2023-12-20 Nr. AB-22455-3-62-3-01640-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1727-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01640-2022-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Beatos Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. V. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, ir VMI), 448,95 Eur turtinės žalos atlyginimą ir išlaidas, susijusias su šia administracine byla (pirmosios instancijos teisme ribos nustatytos pareiškėjos reikalavimu, priimtu 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi).

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja turi banko sąskaitą, į kurią gauna pensiją ir vienišo asmens išmokas. Taip pat pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pripažįsta, kad ji turi pareigą mokėti žemės mokestį, tačiau žemės mokesčio deklaracijoje už 2021 metus buvo nurodyta, jog bendra mokėtina suma yra 3 225,92 Eur, o ranka deklaracijoje buvo įrašyta 3 091,98 Eur suma.

2.2. VMI 2022 sausio 10 d. nurodė nurašyti iš pareiškėjos sąskaitų 2 891,85 Eur mokestinę nepriemoką. Minėtas nurodymas yra negaliojantis, nes jis nepasirašytas, be spaudo, be to, teisės aktai neleidžia išieškoti iš pensijų ir kitokių išmokų.

2.3. VMI atsisako grąžinti pareiškėjai nepagrįstai nuskaitytą 448,95 Eur sumą, nuimti areštą nuo banko sąskaitos ir atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo. Valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Valstybės pareiga taip pat yra užtikrinti reikiamą valstybės pareigūnų kvalifikaciją, kad dėl nekvalifikuotų pareigūnų veiksmų nebūtų padaroma žalos kitiems asmenims.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėja VMI 2022 m. rugsėjo 19 d. duomenimis biudžetui skolinga 3 123,66 Eur, iš jų: 2 764,12 Eur žemės mokesčio ir 135,25 Eur šio mokesčio delspinigių, 220,00 Eur administracinių baudų ir 4,29 Eur pagal Lietuvos institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Žemės mokestis už 2021 metus yra 2 269,00 Eur.

4.2. VMI 2019 m. gruodžio 16 d. gavo pareiškėjos prašymą dėl žemės mokesčio sumokėjimo atidėjimo, į kurį 2019 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. RNA-31840 informavo pareiškėją, kad 2019 m. gruodžio 19 d. yra priimtas sprendimas Nr. (23.24-08) 327-18852 atidėti 400,70 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą iki 2020 m. gruodžio 25 d. VMI 2019 m. gruodžio 19 d. sudarė su pareiškėja mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)327-18853, kuria pareiškėja įsipareigojo mokėti mokestinę nepriemoką prie mokestinės paskolos sutarties sudarytą mokestinės nepriemokos ir palūkanų sumokėjimo grafiką. Kadangi mokestinė nepriemoka nebuvo mokama atsakovo atstovas 2021 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. (23.24-08)327-4712 nutraukti mokestinės paskolos sutartį.

4.3. VMI 2022 m. sausio 10 d. priėmė nurodymą Nr. (23.31-08) 467-6768 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) (toliau – ir Nurodymas) dėl 2 891,85 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo. Vykdant šį Nurodymą iš pareiškėjos sąskaitos buvo nurašyta 448,95 Eur (2022 m. sausio 21 d. nurašyta 124,30 Eur, 2022 m. vasario 22 d. nurašyta 62,00 Eur, 2022 m. kovo 22 d. nurašyta 61,31 Eur, 2022 m. balandžio 21 d. nurašyta 62,18 Eur, 2022 m. gegužės 20 d. nurašyta 62,18 Eur, 2022 m. birželio 21 d. nurašyta 76,98 Eur).

4.4. Pareiškėjos susidariusi mokestinė nepriemoka yra galiojanti, jos apskaičiavimas nėra apskųstas. VMI yra įgijusi teisę išieškoti nesumokėtą mokestinę nepriemoką. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 737 straipsnio 4 punkte įtvirtintos nuostatos, kad išieškojimui iš pensijos taikomos išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės, galima išskaityti 70 procentų pajamų, o pagal CPK 739 straipsnio 1 dalies 2 punktą iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, išskaityti leidžiama 20 procentų gautų pajamų. VMI atlikusi pareiškėjos banko sąskaitos išrašo analizę, nustatė, kad iš pareiškėjos banko sąskaitos išieškota 85,17 Eur per daug pagal CPK įtvirtintas nuostatas, todėl 2022 m. spalio 3 d. grąžino į pareiškėjos sąskaitą 85,17 Eur.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. vasario 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjos A. V. skundą.

6. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) esantys sklypai yra įtraukti į 2021 metų netvarkomų žemės sklypų Alytaus miesto teritorijoje sąrašą, patvirtintą Alytaus miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2021 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. DV-979 „Dėl 2021 metų netvarkomų žemės sklypų Alytaus miesto teritorijoje sąrašo patvirtinimo“.

7. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu nustatė, jog 2021 m. lapkričio 30 d. pareiškėja buvo informuota apie nesumokėtus žemės mokesčius už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Pranešime buvo pateikta informacija, kad nesumokėjus pranešime nurodytos skolos per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo datos, VMI inicijuos mokestinės skolos priverstinį išieškojimą.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėja laiku ir tiksliai mokestinę prievolę neįvykdė, todėl VMI priėmė Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Paminėtas Nurodymas buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, MAĮ 105 straipsniu, MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismas vertino, kad Nurodymas pareiškėjai sukūrė teises ir pareigas mokestinių teisinių santykių srityje. Nurodyme buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau jis nebuvo apskųstas. Vykdant šį Nurodymą iš pareiškėjos sąskaitos buvo nurašyta 448,95 Eur (2022 m. sausio 21 d. nurašyta 124,30 Eur, 2022 m. vasario 22 d. nurašyta 62,00 Eur, 2022 m. kovo 22 d. nurašyta 61,31 Eur, 2022 m. balandžio 21 d. nurašyta 62,18 Eur, 2022 m. gegužės 20 d. nurašyta 62,18 Eur, 2022 m. birželio 21 d. nurašyta 76,98 Eur).

9. Teismas atmetė pareiškėjos teiginį, kad negalimas išieškojimas iš socialinio draudimo senatvės pensijos, nes tokio išieškojimo negalimumo CPK 739 straipsnis nenumato. Teismas nustatė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos duomenis pareiškėja gavo vienišo asmens išmokas, tačiau vertino, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad Nurodymo pagrindu iš pareiškėjos banko sąskaitos buvo išieškotos sumos, kurios jai priklausė kaip vienišo asmens išmoka, kuri pagal CPK 739 straipsnio 10 punktą neišieškoma.

10. Teismas sprendė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, kad 2022 m. balandžio 14 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 467-85008, kuriuo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos turto 2740,80 Eur žemės mokesčio. Siekdama išvengti dvigubo išieškojimo VMI 2022 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-132968 pripažino netekusiu galios 2022 m. sausio 10 d. Nurodymą Nr. (23.31-08) 467-6768 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl VMI 2022 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-85008 bei 2022 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-132968 teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Nurodymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Nurodymas priimtas remiantis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, jame nurodytas jo priėmimo teisinis reglamentavimas, apskundimo tvarka. Taigi, vien tik pareiškėjos nesutikimas su Nurodymu nedaro jo neišsamiu, nemotyvuotu ar neteisėtu. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad būtų buvę atlikti veiksmai, pažeidžiantys pareiškėjos (mokesčio mokėtojos) teises.

12. Teismas taip pat nustatė, kad VMI teikė pareiškėjai informaciją apie nesumokėtus mokesčius, žemės mokesčio perskaičiavimą (sumažinimą) ir atleidimą nuo mokesčio, mokesčio mokėtojo teises.

13. Pasisakydamas dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog Nurodymas yra neteisėtas (negaliojantis), nes nepasirašytas, be spaudo, teismas pažymėjo, kad Nurodymo forma patvirtinta VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 (nauja redakcija nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d.) ir tai nesudaro pagrindo netaikyti mokestinės prievolės išieškojimo ir tuo pačiu neleidžia konstatuoti Nurodymo neteisėtumo.

14. Apibendrindamas teismas sprendė, kad nenustatė neteisėtų VMI veiksmų, patirtos turtinės žalos fakto ir priežastinio ryšio, todėl pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė.

III. 15. Pareiškėja A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde ir papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad skunde pirmosios instancijos teismui reikalavo ne tik turtinės žalos, bet ir neturtinės. Pareiškėją turėjo atstovauti advokatas, tokiu atveju reikalaujama suma būtų priteista arba byla būtų perduota prokuratūrai, tačiau jai nesudaryta galimybė naudotis advokato pagalba. Anot pareiškėjos, byla turi politinių motyvų, atsakovo nurodomi įstatymai yra lobistiniai, neteisėti. Nuo 2022 m. liepos mėnesio nėra jokio dokumento pagal kurį būtų galima nurašyti pinigus iš pareiškėjos, tačiau nuskaitymai buvo atliekami ir po 2022 m. birželio. Antstolė, Sodros bei VMI darbuotojai yra suinteresuoti pasisavinti pareiškėjos lėšas. Be kita ko, pareiškėja turėjo teisminį ginčą su antstole ir jį laimėjo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus, kodėl negali būti taikomi atsakovo nurodomi teisės aktai. Išieškomas žemės mokestis buvo paskaičiuotas neteisingai. 2022 m. žemės mokesčio deklaracijos duomenys yra neteisingi. Be kita ko, pareiškėja prašė atleisti ją nuo žemės mokesčio. Pareiškėja paaiškina, kad turi problemų su žemės sklypų pardavimu, nušienavimu. Be to, pareiškėjos pensija yra sumažinta nepagrįstai. Pareiškėja prašė teismo grąžinti sumokėtą žemės mokestį (16 476,23 Lt) ir atsakovo atstovas šių argumentų neginčijo. Atsakovo atstovas, nors pareiškėja prašė, nepateikė į bylą duomenų apie tai, kiek žemės sklypų savininkų moka kaip ji, bei kiek yra nutrauktų ir sudarytų paskolos sutarčių. Teismas į šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes neatkreipė dėmesio. Iš pareiškėjos nepagrįstai reikalaujama baudų už administracinius nusižengimus (197,78 Eur), kurių ji nepadarė, bei 4,29 Eur pagal Kauno apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą.

17. Atsakovo atstovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas pakartojo argumentus nurodytus pirmosios instancijos teismui. Taip pat VMI nurodė, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė daugiau aplinkybių, argumentų, savo išvadų, tačiau jie nėra esminiai nagrinėjant šią administracinę bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žalos pareiškėjai atlyginimo, kurią ji kildino iš neteisėtų VMI veiksmų nuskaitant lėšas (448,95 Eur) nuo pareiškėjos banko sąskaitos.

19. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad skundu pirmosios instancijos teismo prašė ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos, tačiau pažymėtina, kad ginčo ribos apibrėžtos Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, kurioje nutarta priimti pareiškėjos skundą dalyje dėl 448,95 Eur turtinės žalos atlyginimo, kitą skundo dalį laikyti nepaduota. Byloje nėra duomenų, kad minėta nutartis būtų apskųsta ir panaikinta.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą (priimtų reikalavimų dalyje) atmetė, įvertinęs, kad byloje nenustatyta VMI neteisėtų veiksmų, patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo pareiškėjos nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą bei įvertino bylos medžiagą ir aktualų teisinį reglamentavimą. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundo argumentai yra atmetami. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinį skundą iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skundo bei apeliacinio skundo bei rašytinių paaiškinimų argumentus, atsakovo atsikirtimus į juos, byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti VMI neteisėtų veiksmų, todėl konstatuotina, kad nenustatyta būtinoji sąlyga kilti viešajai deliktinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Nenustačius šios būtinosios sąlygos, nėra pagrindo nagrinėti ir vertinti kitas būtinąsias sąlygas – žalą ir priežastinį ryšį.

26. Pareiškėja VMI neteisėtus veiksmus iš esmės kildina iš priimto Nurodymo nurašyti lėšas nuo pareiškėjos banko sąskaitos. Pareiškėja mano, kad lėšos nurašytos nepagrįstai. Kaip matyti iš bylos duomenų VMI 2022 m. sausio 10 d. priėmė nurodymą Nr. (23.31-08) 467-6768 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) (Nurodymas) dėl 2 891,85 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo. Vykdant šį Nurodymą iš pareiškėjos sąskaitos buvo nurašyta 448,95 Eur (2022 m. sausio 21 d. nurašyta 124,30 Eur, 2022 m. vasario 22 d. nurašyta 62,00 Eur, 2022 m. kovo 22 d. nurašyta 61,31 Eur, 2022 m. balandžio 21 d. nurašyta 62,18 Eur, 2022 m. gegužės 20 d. nurašyta 62,18 Eur, 2022 m. birželio 21 d. nurašyta 76,98 Eur). Pareiškėjai susidariusi mokestinė nepriemoka yra galiojanti, byloje nėra duomenų (jų nenurodė ir pareiškėja), kad mokestinės nepriemokos apskaičiavimas būtų apskųstas, todėl pareiškėjos argumentai susiję su žemės mokesčio paskaičiavimo ir kitais mokestinės nepriemokos paskaičiavimo nepagrįstumo aspektais, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad 2022 m. balandžio 14 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.31-08) 467-85008, kuriuo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos turto 2 740,80 Eur žemės mokesčio. Siekdama išvengti dvigubo išieškojimo VMI 2022 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-132968 pripažino netekusiu galios 2022 m. sausio 10 d. Nurodymą Nr. (23.31-08) 467-6768 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Byloje nėra ginčo dėl VMI 2022 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-85008 bei 2022 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-132968 teisėtumo ir pagrįstumo.

27. MAĮ (2019 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XIII-2733 redakcija) 33 straipsnio 8 punktas nustato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas, MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalis – mokesčių administratorius teisę išieškoti mokestinę nepriemoką įgyja kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos, MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte – mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų). Šis nurodymas vykdomas MAĮ 63 straipsnyje nustatyta tvarka.

28. Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nenustatė, kad VMI veiksmai atliekant piniginių lėšų nuskaitymus nuo pareiškėjos banko sąskaitos pažeistų teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjos teiginiai, kad nagrinėjamu atveju aptartas reguliavimas (nurodytas nutarties 27 p.) neturėtų būti taikomas nėra teisiškai argumentuoti.

29. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjos argumentų, kad nagrinėjamu atveju negali būti išskaitytos sumos ir jos pensijos ir vienišo asmens išmokos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas CPK 739 straipsnis nenumato draudimo išieškoti iš socialinio draudimo senatvės pensijos, kita vertus pareiškėja nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad šios nutarties 25 punkte nurodytos ir iš pareiškėjos išskaitytos sumos buvo išskaitytos būtent iš vienišo asmens išmokų, iš kurių draudžiama išieškoti CPK 739 straipsnio 10 punkto pagrindu.

30. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl jos turtinės padėties jai nėra prieinama teisinė pagalba, nes, jos nuomone, šioje byloje turėjo atstovauti advokatas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad be abstrakčių teiginių apie teisinės pagalbos neprieinamumą pareiškėja nepateikė jokių byloje konkrečių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad nagrinėjamos bylos kontekste kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl minėtos teisinės pagalbos suteikimo ir ši pagalba buvo nepagrįstai atsisakyta suteikti bei tokiu būdu buvo apribotos pareiškėjos teisės.

31. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus dėl antstolės, VMI bei Sodros darbuotojų (tarnautojų) suinteresuotumo, korupcijos ir pan. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl valstybės tarnautojų ir pareigūnų suinteresuotumo, kurie turi reikšmę nagrinėjant ginčą, turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių suinteresuotumo įrodymų. Valstybės tarnautojų ir pareigūnų viešojo administravimo funkcijų vykdymas, kuris nagrinėjamu atveju pareiškėjai sukelia neigiamas pasekmes (nuskaitomos lėšos nuo pareiškėjos banko sąskaitos), savaime nereiškia, jog šie tarnautojai ir pareigūnai buvo šališki ar neobjektyvūs. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti.

32. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertino tam tikrų bylos aplinkybių ar nenagrinėjo pareiškėjos skundo argumentų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.), aiškinant ABTĮ normas, ne kartą pažymėta, kad teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento; įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo priteisti jai iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nustatytų aplinkybių, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Beata Martišienė

Dainius Raižys