2013-07-10 Nr. AB-3526-3-61-3-00255-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1088/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00255-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“ (toliau – ir Centras) 2012 m. sausio 23 d. (spaudas ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), kuriuo prašė panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. sausio 3 d. raštą Nr. 4S-34 „Dėl vertinimo išvados“ (toliau – ir Raštas, Skundžiamas raštas).

Paaiškino, kad Viešųjų pirkimų tarnyba 2011 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 4S-4112 „Dėl viešųjų pirkimų įvertinimo“ (toliau – ir Vertinimo išvada Nr.

1) pareiškėjui pateikė savo poziciją dėl jo 2009 m. spalio 13 d. ir 2009 m. balandžio 15 d. apklausos būdu vykdytų supaprastintų statinio projekto vykdymo priežiūros, techninės priežiūros ir techninio projekto rengimo paslaugų pirkimų. Tarnyba rekomendavo koreguoti supaprastintų viešųjų pirkimų taisykles, tačiau nepateikė jokio Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas) 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyto sprendimo, todėl pareiškėjas 2011 m. lapkričio 10 d. raštu (toliau – Raštas Nr.

1) nurodė, kad nesutinka su Tarnybos išvadomis. Teigė, kad Atsakovas 2011 m. gruodžio raštu Nr. 4S-4500 „Dėl vertinimo išvados“ (toliau – ir Vertinimo išvada Nr.

2) pakeitė Vertinimo išvadą Nr. 1, koncentruočiau argumentuodamas savo poziciją ir nurodydamas, kad Vertinimo išvadoje Nr. 1 nurodyti pažeidimai yra esminiai ir negali būti vertinami kaip bendro pobūdžio pastabos. Pareiškėjas aiškino, kad Tarnyba Vertinimo išvadoje Nr. 2 nebepalaikė Vertinimo išvadoje Nr. 1 išdėstytų argumentų dėl techninio projekto rengimo paslaugos pirkimo, o tik nesutiko su kitų dviejų (statinio projekto vykdymo priežiūros, techninės priežiūros) supaprastintų pirkimų vykdymo skubos tvarka. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba nepriėmė jokio sprendimo, numatyto Viešųjų pirkimų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte, o vėl pateikė rekomendaciją – esant poreikiui vykdant viešuosius pirkimus pasinaudoti teise įgalioti kitą perkančią organizaciją tai atlikti.

Pareiškėjas nesutiko su Vertinimo išvada Nr. 2 ir 2011 m. gruodžio 15 d. pateikė Tarnybai savo poziciją (toliau – ir Raštas Nr. 2), kad nurodyti pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti įstatymų pažeidimu esminiu, dėl kurio gali būti nutrauktas projekto finansavimas. Tarnyba Skundžiamame rašte nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo nuomone, todėl savo išvadų nekeičia. Pareiškėjas aiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 9 dalimi, 12 dalimi, Raštas yra individualus administracinės procedūros sprendimas, kuriam yra keliami Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai.

Nurodė, kad atsakovas Rašte nepateikė motyvų, dėl kurių atmetami pareiškėjo argumentai ir motyvai, nenurodė teisės aktų, kuriais remdamasis priėmė sprendimą, nėra nusprendžiamosios dalies ir nenurodyta akto apskundimo tvarka.

Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba atsiliepime (I t., b. l. 47–50) prašė bylą nutraukti, o teismui nusprendus bylą nagrinėti iš esmės, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Raštu atsakė į pareiškėjo Raštą Nr. 2, kuriuo pareiškėjas išdėstė savo nesutikimą su Vertinimo išvadomis Nr. 1 ir Nr.

2. Akcentavo, jog Skundžiamame rašte pažymėta, kad pareiškėjo Rašte Nr. 2 naujų argumentų, paneigiančių Tarnybos išvadas, nepateikta, todėl Tarnyba savo išvadų dėl projekto „Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ pastatų energetikos sistemų ir išorinių atitvarų rekonstrukcija“ viešųjų pirkimų nekeičia. Atsakovas teigė, kad administracinė byla turėtų būti nutraukta, nes skundžiamas raštas negali būti ginčo objektas, nagrinėtinas administraciniame teisme. Nurodė, kad VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra (toliau – Įgyvendinančioji institucija, LVPA) 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu kreipėsi į Tarnybą su prašymu pateikti sprendimą, ar pareiškėjas teisėtai atliko paslaugų mažos vertės viešuosius pirkimus apklausos būdu. Atsakovas, vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, įvertino pareiškėjo vykdytus supaprastintus pirkimus apklausos būdu ir vertinimo rezultatus įformino Vertinimo išvadoje Nr.

1. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vertinimo išvadoje Nr. 1 atsakovas nepriėmė jokio valdingo pobūdžio įpareigojimo, nenustatė Vertinimo išvados Nr. 1 apskundimo tvarkos ir terminų, todėl Vertinimo išvada Nr. 1 laikytina informacinio pobūdžio raštu, savaime nesukeliančiu pareiškėjui teisinių padarinių. Vertinimo išvada Nr. 1 yra atsakymas į Įgyvendinančios institucijos prašymą, skirtas Įgyvendinančiajai institucijai. Paaiškino, kad atsakovas Vertinimo išvada Nr. 2 atsakė į pareiškėjo Raštą Nr.

1. Teigė, kad Vertinimo išvadoje Nr. 2 atsakovas taip pat nesuformulavo jokio įsakmaus įpareigojimo pareiškėjui, galinčio sukelti teisinius padarinius, nenurodė Vertinimo išvados Nr. 2, kaip informacinio pobūdžio rašto, apskundimo tvarkos ir terminų, nepatvirtino antspaudu. Pažymėjo, kad pareiškėjas raštu atsakė į Vertinimo išvadą Nr. 2 ir pakartotinai išdėstė argumentus, kodėl nesutiko su Vertinimo išvadoje Nr. 1 ir Vertinimo išvadoje Nr. 2 pateikta atsakovo nuomone. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog atsižvelgs į Vertinimo išvadoje Nr. 1 ir Vertinimo išvadoje Nr. 2 paminėtas rekomendacijas.

Paaiškino, kad Skundžiamu raštu atsakovas atsakė į Raštą Nr. 2, bet nenustatė pareiškėjui jokio valdingo pobūdžio įpareigojimo, savaime sukeliančio teisinius padarinius, nenurodė skundžiamo rašto apskundimo tvarkos ir terminų, nepatvirtino antspaudu, todėl skundžiamas raštas laikytinas informacinio pobūdžio raštu. Paaiškina, kad teismui panaikinus skundžiamą raštą, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų, o Įgyvendinančioji institucija, remdamasi Vertinimo išvada Nr. 1 ir Vertinimo išvada Nr. 2 bei vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, galėtų savarankiškai bei nepriklausomai priimti sprendimus dėl pareiškėjo vykdomo ir Įgyvendinančios institucijos administruojamo projekto „Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ pastatų energetikos sistemų ir išorinių atitvarų rekonstrukcija“ Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-01-025 (toliau – ir Projektas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra atsiliepime (I t., b. l. 71–73) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 12 d. pateikė LVPA patikslintą pirkimų planą Nr. 2, kurį patikrinus nustatyta, kad jo 2, 4 ir 5 eilutėse nurodytų objektų pirkimai, atlikti 2009 metais apklausos būdu (pasirašytos pirkimų sutartys), neatitiko pareiškėjo pirkimų taisyklių 125 punkto nuostatų dėl to, jog bendra sutarčių vertė 122 569,59 Lt per einamuosius metus viršijo Viešųjų pirkimų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatytą paslaugų pirkimo vertę (mažiau kaip 100 000 Lt). Todėl LVPA 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu kreipėsi į Tarnybą dėl išvados. Remdamasi Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 4S-4112 pateikta išvada, LVPA surašė 2011 m. lapkričio 9 d. pažeidimo tyrimo išvadą ir 2011 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. R4-18352(13.5) pateikė Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (toliau – ir Ūkio ministerija) siūlymą, kuriuo remdamasis Ūkio ministras priėmė 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymus Nr. 4-915 ir Nr. 4-920, kuriuos pareiškėjas skundė teismui, kuris 2012 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (administracinė byla Nr. I-1923-437/2012). LVPA mano, kad Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 4S-4112 nelaikytinas skundžiamu administraciniu aktu, nes tai yra procedūrinis dokumentas, kuriuo remiantis buvo priimti administraciniai aktai, ir pareiškėjas pasinaudojo teise skųsti juos teismui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimu (III t., b. l. 144–154) pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. sausio 3 d. raštą Nr. 4S-34 ir įpareigojo Viešųjų pirkimų tarnybą iš naujo pradėti administracinę procedūrą dėl Centro 2011 m. gruodžio 15 d. skundo Nr. SD-220(3.6) bei pateikti pareiškėjui atsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Teismas nustatė, kad LVPA 2011 m. rugsėjo 13 d. raštu kreipėsi į Tarnybą dėl pareiškėjo mažos vertės pirkimų. Teismas pažymėjo, jog LVPA teisė kreiptis į Tarnybą yra nustatyta teisės aktuose. Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 lapkričio 5 d. raštu Nr. 4S-4112 atsakė LVPA į 2011 m. rugsėjo 13 d. raštą, taip pat pareiškėjui į 2011 m. spalio 18 d. raštą, kad Tarnyba įvertino pareiškėjo vykdytus supaprastintus pirkimus apklausos būdu. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nurodytos vertinimo išvados teisme neginčijo, todėl teismas nusprendė nevertinti pareiškėjo skundo argumentų dėl Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad šia išvada jau yra sukeltos teisinės pasekmės, priimti įgaliotų institucijų sprendimai, kuriais sumažinta parama pareiškėjui. Pareiškėjas paramos sumažinimą ginčija kitoje byloje (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-1923-437/2012, sprendimas priimtas 2012 m. balandžio 23 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. lapkričio 10 d. raštu atsakydamas į 2011 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. 4S-4112, kreipėsi į Tarnybą dėl nepagrįstų pirkimo įvertinimo išvadų, tačiau minėtų išvadų panaikinti neprašė (nors Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. rašte akivaizdžiai konstatuojami padaryti Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai), rašte nurodė, kad Tarnybos išvados yra rekomendacinio pobūdžio ir pareiškėjas rekomendacijas vykdys. Tarnyba pareiškėjui ir LVPA atsakė 2011 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 4S-4500. Šiuo raštu pareiškėjui buvo atsakyta į jo argumentus, kurie atkartojami rašto 1-je pastraipoje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog šiuo raštu atsakovas pakeitė 2011 m. lapkričio 5 d. vertinimą. Nurodytu raštu Tarnyba tik atsakė į pareiškėjo rašto argumentus dėl procedūrų vykdymo skubos tvarka, tačiau 2011 m. gruodžio 2 d. raštu nebuvo anuliuotos Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. rašto išvados, jos buvo tik plačiau paaiškintos, atsižvelgiant į pareiškėjo raštą, kuriame buvo pasakyta, kad Tarnybos veiksmai sąlygojo procedūrų vykdymą skubos tvarka. Todėl tik šiuo aspektu Tarnyba ir sprendė pareiškėjo keliamus argumentus. Teismas akcentavo, jog Tarnybos 2011 m. gruodžio 2 d. raštas, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2011 m. lapkričio 10 d. raštą, taip pat neginčijamas teisme, todėl teismas nusprendė taip pat nenagrinėti pareiškėjo argumentų, susijusių su nurodytu raštu. Teismas nutarė nagrinėti tik vykusias administracines procedūras.

Teismas nustatė, kad LVPA 2011 m. lapkričio 23 d. raštu kreipėsi į Ūkio ministeriją ir nurodė, kad LVPA atliko įtariamo pažeidimo tyrimą dėl pareiškėjo vykdomo projekto; kad buvo įvertinti duomenys, gauti 2011 m. kovo 29 d. atlikus patikrą vietoje, išnagrinėjus pareiškėjo 2011 m. liepos 4 d. pateiktus paaiškinimus, Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. 4S-4112; taip pat nurodė pažeidimo požymius. Teismas taip pat nustatė, kad vadovaudamasi šiuo LVPA raštu Ūkio ministerija priėmė du įsakymus: 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. 4-915 ir įsakymą Nr. 4-920, kuriais pareiškėjo vykdomo projekto išlaidų sumą 258 606,54 Lt pripažino netinkamomis finansuoti išlaidomis. Pareiškėjas šiuos įsakymus ginčija teisme. Įvertinęs aptartų dokumentų turinį, jų seką, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui teisines pasekmes akivaizdžiai sukėlė Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 4S-4112, kuris buvo skirtas LVPA, o taip pat ir pareiškėjui, kuriame buvo nurodytos visos faktinės aplinkybės, teisės aktų nuostatos, išaiškinta, kokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas.

Teismas akcentavo, jog po galutinių sprendimų dėl paramos sumažinimo priėmimo, pareiškėjas 2011 m. gruodžio 15 d. raštu pateikė Tarnybai atsakymą į 2011 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 4S-4500, kurį teismas laikė skundu dėl Tarnybos priimtų aktų, kuriais buvo nustatyti Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai. Teismas padarė išvadą, jog šiame rašte pareiškėjas išdėstė aplinkybes, susijusias su Tarnybos nustatytais pažeidimais, tiek jų faktinėmis aplinkybėmis, pasisakė dėl teisės aktų taikymo, t. y. šiuo raštu ginčijamas Tarnybos ir 2011 m. lapkričio 5 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas, ir 2011 m. gruodžio 2 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas, tačiau ypatingai ginčijama pastarajame rašte esanti nuoroda, kad pažeidimai įvertinti kaip esminiai. Dėl nurodytos aplinkybės teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, kaip Tarnyba įvertino pažeidimą 2011 m. gruodžio 2 d. rašte, jau neturėjo jokios įtakos įgaliotų institucijų priimtiems sprendimams dėl paramos sumažinimo, nes pažeidimų sunkumą ir mastą jau buvo įvertinus LVPA ir Ūkio ministerija.

Atsižvelgęs į susirašinėjimą tarp Tarnybos ir pareiškėjo, teismas nusprendė vertinti, ar pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. raštas buvo tokio pobūdžio, kad Tarnyba privalėjo dėl jo priimti administracinės procedūros sprendimą.

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje yra priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis (Nr. AS602-236/2012), kurioje pasakyta, kad viešąjį administravimą reglamentuojančios teisės normos nustato galimybę apskųsti ne vien individualų administracinį aktą, priimtą išnagrinėjus asmens prašymą arba kitaip tiesiogiai įgyvendinus viešojo administravimo subjektui pavestą kompetenciją, bet ir apskųsti administracinės procedūros sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 36 str.). Nutartyje pasakyta, kad pareiškėjas ir skundžia Tarnybos veiksmus tiek, kiek šios institucijos priimtas administracinės procedūros sprendimas, kuriuo pati institucija nagrinėjo pareiškėjo pranešimą dėl jo teisių pažeidimo, pareiškėjo manymu yra neteisėtas (Viešojo administravimo įstatymo 19 str.). Nutartyje nurodyta, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą motyvuoja tuo, kad Tarnyba netinkamai įgyvendino savo kompetenciją pateikdama išvadą dėl projekto, pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba netinkamai atliko administracinę procedūrą dėl savo atliktų veiksmų ar priimtų administracinių sprendimų.

Teismas vadovavosi Viešųjų pirkimų įstatymo 8 straipsniu ir darė išvadą, kad Tarnyba turi plačius įgaliojimus vertinti viešųjų pirkimų teisėtumą, daromus pažeidimus, o taip pat Tarnyba nagrinėja ir asmenų skundus ir prašymus, kaip jie suprantami Viešojo administravimo įstatyme. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Tarnybai skundą dėl Tarnybos anksčiau priimtų sprendimų. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 2 ir 14 straipsniais, aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi šioje byloje, ir darė išvadą, kad atsakovas nagrinėjo pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. skundą, nes nenurodė, kad skundas nebus nagrinėjamas, nes yra pakartotinis, nenurodė, kokiu sprendimu jau išspręstas anksčiau pareiškėjo paduotas skundas, nepranešė apie tai per 5 darbo dienas, nepagrindė savo pranešimo (kad nekeis ankstesnio sprendimo) jokiais teisės aktais. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad skundžiamu atsakymu yra pažeidžiami viešojo administravimo principai, nurodyti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, šiuo atveju – įstatymo viršenybės, nes atsakymas bet kuriuo atveju turėjo būti pagrįstais teisės aktų nuostatomis.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju buvo Viešojo administravimo įstatymo nurodytas pagrindas pradėti administracinę procedūrą (21 str.), nes buvo gautas asmens skundas. Atsižvelgęs į skundžiamo atsakymo turinį, teismas padarė išvadą, jog taip pat nebuvo laikytasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio reikalavimų.

Teismas pažymėjo, jog iš esmės šioje byloje skundžiamo akto turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas siekė pateikti pareiškėjui atsakymą – kad skundas, prašymas yra pakartotinis, tačiau tokio administracinės procedūros sprendimo nepateikė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41 bei 44 punktais ir atsižvelgęs į išdėstytą faktinę situaciją, į teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. skundas Tarnyboje nebuvo tinkamai išnagrinėtas. Teismas pažymėjo, jog Tarnyba galėjo pasinaudoti teisės aktuose nurodytu būdu, kai skundą atsisakoma nagrinėti, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad jei Tarnyba Skundžiamu raštu skundą išnagrinėjo, tai pateiktas atsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Teismas pažymėjo, jog sprendimą pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. skunde nurodytu klausimu turėjo priimti Tarnyba (arba turėjo atsisakyti nagrinėti pakartotinį skundą, kai sprendimas jau priimtas), todėl teismas negali vietoje viešojo administravimo subjekto pasisakyti, ar pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. skunde keliami argumentai ir motyvai buvo pagrįsti. Todėl teismas neanalizavo, kaip turėjo būti iš esmės išspręstas pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. skundas. Pažymėjo, jog nesant pagrįsto atsisakymo nagrinėti skundą, teismas negali pasisakyti ir dėl to, ar skundas turėjo būti įvertintas kaip pakartotinis, dėl kurio jau priimtas administracinės procedūros sprendimas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl naikintinas. Akcentavo, jog ši teismo išvada nereiškia, kad pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. skundas turėjo būti išnagrinėtas iš esmės ir dėl jo priimtas individualus administracinis aktas, nes viešojo administravimo institucija, nurodydama konkrečius pagrindus, gali atsisakyti nagrinėti skundą. Tačiau tokiu atveju iš atsisakymo nagrinėti skundą jį pateikusiam asmeniui turi būti aišku, koks analogiškas jo skundas buvo išnagrinėtas, koks sprendimas dėl jo priimtas, kodėl manoma, kad asmuo naujų faktinių aplinkybių nenurodė. Teismas pažymėjo, jog iš ginčijamo rašto turinio nėra galimybės nustatyti, ar Tarnyba atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą kaip pakartotinį, ar jį išnagrinėjo iš esmės.

III. Atsakovas Viešųjų pirkimų tarnyba padavė apeliacinį skundą (III t., b. l. 162–167), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad Skundžiamas raštas yra administracinės procedūros sprendimas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Raštu Nr. 1, tiek Raštu Nr. 2 pareiškėjas nesutiko su Vertinimo išvadoje Nr. 1 nustatytais Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimais, todėl nesupranta teismo išvados, kad Raštas Nr. 2 laikytinas skundu Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnio prasme. Akcentuoja, kad teismas pažymėjo, jog Vertinimo išvadoje Nr. 2 nekeičiamos išvados ir pažeidimai, nustatyti Vertinimo išvadoje Nr. 1, t. y. Tarnyba Vertinimo išvadoje Nr. 2 tik plačiau pakomentavo anksčiau priimtus sprendimus. Akcentuoja, jog teismas pripažino, jog aplinkybė, kaip Tarnyba įvertino pažeidimą 2011 m. gruodžio 2 d. rašte, jau neturėjo jokios įtakos įgaliotų institucijų priimtiems sprendimams dėl paramos sumažinimo, nes pažeidimų sunkumą ir mastą jau buvo įvertinusi LVPA ir Ūkio ministerija. Pažymi, jog būtina sąlyga asmens kreipimuisi kaip skundui kvalifikuoti – asmens pateiktas rašytinis prašymas viešojo administravimo subjektui apginti galimai pažeistas besikreipiančiojo asmens teises ar teisėtus interesus. Toks prašymas, priešingai, nei nepagrįstai nustatė teismas, Rašte Nr. 2 nepateiktas. Teigia, jog atidžiai ir išsamiai įvertinus Raštą Nr. 2, akivaizdu, kad jame nesuformuluotas joks pareiškėjo prašymas. Teigia, kad informacijos, jog skundas pakartotinai nenagrinėjamas, nes jis jau buvo išnagrinėtas, nebuvimas lemia neproporcingą poveikio Tarnybai – ūkio subjektų veiklos priežiūrą vykdančio subjekto – priemonę – Rašto naikinimą. Tuo labiau, kad iš teismo pateiktų išvadų galima spręsti, jog Tarnyba gali ir nenagrinėti Rašto Nr. 2, nurodydama, kad visi argumentai pateikti Vertinimo išvadoje Nr. 2. Pažymi, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007).

Pareiškėjas Centras atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 173–176) prašo jį atmesti. Atsiliepime pažymi, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas buvo atsisakęs priimti skundą kaip nenagrinėtiną teismų, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Raštas yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas, yra nepagrįsta.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino faktines aplinkybes, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, todėl jo pareiškėjas neskundė. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2011 m. lapkričio 5 d. ir 2011 m. gruodžio 2 d. raštai nėra galutiniai sprendimai dėl vykdyto supaprastintų pirkimų patikrinimo. Mano, kad galutinis sprendimas yra byloje skundžiamas Raštas, kuriuo aiškiai buvo atsisakyta keisti išvadas. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo argumentus, jog atsakovas, gavęs pareiškėjo 2011 m. lapkričio 10 d. raštą dėl 2011 m. lapkričio 5 d. rašto, jį iš dalies patenkino, t. y. 2011 m. gruodžio 2 d. rašte atsisakė visų argumentų dėl vieno iš trijų pirkimų – techninio projekto rengimo darbų pirkimo.

Todėl 2011 m. gruodžio 2 d. rašto turinys įrodo, kad atsakovas šiek tiek keitė savo išvadas. Kadangi atsakovas teikdamas 2011 m. gruodžio 2 d. raštą neįvertino visų esminių faktinių aplinkybių ir įrodymų apie 2011 m. gruodžio 2 d. rašte nagrinėjamų likusių dviejų pirkimų procedūras, pareiškėjas 2011 m. gruodžio 15 d. raštu vėl kreipėsi į atsakovą pateikdamas naujus faktinius duomenis ir teisinius argumentus. Akcentuoja, jog nors pirmosios instancijos teismas sprendime ir paminėjo, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 15 d. raštą atsakovui teikė, kai 2011 m. gruodžio 14 d.

Ūkio ministro įsakymu finansavimas iš dalies buvo sumažintas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui finansavimo sumažinimo aplinkybė teikiant 2011 m. gruodžio 15 d. raštą nebuvo žinoma, nes Ūkio ministerija apie savo sprendimus informavo tik 2011 m. gruodžio 19 d. raštu. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas iš atsakovo gavęs siauresnės apimties (pakeistas) 2011 gruodžio 2 d. rašte išvadas 2011 m. gruodžio 15 d. skundu pateikdamas naujus faktinius duomenis ir teisinius argumentus, turinčius esminės reikšmės tariamų pažeidimų nagrinėjimui, siekė visiško išvadų panaikinimo, t. y. siekė, kad nebūtų sumažintas valstybės turto renovacijos finansavimas, nes pirkimai yra iš esmės teisėti, nenuginčyti ir nepanaikinti.

Teigia, kad atsakovas nepagrįstomis išvadomis kenkia valstybės interesams. Pažymi, jog nagrinėti viešieji pirkimai nebuvo sustabdyti ar panaikinti, yra visiškai įvykdyti, nes projekto finansavimo lėšos buvo iš esmės sutaupytos, todėl atsakovas privalo pateikti aiškią išvadą, jog nėra nustatyta pažeidimų dėl kurių turi būti mažinamas finansavimas valstybės turto renovacijai. Pažymi, jog nors LVPA kreipdamasi į Ūkio ministeriją pasirėmė tik Tarnybos 2011 m. lapkričio 5 d. raštu, tačiau jai nebuvo žinoma, kad dėl šio rašto vyksta aktyvus ginčas su atsakovu, t. y. sprendimai dėl finansavimo mažinimo buvo inicijuojami ir rengiami vykstant ir iš esmės nesibaigus ginčui dėl atsakovo išvadų, t. y. nors dėl finansavimo sumažinimo Ūkio ministerija priėmė sprendimus, tačiau ginčas dėl jų materialinio pagrindo tebevyksta iki šiol.

Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad 2012 m. gruodžio 15 d. skundu nebuvo prašoma apginti pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, kad šis raštas nesukelia pareiškėjui teisinių padarinių. Pažymi, kad Tarnybos išvadomis buvo sukeltos pasekmės, t. y. buvo priimti sprendimai, kuriais buvo sumažinta parama pareiškėjui. Pareiškėjas su tokia išvada nesutiko, vadinasi, gynė pažeistas savo ir net valstybės, kaip turto savininkės teises ir teisėtus interesus, teikė skundus dėl nepagrįstų pirkimo įvertinimo išvadų, aiškiai išdėstė nesutikimo motyvus ir argumentus, kuriuos pagrindė teisės aktais ir įrodymais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas VšĮ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“ nagrinėjamoje byloje pateiktu skundu prašė panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. sausio 3 d. raštą Nr. 4S-34. Nurodė, kad šis raštas laikytinas individualiu administracinės procedūros sprendimu, kadangi jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų, yra naikintinas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, ginčijamą raštą panaikino ir įpareigojo atsakovą Viešųjų pirkimų tarnybą iš naujo pradėti administracinę procedūrą dėl pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. skundo Nr. SD-220(3.6) ir pateikti atsakymą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Atsakovas Tarnyba apeliacinius skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad skundžiamas raštas nepagrįstai įvardijamas kaip administracinės procedūros sprendimas; pareiškėjas faktiškai ginčijo Vertinimo išvadoje Nr. 1 nustatytus Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus; pareiškėjas nesuformulavo konkrečių reikalavimų Tarnybai; Vertinimo išvadoje Nr. 2, kuria buvo atsakyta į pareiškėjo ankstesnį raštą, tik plačiau pakomentuoti anksčiau priimti sprendimai, taigi nebuvo pagrindo teismui skundžiamame rašte iš naujo kartoti tuos pačius teiginius.

Teismui skundžiamu 2012 m. sausio 3 d. raštu Nr. 4S-34 Tarnyba pareiškėją informuoja, kad savo išvadų dėl projekto „Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ pastatų energetikos sistemų ir išorinių atitvarų rekonstrukcija“ viešųjų pirkimų nekeičia, nes nėra pateikta naujų argumentų, paneigiančių Tarnybos išvadas. Toks rašto turinys akivaizdžiai nurodo į tęstinius šalių teisinius santykius dėl to paties dalyko – Tarnybos išvadų dėl projekto „Poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ pastatų energetikos sistemų ir išorinių atitvarų rekonstrukcija“.

Viešųjų pirkimų tarnyba savo 2011 m. lapkričio 5 d. Nr. 4S-4112 išvadą „Dėl viešųjų pirkimų įvertinimo“ (Vertinimo išvada Nr. 1) pateikė atsakydama į VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2011 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. R4-14546 (13.3.33-96) „Dėl VšĮ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ mažos vertės pirkimų“, kuriuo buvo prašoma pateikti sprendimą, ar įstaiga teisėtai atliko nurodytų paslaugų mažos vertės viešuosius pirkimus apklausos būdu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vertinimo išvada Nr. 1, 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. SD-195(3.6) kreipėsi į Tarnybą ir išdėstė savo nesutikimo su pateiktomis vertinimo išvadomis argumentus. Tarnyba 2011 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 4S-4500 „Dėl vertinimo išvados“ pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriame išdėstė savo argumentus dėl pareiškėjo teiginių. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. SD-220(3.6) pakartotinai kreipėsi į Tarnybą, rašte kuriame išsamiai išdėstė savo nesutikimo su nustatytais viešųjų pirkimų pažeidimais vertinimo išvadose argumentus, tuo tarpu Tarnyba į šį pareiškėjo kreipimąsi atsakė lakonišku byloje ginčijamu 2012 m. sausio 3 d. raštu Nr. 4S-34.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl Tarnybos Vertinimo išvadose nustatytų viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų pažeidimų. Tokių pažeidimų konstatavimas Tarnybos išvadose nesukelia pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių, jos kyla tik kompetentingiems subjektams (LVPA ir Ūkio ministerijai) priėmus sprendimus dėl išlaidų pripažinimo netinkamomis finansuoti ir / ar atsisakius jas kompensuoti. Tarnyba nagrinėjamu atveju yra kompetentinga tik konstatuoti pažeidimus, tačiau nepriima sprendimų, kurie būtų tiesiogiai susiję su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis, sukeltų jam materialiąsias pasekmes. Viešųjų pirkimų tarnyba, teikdamas savo išvadas, įgyvendino savo kompetenciją, numatytą Viešųjų pirkimų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkte – vykdyti šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų prevenciją, kontroliuoti, kaip perkančiosios organizacijos laikosi šių teisės aktų reikalavimų ir sudarytų pirkimo sutarčių sąlygų, įsigydamos joms reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, ir užtikrina tinkamą pirkimų planavimą, pirkimo sutarčių vykdymą, taip pat vertinti pirkimo sutarčių įvykdymo rezultatus (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1255 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. sausio 6 d.). Dėl šių priežasčių Tarnybos išvadų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti įvertintas tik ginčijant kitų subjektų sprendimus, priimtus remiantis išvadose nustatytais pažeidimais, t. y. subjektų, kurie turi savarankišką kompetenciją vertinti išvadų pagrįstumą, bei diskreciją sutikti ar nesutikti su konstatuotais pažeidimais. Pažymėtina, kad Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai, kuriuos nustatė Tarnyba išnagrinėjusi VšĮ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ mažos vertės pirkimus, yra ištirti ir įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-66/2013 pagal pareiškėjo skundą atsakovams Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, todėl nagrinėjamoje byloje ir dėl šios priežasties negali būti iš naujo savarankiškai sprendžiama dėl nustatytų pažeidimų pagrįstumo.

Kita vertus, Viešųjų pirkimų tarnyba, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalimis, yra viešojo administravimo subjektas, kuriam pavesta įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, ir kurio atliekamoms procedūroms, kiek jų nereglamentuoja Viešųjų pirkimų įstatymas, taikytini bendrieji Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Tarnyba, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 14 straipsniu, privalėjo pagal pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. SD-220(3.6) pradėti administracinę procedūrą ir priimti atitinkamą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjo Tarnybai adresuotuose raštuose nebuvo suformuluoti jokie prašymai ginti pažeistas teises ar konkretūs reikalavimai, ir dėl to nebuvo pakankamo pagrindo pradėti administracinę procedūrą, yra atmestinas. Pažymėtina, kad asmens skundui, kurio pagrindu privalo būti pradedama administracinė procedūra, Viešojo administravimo įstatymas kelia minimalius reikalavimus, atsisakyti skundą nagrinėti galima tik išimtinais atvejais – kai nenurodytas asmens vardas, pavardė, pavadinimas, adresas, yra nepasirašytas (Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 3 d.). Pareiškėjo kreipimaisi atitiko minimalius reikalavimus, be to, Tarnyba nagrinėjo juose nurodytus argumentus, teikė į juos atsakymus, t. y. pripažino, kad jie yra pakankamas pagrindas administracinei procedūrai pradėti.

Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Tarnyba pareiškėjo skundą privalėjo nagrinėti pagal Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus bei turėjo priimti dėl to administracinės procedūros sprendimą, teismo priimtą 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą įpareigoti atsakovą Tarnybą iš naujo pradėti administracinę procedūrą dėl pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. skundo Nr. SD-220(3.6) ir pateikti atsakymą laiko nepagrįstu dėl itin formalaus jo pobūdžio. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas dėl Tarnybos išvadų apie nustatytus viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus jau yra kreipęsis raštu 2011 m. lapkričio 10 d.

Nr. SD-195 (3.6), Tarnyba yra pateikusi argumentuotą atsakymą 2011 m. gruodžio 2 d. Nr. 4S-4500 „Dėl vertinimo išvados“. Tai patvirtina, kad šalys jau yra sprendę tapačius ginčytinus klausimus anksčiau, dėl to buvo priimtas Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantis administracinės procedūros sprendimas (Vertinimo išvada Nr. 2), todėl sprendžiant dėl byloje ginčijamo rašto, būtina atsižvelgti į anksčiau dėl tapačių klausimų priimtą sprendimą. Teismui skundžiamame Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. rašte Nr. 4S-34 yra pažymėta, kad pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. SD-220(3.6) pateikiami argumentai nėra laikomi naujais, paneigiančiais Tarnybos išvadas, ši aplinkybė byloje nagrinėjamo ginčo kontekste vertintina kaip patvirtinanti, kad tapatus klausimas nagrinėjamas pakartotinai, ir, nors Tarnyba savo rašte nenurodė šito konkrečiai, skundžiamo rašto turinys kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis patvirtina, kad pareiškėjas su skundu dėl Tarnybos Išvadų kreipėsi pakartotinai.

Ginčijamas raštas turi būti vertinamas ne vien pagal formaliuosius požymius, būtina atsižvelgti į jo turinį bei tarp šalių susiklosčiusių santykių kontekstą. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektas skundo nenagrinėja, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių apie skundo pateikimo pakartotinumą, daro išvadą, kad nėra tikslinga reikalauti vykdyti administracinę procedūrą iš naujo, yra akivaizdu, kad neatsiras jokių naujų faktų ar aplinkybių, kurios galėtų nulemti kitokį procedūros rezultatą.

Kita vertus, nėra teisinga iš naujo atsakovą įpareigoti nagrinėti pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. SD-220(3.6) keliamus klausimus dėl viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų iš esmės, nes šios bylos ribas apibrėžia atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareiga tinkamai atlikti administracinę procedūrą ir priimti viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas akcentuoja būtent siekį visiškai panaikinti Tarnybos parengtas Išvadas, tačiau dėl jų pagrįstumo gali būti sprendžiama tik ginčijant kitų kompetentingų subjektų sprendimus. Kaip jau buvo minėta, dėl nustatytų pažeidimų iš esmės yra pasisakyta kitoje administracinėje byloje Nr. A858-66/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartimi, tai negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas, tuo tarpu Tarnybos 2012 m. sausio 3 d. raštas Nr. 4S-34 pareiškėjui, atsižvelgiant į pakartotinį kreipimąsi iš esmės tapačiu klausimu, laikytinas tinkamu atsakymu, atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytą pagrindą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos administracinės bylos ribas, iš naujo įvertinusi reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasi nutartyje išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai nustatęs Tarnybos pareigą Viešojo administravimo įstatymo 21 bei 23 straipsnio pagrindu priimti administracinės procedūros sprendimą, nepagrįstai įpareigojo Tarnybą pradėti naują procedūrą tapačiu klausimu, neatsižvelgė į aplinkybę, kad tokia procedūra nėra tikslinga (Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d., ABTĮ 4 str. 6 d.). Teisėjų kolegija, tenkindama atsakovo apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmeta (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Viešųjų pirkimų tarnybos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė