2017-12-20 Nr. AB-24233-3-62-3-00826-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-969-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00826-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Marijampolės PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio buvo laikomas Marijampolės PN netinkamomis (kankinančiomis ir orumą žeidžiančiomis) kalinimo sąlygomis (buvo didelė drėgmė, kambaryje veisėsi tarakonai). Pasak pareiškėjo, jam teko mažesnis plotas, nei garantuoja teisės aktai, t. y. mažiau nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gydytojas jam skyrė vaistų nuo depresijos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–12).

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2013 m. rugsėjo 9 d. ir buvo paskirtas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą, kurios plotas 34,64 kv. m, joje įrengta 11 gyvenamųjų vietų. Nurodė, kad 2013 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į šiek tiek mažesnę patalpą (34,56 kv. m), kurioje taip pat buvo 11 gyvenamųjų vietų. Nuo 2014 m. kovo 18 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 31,41 kv. m ploto patalpą, kurioje buvo 14 gyvenamųjų vietų. Pareiškėjas išvyko 2015 m. balandžio 9 d. Marijampolės PN nurodė, kad minimalaus gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m) pareiškėjo atveju buvo pažeista nežymiai.

5. Marijampolės PN paaiškino, kad nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį, gali lankyti pataisos namuose veikiančias mokyklas, biblioteką, koplyčią, gali naudotis futbolo stadionu, krepšinio aikštele, treniruoklių sale ir kitomis erdvėmis, norintys ir elementarias kvalifikacijas atitinkantys nuteistieji gali dirbti VĮ „Mūsų amatai“, gali lankyti socialinės reabilitacijos programas.

6. Pasak Marijampolės PN, higienos sąlygos gyvenamosiose patalpose yra geros, o pareiškėjas, pastebėjęs kokius nors patalpų neatitikimus higienos normų reikalavimams, turėjo galimybę kreiptis į atitinkamų institucijų tikrintojus, tačiau to nedarė. Marijampolės PN paaiškino, kad nuolat vykdo vabzdžių ir graužikų kontrolę ir naikinimą.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas (gyvenamųjų patalpų plotą), pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 76–81).

8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 111.1 punkte nustatytą normą (kad vienam asmeniui bendrabučių tipo patalpose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m) buvo pažeista. Teismas nurodė, kad Marijampolės PN nepaneigė pareiškėjo aplinkybių dėl patalpų perpildymo, todėl jas vertino pareiškėjo naudai, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Marijampolės PN turėjo judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla.

9. Teismas pažymėjo, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog pataisos įstaigoje laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatyta. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjui kilęs nerimas ir bloga nuotaika yra prastų gyvenimo sąlygų pasekmė. Pareiškėjas dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų neprašė perkeliamas į kitą būrį. Teismas vertino, kad pareiškėjui psichologinė įtampa galėjo būti kilusi dėl pačios bausmės atlikimo. Teismas darė išvadą, kad pažeidimo pripažinimas bus pakankama satisfakcija pareiškėjui, todėl atmetė pareiškėjo reikalavimą neturtinę žalą priteisti pinigais.

III. 10. Pareiškėjas M. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu bei prašo jo skundą tenkinti visiškai (b. l. 105–106).

11. Pasak pareiškėjo, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad dėl blogų kalinimo sąlygų Marijampolės PN pablogėjo pareiškėjo psichinė būklė. Pareiškėjas nurodo, kad teismas vadovavosi tik Marijampolės PN atsikirtimais, t. y. buvo šališkas. Pareiškėjas prašo priteisti 15 000 Eur dėl jam kilusios depresijos.

12. Marijampolės PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 134).

13. Marijampolės PN nuomone, teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pasak Marijampolės PN, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Marijampolės PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

15. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

16. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN sąlygas (gyvenamųjų patalpų plotą), tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka ir mano, kad teismas turėjo neturtinę žalą priteisti pinigais.

17. Pareiškėjo nuomone, teismas buvo šališkas, nes vadovavosi tik Marijampolės PN pateikta pozicija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį pareiškėjo argumentą pripažįsta nepagrįstu, nes Marijampolės PN atsiliepime prašė teismo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, tačiau teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Be to, teismas pripažino pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo, nes Marijampolės PN šių pareiškėjo argumentų nepaneigė. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino tiek pareiškėjo, tiek ir Marijampolės PN nurodytus argumentus.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.). Pareiškėjas minėtos informacijos apeliaciniame skunde nenurodė, išskyrus tai, kad, pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam kilo depresija, pareiškėjas turėjo kreiptis į gydytoją, jam buvo skirti medikamentai.

19. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjui kilęs nerimas ir bloga nuotaika yra blogų gyvenimo sąlygų pasekmė. Teismas, darydamas šią išvadą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų neprašė jo perkelti į kitą būrį. Teismas vertino, kad pareiškėjui psichologinė įtampa galėjo būti kilusi dėl pačio bausmės atlikimo fakto.

20. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo teismui savo medicininės kortelės kopiją (b. l. 107–116). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad šiuos duomenis pirmosios instancijos teismui jau buvo pateikęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (b. l. 59–68).

21. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo. Byloje esanti pareiškėjo asmens sveikatos istorija ir joje esantys įrašai patvirtina, kad pareiškėjas į gydytoją psichiatrą 2014 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi pergyvendamas „dėl bylų“ (b. l. 61).

24. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su teismo pritaikyta neturtinės žalos atlyginimo forma. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteista 15 000 Eur.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

26. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

27. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Taigi neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN ir pareiškėjo pažeistų vertybių pobūdžio, pažymi, kad EŽTT 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02) atmesdamas argumentus dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo, atsižvelgė į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, t. y. nenustatė faktų, jog kalinimo sąlygos pataisos namuose būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą.

30. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dienos metu turėjo galimybę laisvai judėti visame sektoriuje (neprivalėjo nuolat būti savo gyvenamojoje patalpoje), taip pat į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl Taisyklių 111.1 punkto pažeidimo būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, be to, atsižvelgiant į tai, kad kitų pažeidimų nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ir įvertinant tai, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo nesikreipė į Marijampolės PN administraciją ir neprašė, kad jam būtų suteikta daugiau gyvenamojo ploto, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė