ebd25404-9f89-414d-be90-e37563d4c41d · TelÅ¡ių apylinkės teismas

?Civilinė byla Nr. eA2-2844-1081/2022 Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02157-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.7.1.; 3.3.4.2.2.; 3.3.4.3 (S) TELÅ IŲ APYLINKĖS TEISMAS NUTARTIS 2022 m. liepos 5 d. Mažeikiai TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų teisėja Kristina Vorienė, teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos D. J. praÅ¡ymÄ suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos ir A. Ž. dėl proceso atnaujinimo TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«muose iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2YT-108-1139/2021.

Teismas n u s t a t ė : pareiÅ¡kėja D. J. kreipėsi į teismÄ su praÅ¡ymu atnaujinti procesÄ iÅ¡nagrinėtoje civilinėje byloje dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktų pagrindais. Nurodė, jog po teismo sprendimo 2021 m. sausio 25 d. priėmimo, pareiÅ¡kėja iÅ¡ archyvo gavo naujų raÅ¡ytinių įrodymų, susijusių su nuosavybės teisės į žemę patvirtinimu, kurie visų įrodymų visumoje paneigia teismo iÅ¡vadas ir rodo, kad padarytos aiÅ¡kios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atstatymo, taikymo klaidos, todėl yra pagrindas atnaujinti procesÄ byloje.

PareiÅ¡kime nurodė, kad 2021 m. sausio 25 d. TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų sprendimu pareiÅ¡kėjos pareiÅ¡kimas dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo buvo atmestas. PareiÅ¡kėja 2021 m. vasario 23 d. padavė apeliacinį skundÄ Å iaulių apygardos teismui, kuris 2021m. birželio 2 d. nutartimi nutarė TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų 2021 m. sausio 25 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų 2021 m. sausio 25 d. sprendime buvo nurodyta, kad praÅ¡ymas atmetamas dėl to, kad atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, į tai, kad anksčiau žemės nuosavybės teisių atstatymo į E. D., D. ir E. E. nuosavybės teise valdytÄ turtÄ klausimus nagrinėjusių teismų yra nustatyta, jog nacionalizacijos metu 44,64 ha žemę, esančiÄ (duomenys neskelbtini), valdė D. ir E. E. sÅ«nus D.

E., gim. (duomenys neskelbtini), ir nesant tai paneigiančių duomenų, pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas dėl juridinio fakto nustatymo atmestinas. PareiÅ¡kimas dėl termino pateikti praÅ¡ymÄ atkurti nuosavybės teises į D. ir E. E. iki visuotinės žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytÄ Å¾emę – 44,72 ha, buvusiÄ (duomenys neskelbtini) kaime atnaujinimo, paliktas nenagrinėtu, nes tokio pobÅ«džio pareiÅ¡kimai nagrinėtini administraciniame teisme. Teismas vadovavosi Regionų apygardos administracinio teismo Å iaulių rÅ«mų 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018, ir 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. P-57-552/2018, nustatytomis aplinkybėmis, kuriose buvo konstatuota, kad sprendimu nuosavybės teisės M.

E. buvo atkurtos ne į jo tėvo D. E., o į brolio D. E. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emę, todėl Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 39S-164 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo kaimo vietovėje piliečiui M. E.“ priimtas pažeidžiant imperatyvias AtkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip prieÅ¡taraujantis aukÅ¡tesnės teisinės galios teisės aktams, jis naikinamas kaip neteisėtas (ABTÄ® 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartyje pažymėjo, kad nors duomenų apie tai, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, byloje nėra, aptartų faktinių bei istoriÅ¡kai susiklosčiusių aplinkybių kontekste tai neturi bÅ«ti vertinama kaip iÅ¡skirtinai formali kliÅ«tis nuosavybės teisių perdavimui tinkamai sudaryto sandorio pagrindu, bei juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto byloje, kad ginčo žemės sklypÄ nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdė M.

E. brolis D. E., sūnus D., gim. (duomenys neskelbtini), konstatavimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje pažymėjo, kad pateiktuose archyviniuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės, kad sovietinės valdžios institucijos 1944-1948 metais laikė E. E. žemės savininke, užfiksuoti duomenys yra prieštaringi, liečiantys M. E. ir E. E. santykius su tuometine okupacine valdžia. Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai minėtose bylose vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nesant šioje byloje pateiktų archyvinių dokumentų, susijusių su nuosavybės teisės į žemę patvirtinimu, kurie surasti tik po bylų išnagrinėjimo, bei naujai Lietuvos centrinio valstybinio archyvo (toliau - LCVA) 2022 m. kovo 3 d. ir 2022 m. gegužės 12 d. pateiktų dokumentų.

PareiÅ¡kėja 2022 m. vasario 22 d. ir 2022 m. gegužės 5 d. kreipėsi į LCVA praÅ¡ydama atlikti paieÅ¡kÄ ir iÅ¡duoti patvirtinančius dokumentus bei pažymÄ ar LCVA saugomame Mažeikių apskrities hipotekos įstaigos fonde (F.1065) tarp 1148 saugomų bylų, datuojamų 1938-1940 metais yra E. (io) D. (D.), E. (io) (tėvo ar sÅ«naus) byla. Ar hipotekos knygose yra įraÅ¡ai 1941-1944 metais dėl E. (io) D. (D.) turto, iÅ¡duoti dokumentų kopijas esančias LCVA saugomuose fonduose apie D. E. žemės nusavinimÄ Ä¯ žemės fondÄ 1940 m., bei sÄ raÅ¡o kopijÄ , kuriame yra iÅ¡vardinti Å«kiai, virÅ¡ijantys žemės normÄ (duomenys neskelbtini) kaime. 2022 m. kovo 3 d. raÅ¡tu Nr. R4-742 LCVA pateikė rastus archyvinius dokumentus ir patvirtino, kad daugiau žinių apie D. (D.) E. (E.) (duomenys neskelbtini) kaime turėtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ ir turto perleidimÄ sÅ«nui D. (D.)) E. (E.), pagal pareiÅ¡kėjos pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta.

Archyve saugomame Mažeikių apskrities ipotekos įstaigos archyviniame fonde (F. 1065) minėtų asmenų nekilnojamojo turto bylos neįraÅ¡ytos. 2022 m. gegužės 12 d. LCVA raÅ¡tu Nr. R4-1628 pateikė Lietuvos TSR žemės Å«kio ministerijos archyviniame fonde, Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo 1940-1941 m. bylose esančių (duomenys neskelbtini) valsčiaus suvestinių žinių(duomenys neskelbtini) seniÅ«nijos Å«kių sÄ raÅ¡o bei Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Mažeikių apskrities 1944-1948 m. byloje esančios (duomenys neskelbtini) valsčiaus virÅ¡ijančių nustatytÄ normÄ Å«kių santraukos iÅ¡traukų kopijas.

LCVA pateikti dokumentai patvirtina, kad:

1. Pagal 1938 m. spalio 30 d. matininko J. U. suraÅ¡ytÄ protokolÄ Å¾emės savininkas D. E. ir jo sutuoktinė E. E. sudarė žemės su trobesiais perleidimo sÅ«nui D. E. sandorį. 2. 1939 m. rugpjūčio 22 d. žemės savininkas E. D. sutiko už turimÄ 44,64 ha ploto žemės sklypÄ paimti 44,72 ha ploto žemės sklypÄ , kÄ patvirtina įraÅ¡as „Sklypų paskirstymo protokole“.

3. Kaip nurodyta Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo 1940-1941 m. bylose esančių (duomenys neskelbtini) valsčiaus suvestinėse žiniose 1940 metais iÅ¡ 44,64 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, žemės savininko E. (io) D. (D.), E. (io) (tėvo) buvo paimta į valstybinį žemės fondÄ 14,64 ha žemės plotas. 4. (duomenys neskelbtini) seniÅ«nijos suvestinėse žiniose (1940-1941 m. laikotarpis, konkrečios datos nėra) įraÅ¡e Nr. 7 nurodytas savininkas E. D., Å«kio plotas -44 ha., iÅ¡ jų sodybos žemės 1 ha, ariamos 35 ha, miÅ¡kų 3 ha, pievų 5 ha.

5. Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Mažeikių apskrities 1944-1948 m. byloje esančios (duomenys neskelbtini) valsčiaus virÅ¡ijančių nustatytÄ normÄ Å«kių santraukoje yra žinios apie Å«kius, virÅ¡ijančius nustatytÄ normÄ , iÅ¡ kurių paimama žemė, gyvuliai, žemės Å«kio inventorius ir trobesiai (duomenys neskelbtini) valsčiuje. Santraukos Nr. 45 įraÅ¡e nurodyta E. D., bendras plotas 47,42 ha. Paimta į valstybinį žemės fondÄ 17,42 ha, ¼ gyvenamojo namo ir 1 kitas trobesys. 6. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės viensėdžiais iÅ¡skirstymo byloje Mažeikių apskrities ipotekos įstaigai praneÅ¡tinų „Žinių lape“ patvirtintame 1944 m. lapkričio 11 d. Nr. 34 įraÅ¡ytas E. D., kuris turi iÅ¡pildyti prievoles nurodytas 1938 m. spalio 30 d. protokole.

7. LCVA saugomame Mažeikių apskrities hipotekos įstaigos fonde (F.1065) laikomose bylose E. bylos nėra. Nors dar 2018 metais V. M. P. (pareiÅ¡kėjos tėvas) kreipėsi į LCVA praÅ¡ydamas surasti ir pateikti archyve saugomus buvusių žemės savininkų D. E. ir jo sutuoktinės E. E. dokumentus, patvirtinančius iki nacionalizacijos turėtos žemės valdymo faktÄ , aukščiau nurodyti dokumentai nebuvo pateikti, todėl pareiÅ¡kėja dėl objektyvių priežasčių negalėjo žinoti apie tokių dokumentų, patvirtinančių žemės valdymo fakto buvimÄ ir Å¡ios aplinkybės dėl ne nuo jos priklausiusių aplinkybių negalėjo bÅ«ti nustatytos.

Naujai surasti ir teismui teikiami raÅ¡ytiniai įrodymai duoda pagrindÄ tvirtinti, kad jais įrodytos esminės aplinkybės, jog nors 1938 m. spalio 30 d. D. E. ir jo sutuoktinės E. E. buvo pasiraÅ¡ytas žemės perleidimo sÅ«nui E. D. sandoris, tačiau jis nebuvo įgyvendintas, nes sandoris iki žemės nacionalizacijos nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl neįgijo juridinės galios. Naujai nustatyta esminę reikÅ¡mę turinti aplinkybė, kad duomenų apie tai, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, nėra ir nebuvo, nes, kaip nurodyta LCVA 2022 m. kovo 3 d. raÅ¡te Nr. R4-742 LCVA- Archyve saugomame Mažeikių apskrities ipotekos įstaigos archyviniame fonde (F. 1065) nėra, Å¡ių asmenų nekilnojamojo turto bylos neįraÅ¡ytos.

Šis dokumentas įrodo esminę sandorio nebuvimo aplinkybę. Kad iki nacionalizacijos šis sandoris nebuvo įregistruotas ir neįgavo juridinės galios patvirtina ir (duomenys neskelbtini) kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo byloje Mažeikių apskrities ipotekos įstaigai praneštinų „Žinių lapas“ patvirtintas 1944 m. lapkričio 11 d. Savaime suprantama, kad toks raštas ipotekos įstaigai nebūtų ruoštas, jei sandoris iki žemės nacionalizacijos būtų įregistruotas ipotekos įstaigoje.

Ä®vertinus kitus byloje esančius aukščiau nurodytus įrodymus, kad 1945-1949 m. žemę valdė E. E., mokėjo už jÄ valstybės nustatytus mokesčius, kad dalis žemės buvo perduota kitam žemės savininkui, darytina iÅ¡vada, kad ginčijamos žemės savininkai iki nacionalizacijos buvo E. D. ir jo žmona E. E., o ne jų sÅ«nus D. E., kas sudaro pagrindÄ proceso atnaujinimui Å¡ioje byloje. PareiÅ¡kėjos manymu nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiÅ¡kėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas iÅ¡ tiesų egzistuoja, pareiÅ¡kėjos nurodytos aplinkybės atitinka įstatyme nustatytas aplinkybes, įstatyme įtvirtintam esmingumo požymiui, nes pagal savo pobÅ«dį gali turėti įtakos byloje priimtų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, kurios yra pagrindas atnaujinti civilinę bylÄ .

Taip pat pareiÅ¡kėja praÅ¡o atnaujinti procesÄ CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, t. y. tuo, kad TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų 2021 m. sausio 25 d. priimdamas sprendimÄ ir atmesdamas D. J. ieÅ¡kinį vadovavosi Regionų apygardos administracinio teismo Å iaulių rÅ«mų 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018, ir 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. P-57-552/2018, nustatytomis aplinkybėmis, kuriose buvo konstatuota, kad sprendimu nuosavybės teisės M.

E. buvo atkurtos ne į jo tėvo D. E., o į brolio D. E. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emę, todėl Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 39S-164 „Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo kaimo vietovėje piliečiui M. E.“ priimtas, pažeidžiant imperatyvias AtkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaip prieÅ¡taraujantis aukÅ¡tesnės teisinės galios teisės aktams, jis naikinamas kaip neteisėtas (ABTÄ® 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas neįvertino minėtų teismų sprendimų nagrinėjamoje byloje prejudicinės galios, neiÅ¡tyrė ir nevertino visų byloje esančių įrodymų, iÅ¡ esmės vertino tik ankstesnių teismų priimtus sprendimus, priimant sprendimus nesivadovavo Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytais reikalavimais, pažeidė CPK 177 straipsnio 3 dalyje nustatytas nuostatas, nurodančias, kad aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi bÅ«ti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali bÅ«ti patvirtinamos jokiomis kitomis.

Tuo teismas nukrypo nuo teismų jurisprudencijos Å¡ios kategorijos bylose. PareiÅ¡kėja mano, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylÄ ir priimdamas sprendimÄ pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinius faktus, Å¡ių faktų teisinę reikÅ¡mę, aiÅ¡kinimo ir taikymo tinkamumÄ . PareiÅ¡kėja nagrinėjamoje byloje pateikė raÅ¡ytinius įrodymus, patvirtinančius juridinį faktÄ , kad E. D., D., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), ir E. E., gimusi (duomenys neskelbtini) m., mirusi (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo -1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės buvusios Mažeikių apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime (pagal administracinį - teritorinį suskirstymÄ iki 1940 m. liepos 22 d.).

Å is faktas įrodytas 1939 m. rugpjūčio 22 d. Sklypų pasiskirstymo protokolu; Lietuvos ypatingajam archyve esančios M. E., D. ir jo Å¡eimos iÅ¡trėmimo archyvinės bylos Nr. 14581 dokumentais; Mažeikių apskrities DŽDT VK Žemės Å«kio skyriaus 1945 m. byloje esančiais „Žemę gavusių valstiečių sÄ raÅ¡ais"; Mažeikių apskrities DŽDT VK 1948 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 790 „ Dėl žemės Å«kio mokesčio nepriemokų nuraÅ¡ymo Laižuvos, ViekÅ¡nių, Židikų, Ylakių, TirkÅ¡lių, Mažeikių, Akmenės, Klykolių, Sedos ir Barstyčių valsčiuose" priedu Nr. 6 ;

Mažeikių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus DŽDT VK 1948 m. kovo 30d. vykusios II sesijos protokolu Nr. 2; Mažeikių apskrities DŽDT VK 1949 m. balandžio 2 d. prie sprendimu Nr. 186 „Dėl iÅ¡vykusių ir likviduotų Å«kių sÄ rašų užtvirtinimo", su pridedamu „IÅ¡vykusių ir likviduotų Å«kių (duomenys neskelbtini) valsčiuje Mažeikių apskrityje turinčių valstybinių prievolių nepriemokÄ " sÄ raÅ¡u. Šį faktÄ taip pat patvirtina naujai gauti dokumentai, įrodantys, kad 1938 m. spalio 30 d.

žemės perleidimo sandoris įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įgyvendintas. Byloje nėra pateikta jokių, įstatymais nustatyta tvarka surinktų įrodymų jog iki žemės nacionalizavimo -1940 m. liepos 22 d. ne E. D., D., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), ir ne E. E., gimusi (duomenys neskelbtini), o kiti asmenys, nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemę, buvusiÄ Mažeikių apskrities, (duomenys neskelbtini) valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaime (pagal administracinį - teritorinį suskirstymÄ iki 1940 m. liepos 22 d.).

Teismas vadovavosi administracinių teismų priimtais sprendimais, kurie priimti dėl juridinių faktų nustatymo, nors juridinių faktų nustatymas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai, kuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, CPK 36 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos bendros teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, tokios kategorijos bylų teismingumo.

Teismas, priimdamas sprendimÄ vadovavosi ankstesniuose teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, kad žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. (tėvas) ir E. E. (motina) turėtÄ ginčui aktualų nekilnojamÄ jį turtÄ savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė tik jų sÅ«nus D. E.. Teismas prejudiciniais faktais pripažino Å iaulių apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Å iaulių rÅ«mai) 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-772-621/2016, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rÅ«mų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-22-283/2019, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje, nustatytas aplinkybes, kad žemės nacionalizacijos metu D.

E. ir E. E. turėtÄ Å¾emę savininko teisėmis valdė jų sÅ«nus D. E.. Pažymėjo, kad minėti teismai, nesant pareiÅ¡kėjų reikalavimų, savarankiÅ¡kai nagrinėjo juridinio fakto dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis klausimÄ , kas nėra numatyta įstatymais ir tai prieÅ¡taravo teismų kompetencijai. Visi sprendimai priimti konstatuojant neteisėtÄ Å¾emės nuosavybės teisių atstatymÄ M. E., nurodant, kad jos buvo atkurtos ne į jo tėvo D. E., o į brolio D. E. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytÄ Å¾emę.

Nors nagrinėjant minėtas bylas ir buvo vertinami byloje esantys įrodymai dėl to, kas buvo žemės savininkas ir jÄ valdė nacionalizacijos metu, tačiau, nesant įstatymais nustatytų įrodymų, juridinis žemės valdymo nuosavybės teise faktas, kaip tai numato įstatymai ir teismų jurisprudencija, nebuvo nustatinėjamas. Nei viename iÅ¡ pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų Å¡ioje byloje priimtuose sprendimuose nurodytų teismų sprendimų rezoliucinėse dalyse nėra pasisakyta dėl D.

E. (tėvo) ir E. E. žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, todėl bylos nagrinėjimo metu motyvuojamose dalyse nurodyta aplinkybė, kad žemę jos nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė D. E. (sÅ«nus) negalioja pareiÅ¡kėjai, nedalyvavusiai teismo procesuose. PareiÅ¡kėjos manymu Å¡io ginčo atveju, ankstesni teismų priimti sprendimai neturi prejudicinės galios ir dėl ankstesnių procesų defektų, jurisdikcijos klaidų, esminiai pažeidžiant procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į turtÄ atstatymÄ , nukrypstant nuo teismų jurisprudencijos, pažeidžiant teismingumo principus, kas sÄ lygojo pareiÅ¡kėjos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu garantuotÄ nuosavybės teisių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytÄ teisinio tikrumo principų, pažeidimÄ .

Pažymėjo, kad administraciniuose teismuose nebuvo pateikti žemės nuosavybės teisių įstatymų reikalavimams atitinkantys dokumentai ir teismai vadovavosi tik netiesioginiais įrodymais. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartyje „nors duomenų apie tai, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, byloje nėra, aptartų faktinių bei istoriÅ¡kai susiklosčiusių aplinkybių kontekste tai neturi bÅ«ti vertinama kaip iÅ¡skirtinai formali kliÅ«tis nuosavybės teisių perdavimui tinkamai sudaryto sandorio pagrindu, bei juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto byloje, kad ginčo žemės sklypÄ nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdė M.

E. brolis D. E., sÅ«nus D., g. (duomenys neskelbtini), konstatavimui“. Å i aplinkybė patvirtina, kad juridinį žemės valdymo faktÄ , pažeidžiant įstatymų reikalavimus, nustatė ne bendrosios kompetencijos, o administraciniai teismai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų teismas turėjo pilnai iÅ¡tirti ir vertinti visus įrodymus, o ne besÄ lygiÅ¡kai vadovautis ankstesnėse bylose neteisėtai konstatuotomis aplinkybėmis. Taip pat nurodė, kad teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo ypatumus bylose dėl juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos bendros teisės taikymo ir aiÅ¡kinimo praktikos bylose dėl juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų nustatymo.

Pagal teismų praktikÄ esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtÄ Å¾emės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios iÅ¡vados. PareiÅ¡kėjos nuomone teismas negalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis, kad nacionalizacijos metu apie turto perleidimo sandorį pagal Žemės tvarkymo įstatymo 51 straipsnį buvo pažymėta atitinkamose (ipotekos) knygose, byloje nėra, aptartų faktinių bei istoriÅ¡kai susiklosčiusių aplinkybių kontekste tai neturi bÅ«ti vertinama kaip iÅ¡skirtinai formali kliÅ«tis nuosavybės teisių perdavimui tinkamai sudaryto sandorio pagrindu, bei juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto byloje, kad ginčo žemės sklypÄ nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdė M.

E. brolis D. E., sÅ«nus D., g. (duomenys neskelbtini), konstatavimui, nes byloje buvęs Mažeikių apsk. (duomenys neskelbtini) kaimo žemės viensėdžiais iÅ¡skirstymo byloje Mažeikių apskrities ipotekos įstaigai praneÅ¡tinų „Žinių lapas“ patvirtintas 1944 m. lapkričio 11 d. patvirtino, kad sandoris net 1944 metais, t. y. iki nacionalizacijos nebuvo įregistruotas, kÄ patvirtina ir naujai pateikiamas prie Å¡io pareiÅ¡kimo LCVA 2022 m. kovo 3 d. raÅ¡tas nurodantis, kad įrašų ipotekoje apie D.

E. ir E. E. bei jų sÅ«naus D. sandorį nėra. Taip pat teismas nukrypo nuo teismų jurisprudencijos sprendžiant teisės normų, galiojusių sudarant sandorius taikymo klausimus. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieÅ¡kovas nurodo sandorį, tokio sandorio sudarymo faktas turi bÅ«ti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sÄ lygas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad aplinkybė, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi bÅ«ti nustatoma pagal iki 1940 m. liepos 21 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Žemės nuosavybės teisinių santykių iki jų nutraukimo neteisėta nacionalizacija metu Lietuvos teritorijoje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sÄ vado X tomo nuostatos. Pagal Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sÄ vado trečiosios knygos skyriaus „Apie turtų įgijimÄ dovanai arba nemokamai“ normas, turto faktinis valdymas nuosavybės teisių perleidimo neįrodo (Rusijos imperijos įstatymų sÄ vado X tomo 70708, 713 str.).

Pagal tuo metu Lietuvoje galiojusio Ipotekos įstatymo 30 straipsnį nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, kai tas turtas perleidžiamas, buvo įgyjama įraÅ¡ymu įgijėjo į ipotekos knygas nuo įraÅ¡ymo laiko. 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymo 91 straipsnio ir 92 straipsnio nuostatos reglamentavo žemės savininko dalies savo žemės atidalinimÄ savo bÅ«simajam įpėdiniui bei bendrai valdomos žemės pasidalijimÄ , visų jos savininkų susitarimu. Å io įstatymo 51 paragrafe buvo nurodyta, kad pažymėjus tokį turto perleidimÄ atitinkamose (ipotekos) knygose, toks aktas įgyja nuosavybės akto galiÄ .

Administraciniams teismams nagrinėjant bylas jokių duomenų apie Å¡ios, įstatymais nustatytos, tvarkos buvusį įgyvendinimÄ , susijusį su D. E. žemės nuosavybės teisių pasikeitimu ir įteisinimu administracinės bylos nagrinėjimo metu nepateikta, prieÅ¡ingai Mažeikių apskrities ipotekos įstaigai praneÅ¡tinų „Žinių lapas“ patvirtintas 1944 m. lapkričio 11 d. paneigė 1938 m. sudaryto sandorio įgyvendinimo faktÄ . Juridinis žemės valdymo nuosavybės teise faktas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nustatytas.

Teismas, nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nesant pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo, savarankiškai neturėjo teisės nustatinėti juridinius faktus, nes tokių faktų nustatymas galimas tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad 1938 m. spalio 30 d. matininko J. U. surašytas protokolas negali būti pripažintas teisėtu įvykusiu sandoriu, manytina, kad kitų byloje pateiktų dokumentų visuma nepatvirtina juridinio fakto, kad ne tėvas D.

E. o jo sÅ«nus D. E. nuosavybės teise valdė 44,64 ha žemės sklypÄ ir prieÅ¡ingai patvirtina juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad D. E. (tėvas ) ir E. E. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais valdė jiems nuosavybės teisėmis priklausančiÄ Å¾emę. Teismas, neįvertinęs visų nurodytų aplinkybių, pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų, nepaneigtų įstatymų nustatyta tvarka, visumos iki nacionalizacijos, jos nacionalizacijos ir po nacionalizacijos galiojusių teisės aktų kontekste, padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , todėl priėmė neteisėtÄ sprendimÄ , Naujai pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad 1938 m. spalio 30 d.

žemės perleidimo sandoris nebuvo įgyvendintas įstatymų nustatyta tvarka, paneigia minėtų teismų iÅ¡vadas ir rodo, kad padarytos aiÅ¡kios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atstatymo taikymo klaidos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kurių neįvertino TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mų teismas 2021 m. sausio 25 d. priimdamas sprendimÄ . Kadangi pateikti akivaizdÅ«s įrodymai, kad padaryti esminiai virÅ¡ nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimai jas taikant, galėję turėti įtakos priimti neteisėtÄ sprendimÄ , pareiÅ¡kėjai gavus Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2022 m. kovo 3 d. ir 2022 m. gegužės 12 d. pateikus dokumentus, kurie patvirtina naujai paaiÅ¡kėjusias aplinkybes, neiÅ¡taisius klaidos bus paneigti Lietuvos Konstitucijos garantuoti nuosavybės neliečiamumo, teisės kreiptis į teismÄ bei teisingumo principai, todėl pareiÅ¡kėja teikia šį praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos pateikė atsiliepimÄ Ä¯ praÅ¡ymÄ , kuriame su praÅ¡ymu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog visiÅ¡kai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms iÅ¡vadoms, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta, kad nacionalizacijos metu ginčo žemės sklypÄ valdė ne tėvai D. E. ir E. E., o jų sÅ«nus D. E., ir, kad pareiÅ¡kėjos pateikti įrodymai neįrodo prieÅ¡ingo fakto. Taip pat pažymėjo, kad savo sprendime teismas iÅ¡samiai ir argumentuotai pasisakė dėl teismų sprendimų prejudidinės galios ir suinteresuotas asmuo su Å¡iais teismo argumentais visiÅ¡kai sutinka.

Atsižvelgiant į tai laiko, kad pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai atmetė pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, todėl pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo praÅ¡o atmesti. Suinteresuotas asmuo A. Ž., kuriai procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, atsiliepimo į praÅ¡ymÄ per teismo nustatytÄ terminÄ nepateikė. Teismas k o n s t a t u o j a: praÅ¡ymas atnaujinti procesÄ atmestinas. Dėl termino paduoti praÅ¡ymui atnaujinti procesÄ Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 368 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad praÅ¡ymas atnaujinti procesÄ gali bÅ«ti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kuriÄ jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindÄ .

Kadangi pareiÅ¡kėja praÅ¡o atnaujinti procesÄ dviem įstatyme nustatytais pagrindais, t. y. dėl naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinomos pareiÅ¡kėjai bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dėl teismo sprendime padarytos aiÅ¡kios teisės taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtÄ sprendimÄ (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas), teismas pasisako dėl praÅ¡ymo atnaujinti procesÄ pateikimo termino tiek vienu, tiek kitu pareiÅ¡kėjos nurodytu pagrindu.

PareiÅ¡kėja nurodė, jog esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo bÅ«ti žinomos pareiÅ¡kėjai bylos nagrinėjimo metu, jai paaiÅ¡kėjo 2022 m. kovo 3 d. ir 2022 m. gegužės 12 d. iÅ¡ LCVA gavus žemės nuosavybės valdymÄ ir nacionalizavimÄ patvirtinančius dokumentus, todėl praÅ¡ymas teikiamas nepraleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų. IÅ¡ bylos medžiagos ir pareiÅ¡kėjos pateiktų dokumentų matyti, kad sprendimas, dėl kurio yra praÅ¡oma atnaujinti procesÄ buvo priimtas 2021 m. sausio 25 d., papildomus dokumentus iÅ¡ archyvo pareiÅ¡kėja gavo 2022 m. kovo 3 d. ir 2022 m. gegužės 12 d., o praÅ¡ymas dėl proceso atnaujinimo teismui pateiktas 2022 m. gegužės 20 d., todėl formaliai galima laikyti, kad praÅ¡ymas atnaujinti procesÄ CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, pateiktas per įstatyme numatytÄ terminÄ .

PareiÅ¡kėja taip pat praÅ¡o atnaujinti procesÄ CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padarytos aiÅ¡kios teisės normos taikymo klaidos. Asmuo, siekiantis proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, gali paduoti praÅ¡ymÄ per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo apie aiÅ¡kiÄ teisės normos taikymo klaidÄ , kuri galėjo turėti įtakos priimant sprendimÄ . Termino eigos pradžia siejama su aplinkybe, kuri nulemta subjektyvaus asmens suvokimo apie teismo baigiamojo akto motyvų taikant teisės normas pagrįstumÄ , todėl paprastai terminas turi bÅ«ti skaičiuojamas nuo teismo baigiamojo akto byloje paskelbimo.

CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte taip pat nustatyta papildoma sÄ lyga, jog Å¡iuo pagrindu procesas byloje gali bÅ«ti atnaujinamas tik tuo atveju, jei teismo baigiamasis aktas byloje, kurioje praÅ¡oma atnaujinti procesÄ , nebuvo peržiÅ«rėtas apeliacine tvarka. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje, kurioje pareiÅ¡kėja praÅ¡o atnaujinti procesÄ , buvo priimtas 2021 m. sausio 25 d. PareiÅ¡kėja, nesutikdama su priimtu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundÄ , kuris 2021 m. birželio 2 d.

Å iaulių apygardos teismo nutartimi buvo atmestas, todėl 2021 m sausio 25 d. teismo sprendimas įsiteisėjo 2021 m birželio 2 d. Vadinasi bÅ«tent nuo Å¡ios datos turtėtų bÅ«ti skaičiuojamas ir praÅ¡ymo atnaujinti procesÄ CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pateikimo terminas. Tačiau kaip jau minėta, proceso atnaujinimas Å¡iuo pagrindu yra galimas tik tuo atveju, jei teismo baigiamasis aktas byloje, kurioje praÅ¡oma atnaujinti procesÄ , nebuvo peržiÅ«rėtas apeliacine tvarka, o nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėja pasinaudojo teismo sprendimo patikra instancine tvarka, todėl pareiÅ¡kėja ne tik praleido terminÄ praÅ¡ymui atnaujinti procesÄ CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pateikimo terminÄ , bet procesas Å¡iuo pagrindu negali bÅ«ti atnaujinamas ir dėl to, kad teismo sprendimas buvo peržiÅ«rėtas apeliacine tvarka.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas toliau pasisakys tik dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės:

1) buvo nagrinėjant bylÄ ir priimant sprendimÄ ;

2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos;

3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui;

4) turi esminę reikÅ¡mę bylai, t. y. jeigu jos bÅ«tų buvusios žinomos nagrinėjant bylÄ , bÅ«tų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobÅ«dis turi bÅ«ti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo iÅ¡vada dėl ginčo iÅ¡sprendimo, jÄ pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016).

Tai reiÅ¡kia, kad dėl naujų duomenų gavimo turėtų bÅ«ti pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus iÅ¡spręsti kitaip. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiÅ¡kėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiÅ¡kėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Å iuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikÅ¡mę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotinÄ teisinę svarbÄ jau iÅ¡nagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų iÅ¡vadų dėl teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo bÅ«ti žinomos nagrinėjant bylÄ nei teismui, nei pareiÅ¡kėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016).

Tuo atveju, jeigu praÅ¡yme atnaujinti procesÄ nurodytos aplinkybės ar pateikti nauji įrodymai neatitinka nors vieno iÅ¡ naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių požymio, jos negali bÅ«ti pripažintos naujai paaiÅ¡kėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesÄ , o pareiÅ¡kėjas, praÅ¡ydamas atnaujinti procesÄ civilinėje byloje Å¡iuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės ir pateikiami naujai rasti įrodymai atitinka visus pirmiau apibrėžtus kriterijus.

Teismo vertinimu, pareiÅ¡kėjos nurodytos aplinkybės, kad naujai surasti ir teismui teikiami raÅ¡ytiniai įrodymai duoda pagrindÄ tvirtinti, jog nors 1938 m. spalio 30 d. D. E. ir jo sutuoktinės E. E. buvo pasiraÅ¡ytas žemės perleidimo sÅ«nui E. D. sandoris, tačiau jis nebuvo įgyvendintas, nes sandoris iki žemės nacionalizacijos nebuvo įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl neįgijo juridinės galios, ir, kad Å¡ie įrodymai vertinant juos su ankstesniais įrodymais, kad 1945-1949 m.

žemę valdė E. E., mokėjo už jÄ valstybės nustatytus mokesčius, kad dalis žemės buvo perduota kitam žemės savininkui, patvirtina, jog ginčijamos žemės savininkai iki nacionalizacijos buvo E. D. ir jo žmona E. E., o ne jų sÅ«nus D. E., neatitinka pirmiau aptartų įstatyme įtvirtintų bei teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kintų naujai paaiÅ¡kėjusių aplinkybių CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme kriterijų (CPK 185 straipsnis). Kaip matyti iÅ¡ civilinės bylos Nr. e2YT-108-1139/2021 medžiagos, teisme buvo tiriamos tiek kitų teismų nustatytos aplinkybės, t. y.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2016 m. gegužės 16 d. sprendime priimtame administracinėje byloje Nr. I-772-621/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-57-492/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. P-57-552/2018, nustatytos faktinės aplinkybės, jog žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. ir E. E. turėtus 44,72 ha žemės, buvusios Mažeikių apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime, savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė jų sūnus D.

E., gim. (duomenys neskelbtini), tiek pareiškėjos naujai pateikti įrodymai, t. y. 1939 m. rugpjūčio 22 d. Sklypų paskirstymo protokolas; Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis; 2018 m. birželio 21 d. Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filialo raštu; Mažeikių apskrities DŽDT VK 1948 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 790 „Dėl žemės ūkio mokesčio nepriemokų nurašymo Laižuvos, Viekšnių, Židikų, Ylakių, Tirkšlių, Mažeikių, Akmenės, Klykolių, Sedos ir Barstyčių valsčiuose“;

Mažeikių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus DŽDT VK 1948 m. kovo 30 d. vykusios II sesijos protokolu ir Mažeikių apskrities DŽDT VK 1949 m. balandžio 2 d. prie sprendimu Nr. 186 „Dėl iÅ¡vykusių ir likviduotų Å«kių sÄ rašų užtvirtinimo su pridedamu „IÅ¡vykusių ir likviduotų Å«kių (duomenys neskelbtini) valsčiuje Mažeikių apskrityje turinčių valstybinių prievolių nepriemokÄ â€œ sÄ raÅ¡u, tačiau teismas konstatavo, jog pareiÅ¡kėjos pateikti dokumentai niekaip neįrodo ir nepagrindžia aplinkybės, jog D.

E., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini) m. iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės, buvusios Mažeikių apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime. Naujai pateiktuose archyviniuose dokumentuose yra užfiksuotos teismų jau tirtos aplinkybės, kad 1938 m. spalio 30 d. buvo sudarytas žemės perleidimo sandoris tarp D. E. ir jo sutuoktinės E. E. bei jų sūnaus D. E., taip pat užfiksuoti vėlesni 1939-1948 m. duomenys apie žemės sklypų savininkus, tarp jų ir ginčo sklypo savininkus, tačiau teismo vertinimu šiuose naujai pateiktuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės neturi esminės reikšmės bylai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui.

PrieÅ¡ingai, kaip matyti iÅ¡ naujai pateiktų dokumentų, ne viename iÅ¡ jų yra įraÅ¡ytas žemės sklypo savininkas - E. D., sÅ«nus D., kituose dokumentuose nurodoma tik D. E. ir nėra duomenų, kad Å¡iuose dokumentuose kaip žemės savininkas minimas bÅ«tent tėvas D. E., kas patvirtina, kad pareiÅ¡kėjos naujai nurodytos aplinkybės, jeigu jos bÅ«tų buvusios žinomos bylos nagrinėjimo metu, nebÅ«tų pakeitę teismo iÅ¡vadų dėl žemės savininko nacionalizacijos momentu. Nors teismas sutinka, kad pareiÅ¡kėjos naujai nurodomos aplinkybės egzistavo bylos nagrinėjimo metu ir nebuvo žinomos pareiÅ¡kėjai, kaip matyti iÅ¡ pareiÅ¡kėjos teiktų praÅ¡ymų LCVA, praÅ¡ymus atlikti paieÅ¡kÄ ir iÅ¡duoti patvirtinančius dokumentus bei pažymÄ ar LCVA saugomame Mažeikių apskrities hipotekos įstaigos fonde (F.1065) tarp 1148 saugomų bylų, datuojamų 1938-1940 metais yra E. (io) D. (D.), E. (io) (tėvo ar sÅ«naus) byla pareiÅ¡kėja pateikė tik 2022 m. vasario 22 d. ir 2022 m. gegužės 5 d., t. y. tik po to kai byla buvo iÅ¡nagrinėta tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, o kasacinės instancijos teismas atsisakė priimti pareiÅ¡kėjos kasacinius skundus.

Situacija, kai byloje dalyvaujantis asmuo jau pasibaigus bylos nagrinėjimui savo iniciatyva renka ar gauna naujus įrodymus byloje įrodinėtoms aplinkybėms pagrįsti, ir Å¡ių įrodymų pagrindu praÅ¡o atnaujinti procesÄ užbaigtoje civilinėje byloje, neatitinka proceso atnaujinimo instituto paskirties bei tikslų. Pagal kasacinio teismo suformuotÄ praktikÄ , įrodinėjimo procesas negali bÅ«ti begalinis, o proceso atnaujinimas neturi bÅ«ti priemonė dar kartÄ pabandyti iÅ¡spręsti ginÄÄ savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-K3-282/2012, kt.).

Teismo vertinimu pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos, jos manymu esminę reikšmę turinčios aplinkybės, egzistavusios teismo sprendimo priėmimo metu ir nežinomos bei negalėjusios būti žinomos pareiškėjai, neatitinka įstatyme įtvirtintų bei teismų praktikoje išaiškintų naujai paaiškėjusių aplinkybių CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme kriterijų, todėl pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 368 straipsniu, 370 straipsnio 3 dalimi, 335 straipsnio 1 dalimi, 290-291 straipsniais, n u t a r i a: pareiÅ¡kėjos D. J. praÅ¡ymÄ dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2YT-108-1139/2021 atmesti. Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali bÅ«ti skundžiama atskiruoju skundu Å iaulių apygardos teismui per TelÅ¡ių apylinkės teismo Mažeikių rÅ«mus. Teisėja Kristina Vorienė