2017-09-11 Nr. AB-16499-3-61-3-00946-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1025-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00946-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ir valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) ir valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Šiaulių regiono keliai“ (toliau – ir Regiono keliai), 66,61 Eur turtinei ir 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad kelio Panevėžys–Šiauliai 42 km dešinėje kelio pusėje stovėjęs kelio ženklas Nr. 329 (ribotas greitis 70 km/val.) 2014 m. birželio 27 d. nebuvo tinkamai įrengtas, t. y. minėtas ženklas buvo įrengtas per daug toli (t. y. 3,35 m) nuo važiuojamosios dalies krašto, todėl jį užstojo sankryžoje stovinčios bei sankryžoje į dešinę (link Panevėžio) judančios transporto priemonės, be to, ženklą matyti trukdė elektros stulpas. Pasak pareiškėjo, visa tai lėmė, kad 2014 m. birželio 27 d. jis negalėjo pamatyti ir nepamatė minėto kelio ženklo. Pareiškėjo teigimu, Kelių direkcija neturėjo priimti naudoti netinkamai (pažeidžiant teisės aktus) įrengto kelio ženklo. Po pareiškėjo skundo teismui padavimo, ženklas buvo nuimtas, tačiau pareiškėjo patirta turtinė ir neturtinė žala nebuvo atlyginta. Šiuo atveju buvo pažeisti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai. Pareiškėjas, neturėdamas galimybės pamatyti minėto ženklo, nesilaikė šio ženklo reikalavimų ir už tai buvo nubaustas administracine nuobauda – 230 Lt (66,61 Eur) bauda. Be to, buvo sumenkinta pareiškėjo reputacija, nes tuo metu jis važiavo ne vienas, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 600 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kelių direkcijos, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad kelio ženklo įrengimas atitiko jo įrengimo metu (t. y. 2010 m. spalio mėn.) galiojusių teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, kad teisės aktų reikalavimai negali būti taikomi „aklai“, t. y. neatsižvelgiant nei į kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nei į protingumo, racionalumo, ekonomiškumo principus. Jei ženklas būtų buvęs įrengtas pagal šiuo metu galiojančias taisykles, jis būtų sudaręs kliūtį, trukdžiusią eismui ir kėlusią pavojų eismo saugumui. Pasak Kelių direkcijos, šiuo metu greičio ribojimo ženklo ginčo vietoje nebėra, nes minėtas kelio ruožas buvo remontuotas, atnaujinta kelio danga, sankryžoje įdiegtos eismo saugumo priemonės, todėl neliko pagrindo riboti greitį iki 70 km/val. Taigi analizuojamoje situacijoje nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp ženklo įrengimo ir pareiškėjo nurodomos žalos. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 6 d., t. y. praleidęs nustatytą terminą. Be to, nei Kelių direkcija, nei Regiono keliai negali atstovauti Lietuvos valstybės, nes tokie įgaliojimai šiems subjektams nesuteikti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Regiono kelių, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad Regiono kelių darbuotojai, išmatavę įvykio vietą, nustatė, jog atstumas nuo važiuojamosios dalies krašto iki ženklo buvo 3,35 m (kitoje atsiliepimo vietoje nurodoma, jog šis atstumas buvo 3,7 m), nuo kelio briaunos (kelkraščio krašto) – 1,35 m, kelkraščio plotis – 2,35 m. Ginčo šioje byloje objektu esantis kelio ženklas buvo pastatytas 2010 m. spalio mėn. Šiuo metu galiojančios taisyklės nenumato reikalavimo, kad ženklų neturi užstoti jokios kliūtys. Būtent todėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme yra įtvirtinta eismo dalyvių pareiga elgtis atsargiai. Dabar galiojančios taisyklės nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti naujai projektuojami ir statomi kelio ženklai. Atsakovo atstovo nuomone, būtent pats pareiškėjas neatsižvelgė į eismo intensyvumą, nesulėtino greičio tam, kad priešais jį važiavęs automobilis pakankamai nutoltų ir nesudarytų kliūčių stebėti eismą bei kelio ženklus, todėl nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo E. Š. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visos trys jai atsirasti būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai ar neveikimas (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.).

Teismas pripažino, kad pareiškėjas su skundu dėl žalos atlyginimo į teismą kreipdamasis 2015 m. vasario 6 d. nepraleido 3 metų senaties termino (CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 1 d.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Regiono keliai ir Kelių direkcija pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktus, numatančius, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus bei privalo organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, keliai skirstomi į valstybinės reikšmės ir vietinės reikšmės kelius. Kelias Nr. A9 Panevėžys–Šiauliai yra įtrauktas į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 (toliau – Kelių sąrašas). Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, o juos valdo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės arba Kelių direkcija, įgaliota minėtos ministerijos. Kelių sąraše nurodyta, kad iš esmės beveik visą kelią Nr. A9 valdo susisiekimo ministerijos įsteigta valstybės įmonė Regiono keliai. Regiono kelių įstatų, patvirtintų Kelių direkcijos 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Įstatai), 11 punkte nustatyta, kad įmonės valdymo organai yra įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, valdyba ir vadovas. Pagal Įstatų 15, 16.4 ir 16.5 punktus, įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, skirianti likusius valdymo organus (vadovą ir valdybos narius) yra Kelių direkcija. Vadovaujantis Įstatų 8 punktu Regiono kelių tikslas yra viešųjų paslaugų teikimas (valstybinės reikšmės kelių techninė priežiūra, Kelių direkcijos nustatytų valstybinės reikšmės kelių darbų (užduočių) atlikimas ir kt.). Įstatų 38 ir 41 punktuose numatyta, kad Kelių direkcijos Regiono keliams perduotas turtas ir Regiono kelių įgytas turtas nuosavybės teise priklauso Kelių direkcijai.

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjas tinkamai nurodė byloje atsakovą ir jo atstovus.

Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 4 ir 19 dalis, kelias – tai inžinerinis statinys, kurio vienas iš elementų yra techninės eismo reguliavimo priemonės inter alia (lot. be kita ko) kelio ženklai.

Byloje nustatyta, kad Regiono kelių Radviliškio kelių tarnyba Kelių direkcijos užsakymu atliko kelio ženklų įrengimo darbus, kurių perdavimas įvyko 2010 m. spalio 29 d. Regiono kelių pateiktais duomenimis, ginčo ženklas buvo pastatytas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos standarto LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“, patvirtinto Lietuvos standartizacijos departamento 1995 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 229 (toliau – LST 1405), reikalavimus.

Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 (toliau – ir Taisyklės), nenumatyta, ar iki jų įsigaliojimo įrengti kelio ženklai turėtų būti perstatyti, atsižvelgiant į pasikeitusius ženklų įrengimo reikalavimus. Taisyklėse taip pat nenumatyta, kad jose įtvirtinti reikalavimai yra taikomi tik po šių Taisyklių įsigaliojimo naujai įrengiamiems kelio ženklams. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Taisyklės įsigaliojo 2012 m. gegužės 1 d., t. y. jose nebuvo numatytas pereinamasis laikotarpis. Be to, Taisyklės nenumato imperatyvaus reikalavimo įvertinti visų iki Taisyklių įsigaliojimo pastatytų kelio ženklų įrengimo atitikties Taisyklių nuostatoms. Remdamasis tuo teismas padarė išvadą, kad įsigaliojus Taisyklėms, ginčo ženklas galėjo, bet nebūtinai turėjo būti iš naujo įrengtas.

Pareiškėjas valstybės valdžios institucijų neteisėtus veiksmus sieja iš esmės tik su aplinkybe, kad ginčo kelio ženklas buvo įrengtas pernelyg toli nuo kelio, todėl jį užstojo krovininis automobilis, tuo metu buvęs tarp ginčo ženklo ir pareiškėjo vairuojamo automobilio.

LST 1405 3.1.7 punkte nurodyta, kad statant ženklus šalia kelio, atstumas nuo kelio važiuojamosios dalies krašto, o kai yra kelkraštis, nuo kelio briaunos iki artimesniojo ženklo krašto turi būti 0,5–2,0 m. Byloje esančios kelio nuotraukos patvirtina, jog kelias Nr. A9 yra su kelkraščiu, todėl ginčo ženklas turėjo būti įrengiamas 0,5–2,0 m atstumu nuo kelio briaunos. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kelio briauna – tai kelkraščio ir žemės sankasos šlaito plokštumų susikirtimo linija. Žemės sankasa – tai grunto statinys, kurį sudaro pylimai ir iškasos (Statybos taisyklių ST 18871063.06:2004 „Automobilių kelių žemės sankasos įrengimas“ 15.2 punktas). Teismas sutiko su Regiono kelių pozicija, kad kelkraščio ir žemės sankasos susikirtimo linija iš esmės ir yra dešinysis kelkraščio kraštas, t. y. kelio briauna Kelių įstatymo prasme. Regiono keliai atsiliepime nurodė, kad ginčo ženklas nuo kelkraščio dešiniojo krašto buvo nutolęs 1,35 m atstumu. Regiono keliai pateikė nuotrauką su joje pažymėtais išmatavimais. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad matavimas turėjo būti atliktas nuo kelio briaunos iki artimesniojo (šiuo atveju – kairiojo) ženklo krašto, o ne iki ginčo ženklo atramos vidurio. Tai reiškia, kad minėtas atstumas buvo dar šiek tiek mažesnis nei 1,35 metrai. Remiantis tuo prieita išvados, kad ženklas nebuvo nutolęs nuo kelio briaunos labiau, nei maksimaliai leidžiama 2 metrų riba. Kitą vertus, ženklą pastačius taip, kad jo pastatymas atitiktų šiuo metu galiojančių Taisyklių 24 punkto, numatančio, kad ženklas turi būti statomas ne toliau nei 2 metrai nuo važiuojamosios dalies krašto, reikalavimus, būtų sukelta grėsmė eismo dalyvių saugumui, nes šis ženklas stovėtų kelkraštyje. Tokiu atveju perstatant ženklą, reikėtų atlikti ir kitų kelio elementų rekonstrukcijos darbus.

Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat nurodė, kad LST 1405 2.1 ir 2.2 punktai numato reikalavimą kelio ženklus įrengti taip, kad jie būtų gerai matomi tiems, kuriems yra skirti. Pareiškėjas teigė, kad ginčo ženklą trukdo matyti elektros stulpas. Bylos duomenimis nustatyta, kad šis ženklas stovėjo dar prieš elektros stulpą. Tai patvirtina ir paties pareiškėjo teismui pateikta nuotrauka, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su minėta aplinkybe, atmesti kaip nepagrįsti.

Vertinant pareiškėjo teiginius, kad ginčo ženklo buvo neįmanoma matyti, nes jį užstojo krovininis automobilis, tikslinga įvertinti ženklo pastatymo aukštį. LST 1405 3.1.8 punkte numatyta, kad ne gyvenvietėse ženklų pastatymo aukštis (kai ženklas yra šalia važiuojamosios dalies) turi būti 1,5–2,2 m. Ženklų pastatymo aukščiu yra laikomas atstumas nuo važiuojamosios dalies krašto iki ženklo apatinio krašto. Pareiškėjas teismui nenurodė, kad ginčo ženklo pastatymo aukštis nebuvo tinkamas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ženklo pastatymo aukštis neatitiko nustatytų reikalavimų, todėl nei Kelių direkcija, nei Regiono keliai į tai neatsikirto. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių LST 1405 3.1.8 punkto pažeidimą. Teismas taip pat sutiko su Regiono kelių argumentu, kad objektyviai neįmanoma pastatyti kelio ženklo taip, kad niekas niekada jo negalėtų užstoti. Faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėjo nepastebėti ginčo ženklo per se (lot. pats savaime) nereiškia, kad šis ženklas buvo įrengtas netinkamai, t. y. pažeidžiant jo įrengimui taikomus reikalavimus. Ginčo ženklo įrengimo pažeidimai nebuvo nustatyti ir Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-60-116/2015.

Pareiškėjas skunde teigė, kad po skundo padavimo ženklas buvo pašalintas. Bylos medžiaga patvirtina, kad kelio Nr. A9 ruožo, kuriame buvo įrengtas ginčo ženklas, asfalto dangos paprastojo remonto atlikimo darbai buvo pradėti 2015 m. rugsėjo mėnesį (t. y. jau po pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl žalos atlyginimo). Kelio rekonstrukcijos plane pažymėta, kad ginčo ženklą planuojama demontuoti, tačiau minėtame plane ranka įrašyta pastaba „papildomas kelio ženklas Nr. 329“ (t. y. ribotas greitis 70 km/val.), o objekto sutvarkymo ir kitų papildomų darbų žiniaraštyje numatyta, kad minėtas ženklas dešinėje kelio pusėje turėjo būti iš naujo įrengtas dar iki 2015 m. gruodžio 23 d. Byloje esantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. vasario 21 d. įsakymas Nr. 1P-(1.3)-55 patvirtina, kad minėto kelio ruožo rekonstrukcijos darbai buvo numatyti jau 2014 m. vasario mėnesį (taigi dar iki pareiškėjo pažeidimo padarymo), todėl negalima pripažinti, jog šie darbai buvo inicijuoti pareiškėjo.

Nenustačius valstybės viešosios atsakomybės esminės sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų – E. Š. skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas E. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, bei priteisti teismo išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors Taisyklėse nenumatyta, kad iki jų įsigaliojimo įrengti kelio ženklai turėtų būti perstatyti atsižvelgiant į pasikeitusius ženklų įrengimo reikalavimus, tačiau tokią pareigą nustato Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalis 2 punktas, įtvirtinantis reikalavimą organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. įstatymas nustato atsakovo atstovų pareigą užtikrinti, kad kelio ženklai atitiktų aktualius teisės aktų reikalavimus. Todėl teismo išvada, kad įsigaliojus Taisyklėms, ginčo ženklas galėjo, bet nebūtinai turėjo būti iš naujo įrengtas, prieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktui.

2. Atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjas visų pirma sieja su įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymu. Konkrečiu atveju atsakovo atstovai neužtikrino, kad ginčo kelio ženklas būtų įrengtas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ir vairuotojui būtų gerai matomas. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, kelio briauna – tai kelkraščio ir žemės sankasos šlaito plokštumų susikirtimo linija. Žemės sankasa – tai grunto statinys, kurį sudaro pylimai ir iškasos (Statybos taisyklių ST 18871063.06:2004 „Automobilių kelių žemės sankasos įrengimas“ 15.2 p.). Taigi teisės aktai nesutapatina kelkraščio ribų ir kelio briaunos sąvokų. Ženklas įvykio metu stovėjo nesilaikant galiojančių norminių teisės aktų. Net ir jį matant, galima manyti, kad ženklas skirtas transporto priemonės, kurios juda lėtėjimo greitėjimo juosta. Ženklas turėjo būti dubliuojamas kairėje kelio pusėje.

3. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo atstovo argumento, kad ginčo kelio ženklas net ir jo pastatymo metu neatitiko LST 1405 3.14 punkto, nustatančio, kad ženklai turi būti dubliuojami, kai dėl plačios važiuojamosios dalies, intensyvaus eismo arba dėl kitų priežasčių pagrindiniai ženklai nepakankamai gerai matomi arba ne laiku pastebimi tų eismo dalyvių, kuriems jie skirti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Regiono kelių, prieštarauja pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinimui.

Paaiškina, kad net pripažinus, jog anksčiau pastatyti kelio ženklai įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui turėjo būti perstatyti, šiuo atveju reikėtų spręsti, ar būtent 1,7 metrų nuokrypis lėmė tai, kad apeliantas nepamatė kelio ženklo. Ženklų statymo reikalavimų teisinio reglamentavimo pasikeitimas automatiškai nereiškia, kad pagal ankstesnius reikalavimus pastatytų kelio ženklų nebuvo įmanoma pastebėti. Taigi tokiu atveju reikėtų nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškėjo administracinės atsakomybės klausimas, įsiteisėjusiu nutarimu pripažinta, kad ženklas buvo nesunkiai matomas ir jokios kliūtys jo neužstojo. Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje yra paaiškinta, kad kelio briauna – kelkraščio ir žemės sankasos šlaito plokštumų susikirtimo linija, kas reiškia, jog atskaitos taškas, nuo kurio turi būti statomas kelio ženklas, yra dešiniau nei kelkraštis. Regiono keliai pažymi, kad LST 3.1.4 punktas įpareigoja įrengti dubliuojančius kelio ženklus tik tada, kai pagrindiniai ženklai nepakankamai gerai matomi arba ne laiku pastebimi tų eismo dalyvių, kuriems jie skirti. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad ginčo ženklas nepakankamai gerai matomas. Priešingai, nuotraukos patvirtina, kad ženklas matomas puikiai net iš didesnio atstumo, nei reikalauja teisės aktai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kelių direkcijos, prieštarauja pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinimui.

Paaiškina, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomas lex retro non agit principas (lot. įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Kelių direkcija pažymi, kad ginčijamas kelio ženklas buvo pašalintas ne dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo, o pabaigus kelio ruožo 41,7–42,7 km remonto darbus (atnaujinus kelio dangą ir sankryžoje įdiegus eismo saugumo priemones neliko pagrindo riboti greitį iki 70 km/val). Faktinės aplinkybės, atsakovo atstovo nuomone, patvirtina, kad žalą pareiškėjui sukėlė ne Kelių direkcijos ir Regiono kelių veiksmai, o lėmė jo paties neatsargus elgesys, pasireiškęs nustatyto greičio viršijimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).

Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003). Tačiau tai neleidžia teigti, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje neturi būti atlyginama. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis CK 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra pripažįstama (pvz., 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-751/2007, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011). Tačiau žala atlyginama tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

Vienas iš atsakomybės elementų – neteisėti veiksmai. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pareiškėjas žalą kildina iš jo manymu netinkamai įrengto kelyje Panevėžys–Šiauliai 42 km kelio ženklo Nr. 329 (ribotas greitis 70 km/val), kurio jam 2014 m. birželio 27 d. nepastebėjus už greičio viršijimą buvo paskirta administracinė nuobauda 230 Lt (66,61 Eur) (Administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 4). Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad minėtas ženklas Nr. 329 buvo įrengtas pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, nes jis buvo blogai matomas. Pareiškėjo skundas dėl paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo buvo nagrinėjamas Šiaulių apylinkės teisme bei Šiaulių apygardos teisme. Pareiškėjas skunde Šiaulių apylinkės teismui 2014 m. liepos 29 d. prašydamas panaikinti nutarimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo ginčijo kelio ženklo įrengimo teisėtumą. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi grąžino E. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, nurodęs, kad teismui pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų, jog kelio ženklas yra įrengtas pagal norminius aktus. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi, patikrinęs byloje esančius įrodymus, apklausęs liudytojus, nutarė E. Š. skundo netenkinti (Administracinio teisės pažeidimo byla b. l. 65–69). Pareiškėjas savo 2015 m. sausio 19 d. skunde Šiaulių apygardos teismui nurodė, kad ženklas Nr. 329 „Ribotas greitis“ nebuvo įrengtas taip, kad būtų visada gerai matomas ir jo neužstotų jokios kliūtys – judančios transporto priemonės (Administracinio teisės pažeidimo byla b. l. 76). Šiaulių apygardos teismas 2015 m. vasario 10 d. nutartimi apeliacinio skundo netenkino (Administracinio teisės pažeidimo byla b. l. 89–95). Taigi, nurodytuose teismuose, vertinant pareiškėjui už greičio viršijimą paskirtos administracinės nuobaudos teisėtumą, pagrindinis nagrinėjamas klausimas buvo – galimumas matyti, laiku pastebėti minėtą kelio ženklą Nr. 329. Pareiškėjas neįrodė, kad ginčo ženklas nepakankamai gerai matomas, negalima buvo jo laiku pastebėti. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartis yra įsiteisėjusi.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas E. Š. kelia tą patį klausimą – kai dėl plačios važiuojamosios dalies, intensyvaus eismo arba dėl kitų priežasčių pagrindiniai ženklai nepakankamai gerai matomi arba ne laiku pastebimi tų eismo dalyvių, kuriems jie skirti, jie turi būti dubliuojami. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, nebuvo įrodyta, kad ženklas Nr. 329 buvo blogai matomas, nebuvo galima jo laiku pastebėti, nekyla už kelio priežiūrą atsakingai valstybės institucijai ir pareiga dubliuoti kelio ženklą. Nenustačius valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė kilti negali. Apeliantas šioje byloje iš esmės dar kartą kvestionuoja paskirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tuo pačiu pagrindu – negalimumo laiku pastebėti, matyti kelio ženklą, t. y. aplinkybėmis, kurios jau ištirtos.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustačius būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti – pareigūnų neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas. Iš apelianto 2017 m. rugpjūčio 29 d. gautą prašymą prijungti papildomus įrodymus, atsisakyti priimti, nes administracinio teisės pažeidimo byloje nurodomos aplinkybės jau yra nustatytos.

Įvertinusi visas byloje esančias faktines aplinkybes ir vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė