2018-12-19 Nr. AB-23450-3-61-3-02769-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1521-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02769-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.1; 29.1.2; 29.3; 29.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. Z. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (skundą teismui padavęs asmuo) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 3R-249(AG-175/03-2016) (toliau – ir Komisijos Sprendimas) dalį, kuria Komisija panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. BR6-662716 (toliau – ir 2016 m. balandžio 14 d. sprendimas) dalį, kuria pagal pareiškėjos 2014 m. gegužės 5 d. paraišką (toliau – ir 2014 m. Paraiška) nuspręsta neskirti paramos kitais kalendoriniais metais, bei Agentūros 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. BR6-933466 (toliau – ir 2016 m. birželio 2 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjai neskirtos išmokos pagal 2015 m. birželio 1 d. paraišką (toliau – ir 2015 m. Paraiška), ir įpareigota Agentūra priimti naują sprendimą neskiriant pareiškėjai sankcijos išmokoms pagal 2015 m. Paraišką už pažeidimus, padarytus 2012–2014 m.

2. Atsakovas nesutiko su Komisijos padaryta išvada, kad, 2015 m. nebelikus reikalavimo laikyti gyvulius, Agentūrai pagal pareiškėjos 2014 m. Paraišką skiriant sankciją už 2015 m. buvo pažeistas proporcingumo principas, o skiriama sankcija už pažeidimą, kuris nebelaikomas pažeidimu, skatina pareiškėją atsisakyti vykdomos veiklos. Nors nuo 2015 m. reikalavimo laikyti gyvulius neliko, pareiškėjos 2015 m. Paraiškai buvo taikomos sankcijos už tai, kad 2014 m. buvo nustatytas pakartotinis tyčinis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtinto Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo (toliau – ir GAAB aprašas) pažeidimas. Agentūra, priimdama 2015 m. birželio 2 d. sprendimą neskirti pareiškėjai išmokų už 2015 m., netaikė naujos sankcijos už neva galimą pažeidimą 2015 m., o vadovavosi 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu, kuriame ir buvo pritaikytos sankcijos neskirti išmokų už 2014 m. ir sekančius 2015 m. Nagrinėjamu atveju buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos (toliau – ir Metodika) 22 punktu, pagal kurį už pakartotinį tyčinį reikalavimo pažeidimą išmokoms už tuo metus, dėl kurių pateikta paraiška, sankcija taikoma (išmoka neskiriama) ir už sekančius kalendorinius metus.

3. Pareiškėja atsiliepimu prašė įpareigoti Agentūrą vykdyti Komisijos sprendimą.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Metodikos 22 punkte nėra nurodyta, už kokius konkrečius pažeidimus parama neskiriama ir už sekančius kalendorinius metus. Pareiškėja pabrėžė, kad nebūdavo laiku informuota apie Agentūros sprendimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 17 d. sprendimu atsakovo Agentūros skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo dalies, kuria panaikinta Agentūros 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo dalis, kuria pagal pareiškėjos 2014 m. Paraišką nuspręsta neskirti paramos kitais kalendoriniais metais (2015 m.), bei panaikintas Agentūros 2016 m. birželio 2 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai neskirtos išmokos pagal 2015 m. Paraišką, ir įpareigota Agentūra priimti naują sprendimą neskiriant pareiškėjai sankcijos išmokoms pagal pareiškėjos 2015 m. Paraišką už pažeidimus, pareiškėjos padarytus 2012–2014 m., teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas pabrėžė, kad kilusio ginčo esmė yra ta, ar Agentūra turėjo teisinį pagrindą, įvertinusi pareiškėjos 2014 m. Paraišką ir nustačiusi GAAB aprašo 7 punkto pažeidimą, kuris laikytas pakartotiniu tyčiniu pažeidimu, vadovaujantis Metodikos 22 punkto nuostata, neskirti išmokos už 2015 m. (už sekančius metus).

8. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad už 2014 m. pareiškėjos padarytą pakartotinį pažeidimą, vadovaujantis Metodikos 22 punktu, pareiškėjai skiriant sankciją už 2015 m., kai joks pažeidimas 2015 m. nėra konstatuojamas, toks sankcijos (išmokų nemokėjimas) taikymas pripažintinas neproporcingu ir konstatuotinas proporcingumo principo pažeidimas (administracinės priemonės negali būti drastiškesnės ir griežtesnės siekiamam tikslui pasiekti).

9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad ginčijama Komisijos Sprendimo dalis, kuria Komisija panaikino Agentūros ir 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį ir 2016 m. birželio 2 d. sprendimą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. 10. Atsakovas Agentūra padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Agentūra, vertindama pareiškėjos 2014 m. Paraišką ir nustačiusi pakartotinį tyčinį GAAB aprašo reikalavimo pažeidimą, visiškai teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Metodikos 22 punkto nuostatomis ir pritaikė pareiškėjai 100 proc. sankciją išmokoms pagal pareiškėjos 2015 m. Paraišką;

2. Agentūra netaikė Metodikos 22 punkto nuostatas formaliai vertindama 2015 m. Paraišką, o vadovavosi jau priimtu ankstesniu sprendimu, kuriuo buvo vertinta 2014 m. Paraiška. Tokią sankciją (paramos neskyrimą išmokoms pagal 2015 m. Paraišką) sąlygojo pareiškėjos veiksmai deklaruojant paraiškas 2012–2014 m. laikotarpiu. 2012 m. buvo nustatytas tyčinis GAAB aprašo reikalavimo nesilaikymo atvejis, 2013 m. – pakartotinis netyčinis GAAB aprašo reikalavimo nesilaikymo atvejis, o 2014 m. – pakartotinis tyčinis GAAB aprašo reikalavimo nesilaikymo atvejis.

3. tiek teismas, tiek ir Komisija šiuo atveju formaliai pritaikė 2015 m. įsigaliojusią tvarką, jog gyvulių laikyti neprivaloma. Sankcija iš esmės jau buvo paskirta dar iki minėtų pakeitimų, t. y., kai ūkinių gyvūnų laikymas buvo privalomas;

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl Metodikos nuostatų galiojimo atgal, kiekvienos asmenims palankesnės vėliau įsigaliojusios teisės normos taikymas atgal šiuo atveju nepagrįstai apsunkintų viešojo administravimo veiklą, todėl principu lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią), pagal kurį asmens padėtį švelninantys įstatymai gali būti taikomi atgal, gali būti vadovaujamasi tik išimtiniais atvejais.

12. Pareiškėja atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti atsakovą išmokėti jai išmokas už 2015 m. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos.

13. Pareiškėja pažymi, kad už gyvūnų neturėjimą ji buvo nubausta neproporcingai didele sankcija, kai 2015 m. jai nebebuvo pareigos laikyti gyvulius. Pareiškėjos teigimu, Agentūra jos laiku neinformuodavo apie padarytus pažeidimus, dėl to ji nebegalėdavo jų ištaisyti. Pareiškėja pabrėžia, kad visada laikėsi žemės ūkio naudmenų geros agrarinės būklės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 3R-249(AG-175/03-2016) (Komisijos b. l. 122–124) dalies, kuria panaikinta Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. BR6-662716 dalis (Komisijos b. l. 3–6), kuria pagal pareiškėjos 2014 m. gegužės 5 d. paraišką nuspręsta neskirti paramos kitais kalendoriniais metais, ir panaikintas Agentūros 2016 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. BR6-933466 (Komisijos b. l. 75–76), kuriuo pareiškėjai neskirtos išmokos pagal 2015 m. birželio 1 d. paraišką, ir įpareigota Agentūra priimti naują sprendimą neskiriant pareiškėjai sankcijos išmokoms pagal pareiškėjos 2015 m. Paraišką už pažeidimus, padarytus 2012–2014 m., teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar Agentūra turėjo teisinį pagrindą, nustačiusi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtinto Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų aprašo 7 punkto pažeidimą, padarytą 2014 m., kuris laikytas pakartotiniu tyčiniu pažeidimu, pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintos Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikos 22 punkto nuostatas neskirti išmokos už 2015 m. (t. y. už sekančius kalendorinius metus po 2014 m.).

17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. padarė pakartotinį tyčinį pažeidimą kaip ir 2012 m., t. y. deklaruotose pievose nelaikė gyvulių, nors privalėjo laikyti pagal GAAB aprašo 7 punktą. Vis dėlto įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-932 patvirtintam Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų, taikomų nuo 2015 metų, aprašui, 2015 m. reikalavimo pareiškėjai laikyti gyvulius jos deklaruojamose pievose nebeliko, o kitų pažeidimų, už kuriuos pareiškėja pagal 2015 m. Paraišką negalėtų gauti išmokų, nepadarė.

18. 2015 m. įsigaliojo ne tik 2015 m. GAAB aprašas, kuris, kaip minėta, reikalavimo pareiškėjai laikyti gyvulius jos deklaruojamose pievose nebenustatė, bet ir nuo 2015 m. gegužės 21 d. įsigaliojo nauja Metodikos 17 punkto, kuriame apibrėžiama, kokie pažeidimai laikomi tyčiniais, redakcija (2015 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 3D-405 redakcija). Pagal minėtą Metodikos 17 punkto redakciją tyčiniais pažeidimais yra laikomi tam tikri 2015 m. GAAB aprašo pažeidimai, o GAAB aprašo pažeidimai nebelaikomi tyčiniais pažeidimais.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sistemiškai taikant Metodikos 17 punktą (2015 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. 3D-405 redakcija) ir 22 punktą (pagal kurį pritaikius sankciją už pakartotinį tyčinį reikalavimo pažeidimą išmokoms už tuo metus, dėl kurių pateikta paraiška, sankcija taikoma (išmoka neskiriama) ir už sekančius kalendorinius metus), tyčiniu pažeidimu nebegalima laikyti GAAB aprašo pažeidimo, už kurį būtų galima taikyti Metodikos 22 punkte numatytą sankciją, įskaitant ir minėto punkto nuostatą, kad už pakartotinį pažeidimą sankcija taikoma ir sekančiais kalendoriniais metais. Tai reiškia, kad nors pareiškėja 2014 m. buvo padariusi pakartotinį tyčinį pažeidimą, už kurį pagal iki 2015 m. sausio 20 d. galiojusią Metodikos 17 punkto redakciją sistemiškai taikant su 22 punktu buvo galima taikyti sankciją ir kitais kalendoriniais metais, tačiau, nuo 2015 m. sausio 21 d. pasikeitus tyčinius pažeidimus apibrėžiančioms Metodikos nuostatoms (nebelaikant tyčiniu pažeidimu gyvulių nelaikymo pareiškėjos deklaruojamose pievose nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 1 d.), Agentūra visiškai nepagrįstai taikė Metodikos 22 punkte numatytą sankciją pareiškėjos išmokoms už 2015 m, vadovaujantis nuostata, kad už pakartotinį tyčinį pažeidimą taikoma sankcija ir už sekančius kalendorinius metus.

20. Teisėjų kolegijos nuomone, kitaip, t. y. pareiškėjos nenaudai, aiškinti minėtą teisinį reglamentavimą, taikytiną nagrinėjamam atvejui, nėra pagrindo. Pasikeitus formuojamai politikai šiuo atveju – gyvulių laikymą pareiškėjos deklaruojamose pievose (ganyklose) pripažinus nebereikalingu, – taikyti papildomą sankciją pareiškėjai už 2014 m. padarytą pakartotinį tyčinį pažeidimą dar ir 2015 m., kai toks reikalavimas, kurio pareiškėja nesilaikė ankstesniais metais, 2015 m. pripažintas nebetikslingu, būtų neproporcinga.

21. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Agentūra, skirdama sankciją pareiškėjai (išmokos neišmokėjimą pagal 2015 m. Paraišką), pažeidė proporcingumo principą, kuris yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Agentūra nagrinėjamu atveju neįrodė, kad minėtas proporcingumo principas nebuvo pažeistas, t. y., kad sankcija atitinka teisėtą ir visuomenei svarbų tikslą, ji nėra aiškiai neproporcinga ir nevaržo pareiškėjos teisių ir laisvių daugiau, nei būtina tuo siekiamiems tikslams pasiekti.

22. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti principo lex retro non agit (liet. įstatymas negalioja atgal) pažeidimą, kadangi, priimant sprendimą dėl išmokų pagal pareiškėjos 2015 m. Paraišką, turėjo būti taikomos Metodikos 17 punkto ir 2015 m. GAAB aprašo nuostatos, įsigaliojusios 2015 m.

23. Taigi Komisija ginčijama Sprendimo dalimi pagrįstai panaikino Agentūros 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį, kuria pagal pareiškėjos 2014 m. Paraišką nuspręsta neskirti paramos kitais kalendoriniais metais, ir Agentūros Sprendimą, kuriuo pareiškėjai neskirtos išmokos pagal 2015 m. Paraišką, ir įpareigota Agentūra priimti naują sprendimą neskiriant pareiškėjai sankcijos išmokoms pagal pareiškėjos 2015 m. Paraišką už pažeidimus, padarytus 2012–2014 m.

24. Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą Agentūrą išmokėti jai išmokas už 2015 m. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos pažymėtina, kad, vadovaujantis konstituciniu valdžių padalijimo principu, teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, – Agentūros, – kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti išmokų pagal pareiškėjos 2015 m. Paraišką išmokėjimo klausimą, ir teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigoti minėtas išmokas per tam tikrą terminą išmokėti. Todėl šis pareiškėjos reikalavimas negali būti tenkinamas.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs atsakovo Agentūros skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė