2017-01-11 Nr. AB-931-3-61-3-04491-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-140-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04491-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. J. ir D. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. ir D. L. skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „VILNIAUS ENERGIJA“, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. J. ir D. L. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-19), prašydami panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. O3-318 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi (b. l. 77-78) pareiškėjų skundą atsisakė priimti.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, padarė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Nustatė, kad pareiškėjai, prašydami panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. O3-318 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo“, argumentuoja, kad Komisijos nutarimai dėl bazinės šilumos kainos ir atitinkamai dėl personalo sąnaudų bazinėje šilumos kainoje ženkliai daro įtaką bendrovės darbuotojų atlyginimo dydžiui, atima galimybę darbuotojams derėtis dėl darbo užmokesčio. Skundžiamu nutarimu Komisija nutarė, kad bendrovės darbuotojo darbo užmokestis turi būti 841,72 Eur/mėn. Šiuo metu pareiškėjo V. J. darbo užmokestis yra 890 Eur/mėn., o pareiškėjo D. L. – 1 400 Eur/mėn. Tokiu būdu, skundžiamas nutarimas gali lemti, kad pareiškėjų darbo užmokestis ateityje bus sumažintas.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas pareiškėjams skundo padavimo metu teisinių padarinių nesukelia. Iš pareiškėjų skunde pateikiamų aplinkybių matyti, kad pareiškėjams darbo užmokestis šiuo metu nėra sumažintas. Pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą, ginčija sprendimą, kuris galimai gali daryti įtaką pareiškėjų darbo užmokesčio dydžiui ateityje, taigi tik potencialiai gali sukelti teisines pasekmes. Todėl pareiškėjų teisės ar įstatyme saugomi interesai skundo pateikimo metu nėra pažeidžiami. Pareiškėjų prašomu panaikinti Komisijos nutarimu nėra sukuriamos teisės ar pareigos, t. y. ginčijamas nutarimas neturi individualaus administracinio akto požymių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Todėl skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjai V. J. ir D. L. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 81-85), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai plėtojamą doktriną dėl skundo priėmimo pirmosios instancijos teisme kriterijų. Nors šią praktiką pareiškėjai išsamiai išdėstė ir akcentavo pačioje savo skundo pradžioje, tačiau teismas dėl nesuprantamų priežasčių ją ignoravo ir nutartyje nenurodė, kodėl šia praktika nutarė nesivadovauti.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas faktiškai išsprendė ginčą (padarė materialinio teisinio pobūdžio išvadas apie pareiškėjų teises) skundo priėmimo stadijoje ir absoliučiai ignoravo skunde pareiškėjų nurodytą nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, akivaizdžiai paneigiančią nutartyje išdėstytą poziciją. Teismo išvada, jog skundžiamas nutarimas skundo padavimo metu nepažeidžia pareiškėjų teisių ir interesų, yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, kurios daryti skundo priėmimo stadijoje teismas neturėjo teisės. Išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas atsisakyti priimti skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-559/2007; 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009; 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011; 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taikant ABTĮ normas apibendrinimą). Pirmosios instancijos teismas, skundo priėmimo stadijoje atsisakęs skundą priimti dėl to, kad skundžiamas nutarimas tariamai nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių, nukrypo nuo aukščiau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nepagrindė, kodėl nesilaikė bendro draudimo skundo priėmimo stadijoje vertinti, ar skundžiamas aktas ar veiksmas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatančia išimtis iš aukščiau nurodyto bendro principo, kad skundo priėmimo stadijoje teismas negali vertinti, ar skundžiamas aktas gali sukelti / sukelia teisines pasekmes pareiškėjui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokios išimtys siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-616/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-596-520/2015).

Kitaip tariant, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, jog akivaizdumo kriterijus gali būti tenkinamas tik tuo atveju, kai skundo dalykas apskritai negali sukelti teisinių pasekmių – pavyzdžiui, dėl to, jog skundžiamas aktas nėra individualus administracinis teisės aktas, o tėra tarpinis viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas. Šiuo atveju akivaizdu, kad skundo dalykas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai: pareiškėjai skundžia viešojo administravimo subjekto – Komisijos – neteisėtai priimtą individualų administracinį aktą – nutarimą.

Todėl vien aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas – Komisija – priėmė individualų teisės aktą dėl įstatymais priskirtų viešųjų funkcijų atlikimo pagal Viešojo administravimo įstatymo (VAI), Energetikos įstatymo (EĮ), Šilumos ūkio įstatymo (ŠŪĮ), Šilumos kainų nustatymo metodikos (Metodika), Šilumos gamybos, perdavimo, pardavimo, karšto vandens tiekimo ir atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo veiklų lyginamosios analizės aprašo (Aprašas) nuostatas, reiškia, kad Komisijos priimtas skundžiamas nutarimas gali būti ir yra skundo administraciniam teismui objektas.

Atitinkamai, skundžiamas nutarimas gali sukelti pareiškėjams teisines pasekmes, todėl akivaizdumo kriterijus netaikytinas. Be to, aplinkybę, kad skundžiamas nutarimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, patvirtina ir ŠŪĮ 32 straipsnio 6 dalies nuostatos, numatančios, jog Komisijos nutarimas dėl bazinių šilumos kainų nustatymo gali būti apskųstas, t. y. gali sukelti teisines pasekmes. Tą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota būtent pagal UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ skundus dėl Komisijos nutarimų.

Taip pat asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, kad galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-95/2014). Vien dėl to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal pareiškėjo prašymą ar nėra jam skirtas, nereiškia, kad juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims ar kad tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-95/2014, 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1342-438/2015, 2016 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-288-438/2016).

Todėl vien tai, kad skundžiamas nutarimas yra skirtas pirmiausiai trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „VILNIAUS ENERGIJA“, nereiškia ir negali reikšti, kad skundžiamas nutarimas nesukelia ar negali sukelti teisinių pasekmių pareiškėjams.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti skundą, užkirto kelią pareiškėjams pasinaudoti savo konstitucine teise į teisminę gynybą. Teismui atsisakius priimti skundą, pareiškėjams nepaliekama net formali galimybė apginti savo teises, tuo pažeidžiant ne tik pareiškėjų konstitucines teises, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją (pareiškimo nr. 2672/03 ir 69829/01)).

Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad iš teismo nurodytų argumentų, jog „Skundo padavimo metu“ skundžiamas nutarimas nesukelia teisinių pasekmių pareiškėjams, akivaizdu, jog pats teismas pripažįsta, jog toks skundžiamas nutarimas gali sukelti neigiamų padarinių pareiškėjams ateityje. Tačiau, viena vertus, vien ginčų kilimo ateityje galimybė turėtų būti vertinama kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, jog skundžiamas nutarimas keičia pareiškėjų padėtį ir neigiamai veikia jų teises darbdavio atžvilgiu. Kita vertus, neleidus pareiškėjams skundžiamo nutarimo apskųsti dabar, pareiškėjų teisė paduoti skundą dėl skundžiamo nutarimo išnyks dėl ABTĮ 29 straipsnyje numatytų terminų skundui paduoti praleidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjų skundą atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjai, prašydami panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. O3-318 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo“, argumentuoja, kad Komisijos nutarimas dėl bazinės šilumos kainos ir atitinkamai dėl personalo sąnaudų bazinėje šilumos kainoje (Komisija nutarė, kad bendrovės darbuotojo darbo užmokestis turi būti 841,72 Eur/mėn.) ženkliai daro įtaką jų atlyginimo dydžiui (šiuo metu pareiškėjų atlyginimas didesnis nei Komisijos nustatytas), atima galimybę derėtis dėl darbo užmokesčio ir gali lemti, kad pareiškėjų darbo užmokestis ateityje bus sumažintas, nusprendė, jog ginčijamas sprendimas pareiškėjams skundo padavimo metu teisinių padarinių nesukelia (pareiškėjams darbo užmokestis šiuo metu nėra sumažintas), tik potencialiai gali sukelti teisines pasekmes, todėl pareiškėjų teisės ar įstatyme saugomi interesai skundo pateikimo metu nėra pažeidžiami, o Komisijos nutarimu nėra sukuriamos teisės ar pareigos, t. y. ginčijamas nutarimas neturi individualaus administracinio akto požymių, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku.

Prieš pasisakydama dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kita vertus, Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, kaip jau minėtą teisę į teisminę gynybą, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad asmuo įgyvendindamas savo teises privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Taigi, asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, taip pat turi laikytis vienos iš teisės kreiptis į teismą prielaidų, šiuo atveju numatančios, kad inicijuojamas ginčas būtų priskirtinas atitinkamo teismo kompetencijai.

Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiame kontekste viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį yra atribojama bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo kompetencija, yra teisinių santykių, iš kurių kyla ginčas, prigimtis ir pobūdis. Ginčai, kylantys iš administracinių teisinių santykių, nagrinėtini administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.), o ginčai, kylantys iš privatinių teisinių santykių, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22, 25 str.) (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis byloje Nr. T-32-09). Būtent teisinių santykių pobūdis, bet ne viešojo administravimo subjekto dalyvavimas juose, lemia ginčo rūšinį teismingumą (Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nutartis byloje Nr. T-37/2010).

Nagrinėjamu atveju skundžiamu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. O3-318 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos dedamųjų nustatymo“ Komisija UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ iki 2019 m. spalio 31 d. nustatė šilumos bazinės kainos dedamąsias. Tokiu būdu, šis aktas, reguliuodamas šilumos kainas, ir priimtas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ atžvilgiu, laikytinas vienkartiniu teisės taikymo aktu, skirtu konkrečiam subjektui, t. y. individualiu administraciniu aktu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.), todėl, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, apskritai gali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Tačiau pažymėtina, jog tokiu administracinės bylos dalyku šis skundžiamas Komisijos nutarimas gali būti tik šilumos kainų reguliavimo teisiniuose santykiuose tarp Komisijos ir UAB „VILNIAUS ENERGIJA“, kurie pagal savo pobūdį yra administraciniai teisiniai santykiai (viešojo administravimo srityje) (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 str.). Iš pareiškėjų skundo turinio matyti, jog pareiškėjai šiuo atveju kelia ginčą ne dėl šilumos kainų nustatymo skundžiamu Komisijos nutarimu, t. y. ginčą viešojo administravimo srityje, tačiau dėl darbo teisinių santykių, susiklosčiusių (ir galimai ateityje atitinkamai pasikeisiančių) tarp jų ir darbdavio UAB „VILNIAUS ENERGIJA“, t. y. privatinių teisinių santykių. Dėl tokių teisinių santykių, kaip minėta, administraciniai teismai ginčų nesprendžia. Pažymėtina, kad pareiškėjų ir Komisijos šiuo atveju nesieja nei administraciniai teisiniai santykiai viešojo administravimo srityje, nei darbo teisiniai santykiai, Komisija skundžiamu nutarimu nereguliuoja ir neturi teisės reguliuoti privatinių (darbo) teisinių santykių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjų skundą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų V. J. ir D. L. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas