N-438-1016-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N438-1016/2012

Teisminio proceso Nr. 4-63-3-00048-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 42.22

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipdėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties A. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius 2010 m. sausio 15 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, jog UAB „Femira“, kurios direktorius yra A. Č., užsiima atliekų tvarkymo veikla Slengių k., Sendvario sen., Klaipėdos raj., neturėdama teisės užsiimti tokia veikla, t.y. neturėdama taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimo, ir yra neįregistruota atliekas tvarkančių įmonių registre. Administracinio teisės pažeidimo protokole A. Č. buvo pareikštas kaltinimas, jog tokiais veiksmais jis pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies, Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 8.1, 9 punktuose, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių (pakeistų 2008 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-80) 2 priedo 8, 9 punktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros (toliau – ir Institucija) 2010 m. sausio 29 d. nutarimu A. Č. buvo pripažintas kaltu padaręs ATPK 512 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir jam paskirta 2250 litų bauda. Nutarime nurodyta, jog atliekų gavimą patvirtina Europos parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1013/2006 direktyvos VII priedo nurodytos formos dokumentai (Annex VII) su bendrovės UAB „Femira“ direktoriaus parašu.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. Č. skundu prašė Institucijos nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Skunde A. Č. neigė padaręs teisės pažeidimą, skundo reikalavimą grindė tuo, jog UAB „Femira“ į Lietuvos Respubliką įvežė ir sandėliavo ne atliekas, o statybinę medžiagą - asfalto užpildą. Teigė, jog asfalto užpildas yra prekė, kuri skirta tolimesniam naudojimui. Akcentavo, jog išduotas sertifikatas patvirtina, kad statybinė medžiaga atitinka ES standartų reikalavimus, kurie yra privalomi kelių mineralinės medžiagos nesurištiems ir surištiems mišiniams, naudojamiems inžinieriniams statiniams ir keliams tiesti. A. Č. teigimu, statybos produkcijos sertifikavimo centro pažyma patvirtina, kad asfalto granulės yra statybinė medžiaga, o ne atlieka. Pažymėjo, kad Olandijos kompetentinga institucija prieš išsiunčiant krovinį iš Olandijos į Lietuvą nepateikė Lietuvos kompetentingai institucijai nustatytos formos pranešimo, kuris turėjo būti pateiktas, jeigu būtų gabenamos atliekos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr.1310/2006 nuostatas. Argumentavo, jog nepadarė nei vieno teisės akto pažeidimo, susijusio su atliekų tvarkymu, kurie nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokole.

Institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priėmusi skundžiamą nutarimą, – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas – atsiliepimu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą grindė tuo, jog A. Č. kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais, administracinė nuobauda jam paskirta vadovaujantis nuobaudų skyrimo taisyklėmis, nutarimą priėmė pareigūnas, turintis įgalinimus tai daryti.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. grudžio 12 d. nutartimi nepatenkino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. Č. skundo ir paliko nepakeistą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos rajono agentūros 2011 m. sausio 29 d nutarimą, kuriuo A. Č. pagal ATPK 512 straipsnio 2 dalį paskirta 2250 litų bauda.

Teismas konstatavo, jog ginčas kilo iš esmės dėl to, jog A. Č. nesutiko, kad įmonės gautos ir sandėliuotos medžiagos yra atliekos, todėl įmonei buvo reikalinga turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimą. Nagrinėjamoje byloje A. Č. argumentavo, kad sandėliuojamos medžiagos yra sertifikuota statybinė kelių tiesimo medžiaga – asfalto užpildas (asfalto granuliatas), kuris gaunamas tiesiogiai iš šios medžiagos gamintojo Olandijoje. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d nutartyje administracinėje byloje Nr. N62-1238/2011 buvo nurodyta, jog ginčo atveju būtina ištirti, ar sandėliuojamas produktas bus naudojamas tolimesniame procese, t. y. bendrovės ketinimai dėl medžiagos tolesnio realaus panaudojimo, taip pat tikslinama aplinkybė dėl atvežtų granulių perdirbimo būtinybės.

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. D1-461 buvo patvirtinta Atliekas tvarkančių įmonių registravimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kuri nustatė atliekas surenkančių, vežančių, saugančių, apdorojančių, naudojančių bei šalinančių įmonių įregistravimo, perregistravimo bei išregistravimo tvarką atliekas tvarkančių įmonių registre (toliau – ir Registras), klaidingų duomenų taisymą šiame Registre, duomenų (informacijos) apie įmones teikimą ir skelbimą. Instrukcijos 5 punkte buvo nustatyta, kad Registre registruojamos įmonės, kurios turi registruotis vadovaujantis Atliekų tvarkymo taisyklių 8 punktu. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 8 punktą įmonės turi registruotis Registre, jeigu: 8.1. užsiima atliekų surinkimo, vežimo (įskaitant importą ir eksportą), apdorojimo, naudojimo, šalinimo veikla, nurodyta Taisyklių 5 priede; 8.2. saugo savo pagamintas pavojingas atliekas ilgiau kaip tris mėnesius, o nepavojingas – ilgiau kaip vienerius metus jų susidarymo vietoje iki jų surinkimo.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atliekas tvarkančių įmonių registro duomenimis, UAB „Femira“ pirmą kartą šiame registre registruota 2009 m. gruodžio 22 d., o 2010 m. balandžio 29 d. registracija panaikinta, nes įmonės veikla neatitiko aplinkosauginių reikalavimų. Iš ANEX VII dokumentų matyti, jog ginčo medžiagą UAB „Femira“ gabeno laivais. Šiuose dokumentuose krovinio pakrovimo (faktinė vežimo) data nurodyta 2009 m. gruodžio 19 d., 2009 m. gruodžio 18 d., 2009 m. gruodžio 16 d., 2009 m. gruodžio 12 d., 2009 m. gruodžio 9 d., 2009 m. lapkričio 26 d., 2009 m. lapkričio 25 d., 2009 m. lapkričio 29 d., 2009 m. lapkričio 17 d., 2009 m. lapkričio 12 d., 2009 m. lapkričio 17 d., 2009 m. lapkričio 11 d., 2009 m. gruodžio 3 d., 2009 m. gruodžio 2 d. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, jog UAB „Femira“ tuo metu dar nebuvo registruota Atliekas tvarkančių įmonių registre bei neturėjo TIPK leidimo. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pagal esamą teisinį reglamentavimą ginčo atveju UAB „Femira“ negalėjo būti ginčo atliekų gavėja ir tvarkytoja. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teisinį ginčo situacijos reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „Femira“ direktorius A. Č. turėjo ir galėjo suprasti, jog gauna atlieką, kurią galima naudoti Lietuvoje tik prieš tai ją perdirbus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Atliekų direktyvos nuostatos numato, kad jei vienoje šalyje pagal Atliekų direktyvos nuostatas medžiaga yra vertinama kaip atlieka, kitoje šalyje negali būti vertinama kitaip. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, negali būti sukuriama tokia teisinė situacija, kai vienoje Europos Sąjungos šalyje ta pati medžiaga pagal aiškius jos kriterijus (dėl būtinumo prieš panaudojant papildomai termiškai apdoroti) yra atlieka, o įvežus į Lietuvą, kuri yra Bendrijos narė, atlieka tampa kelių statybos medžiaga, naudojama be jokio papildomo apdorojimo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turėjo ir galėjo suprasti, kad įmonė gauna, sandėliuoja ir tvarko atliekas, o ne paruoštą kelių tiesimui Lietuvoje statybinę medžiagą ar produktą, todėl turi būti įregistruota Registre ir turėti teisės aktų nustatyta tvarka išduotą TIPK leidimą. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog duomenų, kad minėta Latvijos įmonė prieš tiekdama ginčo medžiagas UAB „Femira“ jas būtų perdirbusi, nėra, o 2009 m. spalio 1 d. sutarties tarp Latvijos įmonės ir UAB „Femira“ 2.2. punkto nuostatos patvirtina, jog Latvijos įmonė pristato ginčo medžiagą tiesiogiai iš jos gamintojo.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, ustatyti faktiniai duomenys įrodo, kad UAB „Femira“ ginčo atliekas priėmė, sandėliavo bei pardavinėjo, t.y. jas valdė perpardavimo ir (ar) prekybos tikslais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens argumentai, jog Institucija nepateikė įrodymų, kad ginčo medžiaga yra atlieka, nenurodė, kokio perdirbimo šiai medžiagai reikia, norint ją toliau naudoti, atmestini kaip nepagrįsti ir vertintini kaip asmens gynybos nuo pareikšto kaltinimo pozicija. Pirmosios instancijos teismas akcentavo ir tai, jog konstatavus neteisėtą ginčo atliekos įvežimą į Lietuvą, visi kiti UAB „Femira“ veiksmai su ginčo atliekos naudojimu, neturint nustatyta tvarka išduoto TIPK leidimo, objektyviai nėra ir negali būti laikomi teisėtais. Byloje ištirtų ir įvertintų faktinių duomenų pagrindu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog UAB „Femira“ buvo ginčo asfalto atliekų gavėja, turėtoja ir tvarkytoja Lietuvoje, šias atliekas sandėliavo bei pardavinėjo, todėl atliekų tvarkymui UAB „Femira“ turėjo privalomai turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ir būti įsiregistravusi Registre. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ginčo medžiagos gavėjos, turėtojos bei tvarkytojos UAB „Femira“ direktorius A. Č. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už ginčo medžiagų tvarkymą, neturint TIPK leidimo ir už tai, kad įmonė tokią veiklą vykdė nebūdama įregistruota Registre.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog A. Č. kaltė padarius ATPK 512 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą įrodyta administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, A. Č. veika kvalifikuota teisingai, administracinį teįsiės pažeidimą surašė ir nuobaudą paskyrė pareigūnas, turintis įgalinimus tai daryti, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą buvo laikytasi įstatymų nustatytos šių bylų teisenos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal ATPK 512 straipsnio 2 dalies sankcijos turinį administracinio teisės pažeidimo subjektais gali būti dvi grupės asmenų: piliečiai ir pareigūnai. Pirmosios instancijos teismo nuomone, A. Č. administracinė nuobauda paskirta kaip pareigūnui. Pirmosios instancijos teismas atkeipė dėmesį į tai, jog ATPK 14 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad šio kodekso požiūriu pareigūnais laikomi tokie asmenys, kurie nuolat ar laikinai vykdo valdžios atstovų funkcijas, taip pat kurie valstybinės ar kitų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ar organizacijose nuolat arba laikinai eina tarnybą, susijusią su organizacinių-tvarkymo ar administracinių-ūkinių pareigų vykdymu, arba kurie tokias pareigas eina minėtose įmonėse, įstaigose ar organizacijose pagal įgaliojimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. Č. yra UAB „Femira“ direktorius, todėl jis laikytinas pareigūnu Lietuvos Respublikos ATPK prasme ir jam paskirtos baudos dydis yra pareigūnams skiriamos nuobaudos ribose. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju baudos dydis nustatytas nepažeidžiant ATPK 302 straipsnyje išdėstytų nuostatų.

III. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. Č. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžo 12 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme, arba Institucijos nutarimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir netyrė sandėliuojamo produkto panaudojimo tolimesniame procese ir būtinybės atvežtas granules perdirbti, taip pat, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas asfalto granulėmis atsikratė, norėjo ar privalėjo atsikratyti, kad asfalto granulės į Lietuvą buvo atvežtos dėl to, jog jas galima naudoti be šiluminio apdirbimo, t. y. tiesiogiai pagal jos paskirtį gavimo šalyje, kad asfalto granulių pardavimo faktas įrodo, jog šis produktas turi kainą, pirkėją ir panaudojimo galimybes bei realią paklausą. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, o Institucija nepateikė įrodymų, jog ginčo medžiaga yra atlieka, t. y. nepateikė įrodymų, kad asfalto granulės, norint jas toliau naudoti, turi būti perdirbtos ir kokio perdirbimo joms reikia. Be to, anot apelianto, administracinio teisės pažeidimo byla yra nutrauktina ir suėjus senaties terminui, kadangi BK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jei jis nebuvo įvykdytas per dvejus metus, kai paskirta bausmė už baudžiamąjį nusižengimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog ATPK 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administraciniu teisės pažeidimų yra šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių pažeidimų. Kadangi apeliantas atsakomybėn patrauktas administracine tvarka (surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą ir priėmus nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje), todėl, Institucijos nuomone, apeliantas nepagrįstai taiko Baudžiamojo kodekso normų analogiją. Institucija papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog ATPK 295 straipsnyje įtvirtinta, kad skundo nustatytu laiku padavimas, sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą iki skundo išnagrinėjimo. To paties įstatymo 308 straipsnis apibrėžia nutarimų skirti administracinę nuobaudą vykdymo senatį, kur nustatyta, kad jeigu nutarimo vykdymas sustabdytas sutinkamai su šio kodekso 295 straipsniu, senaties termino eiga sustabdoma iki skundo išnagrinėjimo. Institucijos nuomone, remiantis minėtomis įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog apelianto argumentai dėl senaties termino yra nepagrįsti. Institucijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė, vertino ir išaiškino tinkamai bei teisingai, jas visas ištyrė. Todėl pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis yra motyvuota ir pagrįsta, tinkamai taikytos tiek materialinės, tiek procesinės teisės normos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. A. Č. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 512 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už tai, kad jo vadovaujama įmonė sandėliavo asfalto granules, neturėdama teisės užsiimti atliekų tvarkymo veikla.

Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar asfalto granulės laikytinos atliekomis ar statybine medžiaga. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad atliekos – bet kokios medžiagos ar daiktai, kurių atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, nurodytoms Įstatymo 1 priede, bei patenka į Aplinkos ministerijos patvirtintą atliekų sąrašą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB „Dėl atliekų“ 1 straipsnio 1 dalies a) punkte, Atliekų tvarkymo taisyklių 5.2 punkte. Pažymėtina, kad šių Taisyklių 2 priedo įvado 3 pastraipoje nurodyta, kad jei medžiaga ar daiktas įrašytas į Atliekų sąrašą, tai dar nereiškia, kad jis bet kokiomis sąlygomis yra atliekos. Medžiagos ir daiktai yra atliekos tik tada, kai atitinka atliekų apibrėžimą Taisyklių 5 punkte. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas atliekų sąvoką, yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais prekė, medžiaga ar žaliava, gaunamos kaip gavybos ar gamybos proceso, kuris iš esmės nėra skirtas joms pagaminti, rezultatas, gali būti ne atliekos, o subproduktas, kurių įmonė nesiekia „šalinti“ minėtos nuostatos prasme, tačiau ketina naudoti arba realizuoti jai naudingomis sąlygomis vėlesniame procese iš anksto neperdirbus. Tokiu atveju prekėms, medžiagoms arba žaliavoms, kurios ekonominiu požiūriu turi produkto vertę, nesvarbu, ar jos buvo kaip nors perdirbtos, ir kurioms taikomi šiems produktams skirti teisės aktai, minėtos direktyvos nuostatos, skirtos reglamentuoti atliekų šalinimą arba apdorojimą, netaikomos su sąlyga, kad jų pakartotinis panaudojimas, iš anksto neperdirbus ir tęsiant gamybos procesą, yra ne tik galimas, bet ir neabejotinas (pvz., sprendimai bylose Nr. C-121/03, C-188/07 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2011 m. birželio 13 d. nutartimi A. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-1238/2011 bylą iš naujo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog byloje nebuvo tiriama, ar sandėliuojamas produktas bus naudojamas tolimesniame procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje neabejotinų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių būtinybę atvežtas asfalto granules perdirbti, nėra, todėl ši aplinkybė taip pat turėtų būti tikslinama.

Teisėjų kolegijos nuomone, pakartotinai nagrinėdamas A. Č. administracinio teisės pažeidimo bylą pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė visas jos aplinkybes bei pašalino prieštaravimus dėl A. Č. kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2011 m. liepos 4 d. nutartimi pareikalavo iš Institucijos papildomos informacijos dėl ginčo medžiagos naudojimo bei jos savybių (t. 1, b. l. 176, 181 - 203), šios informacijos pagrindu (lygindamas ją su sutarčių, sudarytų tarp pirminio ginčo medžiagos gamintojo ir galutinio jos gavėjo Lietuvoje, nuostatomis, taip pat ginčo medžiagos krovinį lydinčių dokumentų duomenimis) pagrįstai padarė išvadą, jog byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad importuota ginčo medžiaga yra atlieka ir aiškiai nurodytas jos naudojimo būdas – perdirbant (atnaujinant). Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme papildomai buvo apklaustas ir liudytojas A. Ž., dirbantis Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Atliekų tvarkymo kontrolės skyriaus vedėju, kuris patvirtino, jog A. Č. vadovaujama UAB „Femira“ taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo neturėjo bei nebuvo registruota Atliekas tvarkančių įmonių registre (t. 2, b. l. 130 – 134). Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teisme įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. Č. kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimo.

Papildomai patikrinusi už A. Č. inkriminuotą pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo pagrįstumą bei teisėtumą, taip pat nuobaudų skyrimo taisyklių laikymąsi, teisėjų kolegija pažymi, kad A. Č. paskirta nuobauda (2250 Lt dydžio administracinė bauda) atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus. Pažymėtina, jog administracinė nuobauda A. Č. buvo paskirta nepažeidžiant ATPK numatytų administracinės nuobaudos skyrimo terminų (ATPK 35 straipsnio 1 dalis), kadangi pirminis nutarimas, kuriuo buvo skirta nuobauda A. Č., buvo priimtas 2010 m. sausio 29 d., o pažeidimas nustatytas 2009 m. gruodžio mėn.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė atsakomybėn patraukto asmens A. Č. apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

A. Č. apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos miesto agentūros pareigūno 2010 m. sausio 29 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas