2019-03-27 Nr. AB-7586-3-61-3-03035-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1137-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03035-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. balandžio 25 d. pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė gauti papildomą pasimatymą su žmona, nes 2016 m. balandžio 4 d. pareiškėjui buvo skirta drausmine nuobauda. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu pareiškėjas buvo baudžiamas antrą kartą. Pareiškėjas 2017 m. kovo 2 d. kreipėsi dėl trumpalaikio papildomo pasimatymo, tačiau jo negavo. Be to, 2017 m. kovo 21 d. pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda už tai, kad bendravo su kitu nuteistuoju, kurią apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

3. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. pakartotinai kreipėsi dėl dviejų jam priklausančių papildomų ilgalaikių pasimatymų sujungimo ir skyrimo, tačiau Vilniaus PN administracija dėl paskirtos administracinės nuobaudos (draudimo vieną mėnesį pirkti prekių parduotuvėje nesilaikymo) juos skirti atsisakė. Tokiu būdu pareiškėjas buvo nubaustas antrą kartą, kadangi po 4 mėn. neturėjo galimybės gauti priklausomų pasimatymų, kurie nebuvo sujungti. 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN skirti trumpalaikį papildomą pasimatymą, tačiau jis pareiškėjui suteiktas nebuvo. Papildomai nurodė, jog 2017 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl jam priklausančio vaizdo skambučio skyrimo, tačiau jį skirti atsisakė.

4. 2017 m. gegužės 19 d. kreipėsi dėl naudojimosi kompiuteriu laiko pakeitimo, kadangi skirtas laikas sutampa su laiku, skirtu apsilankymui sporto salėje, tačiau laikas nebuvo pakeistas. Perkėlus pareiškėją į kitą būrį, pasikeitė kompiuterio naudojimosi laikas, todėl kas antrą dieną neturėjo galimybės pasivaikščioti kieme bei sporto salėje sportuoti. Dėl minėtų pažeidimų patyrė pažeminimą, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą, pablogėjo jo santykiai su žmona.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas), atsiliepime į skundą, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo teisę per 2 mėn. gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą ir šia teise pasimatyti su artimaisiais giminaičiais pareiškėjas nuolatos naudojosi. Pažymėjo, kad suteikti papildomus ilgalaikius ar trumpalaikius pasimatymus nuteistiesiems buvo pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, bet ne pareiga. Sprendžiant dėl pasimatymo skyrimo, yra atsižvelgiama į prašymą pateikusio nuteistojo asmenybę, jo elgesį laisvės atėmimo metu, požiūrį į padarytą nusikaltimą, prašyme išdėstytus motyvus bei kitų pataisos namų tarnybų nuomonę, pasimatymams skirtų patalpų užimtumą konkrečiu laikotarpiu, taip pat vertinamos ir kitos aplinkybės.

7. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1R-107 (toliau ir – Vidaus tvarkos taisyklės) 124 punktą, pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija yra prilyginamas skambinimui ir kalbėjimui telefonu. Ginčo laikotarpiu internetinė telefonija Vilniaus PN dar nebuvo įdiegta ir turėjo būti diegiama visose laisvės atėmimo vietų įstaigose centralizuotai, pabaigus jai įgyvendinti reikalingus techninio pasirengimo darbus. Be to, Vidaus tvarkos taisyklėse nebuvo imperatyviai nustatyta, kad nuteistiesiems privalėjo būti sudarytos sąlygos naudotis internetine telefonija ir toks bendravimo būdas galėjo būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybe.

8. Akcentavo, kad Vilniaus PN laisvės atėmimo bausmę atlieka didelis skaičius nuteistųjų, patalpų, skirtų naudojimuisi asmeniniais kompiuteriais ar sportui, skaičius yra ribotas, todėl nustatyti grafikai yra optimalūs, siekiant kuo labiau patenkinti nuteistųjų poreikius. Be to, nuteistieji patys susidėlioja prioritetus, kaip jiems išnaudoti dienotvarkėje numatytą laisvalaikį, kuriai iš veiklų skirti daugiau ar mažiau laiko.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. balandžio 25 d., 2016 m. gegužės 30 d., 2016 m. birželio 13 d., 2016 m. birželio 21 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. kovo 2 d., 2017 m. gegužės 5 d., 2017 m. gegužės 15 d. pateikė prašymus Vilniaus PN direktoriui dėl papildomų ilgalaikių ir vieno trumpalaikio pasimatymo su žmona socialiniams ryšiams stiprinti suteikimo. Vilniaus PN, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymuose išdėstytus argumentus, nuteistojo asmenybę, elgesį laisvės atėmimo metu, išnaudotų pareiškėjui priklausančių ir suteiktų pasimatymų datas, skirtas drausmines nuobaudas ir kitas reikšmingas aplinkybes, 2016 m. gegužės 16 d. atsakymu Nr. 42-604(1), 2016 m. birželio 13 d. atsakymu Nr. 42-758(1), 2016 m. liepos 1 d. atsakymu Nr. 42-855(1), 2016 m. liepos 1 d. atsakymu Nr. 42-856(1), 2017 m. kovo 30 d. atsakymu Nr. 42-207(1), 2017 m. gegužės 22 d. atsakymu Nr. 42-570(1) pareiškėjo prašymų dėl papildomų pasimatymų suteikimo netenkino. Pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. gegužės 22 d. atsakymą Nr. 42-570(1) apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Kalėjimų departamentas 2017 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 2S-4281 nurodė, kad laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriui suteikta diskrecijos teisė, bet ne pareiga nuspręsti, ar nuteistajam suteikti papildomą pasimatymą.

11. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnio 7 dalies nuostatoje įtvirtinta pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, o ne pareiga nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti suteikti papildomus trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus, todėl Vilniaus PN direktoriaus atsisakymai pareiškėjui suteikti papildomus ilgalaikius ir trumpalaikį pasimatymą, kurių pareiškėjas neskundė, negalėjo būti traktuojami kaip neteisėti Vilniaus PN pareigūnų veiksmai. Teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl papildomų pasimatymų skyrimo, buvo atsižvelgta į pareiškėjo asmenybę, elgesį laisvės atėmimo metu, išnaudotų pareiškėjui priklausančių ir suteiktų pasimatymų datas, skirtas drausmines nuobaudas ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismo nuomone, toks pareiškėjo elgesio ir kitų reikšmingų aplinkybių vertinimas atitiko BVK 8 straipsnyje įtvirtintą bausmių individualizavimo principą, todėl negalėjo būti vertinamas kaip neteisėtas Vilniaus PN administracijos veiksmas. Be to, pareiškėjo galimybės bendrauti su šeimos nariais nebuvo visiškai apribotos, nes pagal BVK 73 straipsnio 2-4 punktus jis turėjo teisę per 2 mėnesius gauti vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, 2 kartus per savaitę paskambinti telefonu. Atsižvelgęs į byloje esančias Nuteistojo pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos korteles bei Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos korteles, teismas darė išvadą, jog šiomis teisėmis pareiškėjas naudojosi nuolat.

12. Atsižvelgdamas į BVK ir Vidaus taisyklių nuostatas, teismas darė išvadą, kad atsakovas teisės paskambinti internetine telefonija pareiškėjui nesuteikė dėl objektyvių priežasčių. Teisės aktuose nebuvo nustatytas imperatyvus reikalavimas užtikrinti galimybę nuteistiesiems skambinti artimiesiems internetine telefonija. Toks skambinimo būdas buvo alternatyvus, todėl teismo vertinimu, nesant techninių galimybių įgyvendinti nustatytos nuteistųjų teisės skambinti šiuo būdu, pareiškėjui ir negalėjo būti suteikta galimybė paskambinti internetinės telefonijos būdu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN pareigūnų neteisėtus veiksmus.

13. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog Vilniaus PN laisvės atėmimo bausmę atliko didelis skaičius nuteistųjų. Patalpų skirtų naudojimuisi asmeniniais kompiuteriais ar sportui skaičius buvo ribotas, todėl nuteistieji patys susidėliodavo prioritetus, kaip jiems išnaudoti dienotvarkėje skirtą laisvalaikį. Įvertinęs šiuos atsakovo argumentus, teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti naudojimosi kompiuteriu ar sporto sale laiką, kadangi naudojimosi kompiuteriais ir sporto sale grafikai nustatyti visiems nuteistiesiems, jie yra optimalūs, o keisti grafikus pagal nuteistųjų pageidavimus nebuvo galimybės.

14. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmetė kaip nepagrįstą.

III. 15. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytas aplinkybes ir papildomai nurodo, kad Vilniaus PN sprendimai dėl pareiškėjo prašymų skirti papildomų pasimatymų skyrimo nėra motyvuoti, juose nevertinami pareiškėjo prašymuose nurodyti motyvai. Pareiškėjo teigimu, teismas nepateikė nuorodų į bylos medžiagą, kuriomis remdamasis darė išvadą, kad Vilniaus PN sprendimai priimti atsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes.

17. Pareiškėjo nuomone, pagal Vidaus tvarkos taisyklių 124 punktą pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu priskiriamas ir kalbėjimas internetine telefonija. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad „vien teisinio reglamentavimo pasikeitimas, nesant jo įgyvendinimui reikalingų techninių galimybių, nedelsiant negali sukelti įstaigai neigiamų pasekmių“. Pažymi, kad iki apeliacinio skundo pateikimo dar nebuvo galima Vilniaus PN pasinaudoti internetine telefonija. Pareiškėjo teigimu, skiriasi skambinimas telefonu ir skambinimas internetine telefonija, kadangi skambinant internetine telefonija galima matyti žmogaus veidą ir emocijas. Apribojus pareiškėjo teisę skambinti ir kalbėti internetine telefonija, pareiškėjas patyrė sunkius išgyvenimus, ilgesį, nerimą, galvos skausmus, nemigą, depresiją.

18. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, jog Vilniaus PN negali užtikrinti visų nuteistųjų teisių ir laisvių (naudotis kompiuteriu, lankytis sporto salėje ir eiti pasivaikščioti) dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus, paneigia teisinės valstybės principus. Esant per dideliam nuteistųjų skaičiui, Vilniaus PN turėtų kreiptis į atitinkamas institucijas, kad skaičius būtų sumažintas.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurios buvo išdėstytos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Kadangi pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų dėl pirmosios instancijos priimto sprendimo nepagrįstumo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis Vilniaus pataisos namuose, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė.

23. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, kuris teigia, kad dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų patyrė sunkius išgyvenimus, ilgesį, nerimą, galvos skausmus, nemigą, depresiją, todėl jam turėtų būti priteista 10 000 Eur dydžio neturtinė žala.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus(pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus.

26. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Vilniaus PN, priimant sprendimus dėl pareiškėjo prašymų suteikti papildomus pasimatymus, jų nemotyvavo. Kaip matyti iš byloje esančių pateiktų Vilniaus PN 2016 m. gegužės 16 d. atsakymo Nr. 42-604(1), 2016 m. birželio 13 d. atsakymo Nr. 42-758(1), 2016 m. liepos 1 d. atsakymo Nr. 42-855(1), 2016 m. liepos 1 d. atsakymo Nr. 42-856(1), 2017 m. kovo 30 d. atsakymo Nr. 42-207(1), 2017 m. gegužės 22 d. atsakymo Nr. 42-570(1) (b. l. 38, 40, 42, 44, 46, 48), atsakovas sprendimus priėmė, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, elgesį laisvės atėmimo metu, išnaudotų pareiškėjui priklausančių ir suteiktų pasimatymų datas, skirtas drausmines nuobaudas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę, o ne pareigą nuteistiesiems suteikti papildomus trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus. Pažymėtina, kad pareiškėjui buvo skirti teisės aktuose nustatytu dažnumu ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, jam nebuvo ribojamos galimybės palaikyti socialinius ryšius kitu būdu – gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, 2 kartus per savaitę paskambinti telefonu. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Nors pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė nuorodų į bylos medžiagą, vis dėlto iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo matyti, kad sprendime nuorodos yra pateiktos.

27. Dėl pareiškėjo argumento, jog Vilniaus PN privalo suteikti galimybę skambinti internetine telefonija, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas BVK 102 straipsnyje ir Taisyklių 124 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, kad: skambinimas internetinės telefonijos būdu nėra savarankiška nauja teisė, o tik vienas iš teisės skambinti ir kalbėti telefonu realizavimo būdų; Taisyklių 124 punkto lingvistinė ir loginė analizė leidžia spręsti, kad galimybė kalbėti internetine telefonija yra alternatyvi komunikacijos priemonė, t. y. ji yra prilyginama telefoniniams skambučiams; pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti telefonu, o esant galimybėms ir internetine telefonija; aukštesnės teisinės galios teisės aktas – BVK, neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu; toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes (žr. 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1066-525/2018).

28. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė skambinti ir kalbėti telefonu, atsižvelgiant į tai, kokios grupės sąlygomis jis atlieka bausmę. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė skambinti telefonu buvo apribota. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.

29. Pareiškėjas nurodo, kad sutampa laikas, skirtas naudotis kompiuteriu, su laiku, skirtu naudotis sporto sale, tačiau atsakovas 2017 m. birželio 16 d. raštu atsisakė pareiškėjui laiką pakeisti. Pareiškėjas Vilniaus PN 2017 m. birželio 16 d. raštą apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl naudojimosi kompiuteriu laiko, galiojančių teisės aktų pažeidimų nenustatė. Šio sprendimo pareiškėjas teismui neskundė.

30. Pagal BVK 96 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125, 30 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji laisvės atėmimo vietų įstaigose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip tris valandas per parą laisvės atėmimo vietos įstaigos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu metu. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas priklausė 2 būriui ir šiam būriui priskirti nuteistieji gali naudotis asmeniais kompiuteriais darbo dienomis nuo 9 val. 30 min. iki 12 val. 30 min., poilsio ir švenčių dienomis nuo 10 val. 30 min. iki 13 val. 30 min. Sporto sale gali naudotis kasdien nuo 9 val. 30 min. iki 13 val.

31. Atsakovo teigimu, Vilniaus PN laisvės atėmimo bausmę atlieka didelis skaičius nuteistųjų, patalpų skirtų naudojimuisi asmeniniais kompiuteriais ar sportui skaičius yra ribotas, todėl nuteistieji patys susidėlioja prioritetus, kaip jiems išnaudoti dienotvarkėje skirtą laisvalaikį, kuriai iš veiklų ir kiek laiko skirti. Be to, Kalėjimų departamentas 2017 m. liepos 19 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus PN, rekomenduodamas peržiūrėti galiojančius naudojimosi kompiuteriais bei sporto sale laikus, ir, esant galimybei juos pakoreguoti pagal nuteistųjų poreikius. Taigi, nors pareiškėjui galėjo tam tikru metu dubliuotis naudojimosi asmeniniu kompiuteriu ir sporto salės lankymo laikas, vis dėlto pareiškėjo teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu bei lankytis sporto salėje apribota nebuvo. Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kad jis negalėjo naudotis asmeniniu kompiuteriu ar lankytis sporto salėje. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti Vilniaus PN veiksmus neteisėtais.

32. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė