22. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo 2017 m. vasario 13 d. skundą, 2017 m. vasario 17 d. skundą, 2017 m. vasario 27 d. pareiškimą, 2017 m. kovo 20 d. skundą, 2017 m. kovo 25 d. pareiškimą, 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimą, 2017 m. vasario 24 d. prašymą ir 2017 m. kovo 1 d. prašymą, taip pat atsakovo atsakymus, įformintus 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. (9.3) 3-26648, 2017 m. kovo 20 d. raštu Nr. (9.3) 3-28829 bei 2017 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (7.2) 3-43004, padarė išvadą, kad V. K. į atsakovą kreipėsi su tapačiais reikalavimais. Atsižvelgus į tai, ginčijami sprendimai, priimti remiantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Nenustatęs pagrindo panaikinti Sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2, teismas netenkino ir išvestinio pareiškėjo skundo reikalavimo – įpareigoti atsakovą išmokėti jam ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius, nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. KA_PZ1-3077.

23. Teismo nuomone, šioje byloje nebuvo nustatyti jokie neteisėti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai ar neturtinė žala, kurią V. K. esą patyrė dėl atsakovo veiksmų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą taip pat buvo atmestas.

III. 24. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl jam yra akivaizdu, jog teismas buvo šališkas ir neobjektyvus. V. K. teigė, kad teismas nepagrįstai nesvarstė atsakovo priimtų sprendimų ir teiginių, jog pareiškėjas nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. asociacijos „Europos regbio centras“ prezidento pareigų nėjo ir atlyginimas jam nebuvo mokamas. Nurodė, kad jeigu tokie atsakovo teiginiai būtų teisingi, bankroto administratorius G. M. jo nuo 2014 m. spalio 15 d. nebūtų galėjęs atleisti. V. K. pažymėjo, kad teismui pateikti dokumentai (darbo apskaitos, darbo užmokesčio žiniaraščiai ir kita) patvirtina, jog jis nurodytu laikotarpiu tikrai ėjo Asociacijos prezidento pareigas ir gavo nustatyto dydžio atlyginimą. Teigė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-3189-562/2016 nustatytas 14 820,4 Eur įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondui buvo padengtas iš Garantinio fondo, todėl, užbaigus Asociacijos bankroto procesą, atsakovas privalėjo atlikti patikslinimą ir apdraustąjį (pareiškėją) įrašyti į Registrą už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. V. K. pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016 2017 m. sausio 10 d. nutartimi VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 5-27-11611 panaikino (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimas). Tokį patį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė ir administracinėje byloje Nr. A-2695-520/2015. Remdamasis teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, VSDFV Vilniaus skyrius į Registrą įrašė V. K. pajamas, gautas už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. liepos 17 d. Be to, aplinkybę, kad pareiškėjas nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. dirbo Asociacijoje, patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo 2016 m. gruodžio 8 d. pažyma Nr. A101-9175/16(2.5.1.9-PD1). V. K. teigė, kad 2017 m. sausio 5 d. pažymoje aiškiai nurodė, kokiais dokumentais, ją sudarydamas, rėmėsi.

26. Pareiškėjas kėlė abejones dėl nustatytos susidariusios skolos Valstybinio socialinio draudimo fondui dydžio – 14 820,4 Eur, kadangi Asociacijoje ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d.) dirbo tik vienas etatinis darbuotojas. Pažymėjo, kad remiantis Asociacijos 2009 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 8, joje nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 17 d. dirbo trys darbuotojai. Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. lapkričio 11 d. sprendime Nr. 59-2341 mini priskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpos permoką T. G. – 59 157,25 Lt (17 133,12 Eur), tačiau šį klausimą administracinėje byloje Nr. eI-3655-281/2018 svarstys Vilniaus apygardos administracinis teismas.

27. V. K. atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-998/2014 akcentavo konstitucinį principą, jog valstybės įstaigų paskirtis yra tarnauti žmonėms. Pareiškėjo įsitikinimu, byloje pateikti dokumentai patvirtina jo socialinio draudimo stažą, konkrečiau, kad V. K. socialinio draudimo stažas yra ilgesnis nei nurodytasis Registre, todėl pareiškėjas aktyviai siekė pakeisti duomenis Registre. Nurodė, kad atsakovas atsisakydavo priimti jo teikiamus dokumentus ir į Registrą įrašyti patikslintus duomenis, tokį atsisakymą iš esmės grįsdamas aplinkybe, jog nebuvo sumokėtos atitinkamos socialinio draudimo įmokos. V. K. pažymėjo, kad Asociacija nuolat pervesdavo VSD įmokas, tačiau atsakovas sąmoningai, siekdamas pasityčioti, rasdavo būdų kaip įmokų neužskaityti ir į Registro duomenų bazę neįrašyti duomenų apie pareiškėjo gaunamas pajamas. V. K. nuomone, jo išdėstyti argumentai sudaro pagrindą tenkinti draudėjo Asociacijos 2012 m. vasario 13 d. prašymą patikslinti apdraustojo duomenis Registre už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir VSDFV Vilniaus skyriaus aplaidumo. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nuo 2009 m. nesilaiko efektyvumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitų viešojo administravimo principų. Pažymėjo, kad jeigu jo reikalavimai būtų patenkinti, atsirastų pagrindas išmokėti jam ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius, nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. KA_PZ1-3077. V. K. įsitikinimą savo teisumu, be kita ko, grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. A502-998/2014, Nr. A502-1230/2013, Nr. A502-1240/2013 ir Nr. A602-901/2013.

28. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

29. VSDFV Vilniaus skyrius pastebėjo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra grindžiamas argumentais, nesusijusiais su ginčo dalyku. Atsakovo nuomone, V. K. teiginiai apie teismo šališkumą ir neobjektyvumą yra nepagrįsti, kadangi teismas pagrįstai nesprendė dėl pagrindo įpareigoti atsakovą į Registrą įrašyti pareiškėjo draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d., kadangi šis skundo reikalavimas nebuvo priimtas nagrinėti.

30. VSDFV Vilniaus skyrius teigė, kad teismas pagal ginčo dalyką šioje byloje objektyviai ir visapusiškai įvertino bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas su 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimu ir skundu į atsakovą kreipėsi su tapačiais reikalavimais ir nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakovo atsakymų pagrįstumu, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, pagrįstai atsisakė nagrinėti šiuos pareiškimą ir skundą. Atitinkamai VSDFV pagrįstai nenustatė pagrindo panaikinti Sprendimą Nr. 1. Atsakovo nuomone, V. K. nepateikė jokių svarių argumentų, pagrindžiančių skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, o teismas tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir padarytas išvadas pagrindė teisės aktais bei byloje surinktais duomenimis.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. VSDFV, apžvelgusi ginčo aplinkybes bei anksčiau pareiškėjo teiktus prašymus (iš esmės – skundžiamo teismo sprendimo turinį), pažymėjo, kad teismas, sistemiškai įvertinęs V. K. skundus, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d. į atsakovą kreipėsi su tapačiais reikalavimais, todėl jo skundas ir pareiškimas, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, nebuvo nagrinėjami. Trečiasis suinteresuotas asmuo su teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu sutiko bei teigė, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išnagrinėjo bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas 2020 m. kovo 6 d. teisme gautame apeliacinio skundo papildyme papildomai prašė: 1) įpareigoti atsakovą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų jam išmokėti ligos pašalpas už laikotarpius nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. ir nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. spalio 17 d., taikant maksimalią nustatytą normą, atsižvelgiant, kad V. K. sveikatos būklė yra kritinė ir jis priskiriamas prie didelės rizikos ligonių; 2) įpareigoti atsakovą pareiškėjui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų išmokėti ligos pašalpą už laikotarpį 2014 m. balandžio 1–9 d., taikant maksimalią nustatytą normą; 3) įpareigoti atsakovą į Registrą įrašyti V.

K. draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas jam nepalankius sprendimus dėl ligos pašalpų skyrimo ir duomenų Registre patikslinimo, dažnai rėmėsi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyr. prokurorės J. K. atliktu ikiteisminiu tyrimu Nr. 10-1-00132-09, kuris 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi buvo nutrauktas, suėjus senaties terminui, bei baudžiamąja byla Nr. 1A-27-166/2016. V. K. teigė, kad jis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-27-166/2016 nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, kaip aplaidžiai vykdęs asociacijų „Miriam Media asociacija“ ir „Europos regbio centras“ buhalterinę apskaitą bei neišsaugojęs buhalterinių dokumentų.

Nurodė, kad Asociacijos buhalterinius ir kitus dokumentus bankroto administratorius G. M. 2016 m. rugsėjo 22 d. perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo vyr. archyvarui N. R. pagal likviduojamo juridinio asmens dokumentų perdavimo toliau saugoti aktą Nr. A113-726/16(2.5.1.2-PD1). Civilinėje byloje Nr. B2-2109-852/2019 esantys dokumentai patvirtina, kad asociacija „Miriam Media asociacija“ buhalterinius dokumentus valdybos pirmininkas B. K. iš vyr. buhalterės S. M. perdavė bankroto administratoriui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Verslo valdymo centras“.

Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartimi UAB „Verslo valdymo centras“ prašymą kreditorių finansinius reikalavimus apskaičiuoti pagal asociacijos „Miriam Media asociacija“ buhalterinės apskaitos dokumentus tenkino, taip patvirtindamas, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00132-09 buvo atliktas šališkai, neobjektyviai ir atmestinai. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1615-450/2019 teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui yra pateiktas skundas dėl proceso atnaujinimo ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00132-09 ir baudžiamojoje byloje Nr. 1A-27-166/2016, analogišką prašymą pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos teismui.

VSDFV pažymėjo, kad V. K. taip pat pakartojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su tuo, jog byloje esantys dokumentai įrodo, kad jis ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo Asociacijoje ir jam buvo mokamas atlyginimas, o Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-3189-562/2016 2016 m. birželio 3 d. nutartimi patvirtinus, kad užbaigtos Asociacijos susidariusiam 14 829,4 Eur įsiskolinimui padengti skiriamos lėšos iš Garantinio fondo, atsakovui atsirado pagrindas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių sutikslinti Registro duomenis, į jį įrašant pareiškėjo duomenis, šios aplinkybės buvo konstatuotos ir ankstesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose (administracinėse bylose Nr. A502-1230/2013, Nr. A502-1240/2013, Nr. A756-997/2014, Nr. A-2695-520/2015, Nr. A-2184-146/2016 ir Nr. A-250-143/2016).

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo buvo pagrįstai atmestas kaip neįrodytas.

IV. 34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

35. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. sprendime yra nurodyta, jog pareiškėjas reiškia tapačius reikalavimus, kurie jau buvo reikšti jo 2017 m. vasario 13 d. skunde, 2017 m. vasario 17 d. skunde, 2017 m. vasario 27 d. pareiškime, 2017 m. kovo 20 d. skunde, 2017 m. kovo 25 d. pareiškime, 2017 m. balandžio 24 d. pareiškime, 2017 m. vasario 24 d. prašyme ir 2017 m. kovo 1 d. prašyme. Atsakovas į šiuos V. K. prašymus, pareiškimus ir skundus atsakė 2017 m. kovo 14 d. rašte Nr. (9.3) 3-26648, 2017 m. kovo 20 d. rašte Nr. (9.3) 3-28829 ir 2017 m. balandžio 26 d. rašte Nr. (7.2) 3-43004. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškime ir 2017 m. lapkričio 17 d. skunde nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu, VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, V. K. 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo ir 2017 m. lapkričio 17 d. skundo nenagrinėjo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, atsakovo veiksmus 2017 m. gruodžio 28 d. skunde apskundė VSDFV, kuri 2018 m. sausio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 2. VSDFV Sprendime Nr. 2 nurodė, kad VDSFV Vilniaus skyriaus Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, V. K. 2017 m. gruodžio 28 d. skunde yra keliami tapatūs reikalavimai dėl duomenų tikslinimo Registre už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d.

36. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje yra ginčijami tik Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2. Nurodė, kad skunde teismui pareiškėjas buvo nurodęs daugiau atsakovo sprendimų, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 19 d. nutartimi priėmė nagrinėti tik 1, 2, 9 ir 10 skundo reikalavimus ir padarė išvadą, kad atsakovo neteisėtus veiksmus galėtų pagrįsti tik minėtų sprendimų pripažinimas neteisėtais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2 V. K. 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimas ir 2017 m. lapkričio 17 d. skundas bei 2017 m. gruodžio 28 d. skundas nebuvo nagrinėti iš esmės, nes atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo juos laikė pakartotinais. Teisėjų kolegija konstatavo, kad iš esmės Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra sietini su pakartotinių pareiškimų nenagrinėjimu remiantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu. Pateikdama argumentus apie skundo reikalavimą VSDFV Vilniaus skyrių įpareigoti V. K. išmokėti ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius, nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. KA_PZ1-3077, teisėjų kolegija pažymėjo, kad reikalavimas įpareigoti atsakovą imtis tam tikrų veiksmų taip pat turi būti siejamas su atsakovo veiksmų neteisėtumu ar neteisėtu neveikimu.

37. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kėlė klausimą, kad teismas nepagrįstai nenagrinėjo atsakovo teiginių, jog nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. V. K. nėjo Asociacijos prezidento pareigų ir jam už šį darbą nebuvo mokamas atlyginimas, taip pat pareiškėjas kėlė abejones dėl nustatytos susidariusios skolos Valstybinio socialinio draudimo fondui dydžio – 14 820,4 Eur, kadangi Asociacijoje ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d.) dirbo tik vienas etatinis darbuotojas. Teisėjų kolegija laikėsi nuostatos, kad dėstomų aplinkybių tyrimas peržengtų nagrinėjamos bylos tyrimo ribas.

38. Pacitavusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalies nuostatą ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Teigė, kad kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui ir kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą bei neaiškumą. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų reikalavimų bei aplinkybių nenagrinėjo. Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija prie nagrinėjamos bylos neprijungė ir nenagrinėjo pareiškėjo pateikto 2020 m. vasario 28 d. apeliacinio skundo papildymo, kuris buvo gautas 2020 m. kovo 6 d., taip pat V. K. 2020 m. kovo 18 d. teismui pateiktame pareiškime nurodytų papildomai pateiktų dokumentų, kadangi jai buvo akivaizdu, jog pareiškėjas nėra patenkintas pirmosios instancijos teismo nustatytomis ginčo ribomis, kurias jis akivaizdžiai siekė išplėsti ir kurios negali būti pakeistos apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčo ribas nustatė tinkamai.

39. Teisėjų kolegija akcentavo, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje pakartotinai arba papildomai gali būti tiriami tik tada, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Nurodė, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

40. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2 V. K. 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimas ir 2017 m. lapkričio 17 d. skundas bei 2017 m. gruodžio 28 d. skundas nebuvo nagrinėti iš esmės, nes atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo juos laikė pakartotinais. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs anksčiau pareiškėjo teiktus 2017 m. vasario 13 d. skundą, 2017 m. vasario 17 d. skundą, 2017 m. vasario 27 d. pareiškimą, 2017 m. kovo 20 d. skundą, 2017 m. kovo 25 d. pareiškimą, 2017 m. balandžio 24 d. pareiškimą, 2017 m. vasario 24 d. prašymą ir 2017 m. kovo 1 d. prašymą, taip pat atsakovo atsakymus, įformintus 2017 m. kovo 14 d. raštu Nr. (9.3) 3-26648, 2017 m. kovo 20 d. raštu Nr. (9.3) 3-28829 ir 2017 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (7.2) 3-43004, padarė pagrįstą išvadą, jog V.

K. į atsakovą kreipėsi su tapačiais reikalavimais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, galinčių teisėjų kolegiją įtikinti, kad jis į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi ne su tapačiais reikalavimais. Teisėjo kolegija pažymėjo, kad ginčijamai sprendimai buvo pagrįsti Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, pagal kurį prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą, yra pagrįsti ir teisėti, jų naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad netenkinus pareiškėjo reikalavimų panaikinti Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti išvestinį jo skundo reikalavimą įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių V. K. išmokėti ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius, nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. KA_PZ1-3077. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad nenustačius VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti negali būti tenkinamas.

41. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija iš esmės su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis sutiko. Nurodė, kad priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

V. 42. Pareiškėjas V. K. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2020 m. liepos 28 d. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020.

43. Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas argumentuoja tuo, kad yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą dalyvaujant toms pačioms proceso šalims (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

44. Pareiškėjas paaiškina, kad administracinės bylos Nr. A502-1230/2013, Nr. A502-1240/2013, Nr. A756-997/2014 ir Nr. P756-215/2013 ir Nr. A-2185-146/2016 yra identiškos administracinei bylai Nr. A-410-822/2020, kurioje proceso dalyviai yra tie patys, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas šias faktines aplinkybes ir taikydamas teisės normas, priėmė skirtingus procesinius sprendimus. Nurodo, kad egzistuoja šeši įsiteisėję Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, kuriuose skirtingai vertinami pareiškėjo V. K. skundžiami VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, priimti tais pačiais pagrindais ir dalyvaujant tiems patiems proceso dalyviams, o tai lemia nevieningos teismų praktikos susiformavimą ir būtinybę atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020.

45. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016 jo skundą patenkino iš dalies: VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. 5-27-11611 ir VSDFV 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (10.10)1-9863 panaikino. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas paliko galioti V. K. atžvilgiu priimtą sprendimo Nr. 5-27-1161 dalį, konstatavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-00132-09 atsakovui šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti pakankamas pagrindas iš Registro duomenų bazės pašalinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 5-27-11611 8 punkte nurodytus pareiškėjo (apdraustojo) duomenis.

46. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apskrities VMI 2012 m. kovo 23 d. raštu Nr. (11.38- 30-4)-46-2007 „Dėl informacijos pateikimo“ VSDFV Vilniaus skyrių informavo, kad Vilniaus apskrities VMI buvo atliktas Asociacijos operatyvus patikrinimas už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. Operatyvaus patikrinimo metu Asociacijos prezidentas V. K. Vilniaus apskrities VMI pateikė darbo laiko apskaitos, darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščius, kuriuose yra nurodyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu Asociacijoje dirbo du darbuotojai – V. K. ir T. B.. Vilniaus apskrities VMI 2012 m. sausio 17 d. surašė operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (4.65)-448-121, už padarytas klaidas Vilniaus apskrities VMI Asociacijos prezidentui V. K. papeikimas ar bauda nebuvo skirti.

47. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2007 m. rugpjūčio 17 d. Asociacijos visuotiniame susirinkime jam buvo suteikti ypatingi įgaliojimai iškilusius klausimus spręsti savo nuožiūra be valdybos pritarimo. 2009 m. liepos 13 d. Asociacijos prezidento V. K. pasirašytas įsakymas Nr. 8 patvirtinta, kad piliečiai R. J., M. B., V. G., J. K., K. K., G. G. ir V. C. nėra sudarę darbo sutarčių su Asociacija ir nėra realiai dirbę bei jiems nėra išmokėti atlyginimai, todėl buvo įsakyta anuliuoti dėl nurodytų piliečių visus pateiktus priėmimus ir atleidimus bei kitas pažymas ir dokumentus, pateiktus VSDFV Vilniaus skyriui ir Vilniaus apskrities VMI, ir buvo pripažinta, kad darbo sutartys yra teisėtai sudarytos su darbuotojais T. B. bei V. K..

48. Pareiškėjas nurodo, kad jis 2012 m. vasario 13 d. su pareiškimu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus direktorių, kad būtų patikslinti Registro duomenų bazėje nurodytas dirbančiųjų skaičius ir jiems išmokėtas atlyginimas. Papildomai buvo pateikti Vilniaus apskrities VMI patvirtinti darbo apskaitos, darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiai, kuriuose nurodyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu Asociacijoje dirbo du darbuotojai – V. K. ir T. B.. Pareiškėjas akcentuoja, kad šie faktai yra patvirtinti 2012 m. sausio 17 d. Vilniaus VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-448-121.

49. V. K. pažymi, kad Vilniaus apskrities VMI Kontrolės departamento direktoriaus M. Ž. 2016 m. kovo 25 d. raštas Nr. (11.39-30-4)-46-KD-1636 patvirtina, jog vadovaujantis Asociacijos buhalterinės apskaitos dokumentais, nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. V. K. ėjo prezidento pareigas. Taigi, per 2010–2014 m. Asociacijoje dirbo vienas etatinis darbuotojas – V. K.. Tai patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo pažymos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-1-132-09 nėra įrodyta, jog jis per 2010–2014 m. klastojo dokumentus.

50. V. K. nurodo, kad 2016 m. rugsėjo 22 d. Asociacijos bankroto administratorius G. M., patikrinęs buhalterinės apskaitos dokumentus, juos perdavė toliau saugoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvo vyriausiajam archyvarui N. R.. Pareiškėjui asmeniškai Asociacijos bankroto administratorius Asociacijos buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikė.

51. V. K. teigia, kad 2014 m. rudenį Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama Asociacijos bankroto byla. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi VSDFV Vilniaus skyriui Asociacijos skolai už apdraustuosius padengti iš Garantinio fondo skyrė 14820,4 Eur. Atsižvelgus į tai, pareiškėjui yra akivaizdu, kad yra teisinis pagrindas jį, kaip apdraustąjį, įrašyti į Registro duomenų bazę už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d.

52. V. K. nurodo, kad 2018 m. kovo 30 d. VSDFV Vilniaus skyrius rašte Nr. (7.2)3-20109 „Dėl 2018-02-28 skundo ir 2018-03-06 prašymo“ patvirtino, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimu buvo patvirtintas bankrutavusios Asociacijos kreditorių sąrašas, kuriame VSDFV Vilniaus skyrius buvo nurodytas antros eilės kreditoriumi bei buvo patvirtintas 14 820,4 Eur kreditorinis reikalavimas iš Garantinio fondo. Akcentuoja, kad Garantinis fondas yra valstybės išteklių fondas, iš kurių skiriamos lėšos teisės aktuose nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių, fizinių asmenų, kuriems iškelta bankroto byla. V. K. pažymi, kad nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. Asociacijoje dirbo vienas etatinis darbuotojas – jis pats. Draudėjo Asociacijos įsiskolinimas už apdraustąjį V. K. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padengtas, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėją įrašyti į Registrą už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d.

53. V. K. atkreipia dėmesį, kad trijose nutartyse administracinėse bylose, dalyvaujant tiems patiems proceso dalyviams ir tais pačiais klausimais dėl ligos pašalpos skyrimo už atitinkamus laikotarpius yra nurodyta, kad Asociacijos darbuotojui V. K. nėra panaikinta teisė reikalauti, jog draudiminio įvykio atveju jam būtų skirta ir iš Valstybinio socialinio draudiminio fondo lėšų išmokėta ligos pašalpa, nežeminant garbės ir orumo, t. y. apdraustojo asmens teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas nepriklauso nuo draudėjo elgesio teisėtumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas trijose bylose pažymėjo, kad apdraustiesiems galiojančiais įstatymais nėra sukurta teisinių prielaidų įsiterpti į Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų ir draudėjų dvišalius santykius bei juos atitinkamai paveikti. Apdraustojo asmens subjektinė teisė gauti ligos pašalpą atsiranda Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais pagrindais (įgijus tam tikrą statusą), bet ne kildama iš Registrų duomenų, už kurių pateikimą taip pat yra atsakingas draudėjas, tai, be kita ko, buvo pripažinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1257-624/2013, priimtame dalyvaujant toms pačioms proceso šalims.

54. V. K. pažymi, kad nuo 2013 m. kovo 14 d. iki 2013 m. spalio 16 d. jam teiktą asmens sveikatos priežiūros kokybę įvertino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos paslaugų kokybės skyrius. Ataskaitoje nurodyta, kad pareiškėjas darbo metu patyrė stuburo traumą, tačiau jam nebuvo išmokėta ligos pašalpa, nors praėjo daugiau nei šešeri metai. Mano, kad tai yra akivaizdus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV pasityčiojimas bei piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Nurodo, kad dėl apdraustojo V. K. duomenų įrašymo į Registrą aštuonerius metus vyksta ginčai su VSDFV Vilniaus skyriumi ir VSDFV. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-27-166/2016 V. K. buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, kad aplaidžiai vykdė asociacijos „Miriam Media asociacija“ ir Asociacijos buhalterinę apskaitą bei neišsaugojo dokumentų, nors faktiškai V. K. nebuvo atsakingas už asociacijos „Miriam Media asociacija“ buhalterinę apskaitą ir tai paaiškėjo Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. B2-2109-852/2019. Teigia, kad už asociacijos „Miriam Media asociacija“ buhalterinę apskaitą ir dokumentų išsaugojimą buvo atsakingi vyr. buhalterė S. M. ir valdybos pirmininkas B. K. Šį faktą civilinėje byloje Nr. 2-750-781/2020 patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas.

55. Pareiškėjas nurodo, kad Asociacijos buhalteriniai dokumentai 2016 m. bankroto administratoriaus G. M. buvo perduoti saugoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento archyvui. Teigia, kad žinant faktą, jog 2010–2014 m. Asociacija ūkine veikla neužsiiminėjo, kadangi buvo ne pelno siekianti, o nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. dirbo tik vienas darbuotojas, kuriam buvo mokamas atlyginimas, yra akivaizdu, kad buhalterinė dokumentacija, kaip reikia paskaičiuoti ir išmokėti atlyginimą, nėra sudėtinga. Pareiškėjas nurodo, kad pasitvirtinus šiems faktams, yra akivaizdu, jog V. K., nesant tam teisinio pagrindo, buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį. Dėl susidariusios situacijos yra pateiktas skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir prašoma dėl naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-00132-09 ir baudžiamąją bylą Nr. 1A-27-166/2016, kad V. K. būtų išteisintas.

56. Pareiškėjo nuomone, yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą dalyvaujant toms pačioms proceso šalims ir sprendžiant ginčus dėl atsisakymo mokėti ligos pašalpas, taikant Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas administracinėse bylose Nr. A502-1230/2013, Nr. A502-1240/2013, Nr. A756-997/2014 ir Nr. A602-901/2013. Nurodo, kad klausimai dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamųjų pajamų už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. liepos 17 d. buvo nagrinėti administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, o už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2014 m. spalio 15 d. – administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020, tačiau dalyvaujant toms pačioms šalims, buvo priimti skirtingi sprendimai.

57. V. K. pageidauja, kad administracinę bylą Nr. A-410-822/2020 nagrinėtų išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, o ją nagrinėjant žodinio proceso tvarka, prašo į teismo posėdį kviesti jį ir atstovę.

58. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo pareiškėjo V. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

59. VSDFV Vilniaus skyrius paaiškina, kad prašydamas atnaujinti procesą, pareiškėjas klaidingai nurodo, jog administracinės bylos Nr. A502-1230/2013, Nr. A502-1240/2013, Nr. A756-997/2014, Nr. P756-215/2013 ir Nr. A-2185-146/2016 yra identiškos administracinei bylai Nr. A-410-822/2020, kurioje yra tie patys proceso dalyviai, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas šių bylų faktines aplinkybes ir taikydamas teisės normas, priėmė skirtingus procesinius sprendimus. Anot V. K., egzistuoja šeši įsiteisėję Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, kuriuose skirtingai vertinami pareiškėjo skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai, priimti tais pačiais pagrindais ir dalyvaujant tiems patiems proceso dalyviams, o tai lemia nevieningos teismų praktikos formavimą ir būtinybę atnaujinti procesą šioje byloje. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, tokie V. K. argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą šioje byloje.

60. VSDFV Vilniaus skyrius akcentuoja, kad pareiškėjo nurodytose bylose, kaip ir byloje Nr. A-410-822/2020, kurioje jis prašo atnaujinti procesą, ginčo šalys yra tos pačios, tačiau ginčo dalykai skiriasi, todėl nėra pagrindo teigti, kad visos bylos yra identiškos ir jose skirtingai vertinami V. K. skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai, priimti tais pačiais pagrindais. Atsakovas nurodo, kad administracinėse bylose Nr. A502-1230/2013, Nr. A502-1240/2013, Nr. A756-1230/2013, Nr. A602-901/2013 ir Nr. P756-215/2013 buvo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui skirti ligos pašalpas už atitinkamus laikotarpius, o administracinės bylos Nr. A-2185-146/2016 ginčo dalykas buvo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo, vadovaujantis prokuroro nutarimu, iš Registro buvo pašalinti duomenys apie V. K. valstybinį socialinį draudimą.

61. VSDFV Vilniaus skyrius atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020 ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (7.2) 3-125844, kuriuo VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo ir 2017 m. lapkričio 17 d. skundo, nes juose V. K. nurodė tapačius reikalavimus, t. y. dėl duomenų Registre tikslinimo už 2007–2014 m. laikotarpį ir dėl ligos pašalpų išmokėjimo, kurie jau buvo reikšti ankstesniuose pareiškėjo skunduose ir pareiškimuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje konstatavo, kad V. K. skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. (7.2) 3-125844 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Teismas pažymėjo, kad nepatenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. (7.2) 3-125844, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti išvestinį V. K. skundo reikalavimą VSDFV Vilniaus skyrių įpareigoti išmokėti pareiškėjui ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius, nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. KA_PZ1-3077. Nesutikdamas su tokiomis teismo išvadomis, V. K., prašydamas atnaujinti procesą, iš esmės siekia, kad teismas iš naujo vertintų faktines bylos aplinkybes ir kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnis, kuriame yra įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai, nenumato galimybės pakartotinai peržiūrėti bylą ir dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes bei atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėjas prašymo dėl proceso atnaujinimo įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais nepagrindė, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

63. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

64. Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. balandžio 22 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-410-822/2020 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

65. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

66. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020, dėl kurios pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, buvo priimta 2020 m. balandžio 22 d., šios nutarties kopija pareiškėjui paštu buvo išsiųsta kartu su 2020 m. balandžio 27 d. lydraščiu, V. K. prašymą atnaujinti procesą teismui paštu išsiuntė 2020 m. liepos 28 d. Jis nurodė, kad teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį gavo 2020 m. balandžio 30 d. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti, kad aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti ne anksčiau nei 2020 m. balandžio 28 d. (t. y. prieš tris mėnesius iki prašymo atnaujinti procesą padavimo 2020 m. liepos 28 d.), taigi jis į teismą kreipėsi nepraleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

67. Pareiškėjo V. K. prašymas yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindu, nustatytu Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte.

68. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte yra įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

69. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Taigi sprendžiant apie Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą, remiantis nurodyta teisės norma, galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

70. Kaip jau minėta, prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A502-1230/2013, Nr. A502-1240/2013, Nr. A756-997/2014, Nr. A602-901/2013, Nr. P756-215/2013 ir Nr. A-2185-146/2016 yra identiškos administracinei bylai Nr. A-410-822/2020, kurioje proceso dalyviai yra tie patys, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas šias faktines aplinkybes ir taikydamas teisės normas, priėmė skirtingus procesinius sprendimus.

71. Nustatyta, kad ginčas administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020 iš esmės kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. (7.2) 3-125844, kuriuo VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo ir 2017 m. lapkričio 17 d. skundo, kadangi juose V. K. nurodė tapačius reikalavimus, t. y. dėl duomenų Registre tikslinimo už 2007–2014 m. laikotarpį ir dėl ligos pašalpų išmokėjimo, kurie jau buvo reikšti ankstesniuose pareiškėjo skunduose bei pareiškimuose ir į juos buvo atsakyta. VSDFV 2018 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. (10.10) I-271 minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 27 d. sprendime V. K. reikalavimo minėtus sprendimus panaikinti netenkino. Taip pat nebuvo patenkintas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas VSDFV Vilniaus skyrių įpareigoti V. K. išmokėti ligos pašalpas už laikinojo nedarbingumo laikotarpius, nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 31 d. pažymoje Nr. KA_PZ1-3077. Nenustatęs neteisėtų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, teismas netenkino ir pareiškėjo reikalavimo jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

72. Aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020 buvo sprendžiami tik klausimai, ar VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai nenagrinėjo V. K. pateiktų 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškimo ir skundo ir ar jie pagrįstai buvo pripažinti pakartotinais. Jokie klausimai, susiję su V. K. prašymu tikslinti duomenis Registre ir atlikti kitus veiksmus, šioje byloje iš esmės nebuvo sprendžiami.

73. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A502-1230/2013, Nr. A502-1240/2013, Nr. A756-997/2013 ir Nr. A602-901/2013 iš esmės buvo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV priimti sprendimai, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui skirti ligos pašalpas už atitinkamus laikinojo nedarbingumo laikotarpius, taip pat buvo sprendžiami kiti susiję klausimai. Administracinės bylos Nr. P756-215/2013 buvo sprendžiamas proceso administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 atnaujinimo klausimas (procesas administracinėje byloje buvo atnaujintas). Administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016 ginčo dalykas buvo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo, vadovaujantis prokuroro nutarimu, iš Registro buvo pašalinti duomenys apie V. K. valstybinį socialinį draudimą.

74. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, jog nagrinėta administracinė byla Nr. A-410-822/2020 ir V. K. nurodytos administracinės bylos Nr. A502-1230/2013, Nr. A502-1240/2013, Nr. A756-997/2013, Nr. A602-901/2013, Nr. P756-215/2013 ir A-2185-146/2016 yra identiškos, nėra pagrįstas. Nei vienoje iš pareiškėjo nurodytų administracinių bylų nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su pakartotino prašymo nenagrinėjimu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo išvadai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas faktines bylų aplinkybes ir taikydamas teisės normas, nepagrįstai priėmė skirtingus procesinius sprendimus.

75. Kaip jau minėta, atnaujinti procesą, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, tačiau nagrinėjamu atveju skirtingo teisės normų aiškinimo analogiškose administracinėse bylose nebuvo nustatyta.

76. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

77. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo V. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020 nėra pagrįstas įstatyme nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentų yra akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. V. K. argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija, kad pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

78. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, V. K. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

79. Atsisakius atnaujinti procesą, pareiškėjo prašymai, kad bylą nagrinėtų išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija ir nagrinėjant šią bylą žodinio proceso tvarka, į nagrinėjimą būtų kviečiamas V. K. bei jo atstovė, nenagrinėjami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-410-822/2020 pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė