2015-12-01 Nr. AB-23575-3-62-3-01093-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1331-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01093-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 70.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dumesta“ ir ko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dumesta“ ir ko skundą atsakovams Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai ir Vilkaviškio rajono savivaldybei dėl administracinio akto panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vilkvėja“ ir R. Ž.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dumesta“ ir ko kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilkaviškio rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. B-TS-47 „Dėl nepritarimo planuojamos ūkinės veiklos galimybėms“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PAV įstatymas) 8 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 20 straipsnio 3–4 dalimis, 22 straipsniu, atsižvelgusi į 2015 m. balandžio 2 d. gyventojų prašymą „Dėl galimai neteisėtai pradėtų vykdyti vėjo jėgainių statybos darbų ir 2 km atstumo nustatymo nuo gyvenamosios aplinkos“, nusprendė nepritarti planuojamos ūkinės veiklos galimybėms Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje – vėjo elektrinių plėtojimui iki nebus priimti valstybės institucijų teisės aktai, reglamentuojantys vėjo elektrinių statybą, bei įstatymų nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas alternatyvios energijos šaltinių – vėjo jėgainių (pavienių, grupių, parkų) plėtros Vilkaviškio rajone specialusis planas, bei nustatė, kad šio Sprendimo 1 punktas netaikomas statant vėjo elektrines Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytose vėjo elektrinių statybai skirtose teritorijoje. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra individualus administracinis teisės aktas, nes priimtas atsižvelgus į konkretų su pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų planuojama vykdyti veikla susijusį atvejį – 2015 m. balandžio 2 d. gyventojų prašymą. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Sprendimas – vienkartinis teisės taikymo aktas ir skirtas apibrėžtai asmenų grupei, juo nepagrįstai apsunkintas pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų planuojamos ūkinės veiklos vykdymas.

Atsakovai paaiškino, kad Sprendimas yra norminis teisės aktas, nes skirtas neapibrėžtai asmenų grupei – visiems asmenims, ketinantiems statyti vėjo elektrines Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje, šio norminio teisės akto taikymas nukreiptas į ateitį – iki bus parengtas specialusis planas nebus galimybės statyti vėjo elektrines. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės ginčyti Sprendimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Vilkvėja“ ir R. Ž. su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė bei atmetė atsakovų Vilkaviškio rajono savivaldybės ir Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punktu, įtvirtinančiu savarankiškąsias savivaldybių funkcijas teritorijų planavimo srityje. Teismas akcentavo, jog išimtinė savivaldos teisė nuspręsti dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių konkrečioje savivaldybės teritorijoje įtvirtinta ir PAV įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje. Teismas padarė išvadą, jog Sprendime įtvirtintas teisinis reguliavimas yra skirtas ne tik pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, bet ir visiems kitiems asmenims (fiziniams ir juridiniams), kurie vykdo, planuoja vykdyti arba planuos ateityje vėjo elektrinių statybą Savivaldybės teritorijoje – t. y. rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei (tiesiogiai lemiant jų statusą – teises bei pareigas jiems aktualioje srityje), tačiau taip pat daro tiesioginę įtaką ir kitiems subjektams, rengiantiems vertinimo programas, taip pat savivaldybės teritorijos, kurioje planuojama statyti vėjo elektrines, gyventojams (suinteresuotai visuomenei). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimas nėra skirtas konkretiems subjektams ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, juo taip pat nėra įtvirtintos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams. Teismas akcentavo, kad Sprendime įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra vienkartinio pobūdžio, o nukreiptas į atitinkamų teisinių santykių reguliavimą ateityje iki specialiojo plano patvirtinimo ir įsigaliojimo bei numatytas taikyti daug kartų, suinteresuotiems asmenims įgyvendinant savo teises bei pareigas aktualioje teisinių santykių srityje. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog Sprendimas yra norminis teisės aktas, o pareiškėjas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 1–2 dalyse nurodytą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo, ratą.

III. Pareiškėjas UAB „Dumesta“ ir ko atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir atnaujinti bylos nagrinėjimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai Sprendimą pripažino norminiu teisės aktu. Pareiškėjas paaiškina, kad Sprendimo priėmimo aplinkybės leidžia spręsti, jog Sprendimas yra priimtas konkrečiai siejant jį su pareiškėjų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų planuojama plėtoti vėjo elektrinių veikla. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendime yra tiesiogiai nurodyta, jog jis priimtas atsižvelgus į 2015 m. balandžio 2 d. gyventojų prašymą. Pareiškėjas akcentuoja, kad tik jam pradėjus plėtoti vėjo elektrinių veiklą Savivaldybės teritorijoje ir kilus atitinkamam gyventojų nepasitenkinimui, atsakovas nusprendė priimti Sprendimą, taip užkirsdamas kelią jo veiklai.

Pareiškėjas teigia, kad Sprendimu nėra sukurta ir nustatyta naujų teisės normų, priešingai, jame nurodyta, kad vadovaujantis jau nustatytomis ir sukurtomis teisės normomis, nusprendžiama šias teisės normas pritaikyti bei įgyvendinti, laikinai apribojant galimybę plėtoti vėjo elektrinių statybą Savivaldybės teritorijoje. Pareiškėjas akcentuoja, kad Sprendimas negali būti laikomas nustatančiu teisės normas, nes turi laikiną vykdomąjį pobūdį – Sprendimu uždraudžiama pareiškėjo ketinama plėtoti veikla terminuotam laikotarpiui.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Sprendimo individualų pobūdį patvirtina ir tai, kad šiuo metu Sprendimas taikomas išimtinai tik jam bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pareiškėjas nurodo, jog jam yra žinoma, kad po Sprendimo priėmimo Savivaldybės teritorijoje yra išduota leidimų statyti vėjo elektrines.

Atsakovai Savivaldybės taryba ir Savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, ir prašo jo netenkinti.

Atsakovai nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog Sprendimo priėmimo aplinkybės lemia, kad Sprendimas yra individualus teisės aktas. Atsakovai pažymi, jog sprendžiant, ar Sprendimas yra norminis teisės aktas, negalima vertinti vien tik kai kurių Sprendimo priėmimo aplinkybių, šias aplinkybes būtina vertinti kartu, atsižvelgus į šiame akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą.

Atsakovai teigia, kad Sprendime nėra nurodyta, jog jis skirtas išimtinai pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Priešingai, Sprendime aiškiai įvardyta, jog Savivaldybės taryba nusprendė: „nepritarti planuojamos ūkinės veiklos galimybėms Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje‘. Tai rodo, jog subjektų ratas apskritai nėra nurodytas ir šis teisės aktas akivaizdžiai skirtas neapibrėžtai asmenų grupei – visiems asmenims, ketinantiems statyti vėjo elektrines Savivaldybės teritorijoje.

Atsakovai nurodo, kad Sprendimas 2015 m. birželio 2 d. buvo užregistruotas Teisės aktų registre ir įsigaliojo 2015 m. birželio 3 d., todėl Sprendimas yra norminis teisės aktas, nes Teisės aktų registre registruojami tik norminiai savivaldybės institucijų teisės aktai.

Atsakovai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Marijampolės apskrityje patikrino Sprendimo atitikimą įstatymams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams ir nustatė, jog Sprendimas jiems neprieštarauja.

Atsakovai paaiškina, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija iš tiesų 2015 m. liepos 22 d. išdavė UAB „Vertikalus lūžis“ leidimą statyti 350 kW galios vėjo elektrinę, tačiau šio leidimo išdavimas buvo nuoseklaus ir ilgą laiką trukusio viešojo administravimo proceso rezultatas.

•SS/21 1-201 rija 6

Ruskan iklaičio teismo iklaič io Jotiems tvarkos atlikti

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Šioje byloje spręstinas klausimas dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria buvo nutraukta administracinė byla padarius išvadą, jog skundžiamas aktas yra norminis teisės aktas, o pareiškėjas nepatenka į asmenų, galinčių inicijuoti norminio teisės akto teisėtumo patikrinimo procedūra, ratą.

Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos administracinis teismas nutarė nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, motyvuodamas tuo, kad Sprendimas yra norminis administracinis teisės aktas, todėl pareiškėjas neturi teisės jo ginčyti.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino ginčijamo administracinio akto pobūdį ir nepagrįstai nutraukė administracinę bylą. Atsakovai atsiliepime į atskirąjį skundą tvirtina, kad Sprendimas – norminis teisės aktas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje dalyvaujančių asmenų išsakytus argumentus, susijusius su Sprendimo priskyrimu individualiam / norminiam aktui, įvertinusi Sprendimo turinį bei pobūdį, atsižvelgdama į teisės aktuose pateiktus individualaus bei norminio teisės akto apibrėžimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, kuri paremta teisės doktrina, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia.

Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės akto priskyrimas prie atitinkamos rūšies administracinių aktų – individualių ar norminių – grupės lemia tokio teisės akto tyrimo procesinę tvarką, inter alia subjektų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo teisės akto į teismą, ratą. Taigi nustačius, kad ginčijamas teisės aktas yra norminis administracinis aktas, tai lemia išvadą, jog tokio teisės akto teisėtumas negali būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles – tokio teisės akto teisėtumo patikra galima tik pagal specialiąsias norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui taikytinas procesines taisykles. Ginčai dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka. ABTĮ asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo norminio teisės akto teisėtumo patikros, aspektu iš esmės yra išskirtos dvi norminių teisės aktų teisėtumo patikros rūšys, t. y. kai į atitinkamą administracinį teismą kreipiamasi su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) ir kai prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą paduodamas ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-451/2014).

Taigi šioje byloje nustačius, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra norminis teisės aktas, konstatuotina, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą ir ginčyti Sprendimo teisėtumą, nes pareiškėjas nėra asmuo, kuris pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį turi teisę kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Be to, byloje nėra duomenų, jog teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, kurioje iškilo abejonė dėl joje taikytino norminio administracinio akto (Sprendimo) teisėtumo.

ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžiama, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o to paties straipsnio 14 dalyje pateikiama „individualaus teisės akto“ sąvoka – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Individualus administracinis aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai jų grupei (VAĮ 2 str. 9 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog „ <...> Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje.“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003).

Aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių sprendimų požymius, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis ABTĮ bei VAĮ nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, galima išskirti šiuos individualaus administracinio akto požymius: 1) teisės normų taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms) (pvz., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-795/2011); 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009); 4) vienkartinis (ad hoc) taikymas, akto galiojimas nėra tęstinis (pvz., 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011); 5) skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011); 6) privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-737/2011); 7) akto paskelbimui ir įsigaliojimui nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011).

Norminis administracinis aktas išsiskiria šiais požymiais: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002); sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011); tai, kad ginčijami aktai yra skirti nedideliam subjektų ratui, nedaro jo individualiu, konkretus subjektų skaičius neturi įtakos akto norminiam pobūdžiui (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); jeigu norminis administracinis aktas nustato elgesio taisykles rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų grupei, jis nepraranda normatyvinio pobūdžio (pvz., 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-560/2009); 6) aktas yra visuotinai privalomas (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje dalyvaujančių asmenų nurodomais Sprendimo pobūdžio vertinimo kriterijais, aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daro išvadą, kad vertinant šioje byloje ginčijamo Sprendimo pobūdį, turi būti atsižvelgiama į šiuos pagrindinius individualaus ir norminio akto skirtumus: 1) norminis – neturi konkrečiai įvardyto adresato, individualus – skirtas konkrečiam asmeniui (asmenims); 2) norminis – dažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, o individualus – konkrečią elgesio taisyklę; 3) norminis – reguliuoja nuolatinius, tipinius, visuotinius santykius, individualus – vienkartinius, konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad norminis teisės aktas turi griežtai apibrėžtą dokumento formą, skelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos. Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad kvalifikuojant aktą kaip norminį, turi būti sprendžiama ne pagal vieną kurį kriterijų, o pagal jų, kaip būtinųjų tokio akto požymių, visumą.

Pareiškėjas skundžia Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos priimtą Sprendimą, kurio 1 punktu buvo nuspręsta nepritarti planuojamos ūkinės veiklos galimybėms Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje – vėjo elektrinių plėtojimui iki nebus priimti valstybės institucijų teisės aktai, reglamentuojantys vėjo elektrinių statybą bei įstatymų nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas alternatyvios energijos šaltinių – vėjo jėgainių (pavienių, grupių, parkų) plėtros Vilkaviškio rajone specialusis planas, o Sprendimo 2 punktu nustatyta, kad Sprendimo 1 punktas netaikomas statant vėjo elektrines Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytose vėjo elektrinių statybai skirtose teritorijoje.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Sprendimas priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punktu, įtvirtinančiu savarankiškąsias savivaldybių funkcijas teritorijų planavimo srityje. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Savivaldybės taryba, priimdama Sprendimą, jame suformulavo bendrą elgesio taisyklę, įtvirtino viešojo administravimo subjekto veiklos pagrindinę nuostatą, į kurią bus orientuota šio subjekto (atsakovo) veikla, sprendžiant klausimus dėl planuojamos ūkinės veiklos Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje – vėjo elektrinių plėtojimo, nurodydamas, kad šis ribojimas nebus taikomas, statant vėjo elektrines Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane numatytose vėjo elektrinių statybai skirtose teritorijoje. Sprendime iš esmės suformuluota teisės norma, kurią būtų galima įvardyti kaip deklaratyvią.

Pažymėtina, kad Sprendime nustatyta elgesio taisyklė dėl ūkinės veiklos ribojimo yra nevienkartinio pobūdžio – taikoma tol, kol nebus įvykdyta Sprendimo 1 dalyje nustatyta sąlyga, taikytina visiems asmenims, ketinantiems užsiimti Sprendime įvardyta ūkine veikla, neišskiriant jų individualiais požymiais. Sprendimo nuostatos yra orientuotos į ateitį ir numatytos taikyti daug kartų, toliau veikti po jų realizavimo individualiuose santykiuose.

Tai, kad Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į gautą bendruomenės prašymą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog Sprendimas skirtas išimtinai tik pareiškėjui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pažymėtina, jog teisės akto priėmimo aplinkybės nelemia nei akto individualumo, nei normiškumo. Akcentuotina, kad Sprendimas daro tiesioginę įtaką ne tik Sprendime nurodytą ūkine veikla šiuo metu planuojantiems, bet ir ateityje planuosiantiems užsiimti subjektams, bet ir kitiems subjektams, kurie atsakingi už sprendimų dėl leidimų tokia veikla užsiimti išdavimą, taip pat savivaldybės teritorijos, kurioje planuojama statyti vėjo elektrines, gyventojams (suinteresuotai visuomenei). Iš 2015 m. gegužės 15 d. atsakovo Aiškinamojo rašto matyti, kad priėmus Sprendimą bus apgintas visuomenės (viešas) interesas planuojant teritorijas.

Taip pat nagrinėjamam atvejui teisiškai nereikšminga aplinkybė, jog po Sprendimo priėmimo kitam ūkio subjektui buvo išduotas leidimas vėjo elektrinių statybai. Pažymėtina, kad pareiškėjo bei atsakovų nurodyto leidimo išdavimo teisėtumas bei pagrįstumas nėra šios administracinės bylos dalykas, be to, jis nepaneigia Sprendimo norminio pobūdžio.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjo ginčijamo akto pobūdį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad norminių administracinių aktų teisėtumui tirti ABTĮ nustatyta speciali tvarka, tačiau pareiškėjo teisinis statusas neatitinka reikalavimų, numatytų ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl pagrįstai laikyta, kad pareiškėjas neturi teisės ginčyti norminio akto ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas galėtų prašyti ištirti norminio administracinio akto teisėtumą tik tuo atveju, kai teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo. Tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nekelia jokio kito savarankiško reikalavimo dėl jo teisės pažeidimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas, kuriose ginčijami savivaldybės tarybų sprendimai, priimti vadovaujantis PAV įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, kuriais nepritarta atitinkamos planuojamos vykdyti ūkinės veiklos galimybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-1021/2007; 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2014). Tačiau akcentuotina, jog nurodytose bylose yra vertinamas savivaldybės tarybos sprendimas nepritarti konkretaus subjekto konkrečiam planuojamam vykdyti ūkinės veiklos projektui, yra priimtas įgyvendinant poveikio aplinkai vertinimo procedūras ir toks administracinis aktas laikomas individualiu teisės aktu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas inicijavo administracinę bylą dėl Savivaldybės tarybos sprendimo, priimto ne vykdant pareiškėjo inicijuotą poveikio aplinkai vertinimo procedūrą, o Savivaldybės tarybai įgyvendinant savarankiškąsias savivaldybių funkcijas teritorijų planavimo srityje priimant bendro pobūdžio sprendimą, nustatantį visoje Savivaldybės teritorijoje galiojantį konkrečios ūkinės veiklos ribojimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su byloje ginčijamo teisės akto norminiu pobūdžiu, taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias norminio administracinio akto pobūdį, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, proceso teisės normas, susijusias su pareiškėjo teise kreiptis į teismą su reikalavimu panaikinti norminį teisės aktą, todėl priėmė teisingą procesinį sprendimą nutraukti administracinę bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą. Atskirojo skundo motyvai nepripažintini pagrįstais, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dumesta“ ir ko atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė