2017-02-21 Nr. AB-4000-3-61-3-04482-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-5-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04482-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. spalio 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 12-01-1631 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 5 500,84 Lt, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas, bei šios pensijos dalį – 221,76 Lt, neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi (b. l. 15–17), be kita ko, atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti KAM 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 12-01-1631, ir priėmė skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2008 m. kovo 29 d. KAM sprendimu jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, pagal šio įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas pareiškėjui buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl, pareiškėjo įsitikinimu, jis turi teisę gauti jam priklausančią neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucija, konstituciniais teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo, asmenų lygiateisiškumo principais, Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir teigė, kad jam taip pat turi būti grąžinta sumažinta valstybinės pensijos dalis.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija prašė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20–22) KAM paaiškino, kad KAM savo veiksmais nepažeidė ir nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, nes pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokama galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka. KAM neprieštaravo dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas priteisimo, nes ši nepriemoka atsirado dėl teisės normos, kuri vėliau buvo pripažinta antikonstitucine, taikymo. Kita vertus, KAM pabrėžė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl manė, jog pareiškėjo reikalavimai šia dalimi nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b. l. 53–55) pareiškėjo V. V. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė V. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, 64,23 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Iš Lietuvos Kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos 2014 m. spalio 22 d. pažymos Nr. PAS-918 teismas nustatė, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus 2012 m. gegužės – 2012 m. liepos mėn. laikotarpiu imtinai pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjas negavo 221,76 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl šią nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Teismas atsižvelgė į tai, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) nustatė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį.

Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas atsižvelgė į tai, jog Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis).

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad pagrindas riboti pareiškėjui paskirtą ir mokamą senatvės pensiją išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio, jokių kitų pagrindų mažinti pensiją nebuvo, todėl pareiškėjui priteistina dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka – 221,76 Lt (64,23 Eur).

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012-iems ir 2013-iems metams taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjo valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama teisėtai. Todėl teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

III. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 58–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria teismas netenkino jo skundo dėl sumažintos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį valstybinės pensijos dalies priteisimo ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Apeliantas akcentuoja, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 ir 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik jų daliai, taip buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas mano, kad teismas turėjo jo skundą tenkinti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime (b. l. 70–71) nurodė, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo skundas atmestas, palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) ir 5 straipsnio 1 dalį (2012 m. gegužės – liepos mėn.)

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, neišmokėtą 2012 m. gegužės – liepos mėn. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pensijos dalį – 64,23 Eur, o skundo dalį dėl 2010–2013 m. neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo valstybinės pensijos dalies priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdama į tai, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo neišmokėtą 2012 m. gegužės – liepos mėn. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo valstybinės pensijos dalį (64,23 Eur), sutinka abi bylos šalys, bei pabrėždama, jog ši teismo sprendimo dalis pagrįsta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisako.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino jo skundo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią už 2010 m. sausio – 2013 m. gruodžio mėn. laikotarpį dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo nurodytais nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės aktais, neatsižvelgė į tai, kad Laikinojo įstatymo galiojimas 2012–2013 metams buvo pratęstas ne visų rūšių pensijų ir kitų išmokų gavėjams.

Tikrinant administracinę bylą minėta apimtimi, yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip šio straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs to paties įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) taikė minėtų redakcijų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d nutarime ir 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr.KT8-S5/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ aiškinant minėto Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostatą dėl praradimų, susidariusių dėl pensijų mažinimo, kompensavimo tvarkos nustatymo nebelikus valstybėje ypatingos situacijos, valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymas siejamas su valstybinių pensijų mažinimu dideliu mastu. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kontekste valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu. Iš Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo personalo ir administravimo valdybos 2014 m. spalio 22 d. pažymos Nr. PAS-918 nustatyta, kad 2012–2013 m. perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (su BP priedu) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjo valstybinė pensija sumažėjo 15,17 proc., t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pabrėždama šį įstatymu nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad į pareiškėjo apeliaciniame skunde iš naujo keliamus klausimus dėl valstybinių pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais išdėstytos pirmiau.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į aktualią šiuo klausimu Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė ir į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“, negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pažymėtina, kad teisės į konkretaus dydžio pensiją asmeniui negarantuoja ir apelianto nurodyta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad “Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus“.

EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota ir tai, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo, matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime priėjo prie išvadų, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai tiek, kiek juose buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal <....>, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., o pratęsus – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi atsakovo veiksmai ginčui aktualiu laikotarpiu (2012-2013 metais) taikant pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui šias įstatymų normas , laikytini teisėtais.

Dėl apelianto nurodyto Lygių galimybių įstatymo teisėjų kolegija pažymi, kad šis įstatymas ginčo teisiniams santykiams netaikytinas. Ginčui aktualiu laikotarpiu 2012–2013 m.. laikotarpiu galiojusios redakcijos Lygių galimybių įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, bei uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties, ypač kai tai susiję su šeimine ar santuokine padėtimi. Valstybinės pensijos pagal Laikinąjį įstatymą buvo mažinamos neatsižvelgiant pensijų gavėjų lytį, t. y. visiems pensijų gavėjams. Pareiškėjo šioje byloje iškeltas administracinis ginčas nesusijęs su moterų ir vyrų lygiomis galimybėmis.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (15,17 proc.) neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą 2012-2013 m. valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas