ebb6eb51-d8b4-41cc-ba2e-29957c07bb22 · Lietuvos apeliacinis teismas

             Civilinė byla Nr. 2A-81/2012             Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01846-2009-6             Procesinio sprendimo kategorijos:             36.2.; 21.4.2.6. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. sausio 4 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Danutės MilaÅ¡ienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo T.

N. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1175-605/2010 pagal ieÅ¡kovo akcinės bendrovės SEB banko ieÅ¡kinį atsakovui T. N. dėl skolos priteisimo ir atsakovo T. N. prieÅ¡ieÅ¡kinį ieÅ¡kovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „First autologistic company“.Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė              IeÅ¡kovas AB SEB bankas kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo T.

N. 612 452,48 Lt skolÄ , 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kinyje nurodyta, kad ieÅ¡kovas ir UAB „First autologistic company“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Kapratas“) 2005 m. liepos 29 d. sudarė sÄ skaitos kreditavimo sutartį (su tolimesniais jos pakeitimais ir papildymais), kuria iki 2009 m. liepos 25 d. UAB „First autologistic company“ buvo suteiktas 172 100 eurų kredito limitas. Tinkamam UAB „First autologistic company“ prievolės įvykdymui užtikrinti tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo 2008 m. liepos 28 d. buvo pasiraÅ¡yta laidavimo sutartis, pagal kuriÄ atsakovas įsipareigojo solidariai, ta pačia apimtimi atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jeigu UAB „First autologistic company“ nevykdys savo prievolių.

UAB „First autologistic company“ savo įsipareigojimų ieÅ¡kovui nebevykdo, kadangi Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi UAB „First autologistic company“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla. Bendras įsiskolinimas pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį yra 612 452,48 Lt. IeÅ¡kovas 2009 m. rugpjūčio 25 d. raÅ¡tu įspėjo atsakovÄ , kad UAB „First autologistic company“ nebevykdo savo įsipareigojimų, ir pareikalavo įvykdyti UAB „First autologistic company“ prievolę – grÄ Å¾inti susidariusį įsiskolinimÄ laidavimo sutartyje numatyta apimtimi, tačiau atsakovas neįvykdė prievolės ir tokiu bÅ«du pažeidė laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.             Atsakovas su ieÅ¡kiniu nesutiko, pareiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinį, praÅ¡ydamas 2008 m. liepos 28 d. laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

PrieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodyta, kad atsakovas po ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio pateikimo pasikonsultavęs su teisininku suprato, jog savo suklydimo įtakoje tinkamam UAB „First autologistic company“ prievolės pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti sudarė ginčijamÄ laidavimo sutartį. Atsakovo teigimu, jis, bÅ«damas UAB „First autologistic company“ savininku, manė, kad, pasiraÅ¡ydamas ginčijamÄ laidavimo sutartį, laiduoja pagal ankstesnius sÄ skaitos kreditavimo sutarties pakeitimus, kaip UAB „First autologistic company“ direktorius.

IÅ¡ ieÅ¡kovo atstovo paaiÅ¡kinimų jis suprato, kad ginčijama laidavimo sutartis bÅ«sianti UAB „First autologistic company“ laidavimu. Nors ginčijamoje laidavimo sutartyje įraÅ¡yta atsakovo pavardė, tačiau, atsakovo tvirtinimu, jis manė, kad tai yra jo, kaip UAB „First autologistic company“ direktoriaus, rekvizitai, juolab, jog atsakovui buvo paaiÅ¡kinta, kad laiduoja UAB „First autologistic company“ pagal ankstesnius sÄ skaitos kreditavimo sutarties pakeitimus. Atsakovo teigimu, jis laidavimo sutarties, kaip fizinis asmuo, nebÅ«tų jokiais bÅ«dais sudaręs, kadangi laidavimo kiti bankai tuo metu ne visada reikalaudavo.

Atsakovas negalėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių ieÅ¡kovas laiduotoju nurodė atsakovÄ , kaip fizinį asmenį, ar dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), ar dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), tačiau, atsakovo nuomone, abi aplinkybės daro ginčijamÄ laidavimo sutartį negaliojančia. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė              Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 18 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino – priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 612 452,48 Lt skolÄ , 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas, o prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovas laidavimo sutartimi įsipareigojo ieÅ¡kovui atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jei UAB „First autologistic company“ laiku ir tinkamai nevykdys visų savo prievolių ar dalies jų pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį, todėl padarė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas turi teisę reikalauti iÅ¡ atsakovo grÄ Å¾inti kreditÄ , nesumokėtas palÅ«kanas, nuostolius ir netesybas. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiÅ¡kai.

Pasisakydamas dėl prieÅ¡ieÅ¡kinio pagrįstumo, teismas nurodė, kad atsakovas buvo UAB „First autologistic company“ administracijos vadovas (direktorius), kuris, bÅ«damas susipažinęs su CK 6.76 straipsnio nuostatomis, dėl tos pačios UAB „First autologistic company“ prievolės įvykdymo užtikrinimo iki ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo su ieÅ¡kovu pasirašė keletÄ laidavimo sutarčių, kuriose aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai laiduotoju, kaip fizinis asmuo, nurodomas bÅ«tent atsakovas.

Dėl Å¡ių aplinkybių teismas nepagrįstu pripažino atsakovo aiÅ¡kinimÄ , kad ginčijamÄ laidavimo sutartį atsakovas pasirašė, manydamas, jog laiduoja kaip UAB „First autologistic company“ direktorius. Laidavimo sutarties 5.5 punktas patvirtina, kad atsakovas suklysti negalėjo, nes UAB „First autologistic company“ nemokumo atveju sutiko tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimus pirmumo tvarka. Ä®vertinęs visas aplinkybes, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas neįrodė, jog ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo ar dėl apgaulės, kas darytų Å¡iÄ sutartį negaliojančia, todėl prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai              Apeliaciniu skundu atsakovas T. N. praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, o prieÅ¡ieÅ¡kinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Dėl materialiųjų normų netinkamo taikymo. IeÅ¡kovas 2009 m. rugpjūčio 25 d. raÅ¡tu įspėjo atsakovÄ , kad UAB „First autologistic company“ nebevykdo įsipareigojimų pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį ir pagal laidavimo sutartį pareikalavo iÅ¡ atsakovo įvykdyti UAB „First autologistic company“ prievolę.

Atsakydamas į šį raÅ¡tÄ , atsakovas nurodė, kad jis nebėra laiduotojas, kadangi už UAB „First autologistic company“ atsako dabartinis UAB „First autologistic company“ direktorius. Å is atsakovo atsakymas jau tuo metu rodė, kad atsakovas laidavimo sutartį pasirašė suklydimo įtakoje. Teismas į Å¡iÄ aplinkybę neatsižvelgė, o rėmėsi vien ieÅ¡kovo pateiktais argumentais, dėl ko netinkamai taikė CK 1.90 straipsnio nuostatas. Pagal šį straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.

Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Å iuo atveju teismas nurodė, kad pagrindinis argumentas, įrodantis, kad atsakovas nesuklydo, yra tai, jog atsakovas sutiko tenkinti ieÅ¡kovo reikalavimus pirmumo tvarka. Sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu teismas konstatuoja, kad suklydimas buvo esminis, tačiau teismas dėl Å¡ių aplinkybių ne tik beveik nepasisakė, bet ir netinkamai įvertino. Be to, teismas klaidingai vertino CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi laidavimas yra pasibaigęs, nes pagrindinė sutartis baigėsi 2009 m. liepos 25 d., o ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas 2009 m. lapkričio 11 d., t. y. praleidus trijų mėnesių terminÄ (pavėluotai).2.

Dėl procesinių teisės normų netinkamo taikymo. Teismas, vertindamas įrodymus, pasisakė labai trumpai, net nenurodydamas bylos lapų, kuriais rėmėsi. Dėl Å¡ios priežasties neaiÅ¡ku, kokiais įrodymais teismas rėmėsi, pagal kÄ sprendė apie suteikto kredito dydį, jo dalies grÄ Å¾inimÄ . Teismas akivaizdžiai netinkamai taikė procesinės teisės normas vertinant įrodymus, todėl priėmė teisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ . Pagal CPK 329 straipsnio nuostatas tai yra pagrindas sprendimui naikinti.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas AB SEB bankas praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Atsakovas laidavimo sutarties sudarymo metu buvo verslininkas, vienintelis UAB „First autologistic company“ akcininkas ir administracijos vadovas. Jis, vykdant UAB „First autologistic company“ Å«kinę komercinę veiklÄ , yra sudaręs daug sandorių, todėl turi didelę sandorių sudarymo praktikÄ ir įgijo Å¡ioje srityje patirtį. Atsakovas dėl tos pačios UAB „First autologistic company“ prievolės įvykdymo užtikrinimo pasirašė ne vienÄ laidavimo sutarties patikslinimo ir naujos redakcijos tekstÄ .

Visose laidavimo sutarties redakcijose aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai laiduotoju nurodomas fizinis asmuo – atsakovas. Atsakovas yra raÅ¡tu pareiÅ¡kęs (pavyzdžiui, 2006 m. liepos 28 d. laidavimo sutarties 9 punktas), kad prieÅ¡ pasiraÅ¡ant laidavimo sutartį yra susipažinęs su CK 6.76 straipsnio turiniu. Todėl teismas priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . Atsakovas prieÅ¡ieÅ¡kinyje apsiribojo CK 1.90 straipsnio nuostatų apraÅ¡ymu, bet įtikinamų įrodymų, kad laidavimo sutartį sudarė suklydimo įtakoje, teismui nepateikė.

Be to, nepateikė įrodymų, kad galėjo suklysti dėl ieÅ¡kovo kaltės. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas klaidingai vertino CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes, apelianto teigimu, laidavimas yra pasibaigęs, o ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas pavėluotai. Ginčijamos laidavimo sutarties 6.4 punkte nurodyta, kad laidavimo sutartis galioja iki skolininko (UAB „First autologistic company“) ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį ir Å¡iÄ (laidavimo) sutartį įvykdymo.

Prievolės pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį nėra įvykdytos, todėl laidavimas nėra pasibaigęs ir CK 6.88 straipsnio 1 dalis Å¡ioje byloje netaikytina.2. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai taikė procesinės teises normas, tačiau nenurodo konkrečių pažeidimų. Apeliantas kelia abejones dėl neįvykdytos prievolės ir jos dydžio. Ä®siskolinimas aptariamas ieÅ¡kovo pateiktoje pažymoje, pridėtoje prie ieÅ¡kinio. Be to, UAB „First autologistic company“ bankroto byloje yra patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp kurių yra patvirtinti atsakovo ir ieÅ¡kovo finansiniai reikalavimai.

Nutartis, kuria patvirtinti Å¡ie reikalavimai, yra įsiteisėjusi, o pagal CPK 182 straipsnio 2 punktÄ nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia              Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovas ir UAB „First autologistic company“ (ankstesnis pavadinimas – UAB „Kapratas“) 2005 m. liepos 29 d. sudarė sÄ skaitos kreditavimo sutartį (su tolimesniais jos pakeitimais ir papildymais), kuria iki 2009 m. liepos 25 d.

UAB „First autologistic company“ buvo suteiktas 172 100 eurų kredito limitas. Pirminiame Å¡ios sutarties variante laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, nebuvo numatytas (t. 1, b. l. 8-10). Naujas punktas dėl atsakovo laidavimo į sÄ skaitos kreditavimo sutartį buvo įtrauktas 2006 m. liepos 28 d. ieÅ¡kovui ir UAB „First autologistic company“ pasiraÅ¡ius sÄ skaitos kreditavimo sutarties pakeitimÄ Nr. 1 (t. 1, b. l. 26-28). TÄ pačiÄ dienÄ , t. y. 2006 m. liepos 28 d., tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo buvo pasiraÅ¡yta laidavimo sutartis, pagal kuriÄ atsakovas įsipareigojo solidariai, ta pačia apimtimi atsakyti visu savo turtu ir lėšomis, jeigu UAB „First autologistic company“ nevykdys savo prievolių pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį (t. 1, b. l. 108-109).

Vėliau ieÅ¡kovas ir atsakovas pasiraÅ¡inėjo minėtos laidavimo sutarties pakeitimus ir naujas redakcijas, iÅ¡ kurių paskutinė yra pasiraÅ¡yta 2008 m. liepos 28 d. (t. 1 b. l. 110-116). Kadangi UAB „First autologistic company“ nebevykdė savo įsipareigojimų, ieÅ¡kovas pareikalavo iÅ¡ laiduotojo (atsakovo) įvykdyti UAB „First autologistic company“ prievolę – grÄ Å¾inti susidariusį įsiskolinimÄ .             Apeliantas prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu, motyvuodamas tuo, kad jÄ sudarė savo suklydimo įtakoje.

Apelianto suklydimas pasireiÅ¡kė tuo, kad jis, pasiraÅ¡ydamas laidavimo sutartį, manė, jog pasiraÅ¡o kaip UAB „First autologistic company“ direktorius, o ne kaip fizinis asmuo, kuris atsako visu savo turtu ir lėšomis, jeigu kredito gavėjas (UAB „First autologistic company“) neįvykdys savo prievolių pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį. Apelianto tvirtinimu, jo suklydimui turėjo įtakos ir ieÅ¡kovo atstovų paaiÅ¡kinimai, kad pagal laidavimo sutartį laiduotoju bus UAB „First autologistic company“.             Teisėjų kolegija pažymi, kad              sandoriai – tai sÄ moningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis).

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose bÅ«tų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumÄ . Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitÄ paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumÄ , įgytų teisių ilgaamžiÅ¡kumÄ ir jų gerbimÄ .

Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo Å¡iam stabilumo tikslui prieÅ¡tarautų.             Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iÅ¡ esmės suklydus sudarytas sandoris gali bÅ«ti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios Å¡alies ieÅ¡kinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, spręsdamas klausimÄ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad Å¡alies elgesys gali bÅ«ti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiÅ¡komis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebÅ«tų sudaręs sandorio tokiomis pat sÄ lygomis, kaip ir suklydusi Å¡alis.

Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi bÅ«ti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusiÄ faktinę situacijÄ , be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali bÅ«ti kvalifikuojamas kaip esminis, bÅ«tina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio Å¡alies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sÄ lygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005 ir kt.).             Bylos duomenys laidžia pagrįstai manyti, kad atsakovas nesuklydo sudarydamas ginčijamÄ laidavimo sutartį.

Pažymėtina, kad atsakovas buvo kredito gavėjo UAB „First autologistic company“ vienintelis akcininkas ir administracijos vadovas, kuris vykdant įmonės Å«kinę komercinę veiklÄ yra sudaręs ne vienÄ sandorį. Å iÄ aplinkybę atsakovas patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje, nurodydamas, kad „Turėjau ne vien Å¡itÄ sutartį. Tai buvo pastoviai, tiesiog eini pas notarÄ , raÅ¡aisi. Vieno banko pasibaigia, raÅ¡aisi kito ir t. t.“. Be to, apeliantas procesiniuose dokumentuose yra nurodęs, kad kiti bankai tuo metu nereikalavo laidavimo.

Å ios aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad apeliantas turėjo didelę sandorių sudarymo praktikÄ ir buvo įgijęs Å¡ioje srityje patirtį, domėjosi kreditų suteikimo sÄ lygomis ir tvarka, kas sudaro pagrindÄ daryti iÅ¡vadÄ , jog apeliantas suprato savo prievoles, kylančias iÅ¡ laidavimo sutarties.Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas su ieÅ¡kovu buvo pasirašęs ne vienÄ laidavimo sutarties pakeitimo ir naujos redakcijos tekstÄ dėl tos pačios kredito gavėjo UAB „First autologistic company“ prievolės pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį užtikrinimo.

Visose laidavimo sutarties redakcijose (pakeitimuose) laiduotoju buvo nurodytas T. N. (atsakovas), kaip fizinis asmuo. T. N. (atsakovo) vardu pasiraÅ¡inėdavo pats atsakovas, nenurodydamas savęs kaip įmonės direktoriaus ir neuždėdamas įmonės antspaudo. Tuo tarpu, minėtÄ sÄ skaitos kreditavimo sutarties pakeitimÄ , kuriame atsirado punktas dėl atsakovo laidavimo, kredito gavėjo UAB „Kapratas“ (dabartinis pavadinimas - UAB „First autologistic company“) vardu pasirašė atsakovas, nurodydamas save Å¡ios įmonės direktoriumi ir uždėdamas įmonės antspaudÄ .

Tai patvirtina, kad atsakovas pasiraÅ¡ydamas Å¡ias sutartis aiÅ¡kiai atskyrė, kuriÄ sutartį pasiraÅ¡o kaip įmonės direktorius, o kuriÄ â€“ kaip fizinis asmuo. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentÄ , kad jis manė, jog pasiraÅ¡o laidavimo sutartį kaip įmonės direktorius. Apelianto teiginys, kad ieÅ¡kovo atstovai jam iÅ¡aiÅ¡kino, jog laidavimo sutartį jis pasiraÅ¡o kaip įmonės direktorius ir laidavimas yra įmonės, o ne jo asmeninis, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes dėl atsakovo turimos patirties kreditavimo srityje, laikytinas nepagrįstu ir deklaratyviu.

Apeliantas, bÅ«damas verslininku ir turėdamas patirtį kreditavimo srityje, turėjo suprasti, kad kredito gavėjas negali laiduoti už save, nes tokiu atveju laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo bÅ«das, taptų beprasmis. Be to, privataus juridinio asmens, kuriam suteikiamas kreditas, vadovo laidavimas yra įprasta bankų taikoma kreditų grÄ Å¾inimo užtikrinimo priemonė ir nagrinėjamu atveju atsakovo atžvilgiu ji nevertintina kaip iÅ¡skirtinė.             Apeliantas taip pat nurodo, kad jis nebÅ«tų pasirašęs laidavimo sutarties kaip fizinis asmuo, nes tuo metu kituose bankuose buvo galima gauti paskolÄ be laidavimo.

Teisėjų kolegija kritiÅ¡kai vertina šį apelianto teiginį. Visų pirma, apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu kiti bankai, suteikdami kreditus privatiems juridiniams asmenims, nereikalavo jų vadovų laidavimo. Antra, jau minėta, kad privataus juridinio asmens, kuriam suteikiamas kreditas, vadovo laidavimas yra įprasta bankų taikoma kreditų grÄ Å¾inimo užtikrinimo priemonė ir nagrinėjamu atveju atsakovo atžvilgiu ji nevertintina kaip iÅ¡skirtinė.

Trečia, apeliantas, teigdamas, kad kiti bankai nereikalavo laidavimo, tik patvirtina, jog jis domėjosi kredito suteikimo sÄ lygomis kitose bankuose, o tai įrodo, kad Å¡ioje srityje atsakovas turėjo patirties ir suprato savo prievoles, kylančias iÅ¡ laidavimo sutarties.             Apeliantas ginčijamÄ laidavimo sutartį taip pat prašė pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, t. y. kaip sudarytÄ dėl apgaulės, tačiau nei prieÅ¡ieÅ¡kinyje, nei apeliaciniame skunde konkrečių aplinkybių, kurios, apelianto manymu, patvirtina, kad ieÅ¡kovas, sudarydamas su atsakovu ginčijamÄ laidavimo sutartį, bÅ«tų panaudojęs apgaulę, nenurodė.

Apeliantas tik nurodė, kad jis negali paaiÅ¡kinti, dėl kokių priežasčių ieÅ¡kovas sÄ skaitos kreditavimo sutartyje laiduotoju nurodė atsakovÄ , kaip fizinį asmenį. Apeliantas iÅ¡kėlė versijÄ , kad ieÅ¡kovas tai galėjo padaryti dėl apgaulės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovui nenurodžius, kokie konkrečiai ieÅ¡kovo veiksmai laikytini apgaulės panaudojimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimÄ pripažinti ginčijamÄ laidavimo sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį.             Įvertinusi iÅ¡dėstytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo ar apgaulės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

             Dėl įsiskolinimo priteisimo              Apeliantas nesutinka su priteistu iÅ¡ jo įsiskolinimu dėl dviejų priežasčių. Apeliantas nurodo, kad ieÅ¡kovas jokiais įrodymais nepagrindė įsiskolinimo dydžio, be to, yra praleidęs terminÄ reikÅ¡ti atsakovui reikalavimÄ dėl įsiskolinimo priteisimo, nes laidavimas yra pasibaigęs.             Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiskolinimo dydį pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį patvirtina ieÅ¡kovo pirmosios instancijos teismui pateikta 2009 m. lapkričio 11 d. pažyma (t. 1, b. l. 81).

IÅ¡ Å¡ios pažymos matyti, kad bendrÄ Ä¯siskolinimo dydį sudaro: 171 826,25 EUR panaudotas ir negrÄ Å¾intas kreditas, 2 038,50 EUR priskaičiuotos palÅ«kanos, 76,92 EUR priskaičiuoti delspinigiai, 3 346,53 EUR bauda ir 0,30 EUR įsipareigojimo mokestis, iÅ¡ viso 177 378,50 EUR arba 612 452,48 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, minėta pažyma yra pakankamas įrodymas įsiskolinimo dydžiui pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį pagrįsti (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovas, atsikirsdamas į ieÅ¡kovo pateiktÄ Ä¯siskolinimo paskaičiavimÄ , pats nepateikė teismui duomenų ir argumentų, kurių pagrindu bÅ«tų galima abejoti byloje pateiktu įsiskolinimo paskaičiavimu (CPK 178 straipsnis), neprašė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismo iÅ¡reikalauti iÅ¡ ieÅ¡kovo paskolintų lėšų panaudojimo ataskaitos ir pan. (CPK 198 straipsnio 1 dalis).

Todėl apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas vertinant įrodymus, atmestinas kaip nepagrįstas.              Apeliantas teigia, kad laidavimas yra pasibaigęs pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, nes pagrindinė sutartis baigėsi 2009 m. liepos 25 d., o ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas 2009 m. lapkričio 11 d., t. y. praleidus trijų mėnesių terminÄ . Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡ia apelianto pozicija. Pažymėtina, kad pagal bendrÄ jÄ taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinama prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, kai laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė (nagrinėjamu atveju pagrindinis skolininkas suteiktÄ kreditÄ turėjo grÄ Å¾inti iki 2009 m. liepos 25 d.), laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kuriÄ suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiÅ¡kia laiduotojui ieÅ¡kinio. IeÅ¡kovo ieÅ¡kinys laiduotojui teisme gautas 2009 m. lapkričio 11 d., t. y. praėjus trims mėnesiams nuo kredito gražinimo termino pabaigos (t. 1, b. l. 3). Tačiau kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad CK nedraudžiama Å¡alių susitarimu pakeisti nurodytÄ terminÄ , t. y. dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiÅ¡ko paskolos grÄ Å¾inimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

Nagrinėjamoje byloje ginčijamos laidavimo sutarties 6.4 punkte nurodyta, kad Å¡i sutartis galioja iki kredito gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį ir Å¡iÄ (t. y. laidavimo) sutartį įvykdymo. Toks susitarimas, minėta, neprieÅ¡tarauja laidavimÄ reglamentuojančioms CK teisės normoms. Kredito gavėjas UAB „First autologistic company“ prievolių pagal sÄ skaitos kreditavimo sutartį tinkamai neįvykdė. Tokiu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos trijų mėnesių terminas netaikytinas, laidavimas galios tol, kol bus grÄ Å¾intas visas kreditas, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.             Įvertinusi iÅ¡dėstytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieÅ¡kovas pagrindė įsiskolinimo dydį.

Kadangi laidavimas nėra pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino ieÅ¡kinį dėl įsiskolinimo priteisimo.              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :              Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . TeisėjaiDanutė MilaÅ¡ienė Vytas Milius Gintaras Pečiulis