A-662-1680-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-1680/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01885-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjai V. A.,

atsakovo atstovei R. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. A. skundu (b. l. 1-28, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, priteisti jai 1 567 800 Lt turtinės ir 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o taip pat negautas pajamas iki galutinio teismo sprendimo po 702 Lt už kiekvieną darbo dieną.

Tvirtino, kad Lietuvos valstybė ją apgavo, atėmė darbą, kaip vienintelį pragyvenimo šaltinį, turėtą turtą, draugus, aplinką, jos ir sūnaus asmeninį gyvenimą, sukėlė dvasines kančias, kurios tęsiasi iki šiol. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (vėliau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas), į kurį kreipėsi pareiškėja, nenagrinėjo kaip susijusių aplinkybių dėl susidorojimo, pažeminimo ir tiesioginio vadovo piktnaudžiavimo. Teigė, kad tiesiogiai šių faktų neskundė, nes į teismą ir į aplinkos ministrą, kaip aukštesnį pagal pavaldumą vadovą, kreipėsi beveik vienu laiku dėl dviejų skirtingų dalykų.

Paaiškino, kad jai reikėjo skubios tarnybinės pagalbos, todėl, žinodama, kad teismuose vilkinamos bylos, kreipėsi į aplinkos ministrą dėl susidorojimo veiksmų, dėl vadovo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, teisės aktų pažeidinėjimo. Pažymėjo, kad taip pat 2008 m. sausio 8 d. kreipėsi į teismą dėl tarnybinės nuobaudos (pastabos) panaikinimo. Paaiškino, kad visą laikotarpį iki šio skundo laukė Aplinkos ministerijos veiksmų. Pareiškėjos manymu, atsakovas privalėjo atlikti faktų tyrimą, juos paneigti ar patvirtinti, iškelti bylą dėl šmeižto.

Teigė, kad, atsakovui atlikus tokius veiksmus, pareiškėja galėjo kreiptis (nesikreipti) į teismą, pateikiant jai surinktą ir apibendrintą faktinę medžiagą, išnagrinėtą informaciją, apibendrintą įrodomųjų dokumentų didelį kiekį. Nurodė, kad jų surinkimui neturėjo galimybių ir laiko. Paaiškino, kad šiuos įrodymus galėjo pateikti labai greitai, nurodant jų buvimo vietą, atvykus bet kokiai komisijai į Generalinę miškų urėdiją prie Aplinkos ministerijos. Pažymėjo, kad atsakovas to nedarė, o kad to negalėtų padaryti ji, jos tiesioginis vadovas nepagrįstai ją atleido.

Pabrėžė, kad tai įrodo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Teigė, kad iki šiol neįrodyta, jog jos prašymai apie tiesioginio vadovo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi bei savavaldžiavimą ir pranešimai, kad yra susidorojama su ja, nepagrįsti. Tvirtino, kad dėl Aplinkos ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ji yra pažeminta visuomenės akyse, padaryta žala ir atsiradusios nepataisomas pasekmės jai ir jos šeimai (nepilnamečiui sūnui), kurios sukėlė ir sukelia didžiules materialines ir dvasines kančias iki šiol.

Nesutiko su Aplinkos ministerijos 2011 m. liepos 27 d. raštu Nr. (16-l)-D8-6958 ir 2011 m. birželio 1 d. raštu Nr. (16-1)-D85123, kuriuose, pareiškėjos teigimu, nurodyta neteisinga informacija. Paaiškino, kad į Vidaus audito tarnybos viršininko Generalinėje miškų urėdijoje prie Aplinkos ministerijos pareigas buvo paskirta 2002 m. kovą, laimėjusi viešą konkursą. Nurodė, kad prieš šį paskyrimą apie 4 metus dirbo Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, karjeros valstybės tarnautojo vyresniojo ir vyriausiojo valstybinio mokesčių inspektoriaus pareigose.

Siekdama daryti valstybės tarnautojo karjerą, pastoviai tobulino žinias, išklausydama kiekvienais metais mažiausiai dvejus tobulinimosi kursus, organizuodavo kursus ir pavaldžių Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos valstybės įmonių miškų urėdijų vidaus auditoriams, gerino savo atliekamo darbo kokybę ir darbo organizavimą, tobulino analitinius gebėjimus. Paaiškino, kad per visą savo darbinį laikotarpį Lietuvoje (31 m.) ir Jungtinėje Karalystėje (apie 3 m.) visas savo turėtas pareigas atliko nuoširdžiai, kokybiškai bei sąžiningai.

Nurodė, kad nėra turėjusi jokių drausminių nuobaudų per 31 metus, t. y. iki 2007 m. gruodžio 19 d. (iki jai padarytos žalos atsiradimo). Pabrėžė, kad kiekvienais metais buvo tik skatinama, net ir Jungtinėje Karalystėje (Londone) iš trijų skirtingų darbdavių gavo raštiškus gerai atliekamo jos darbo įvertinimus bei teigiamą nuomonę apie ją. Pažymėjo, kad dirbant Generalinėje miškų urėdijoje prie Aplinkos ministerijos kiekvienais metais, kaip paskatinimą už kokybišką darbą, jai buvo skiriami darbo užmokesčio priedai, suteikiant vis aukštesnę kvalifikacinę klasę, pareiškėja gaudavo ir papildomus darbo užmokesčio priedus už 12 metų nepertraukiamą darbo stažą.

Pareiškėjos nuomone, jeigu atsakovas laiku būtų ėmęsis priemonių sustabdyti neteisėtus veiksmus, nebūtų tokių pasekmių, nebūtų už jos priverstinę pravaikštą padaryta valstybei žala, nebūtų sugriautas jos ir jos sūnaus gyvenimas. Akcentavo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėja neteko darbo valstybės tarnyboje, t. y. vienintelio pragyvenimo šaltinio, kaip vieniša mama su nepilnamečiu mokyklą lankančiu sūnumi, neturėjo pragyvenimo šaltinio, pinigų banko paskolos įmokoms padengti. Tvirtino, kad darbo užmokestis buvo vienintelis jos ir sūnaus pragyvenimo šaltinis, ji privalėjo skolintis pinigus ginčo laikotarpiu bei tikėjo, kad teisminiai procesai ilgai neužtruks ir teisybė bus atstatyta.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus nepalankų sprendimą paskelbė buto, pirkto su banko paskola, pardavimą. Paaiškino, kad bute gyveno kartu su sūnumi, kuriam stengėsi sudaryti palankias gyvenimo sąlygas po skyrybų (2001 m.) su jo tėvu. Tvirtino, kad stengėsi atlikti savo pareigas sąžiningai, saugojo darbą, nes turėjo pakankamai įsipareigojimų sūnaus išlaikymui ir banko paskolos grąžinimui. Nurodė, kad šeštaisiais darbo metais šioje institucijoje jai buvo pasakyta, kad jos pastangos pradėjo nebepatikti.

Teigė, kad ji klydo, skatindama darbuotojus vadovautis teisės aktų nustatytomis normomis. Nurodė, jog po Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo nesitikėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priims priešingą nutartį, todėl pardavė butą, buvo užsiregistravusi Vilniaus darbo biržoje (nei vieno pasiūlymo nesulaukė). Pažymėjo, kad sūnui dar nebuvo 16 metų, ji turėjo kažką daryti, kad visai nepražudytų nei jo, nei savęs. Teigė, kad stresas, nervinė įtampa, pablogėjusi sveikata įtakojo jos sūnaus mokslus ir jo požiūrį į tiesos ieškojimą, į mąstymą, jis tapo uždaras, nervotas, liko visai neapsaugotas.

Pabrėžė, kad nuo to laiko pareiškėja nemiega naktimis jau treji metai, susidorojimo košmarai persekioja ją kiekvieną naktį, jų pasekmės yra ir šiandien. Nurodė, kad butą pardavė 2008 m. rugsėjo 24 d., o į darbą buvo grąžinta 2008 m. spalio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Pažymėjo, kad, nors buvo grąžinta į darbą, jai iš karto buvo duota suprasti, jog ji grįžo tik labai trumpam, taip pat suprato, kad negalės ilgai dirbti su nebaudžiamu vadovu, kuris yra įtakingas visose valstybinėse institucijose.

Teigė žinojusi, kad Lietuvoje niekada jau ir kitos paskolos butui pirkti negaus dėl savo amžiaus, niekada neras jokio kito darbo dėl B. S. įtakos, todėl emigravo iš Lietuvos. Nurodė, kad bijojo valstybinės mafijos ir net fizinio susidorojimo su ja, bijo ir dabar, todėl pranešė Londono policijai apie jos situaciją, tai yra užfiksuota. Paaiškino, kad į Lietuvą nevyksta, nevyko net į mamos laidotuves dėl baimės ir dėl pinigų stokos. Pažymėjo, kad gyvenant Londone atsirado kitos baimės rūšys - kalbos barjeras, darbo paieškos, gyvenimo sąlygos.

Nurodė, kad Londone įsitvirtino labai sunkiai. Pareiškėjos manymu, teisybė turi būti atstatyta iki galo ir grąžinta savigarba, orumas, gyvenimo džiaugsmas ir turiningumas, jos šeimos gerovė. Tvirtino, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama atsakovo, neveikimu įteisino tyčiojimąsi, žeminimą ir susidorojimą, privertė emigruoti su nepilnamečiu sūnumi ir užblokavo kelią atgal visam likusiam gyvenimui. Kadangi į Lietuvą negali grįžti, gyvena Jungtinėje Karalystėje, pareiškėja pajamas bei išlaidas prilygino šios šalies piniginiam vienetui.

Nurodė, kad jos darbo užmokestis paskutiniame darbe, Generalinėje miškų urėdijoje prie Aplinkos ministerijos, Vidaus audito tarnybos vadovės pareigose, vidutiniškai sudarė per mėnesį su priedais apie 4 000 Lt, vidutinis darbo dienos atlygis vidutiniškai 180 Lt. Pažymėjo, kad analogiškose tokiose pareigose Jungtinėje Karalystėje uždirbama panašiai apie £ 4000 per mėnesį, per dieną - £ 180. Pareiškėjos manymu, Lietuvos valstybė neveikimu padarė jai materialinę žala nuo tos dienos, kai ji prarado vienintelį pragyvenimo šaltinį, t. y. darbo užmokestį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki šio skundo gavimo dienos Vilniaus administraciniame apygardos teisme (33 mėnesiai).

Pareiškėja pateikė skaičiavimus: 33 mėn. x £ 4000 = £ 132 000, pritaikius keitimo kursą £ 1 = 3,9 Lt, negauto darbo užmokesčio materialinė žala 514 800 Lt; būsimos negautos pajamos iki galutinių teismų sprendimų dienos už kiekvieną darbo dieną £ 180; turėto buto vertė Lietuvoje, Vilniuje, buvo 270 000 Lt, tokį butą įsigyti Londone apie £ 270, 000 (270.000 x 3,9 = 1 053 000 Lt). Padarytą materialinę žalą pareiškėja vertino apie 1 567 800 Lt (£ 402,000) ir būsimas negautas pajamas iki galutinių teismų sprendimų £ 180 x 3.9 = 702 Lt už kiekvieną darbo dieną, o neturtinę žalą ir jos besitęsiančias pasekmes iki šiol vertina 1 000 000 Lt (£ 258,000).

Paaiškino, kad dvasinės kančios pasireiškė per skausmą turint priverstinai parduoti tik prieš tai įsirengtą butą – vienintelį turtą, turimą jos ir sūnaus; per skausmą įstumiant į benamystę; per skausmą vienintelio pragyvenimo šaltinio – ilgamečio darbo valstybės tarnyboje praradimą; per skausmą matant sūnaus kančias turint palikti draugus, gimnaziją mokslo metų pradžioje ir vykti į nežinomą šalį, nežinant jokių ateities detalių; per skausmą matant kaip specialiai nestabdomi pažeminimo veiksmai sumenkinant pareiškėjos gebėjimus, autoritetą, savivertę, per skausmą leidžiant pareiškėją pažeminti iki tokio lygio, kad būtų išneštas net kompiuteris iš darbo kabineto, nepranešant prieš tai, išimant kietąjį diską, išnaršant visus duomenis, įskaitant ir asmeninius, be jokio teisinio pagrindo; per skausmą, neveikimu suteikiant galias atleisti pareiškėją iš darbo per pusvalandį, net neleidžiant susitvarkyti darbo stalo; per skausmą, kurį sukelia kiekvienos dienos ir nakties nesaugumo jausmas iki šiol; per skausmą dėl prarastų draugų, įprastos aplinkos ir tėvynės, per skausmą pažeminus visų pažįstamų, susikaupusių per ilgametį darbo stažą valstybės institucijose, vidaus auditorių akyse, kurie gerbė pareiškėją, o ji juos.

Darė išvadą, kad atsakovo neveikimas toleravo ir pateisino žiaurų susidorojimą nuo pat pirmo pranešimo jai apie tai. Nurodė, kad atsakovas turėjo žinių apie tai kiekvieną dieną ir leido tam vystytis toliau. Pabrėžė, kad susidorojimo procesu sukeltos dvasinės kančios paliko žymę šiai dienai: prarasta dvasinė pusiausvyra ir prarandama sveikata nuo pasikeitusios aplinkos ir aplinkybių, atliekamo sunkaus fizinio darbo, nuo įtampos dėl išlikimo padidėjo kraujospūdis, širdies ritmo sutrikimai, pasireiškė ir didelė depresija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 135-137, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl žalos atlyginimo ir pažymėjo, kad pareiškėja, pagrįsdama žalos padarymo faktą, nenurodė, kokios pareigos atsakovas – Aplinkos ministerija, neįvykdė bei kokius teisės aktus pažeidė. Atkreipė dėmesį, kad visais pareiškėjos skunde nurodytais atvejais kreipusis į Aplinkos ministeriją, atsakovas, atsižvelgdamas į prašymų dalyką, suteikė informaciją ir ėmėsi tinkamų veiksmų Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ Aplinkos ministerijai suteiktos kompetencijos ribose.

Tvirtino, kad Aplinkos ministerijos raštai, kuriais atsakyta į pareiškėjos pateiktus prašymus, vertintini kaip informacinio pobūdžio, nesukeliantys pareiškėjai teisinių pasekmių. Pabrėžė, kad atsakovo veiksmai suteikiant pareiškėjai jos prašomą informaciją bei pranešimuose nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas Aplinkos ministerijos kompetencijos ribose negali būti traktuojamas kaip žeminantis jos interesus bei laikomas neteisėtu neveikimu. Paaiškino, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos rašte pateiktą informaciją, buvo siekiama nustatyti faktinę padėtį Generalinėje miškų urėdijoje ir apie atliktus veiksmus bei nustatytas faktines aplinkybes informuoti pareiškėją.

Pastebėjo, kad pareiškėja, manydama, jog atsakovo veiksmai pažeidė jos teises ar saugomus interesus, turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jos teisė arba įstatymų saugomas interesas, pateikti skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo), tačiau savo teisėmis pareiškėja nesinaudojo ir neįgyvendino per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytus terminus.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neįrodinėjo tiesioginio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) bei kilusių neigiamų pasekmių. Nurodė, kad pareiškėja, 2008 m. lapkričio 28 d. eidama Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos Vidaus audito skyriaus vedėjos pareigas, parašė prašymą dėl atleidimo iš užimamų pareigų, vadovaudamasi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 punktu, nuo 2008 m. gruodžio 31 d., t. y. atsistatydino savo noru. Teigė, kad pareiškėja, suprasdama savo veiksmų pasekmes, priėmė sprendimą ir prisiėmė riziką bei atsakomybę dėl finansinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo kredito institucijoms, atsižvelgiant į savo noru nutrauktus darbo santykius ir dėl to netekus darbo užmokesčio.

Atsakovo nuomone, pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp tariamų Aplinkos ministerijos, kaip valdžios institucijos, neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių pareiškėjai – negautų pajamų ir su tuo susijusių neigiamų padarinių. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje bylose dėl žalos atlyginimo pažymima, jog negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Taip pat pabrėžiama, kad aptarti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagristi realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis.

Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsis teisėtai, t. y. pagal atitinkamoje situacijoje privalomas taikyti teisės normas, pareiškėjas privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais atsakovo veiksmais. Akcentavo, kad pareiškėjai atsistatydinus savo noru (nuo 2008 m. gruodžio 31 d.) bei praradus darbo užmokestį pareiškėja negautas pajamas bei finansinius nuostolius (1 567 800 Lt) skaičiavo nuo 2009 m. sausio 1 d., nurodydama, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama atsakovo, neveikimu padarė materialinę žalą nuo tos dienos, kai pareiškėja prarado vienintelį pragyvenimo šaltinį – darbo užmokestį.

Kadangi pareiškėja atsistatydino savo noru, teigė, kad nėra teisinio pagrindo vertinti įvardijamų nuostolių atitikimą teismų praktikoje nurodomiems kriterijams. Pabrėžė, kad pareiškėja, priėmusi sprendimą atsistatydinti iš pareigų savo noru, neteko galimybės planuoti iš anksto numatomas gauti pajamas ir pagrįstai jų tikėtis. Teisiškai neargumentuotu laikė pareiškėjos teiginį, kad žala padaryta Aplinkos ministerijos tarnautojų neteisėtais veiksmais, kadangi jokie neteisėti atsakovo veiksmai neįrodyti, be to, iš užimamų pareigų pareiškėja atsistatydino savo noru ne Aplinkos ministerijoje, bet Generalinėje miškų urėdijoje (atskiras juridinis asmuo).

Pažymėjo, kad pareiškėjos atliekamas žalos skaičiavimas teisiškai nepagrįstas, grindžiamas hipotetiniu pajamų gavimu, nepagrindžiant teisiškai reikšmingais įrodymais. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių neturtinės žalos dydį pagrindžiančių įrodymų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, 6.263 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, A146-244/2008, A822-87/2009, A822-619/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006. Teismas pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu. Nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje pagal pareiškėjos prašymą atsakovams Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos ir valstybei, atstovaujamai Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos, dėl tarnybinių nuobaudų panaikinimo ir žalos atlyginimo pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimą pakeitė, panaikino Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos generalinio miškų urėdo 2008 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. 3P-3 „Dėl tarnybinės nuobaudos V. A. paskyrimo“, pakeitė Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos generalinio miškų urėdo 2008 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 3P-28 „Dėl tarnybinės nuobaudos V. A. paskyrimo“, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos Vidaus audito tarnybos vedėjos pareigų, ir laikė, kad pareiškėjai yra paskirta tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas, grąžino pareiškėją į Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos Vidaus audito tarnybos vedėjos pareigas, priteisė jai iš atsakovo Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 9 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad po minėtos teismo nutarties, jau pareiškėjai nedirbant valstybės tarnyboje, ji pradėjo rašyti įvairius raštus atsakovui, kuris į juos visus atsakė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja jų teisėtumo ir pagrįstumo neginčijo. Nustatė, kad dėl pranešimų tyrimo 2008 m. sausio 8 d. buvo sudaryta komisija, kuri 2008 m. kovo 17 d. priėmė pasiūlymus ir atsakė pareiškėjai.

Nurodė, kad pareiškėja taip pat neginčijo ir įsakymo, kuriuo ji buvo atleista iš užimamų pareigų savo noru. Atkreipė dėmesį, kad teismas negali vertinti pareiškėjos argumentų, jog ji buvo priversta atsistatydinti, nes tai nėra susiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, priešingu atveju, teismas peržengtų bylos nagrinėjimo ribas. Pažymėjo, kad minėtas įsakymas nėra įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nuginčytas, jis yra galiojantis, jis buvo priimtas patenkinus pareiškėjos prašymą dėl atleidimo iš užimamų pareigų savo noru. Atkreipė dėmesį, kad anksčiau buvo patenkinti ir kiti pareiškėjos prašymai dėl kasmetinių ir nemokamų atostogų.

Teismas konstatavo, kad ginčo atveju aplinkybių, suponuojančių turtinės ir neturtinės žalos padarymą, byloje nenustatyta. Vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie patirtą žalą, teismo teigimu, nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Darė išvadą, kad ginčo atveju žalos atsiradimas nepagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Teigė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kaip aplinkybės dėl žalos atlyginimo, nėra įrodytos ir, ginčo atveju, nepatenka į žalos sąvoką.

Teismas, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėja neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, pačios žalos, taip pat ir priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teismo nuomone, atsakovas pareiškėjai nepadarė nei turtinės, nei neturtinės žalos. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartyje teismas yra konstatavęs, jog pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, todėl jai nebuvo priteistas jos prašomas žalos atlyginimas. Darė išvadą, kad ginčo atveju nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų valstybei nekyla atsakomybė.

III. Pareiškėja V. A. apeliaciniu skundu (b. l. 76-105, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Paaiškina, kad dirbo viešojo administravimo institucijoje, pavaldžioje Aplinkos ministerijai. Atlikus vidaus auditą ir nustačius vidaus kontrolės trūkumus, susijusius su investicijomis, vadovas pradėjo susidorojimą žeminant orumą, psichologinį smurtą. Pareiškėjai dėl to pasiskundus Aplinkos ministerijai nieko nebuvo padaryta (tik atsakyta formaliai trumpais laiškais, nors prašoma buvo daug). Daro išvadą, kad Aplinkos ministerija neveikė taip, kaip priklauso veikti valdžią vykdančiai viešojo administravimo institucijai, bei pažeidė įvairius teisės aktus.

Mano, kad per šiuos neveikimo faktus ir teisės aktų pažeidimus buvo įteisintas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, savavaldžiavimas. Per tokį neveikimą, teisės aktų pažeidimus pareiškėjai padaryta moralinė ir materialinė tęstinė žala. Teigia, kad teismas neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes. Tvirtina, kad jos skunde ir jo papildyme pateikti faktai yra betarpiškai susiję vieni su kitais, buvo skųsti šeši Aplinkos ministerijos pranešimai. Daro išvadą, kad teismas, nenagrinėdamas skunde visų pareiškėjos išvardintų pranešimų Aplinkos ministerijai, kuriuos ji skundė, negalėjo objektyviai ir nuosekliai įvertinti visų faktinių aplinkybių.

Atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime neužfiksuotas pagrindinis jos iškeltas klausimas teismo posėdžio metu, t. y. kodėl jai nebuvo pranešta iki šiol, kadangi viena iš pagrindinių pareiškėjos sugriauto gyvenimo priežasčių yra Viešojo administravimo įstatymo nuostatų grubus pažeidimas. Atkreipia dėmesį, kad teismui nurodė Viešojo administravimo įstatymo straipsnius (ne visus), kuriais buvo ir yra pažeidžiamos jos teisės ir teisėti interesai. Paaiškina, kad Viešojo administravimo įstatymo pažeidimai buvo atlikti tiesiogiai pateikiant Aplinkos ministerijos raštus pareiškėjai, dauguma pažeidimų padaryti neveikiant taip, kaip priklauso veikti valdžią vykdančiai institucijai valstybės tarnyboje.

Nurodo, kad Aplinkos ministerija, atsakydama pareiškėjai, nepateikė jokios pagrindžiančios teisinės bazės. Mano, kad teismas netyrė jos pateiktų dokumentų. Pažymi, kad teismas neteisingai konstatavo, jog pareiškėja patirtą žalą kildina iš galimai neteisėto atleidimo iš užimamų pareigų. Pabrėžia, kad Aplinkos ministerija jos atžvilgiu neveikimu ir teisei priešingais veiksmais įteisino susidorojimo veiksmus: vadovo žiaurų elgesį, orumo žeminimą, psichologinį smurtą, teisės aktų pažeidimus, savavaldžiavimą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

Atkreipia dėmesį, kad skundas ir jo papildymas nėra dėl tų pačių juridinių asmenų: pirmuoju atveju atsakovas buvo Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos, antruoju (šiuo) atveju Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos. Pažymi, kad pirmuoju atveju skundo objektas yra dėl Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos dėl neteisėtų nuobaudų ir įsakymo dėl atleidimo iš darbo panaikinimo, antruoju – dėl Aplinkos ministerijos neteisėtos veikos ir teisei priešingais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu.

Mano, kad teismas, neobjektyviai pateikęs nuomonę dėl kitos bylos, neišnagrinėjęs paskirto Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos pareiškėjos atleidimo iš Vidaus audito tarnybos vedėjos pareigų perkvalifikavimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi priežasčių, menkino pareiškėją. Paaiškina, kad kreipėsi į aplinkos ministrą, jam pranešė ir paprašė atvykti patikrinti duomenis, tačiau Aplinkos ministerija to nedarė, kad nebūtų nustatyta generalinio miškų urėdo vadovavimo, savavaldžiavimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, pažeidžiant teisės aktus, kaltė.

Pabrėžia, kad tai sudaro jos skundo esmę. Mano, kad teismas nagrinėjo jos skundą ir papildymą šališkai, nes nenustatė įstatymų, kitų teisės aktų akivaizdžių pažeidimų, Aplinkos ministerijos neveikimo, manipuliavimo, savo galių naudojimo, nesiskaitymo su žmogumi. Daro išvadą, kad teismas nenustatė ir iš sprendimo pašalino skundu ir papildymu pateiktus pagrindinius faktinius įrodymus ir pagrindimą dėl Aplinkos ministerijos neveikimo, teisei priešingų veiksmų. Atkreipia dėmesį, kad teismas nenurodė, kuris dokumentas yra Aplinkos ministerijos teisės aktais pagrįstas administracinis sprendimas, nenurodė, kuris raštas yra Aplinkos ministerijos administracinės procedūros sprendimas, nenurodė, kuris Aplinkos ministerijos dokumentas parengtas vadovaujantis teisės aktais, pagrindžiant teisės aktų normomis, atitinkantis bent vieno įstatymo reikalavimus.

Tvirtina, kad jai nebuvo pateiktas joks pranešimas apie administracines procedūras, tuo pažeidžiant jos teises ir teisėtus interesus. Teigia, kad skųsti ne laiku neteisėtus veiksmus ir Aplinkos ministerijos neveikimą negalėjo, nes neturėjo apie tai informacijos. Nurodo, kad jei būtų skundusi Aplinkos ministerijos Vidaus audito tarnybos be teisinio pagrindo pareiškėjai surašytą 2008 m. kovo 13 d. raštą dėl jos pranešimų, teismas nurodytų, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas, nes tai yra ne institucijos vadovo raštas, kuris neįpareigoja, o galbūt tik pažeidžia vidaus auditoriaus etiką, vidaus audito norminius teisės aktus.

Pabrėžia, kad teismas neatsižvelgė, jog už visus institucijos veiksmus atsako jos vadovas, vidaus audito tarnybos negali dalyvauti veiklos komisijoje. Akcentuoja, kad jokie veiksmai neatlikti jos pranešimų atžvilgiu, įteisinant pavaldžios institucijos vadovo savavaldžiavimą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, psichologinį ir dvasinį bei fizinį smurtą pareiškėjos atžvilgiu. Nurodo, kad teismas neišnagrinėjo pagrindinių pareiškėjos pranešimų, nepateikė dėl jų išvadų, nors jie sudaro ginčo esmę, žalos atsiradimo priežastį, atlygio pagrindimą.

Teigia, kad teismas buvo šališkas, kadangi galėjo paprašyti iš Aplinkos ministerijos pateikti 1 pranešimo 38 įrodančių dokumentų priedą. Pripažįsta, kad nesugebėjo pritaikyti visų teisės aktų, perkelti jų pažeidimus į skundą ir jo papildymą, tačiau surašė tai, ką išgyveno. Mano, kad teismas jai nepadėjo, ją klaidino, nenustatė susijusių pažeidimų pagal byloje pateiktus įrodymus. Pažymi, kad gavęs prie atsakovo atsiliepimo į skundą pridėtą teikimą teismas nenustatė, jog pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 33, 34, 36 straipsniai, taip pat nenustatė, kad Aplinkos ministerija, neparengusi sprendimo (neveikiant), nepranešusi pareiškėjai (neveikiant) atėmė iš jos teisę skųsti veiksmus, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

Nurodo, kad teismas nenustatė Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio pažeidimo, kadangi Aplinkos ministerija atėmė iš jos visas teises, nurodytas šiame straipsnyje. Pažymi, kad nebuvo prasmės skųsti prašymo atsistatydinti, nes joks darbas nebūtų įmanomas valstybės institucijoje su nebaudžiamu vadovu. Teigia, kad teismas nepagrįstai nenustatė, jog Aplinkos ministerija neprivalėjo imtis veiksmų dėl jos pranešimų tyrimo, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, kadangi nebuvo nutraukta administracinė procedūra dėl jų.

Nesutinka su teismo sprendimu dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžia, kad žalos atlyginimas turėtų būti skaičiuojamas pagal valstybės, kurioje ji priverstinai gyvena, pragyvenimo lygį, lyginant su Lietuvoje turėtu darbo atlygiu ir gyvenimo sąlygomis (jei jos nebūtų atimtos).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 148-152, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad Aplinkos ministerijos veiksmai suteikiant pareiškėjai jos prašomą informaciją Aplinkos ministerijos kompetencijos ribose negali būti traktuojami kaip pažeidžiantys pareiškėjos interesus bei laikomi neteisėtu neveikimu. Tvirtina, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktą informaciją, buvo siekiama nustatyti faktinę padėtį Generalinėje miškų urėdijoje, apie atliktus veiksmus bei nustatytas faktines aplinkybes informuoti pareiškėją. Teigia, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo byloje esančią medžiagą. Pažymi, kad pareiškėja, manydama, jog Aplinkos ministerijos veiksmai pažeidė jos teises ar saugomus interesus, ar kad Aplinkos ministerija raštais netinkamai atsakė į pareiškėjos klausimus, turėjo teisę kreiptis į teismą, tačiau savo teisėmis nesinaudojo ir neįgyvendino per ABTĮ nustatytus terminus. Daro išvadą, kad pareiškėja sutiko su Aplinkos ministerijos pateiktais atsakymais į jos prašymus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja negautą darbo užmokestį nuo atleidimo savo noru laiko negautomis pajamomis, todėl nepagrįstai laiko žala, kilusia dėl Aplinkos ministerijos, kaip valdžios institucijos, neteisėtų veiksmų (neveikimo). Mano, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę ir konstatavo, jog pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp tariamų Aplinkos ministerijos, kaip valdžios institucijos, neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių pareiškėjai – negautų pajamų bei su tuo susijusių neigiamų padarinių. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pabrėžiama, jog netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Sutinka su teismo sprendimu, kad vien tik pareiškėjos paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą, nurodymas, jog patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, yra nepakankami priimti sprendimą dėl neturinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėja prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos veiksmų. Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą turtinę žalą V. A. vertina 1 567 800 Lt (vienu milijonu penkiais šimtais šešiasdešimt septyniais tūkstančiais ir aštuoniais šimtais litų), o neturtinę – 1 000000 Lt (vienu milijonu litų).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Tiek iš skundo pirmosios instancijos teismui, tiek iš apeliacinio skundo matyti, jog žala šioje byloje kildinama iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos veiksmų. V. A. nurodo, kad kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą kaip aukštesnį pagal pavaldumą vadovą dėl susidorojimo veiksmų su ja, dėl vadovo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, teisės aktų pažeidinėjimo. Tuo tarpu teismas savo sprendime konstatavo, kad pareiškėja prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kurią ji patyrė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ir kurią kildina iš jos neva neteisėto atleidimo iš užimamų pareigų. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nėra visiškai teisinga, nes kaip minėta, šios bylos ginčo objektas yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos veiksmai tiriant pareiškėjos pateiktą informaciją (pranešimus) apie įstaigos vadovo, kurioje ji dirbo, veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodo, jog kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų, po minėtos teismo nutarties, jau pareiškėjai nedirbant valstybės tarnyboje, ji pradėjo rašyti įvairius raštus atsakovei, kuri į juos visus atsakė, bet pareiškėja jų teisėtumo ir pagrįstumo neginčijo. Tai vienintelis ir svarbiausiais teismo nurodytas argumentas, kurio pagrindu jis padarė išvadą, kad V. A. įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė į kompetentingą ginčų nagrinėjimo instituciją ir nereikalavo pripažinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos veiksmus (priimtus sprendimus) neteisėtais bei įpareigoti tinkamai išnagrinėti jos prašymus ir įvertinti vadovo veiksmus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pakankamo pagrindo atmesti pareiškėjos skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, viena iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str., 6.271 str.). Todėl sprendžiant ginčą dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti, ar atitinkami veiksmai (neveikimas), dėl kurių atsiradusią žalą prašoma atlyginti, yra neteisėti (teisėti). Institucijai neveikiant ar vilkinant atitinkamų veiksmų atlikimą, netinkamai (pažeidžiant teisės normų reikalavimus) atliekant tam tikrus veiksmus, nesikreipimas į kompetentingą instituciją su reikalavimu įpareigoti atlikti veiksmus, pašalinančius tiesiogines tokio neveikimo, vilkinimo ar netinkamai atlikto veiksmo pasekmes, nesudaro pagrindo pripažinti, kad vilkinimas, neveikimas ar netinkamai atlikti veiksmai yra teisėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5-943/2007; Administracinių teismų praktika Nr.3(13), p. 237-243).

Toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamų atsakovų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos atsikirtimų į ginčijamus sprendimus, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438–388/2011). Pažymėtina, jog skunde pirmosios instancijos teismui V. A. pakankamai aiškiai įvardija atsakovo neteisėtus veiksmus. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visas reikšmingas bylos aplinkybes bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (neteisėtų veiksmų (ABTĮ 86 str. 2 d.)). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė