2021-12-22 Nr. AB-27854-4-53-3-00171-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4389-415/2021

Teisminio proceso Nr. 4-53-3-00171-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui A. H. K., jo atstovei advokatei Inesai Arbočienei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) užsieniečių registracijos centro atstovei Eglei Rutkauskei,

vertėjaujant Abdulmecit Zengin,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Irako Respublikos piliečio A. H. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) piliečio A. H. K. pareiškimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. (duomenys neskelbtini) pilietis A. H. K. (toliau – ir Užsienietis) su pareiškimu kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus, prašydamas skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – nustatyti, kad Užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) arba Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) apie savo buvimo vietą, ir leisti jam apsigyventi jo pasirinktoje vietoje ((duomenys neskelbtini)).

2. Užsienietis pareiškime nurodė, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 28 d., pasiprašė prieglobsčio, atvykęs pateikė savo asmens pasą, todėl jo tapatybė nustatyta. Užsienietis buvo apgyvendintas (duomenys neskelbtini) stovykloje palapinių miestelyje, kur gavo tik minimalias išgyvenimui pritaikytas sąlygas, nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. buvo perkeltas į buvusius pataisos namus – Tarnybos (duomenys neskelbtini) užsieniečių registracijos centrą (toliau – ir Centras), vidaus tvarkos ar bendrųjų elgesio normų nepažeidė. Užsienietis geranoriškai bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos pareigūnais, teikia informaciją. Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo dar nebuvo priimtas.

3. Užsienietis teigė, jog nuo 2021 m. liepos 28 d., gyvena faktinio sulaikymo sąlygomis. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogus Teisių Teismo praktika pažymėjo, jog jis turi teisę inicijuoti savo judėjimo Lietuvoje apribojimo pagrįstumą teismine tvarka, nors ir yra apgyvendintas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 6 dalies pagrindu.

4. Centro atstovas teismo posėdyje prašė Užsieniečio prašymą atmesti. Nurodė, jog sulaikant Užsienietį jis asmens dokumentų neturėjo, jo prieglobsčio prašymo motyvai nebuvo galutinai išaiškinti. Migracijos departamentui pateikta asmens dokumento nuotrauka nebuvo tinkamas Užsieniečio asmens dokumentas. Centre buvo užtikrinamos visos būtiniausios gyvenimo sąlygos.

II. 5. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimu Užsieniečio pareiškimą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Užsieniečio tapatybė objektyviai nenustatyta, duomenų apie jo socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika nebuvo. Teismas prie prašymo pridėtos nuomos sutarties nelaikė ekonominiais ryšiais su Lietuvos Respublika, nes sutartis buvo pasirašytą tą pačią dieną kaip ir prašymas teismui.

7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nuomos sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad patalpos perduodamos šalims sudarant ir pasirašant patalpų perdavimo-priėmimo aktą. Toks aktas į bylą pridėtas nebuvo. Pažymėjo, jog Užsienietis nurodė, kad jo šeima gyvena (duomenys neskelbtini) nuo 2015 m., turi pabėgėlių statusą, pats Užsienietis jau bandė prisijungti prie (duomenys neskelbtini) gyvenančios šeimos, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės buvo reikšmingos vertinant riziką, kad Užsienietis gali bandyti pasislėpti ar išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas sprendė, jog egzistavo poreikis nustatyti Užsieniečio tapatybę bei pagrindas manyti, kad Užsienietis gali pasislėpti, siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

8. Teismas nurodė, kad Užsienietis Centre apgyvendintas Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, teismo sprendimo dėl Užsieniečiui taikomo sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės nebuvo. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 116 straipsnis apibrėžia subjektus, kurie turi teisę kreiptis į teismą su teikimu sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę. Teismas sprendė, kad tokios teisės Užsieniečiui nebuvo suteikta, todėl Užsieniečio pareiškimą atmetė bei nurodė, jog nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomos ir Įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos.

III. 9. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Užsieniečio prašymą tenkinti ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – nustatyti, jog Užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą bei leisti apsigyventi jo pasirinktoje vietoje.

10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Užsienietis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog jis neturi teisės kreiptis į teismą su jo pareikštu prašymu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad užsieniečių teisės ir teisėti interesai, susiję su judėjimo laisvės ribojimu Lietuvos Respublikoje, galinčiu prilygti sulaikymui ar alternatyvių sulaikymui priemonių taikymui, turi būti nagrinėjami teisme taikant Įstatymo VII skyriuje nustatytas taisykles. Todėl Užsienietis turi teisę inicijuoti jo judėjimo Lietuvos Respublikoje apribojimo pagrįstumą teismine tvarka. Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei.

10.2. Užsienietis pažymi, kad teismo vertinimas, jog Užsienietis neturi socialinių ryšių Lietuvoje, turi giminių (duomenys neskelbtini), yra asociatyvus ir nesusietas su pareiškėjo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei neturi jokio faktinio ar teisinio pagrindo. Kalėjimo sąlygomis laikomas asmuo turi itin ribotas galimybes sukurti socialinius ryšius ir tai tiesiogiai priklauso nuo jo gyvenimo sąlygų. Užsienietis savo elgesiu nėra sudaręs pagrindo tikėtis, jog jis ketina pažeisti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikoje taikytas priemones ar ribojimus. Apie Užsieniečio geranoriškumą bei bendradarbiavimą su institucijomis teismo posėdžio metu patvirtino ir Tarnybos pareigūnė.

10.3. Net jei Užsieniečio asmenybė formaliai ir būtų laikoma nenustatyta, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tai nėra priežastis, nulemianti alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo negalimumą. Užsieniečio pateikti dokumentai, apklausos metu nurodyti konkretūs ir tikslūs duomenys leidžia identifikuoti Užsienietį bei patikrinti jo teikiamų duomenų tikrumą.

10.4. Įstatyme numatyti tikslai gali būti pasiekiami ir švelnesnėmis, mažiau Užsieniečio teises varžančiomis priemonėmis. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų apie tai, jog jis yra apgyvendintas buvusio kalėjimo patalpose iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip anksčiau buvo nuteisti asmenys. Jo apgyvendinimas faktiškai laikytinas sulaikymu. Užsieniečio sąlygos apgyvendinimo vietoje yra nežmoniškos, pareiškėjas neteko svorio. Europos Žmogaus Teisių Teisme ne kartą buvo nagrinėtos bylos dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų, kai vienam asmeniui yra skirta tik 2 kv. metrai ploto (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, kurie pavirto Centru tik pakeitus iškabą. Teismas nepasisakė ir neįvertino, kad pareiškėjo išlaikymu rūpinasi šeimos nariai, gali suteikti jam finansinę pagalbą, jis turi realią galimybę apsigyventi savo pasirinktoje vietoje. Be kita ko, Užsienietis teikia savanorišką pagalbą Centro pareigūnams bendraujant su sulaikytais (duomenys neskelbtini) piliečiais.

10.5. Užsienietis yra iš esmės sulaikytas, nors konkretus jo sulaikymo terminas net nėra apibrėžtas data, tik įstatyme nustatytais maksimaliais ribojimais, kurie nėra individualizuoti. Sulaikymo sąlygomis gyvenantis asmuo turi pagrįstą lūkestį žinoti, kokiam konkrečiam laikui jo teisės yra apribotos. Byloje nėra faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų kraštutinės priemonės Užsieniečio atžvilgiu taikymą ir objektyviai paneigtų galimybę taikyti švelnesnes priemones.

11. Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

12. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Migracijos departamentas 2021 m. lapkričio 19 d. priėmė sprendimą Nr. 21S41777 nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje bei išsiųsti jį į kilmės šalį. Užsienietis 2021 m. gruodžio 6 d. buvo supažindintas su Migracijos departamento sprendimu.

12.2. Netinkamai įvertinus Užsieniečio bendradarbiavimo faktą ir pritaikius jo atžvilgiu alternatyvią sulaikymui priemonę, kyla didelė tikimybė, jog Užsienietis pažeis alternatyvios sulaikymui priemonės sąlygas ir pasišalinsi š gyvenamosios vietos. Užsienietis neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, sulaikytas pareigūnams nepateikė galiojančių dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik po sulaikymo, apklausos metu Migracijos departamento pareigūnams nurodė, jog jo šeima gyvena (duomenys neskelbtini). Minėtos faktinės aplinkybės yra reikšmingos vertinant riziką, jog Užsienietis gali bandyti pasislėpti ar išvykti iš Lietuvos Respublikos. Taip pat, Užsieniečio prieglobsčio prašymo motyvai nėra galutinai išaiškinti. Todėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymas šiuo atveju negali būti svarstomas.

12.3. Centre maistas pateikiamas ir meniu sudaromas atsižvelgiant į apgyvendintų užsieniečių mitybos ypatumus. Užsieniečiui tiekiamas karštas maistas tris kartus per dieną, pagal fiziologines mitybos normas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Centre yra parduotuvė, kurioje užsieniečiai turi galimybę apsipirkti maisto produktų bei kitų prekių. Užsienietis į Centrą atvyko 2021 m. rugsėjo 20 d., iki to laiko buvo apgyvendintas (duomenys neskelbtini) stovykloje, todėl negalima teigti, jog Užsienietis sulyso būtent dėl Centro tiekiamo, Užsieniečio teigimu, netinkamo maitinimo. Centre yra užtikrinamos visos būtiniausios sąlygos. Užsienietis nėra uždarytas vienoje patalpoje, jis visą laiką laisvai juda ir naudojasi visu kitu naudinguoju plotu įskaitant ir vidaus teritoriją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje kilo ginčas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo Užsieniečiui.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, atmetė Užsieniečio prašymą skirti alternatyvią sulaikymui priemonę padaręs išvadą, jog Įstatymo 116 straipsnis nenumato teisės užsieniečiui, prieglobsčio prašytojui, prašyti paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę, o dėl to, kad nėra priimtas teismo sprendimas dėl Užsieniečio sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės jam skyrimo, negali būti taikomos ir Įstatymo 118 straipsnio 1 dalies nuostatos.

15. Užsienietis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jis neturi teisės kreiptis į teismą bei teismas neįvertino Užsieniečio apgyvendinimo sąlygų buvusio kalėjimo patalpose ir nepasisakė dėl Užsieniečio galimybės būti finansiškai išlaikytam šeimos narių.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.).

17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtina, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2011 m. birželio 9 d. nutarimas). Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

18. Įstatymo normos expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtina Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytos apgyvendinimo priemonės apskundimo tvarkos. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pagal to paties straipsnio 8 dalį nagrinėjama apgyvendinimo priemonė gali būti taikoma karo padėties, nepaprastosios padėties, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio laikotarpiui ir 28 dienoms po jų pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Kaip savo praktikoje jau yra pasakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatytas reglamentavimas sukuria teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4071-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir nutartyse minėtas tarptautinės teisės normas turi būti veiksmingai užtikrinta užsieniečio teisė į teisminę gynybą, siekiant patikrinti užsieniečiui taikomos priemonės – apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje – pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija nesudaro pagrindo tokią gynybos teisę apriboti: pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 straipsnį teisė kreiptis į teismą negali būti laikinai apribota net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021). Tai reiškia, kad teismas turi jurisdikciją vertinti ir spręsti dėl neįleistiems į Lietuvos Respublikos teritoriją Įstatymo 5 straipsnio nuostatų prasme asmenims taikomų ribojančių priemonių proporcingumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021, 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021).

20. Įvertinus tai, kad Užsienietis buvo apgyvendintas Centre vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, todėl jis, manydamas, jog jam taikomas judėjimo laisvės ribojimas gali būti prilygintas sulaikymui, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo. Aplinkybė, kad Užsieniečio judėjimo laisvė buvo suvaržyta nesikreipiant į teismą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, negali būti vertinama kaip kliūtis ginti Užsieniečio teises ir teisėtus interesus teisme. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Užsieniečio pareiškimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad Užsienietis, kuris apgyvendintas Centre vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, tačiau jo judėjimo laisvė suvaržyta ne teismo sprendimu, neturi teisės į teisminę gynybą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021, 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021, 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4322-602/2021).

21. Atkreiptinas dėmesys, kad jei Užsieniečiui taikyta priemonė vis dėlto būtų įvertinta kaip de facto (faktiškai) sulaikymas, mutatis mutandis (pakeitus tai, kas keistina) aktuali tampa Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatanti, kad tam, jog sulaikymas nebūtų pripažintas pažeidžiančiu Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies f punktą (kai asmuo teisėtai sulaikomas ar kalinamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procesas), jis turi būti taikomas sąžiningai, vadovaujantis valstybės nustatytais pagrindais, sulaikymo vieta bei sąlygos turi būti tinkamos, įvertinant tai, kad tokia priemonė yra taikoma ne nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, o užsieniečiams, kurie pabėgo iš savo šalies dažnai bijodami dėl pavojaus gyvybei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021 29 punktą ir ten nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką).

22. Šiame kontekste, atsižvelgtina į tai, kad Užsienietis pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime skundėsi jo apgyvendinimo sąlygomis, todėl, teisėjų kolegijos manymu, svarbu išnagrinėti ir įvertinti, ar nagrinėjamoje byloje laikino apgyvendinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus standartus. Šiuo aspektu reikšminga laikytina aplinkybė, jog tokių asmenų galimybė pateikti įrodymus dėl galbūt netinkamų apgyvendinimo sąlygų, yra ribota. Todėl užsieniečiui / prieglobsčio prašytojui aiškiai nurodžius reikšmingas apgyvendinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų apgyvendinimo sąlygų užtikrinimu, tenka institucijai, atsakingai už šių asmenų apgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021). Vertinant, ar Užsieniečio apgyvendinimo sąlygos yra tinkamos, situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgus tiek į teisės aktuose nustatytus reikalavimus laikinam prieglobsčio prašytojų apgyvendinimui, tiek ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo taikomus standartus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021).

23. Sprendžiant šio pobūdžio klausimus, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, reikalaujama įvertinti asmens gyvenimo sąlygas, tokio gyvenimo trukmę, jei tinkama, klausimus, susijusius su medicinos paslaugų ir psichologinės pagalbos prieinamumu, individualią pareiškėjų padėtį ir jų pasirinkimus, taikomą teisinį režimą, jo tikslą ir trukmę bei faktišką apribojimų kumuliacinį poveikį (2021 m. kovo 2 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 36037/17).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nors ir analizavo faktines aplinkybes, tačiau nevertino, ar Užsieniečiui taikoma priemonė atitinka de facto sulaikymą ar alternatyvią sulaikymui priemonę bei nenagrinėjo Užsieniečio argumentų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Centre. Taip pat svarbu įvertinti, ar taikoma judėjimo laisvę varžanti priemonė yra būtina ir proporcinga įstatymų numatytam tikslui pasiekti – operatyviai ir tinkamai išspręsti Užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą ir priimti bei įvykdyti atitinkamą sprendimą.

Šiuo aspektu itin reikšmingas proporcingumo principas reikalauja užtikrinti teisės į laisvę ir saugumą ir šias teises apribojančių viešųjų interesų tikslų tinkamą balansą. Vertinant Užsieniečiui taikomą priemonę, turi būti atsižvelgiama į tai, ar šia priemone siekiami tikslai negalėtų būti pasiekti pritaikius švelnesnę priemonę. Šiuo tikslu reikšmingomis gali būti aplinkybės, inter alia charakterizuojančios prieglobsčio prašytojo asmenybę, atskleidžiančios tam tikrus specialius asmens poreikius (be kita ko, prieglobsčio prašytojo turimas statusas), įvairių medicininių ar kitokių būtinųjų paslaugų, kurių nėra galimybės suteikti prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo vietoje, poreikis ir pan.

Kita vertus, sprendžiant švelnesnės priemonės skyrimo klausimą būtina įvertinti, ar tokia priemonė bus pakankama Įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti. Šiuo atžvilgiu atsižvelgtina į tai, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį užsieniečiui, dėl kurio nėra priimtas sprendimas įleisti į Lietuvos Respubliką, nesuteikiama teisė nevaržomai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje iš esmės nustatė alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo ribas užsieniečiams, dėl kurių nėra priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką – t. y. jiems gali būti taikomos tik nesuteikiančios teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje alternatyvios sulaikymui priemonės. Tik išimtiniais atvejais teismo nustatytų aplinkybių visumos pagrindu gali būti sprendžiama dėl švelnesnės priemonės taikymo būtinybės. Tokios priemonės teisėtam ir teisingam taikymui būtinas motyvuotas sprendimas, aiškiai atskleidžiantis svarbias aplinkybes, kurios, atsižvelgiant į proporcingumo principą, lemia mažiau ribojančios priemonės taikymo būtinybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021, 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4322-602/2021).

25. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Užsieniečio prašymą formaliu pagrindu, kad nėra priimtas teismo sprendimas dėl Užsieniečio judėjimo laisvę ribojančios priemonės taikymo – sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, nevertindamas jo nurodomų apgyvendinimo Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies pagrindu faktinių ir teisinių aspektų, nepagrįstai suvaržė Užsieniečio teisę kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas ir nepagrįstai Užsieniečio pareiškimo nenagrinėjo iš esmės, todėl Užsieniečio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

26. Atsižvelgus į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme bus nagrinėjama iš naujo, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021 39–45 punktuose pateiktą išaiškinimą, kuriame nagrinėjamas teismo sprendimo skirti švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę įsigaliojimui aktualus klausimas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

(duomenys neskelbtini) piliečio A. H. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius